Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-09 · Administracinė byla Nr. I-1366-279/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-09
Bylos Nr.
I-1366-279/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02009-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
Ž. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1366-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02009-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.15; 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 9 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 124, 125).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 60 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012-11-08 iki 2013-02-08 ir nuo 2013-05-08 iki 2015-05-30 buvo laikomas Šiaulių TI, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo kaip žmogaus teises. Nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Kamerose buvo pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nebelikdavo vietos pavaikščioti. Pareiškėjas, sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai būdavo nepakeliama. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių sąlygų jam naktimis trūkdavo oro, tai sukeldavo nemigą bei galvos skausmą. Nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad gamtinius reikalus turėdavo atlikinėti sanitariniame mazge visų kameroje esančių asmenų akivaizdoje, nes sanitariniame mazge nebuvo durų, kas žemino jo orumą. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiose patalpose būdavo šalta, šlapia, tamsu, nešvaru, sklisdavo blogas kvapas. Nurodė, kad asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes, bei priversti stebėti kaip pareigūnai atlikdami kratą nedėvi vienkartinių pirštinių. Pareiškėjo nuomone, tokia daiktų ir asmenų apžiūra prilygsta patyčioms ir taip yra žeminamas asmens orumas. Tvirtino, kad šiose patalpose esantis sanitarinis mazgas yra labai prastos būklės, nuo jo sklisdavo blogas kvapas. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI esančios karantino patalpos, į kurias pakliūdavo po apžiūros taip pat yra antisanitarinės būklės (purvina, šlapia, šalta ir tamsu). Be to nurodė, kad į karantino patalpas nereikia eiti moterims ir nepilnamečiams asmenims, dėl to pilnamečiai vyrai yra diskriminuojami. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė kankinimą, diskriminaciją, pažeminimą. Pareiškėjas prašė jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė (b. l. 78-84), kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Teigė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas mūrine sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu visa asmens krata buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir nešvaros šioje patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir grindžiami tik subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Ž. B. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. (toliau – ginčo laikotarpis) periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 2, 3, 6, 8, 20, 23, 28, 52, 54, 55, 56, 61, 63, 73, 74, 75, 77, 79, 94, 95, 99 (b. l. 11-20).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 3.6 kv. m. kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus.

Minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-11 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Ž. B.“ (b. l. 11-20). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2012-11-16 iki 2015-05-28 (su pertraukomis) Šiaulių TI buvo kalinamas 398,5 paros, iš jų – 268 paras - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 130,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (b. l. 90-118), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo ir oro trūkumo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, užtikrinimo

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad gamtinius reikalus turėdavo atlikinėti sanitariniame mazge visų kameroje esančių asmenų akivaizdoje, nes sanitariniame mazge nebuvo durų, kas žemino jo orumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje Nr. 62/08-816 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – Pažyma apie laikymo sąlygas) nurodė, jog Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai nuvaloma danga. Sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto nubėgimo sistema, unitazų nėra. Tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Teismas sprendžia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas.

Iš atsakovo atstovo byloje teiktų fotonuotraukose užfiksuotų duomenų (b. l. 90-118), nustatyta, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tualetai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis, praėjimus atitveriant durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas yra atskirtas užuolaidomis, durimis ar presuoto karto plokštėmis yra nustatęs ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras (2013-05-09 patikrinimo aktas Nr. EP-128, b. l. 33-40). Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu, buvo užtikrintas ir tokios asmenų laikymo sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros ir dėl paskirstymo į kameras patalpų, sąlygų

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiose patalpose būdavo šalta, šlapia, tamsu, nešvaru, sklisdavo blogas kvapas. Nurodė, kad asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes, bei priversti stebėti kaip pareigūnai atlikdami kratą nedėvi vienkartinių pirštinių. Tvirtino, kad šiose patalpose esantis sanitarinis mazgas yra labai prastos būklės, nuo jo sklisdavo blogas kvapas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija). Nuo 2014-09-13 galioja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta naujos redakcijos Instrukcija. Pagal Instrukcijos 151 punkto nuostatas, suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka pareigūnai, kurie yra tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Pagal Instrukcijos 153, 153.1 punkto nuostatas, suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas, turi būti laikomasi nustatytos tvarkos, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas, kad kratos atliekamos Šiaulių TI pareigūnams nemūvint pirštinių yra subjektyvus ir deklaratyvus, neparemtas objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas skunde teigė, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šiose patalpose šalta, šlapia, nešvaru. Tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, yra subjektyvūs. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuoti faktai (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d., b. l. 59-66). Šiame akte nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra, patalpa įrengta rūsio patalpoje. Ją valo ūkio būrio tvarkinys. Patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja. Kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. Priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, kabinos tvarkingos, išvalytos. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina (b. l. 70), kad 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, jog – išvykstančiųjų apžiūros patalpos taip pat yra tvarkingos. Be to teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, atsižvelgia ir į pačios asmens kratos specifiką, tai nėra ilgai trunkantis procesas, kratų atlikimo patalpose asmenys būna trumpai. Atliekant visą asmens kratą asmuo yra pilnai išrengiamas, tačiau tai trunka neilgą laiko tarpą, todėl tai neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką, o atvykimo/išvykimo patalpos būdavo antisanitarinės.

Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI esančios karantino patalpos, į kurias pakliūdavo po apžiūros taip pat yra antisanitarinės būklės (purvina, šlapia, šalta ir tamsu). Be to nurodė, kad į karantino patalpas nereikia eiti moterims ir nepilnamečiams asmenims, dėl to pilnamečiai vyrai yra diskriminuojami. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių TI yra 9 sulaikymo kameros, 11 priėmimo – paskirstymo patalpų (b. l. 70). Spręstina, kad pareiškėjo nurodyti teiginiai yra nekonkretūs, pagrįsti subjektyviu supratimu, pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriuo metu (atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį) jis patyrė skunde nurodytus nepatogumus, kokiose konkrečiose kamerose, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių, kurios leistų tenkinti tokį reikalavimą. Be to byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis skundais į Šiaulių TI administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų, nežmoniškų sąlygų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nepagrįstus teismas vertina pareiškėjo argumentus dėl sudaromų skirtingų sąlygų moterims ir nepilnamečiams asmenims Šiaulių TI, kadangi nei Šiaulių TI veiklą reglamentuojančiose teisės aktuose, nei Šiaulių TI veiklą pastoviai tikrinančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro aktuose, atsakovo atstovo pateiktuose rašytiniuose dokumentuose pateikta informacija neleidžia patvirtinti pareiškėjo nurodytų argumentų, todėl jie vertintini kaip subjektyvūs ir neparemti objektyviai įrodymais.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 268 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-1966/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko iš eilės 88,5 paras), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog priteistina 1600,00 Eur dydžio neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo Ž. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1600,00 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė