Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjas) Vytauto Norkūno, teisėjų Tomo Zdanavičiaus, Arnoldo Šukaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 4 metams. Iš A. Ž. Valstybinei ligonių kasai priteista 13756 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugpjūčio 6 d. apie 17.30 val., Utenos m., (duomenys neskelbtini), L. G. priklausančio buto kambaryje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia, nemažiau kaip tris kartus medine lazda sudavė A. D. į galvą ir kitas kūno vietas, po to vieną kartą peiliu dūrė A. D. į krūtinės sritį, tuo padarydamas durtinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą, plaučio sužalojimą su kraujo išsiliejimu kairėje pleuros ertmėje, dėl ko nukentėjusiajam A. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes durtinė-kiauryminė krūtinės ląstos kairės pusės žaizda su plaučio pažeidimu, kraujas pleuros ertmėje, sudaro pavojų gyvybei.

Nuteistasis, jo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras- atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir to pasekoje neteisingai paskirtos bausmės- BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.

Nuteistojo A. Ž. veika perkvalifikuotina iš BK 135 str. 1 d. į BK 28 str. 3 d. bei 135 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, išsamiai ištyrusi bei įvertinusi įrodymus

konstatuoja,

kad A. Ž. 2007 m. rugpjūčio 6 d. apie 17³⁰ val., Utenos m., (duomenys neskelbtini), L. G. priklausančio buto kambaryje, kilus ginčui ir nukentėjusiajam A. D. užsimojus ant jo peiliu, du kartus pastarajam sudavė medine lazda, o po to abiem rankom suėmęs A. D. ranką su peiliu, ją užlenkė ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, tiesiogine tyčia dūrė peiliu A. D. į krūtinės sritį, tuo padarydamas pastarajam durtinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą, plaučio sužalojimą su kraujo išsiliejimu kairėje pleuros ertmėje, dėl ko nukentėjusiajam A. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes durtinė-kiauryminė krūtinės ląstos kairės pusės žaizda su plaučio pažeidimu, kraujavimas pleuros ertmėje, sudarė pavojų gyvybei.

Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteisdamas A. Ž. pagal BK 135 str. 1 d. rėmėsi liudytojų L. G., J. V. parodymais ir motyvavo, kad jie nuoseklūs tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje. Tokios teismo išvados neatitinka objektyviai nustatytų bylos aplinkybių. Šių abiejų liudytojų parodymai prieštaringi ir jų parodymuose yra prieštaravimų ne tik šiuos parodymus lyginant su teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet jie savo nenuoseklumu, prieštaringumu skiriasi (ypač L.G.) net tose pačiose apklausose. Teisiamajame posėdyje liudytojas L. G. parodė, jog „pamačiau, kad peilis atsirado pas Ž. rankoj ir dūrė peiliu nukentėjusiajam“ (1 t. 197 b.l. antra pusė). Tačiau tuoj pat į teisėjo klausimą šis liudytojas jau atsako: „nežinau, kas pirmas peilį paėmė, tik mačiau peilį pas nukentėjusįjį dešinėj rankoj... Kas ir kada pirmas peilį paėmė nežinau nemačiau“ (1 t. 197 b.l.). Į prokuroro klausimą, šis liudytojas atsakė: „nemačiau kas pirmas peilį paėmė ir kas juo dūrė“ (1 t. 198 b.l.). Skundžiamame nuosprendyje yra pacituoti tik pirmieji šio liudytojo teiginiai, o apie jo atsakymus į teisėjo bei prokuroro klausimus, teismas nuosprendyje tiek cituojant parodymus, tiek motyvuojamojoje dalyje neužsiminė nė žodžiu, nors šie parodymai kardinaliai skiriasi. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas dar kitaip yra nurodęs labai svarbias aplinkybes: „Po to (Ž.) ištraukė iš S. džinsinio švarkelio peilį ir juo dūrė į kairį petį... A. Ž. pirmas čiupo peilį ir pagalį, ir smogė bei dūrė S.“ (1 t. 18-19 b.l.). Teismas neaptarė ir liudytojo J. V. apklausose esančių prieštaravimų. Nuosprendžio motyvuose rašoma: „Liudytojas J.V. tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis paėmė peilį iš kaltinamojo“ (2 t. 47 b.l.). Tačiau teisiamajame posėdyje šis liudytojas parodė: „Ž. man atidavė peilį, aš jį padėjau ant stalo“ Tuoj pat po to į teisėjo klausimą jis atsakė: „peilio iš Ž. neatėmiau, nes iš miego nebūčiau susigaudęs, kas aplinkui vyksta.“ (2 t. 12-13 b.l.).

BPK nustato, kad teismas privalo analizuoti bei vertinti tiek kaltinamąjį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. Siekdamas išaiškinti apklausiamo asmens parodymų patikimumą, teismas privalo padaryti jo išdėstytų faktų analizę ir įvertinti jų reikšmę, patikrinti, ar teisingai tas asmuo suprato faktų esmę, ar gerai prisimena juos ir teisingai išdėstė duodamas parodymus. To apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė ir tai sutrukdė tinkamai pritaikyti įstatymą- teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką o po to ir paskirti teisingą bausmę.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas L. G. parodė, kad jis nematė kaip dūrė, dūrimo momento nematė, dėl girtumo ne viską prisimena, jis nematė kas dūrė, peilį pas Ž. jis matė po dūrimo. Kai abu kartus jį apklausinėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, jis abu kartus buvo neblaivus, todėl galėjo apsirikti duodamas parodymus. Į tai dėmesį atkreipė ir nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu. Nors apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių apklausti teisme liudytoją J. V. ir nukentėjusįjį A. D., posėdyje skelbė pertraukas, išsikviesti jų nepavyko, todėl belieka analizuoti tuos duomenis, kurie yra jau užfiksuoti ir juos vertinti. Kaip jau minėta, prieštaravimų yra ir liudytojo J. V. parodymuose. Šis liudytojas ikiteisminiame tyrime teigė, kad atėmė „iš A. Ž. rankų peilį“, o teisiamajame posėdyje pradėjo sakyti, jog peilio iš A. Ž. neatėmė. Nenuoseklus proceso eigoje buvo ir pats nukentėjusysis A. D.. Ikiteisminio tyrimo pradžioje jis teigė pajutęs smūgį į kairį smilkinį ir prarado sąmonę (1 t. 15 b.l.), bet vėliau kreipėsi į policiją su pareiškimu prašydamas nutraukti bylą (1 t. 93 b.l.), teisiamojo posėdžio metu (1 t. 196 b.l.) teigė nieko neprisimenąs, civilinio ieškinio nereiškiantis, niekam pretenzijų neturintis. Aiškumo dėl A. D. perdūrimo aplinkybių negalėjo įnešti ir apylinkės teismo teisiajame posėdyje apklaustas medicinos ekspertas, kuris nurodė, jog apie sužalojimo kanalo kryptį nukentėjusiojo ligos istorijoje duomenų nėra, nes jį operavęs chirurgas labai skubėjo, reikėjo gelbėti A. D. gyvybę, todėl ir neaprašė žaizdos kanalo būklės. Med. ekspertas tik nurodė, kad pagal sužalojimą dūris iš apačios į viršų neįmanomas, o ar dūris padarytas tiesiai žemyn, ar iš viršaus į apačią- jam sunku pasakyti, nors taip galėjo būti padaryta. Pagal nukentėjusiojo rūbus į tokius klausimus atsakyti negalima (2 t. 32 b.l.). Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, visų byloje esančių įrodymų visumą, liudytojų L. G. ir J. V. parodymai vertintini kritiškai, iš jų iš viso negalima nustatyti ar nuteistajam buvo iškilęs reikalingumas gintis, ar ne. Viršijo jis būtinosios ginties ribas, ar ne.

Nuteistojo parodymai viso proceso metu, nuo pat pirmos apklausos iki paskutinio žodžio teisiamajame posėdyje, nuoseklūs. Jis teigia, jog nukentėjusysis su peiliu rankoje ant jo užsimojo, todėl jis viena ranka sugriebė nukentėjusiojo ranką su peiliu, siekdamas nebūti sužalotu, kita ranka sudavė šalia buvusiu nukentėjusiojo pagaliu jam į nugarą, o nepavykus išmušti peiliu, jis abiem rankom sugriebė nukentėjusiojo ranką su joje buvusiu peiliu, ranką sulenkė per alkūnę, sukant ją ir stumiant nuo savęs, peilis įsmigo į nukentusiojo kairį petį. Ir tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Ž., norėdamas palengvinti savo padėtį, papildė savo ankstesnius parodymus, nurodydamas vieną papildomą detalę, t.y. kad A. D. sau įsidūrė pats, kai jis suko bei užlenkė nukentėjusiojo ranką. Pastaroji nuteistojo nurodyta aplinkybė vertintina kritiškai ir teisėjų kolegija ją atmeta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja ankstesniems jo parodydamas ir visoms kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Net ir pats nuteistasis apygardos teisme per baigiamąsias kalbas pripažino, jog nelaimė atsitiko dėl jo „neatsargumo ir paties nukentėjusiojo veiksmų“.

BPK 20 str. 1-4 dalys nustato kas yra įrodymai, o 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, jis turi remtis visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo visetu ir negali būti tapatinamas su vidine nuojauta ar intuicija. Teisėjai turi laisvai vertinti įrodymus ir nuteisti tik tuomet, kai ištyrus įrodymus įsitikinama kaltinamojo (šiuo atveju nuteistojo) kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais. Kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Iš visų byloje nustatytų aplinkybių, esančių įrodymų akivaizdu, jog apylinkės teismas nuteistojo iškeltos versijos- kad nukentėjusįjį jis sužalojo gindamasis nuo pastarojo užpuolimo ir paprasto tyčinio sunkaus kūno sužalojimo nepadarė- objektyviais duomenimis nepaneigė. To padaryti neturi galimybių ir apeliacinės instancijos teismas, nes tam trūksta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, o jų surinkimui išnaudos aplinkybės. Dėl šių argumentų teisėjų kolegijai belieka tik pasisakyti kuo pasireiškė nuteistojo būtinosios ginties viršijimas.

BK 28 str. 3 d. apibrėžia kas yra būtinosios ginties peržengimas. Būtinosios ginties peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. A. Ž. savo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą ir tai jis padarė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, jog gynybai nebuvo būtini atsiradę padariniai, tačiau jų norėjo ir siekė, jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pavojingumo bei pobūdžio tiek objektyviniu, tiek subjektyviniu požiūriu, šis neatitikimas buvo akivaizdus ir jam pačiam. Visų pirma tai nuteistajam abiem rankomis suėmus nukentėjusiojo ranką su peiliu ir A. Ž. turint jėgos persvarą bei jau kontroliuojant situaciją, pats nukentėjusysis (kaip kad teigia nuteistasis) sau įsidurti peiliu negalėjo. Tuo labiau, kad sužalojimas nukentėjusiojo kūne padarytas gan aukštai- kairėje krūtinės pusėje vidurio raktikaulinėje srityje II tarpšonkauliniame tarpe, tam reikėjo jėgos ir neįtikėtina, jog nukentėjusysis įsidurtų pats sau, ypač turint jo priešinimąsi smūgio sudavimui. Be to, ir pats nuteistasis nurodo, kad prieš įdūrimo momentą, jis buvo viena ranka suėmęs nukentėjusiojo ranką su peiliu ir darytina išvada, jog laikė ją tvirtai, nes A. Ž. spėjo pasiimti masyvų 40 cm ilgio pagalį (1 t. 32 b.l.), juo suduoti nukentėjusiajam du kartus per nugarą, todėl jau toje situacijoje jis valdė padėtį ir turėjo galimybę tuo pagaliu atstumti A. D. ar bent jau suduoti pagaliu per peilį, per jį laikiusią ranką arba tiesiog smogti tuo pagaliu nukentėjusiajam per veidą, todėl jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tuo labiau, jog nukentėjusysis (1 t. 54 b.l.) yra smulkaus kūno sudėjimo. Tačiau nuteistasis neatliko tokių veiksmų, už kuriuos atsirastų atsakomybė bendrais pagrindais ir tenka sutikti su A. Ž. versija, jog perdūrimo metu peilis vis dar buvo A. D. rankoje, ir pavojingas nukentėjusiojo kėsinamasis dar nebuvo iki galo atremtas ar pasibaigęs.

Esant visiems šiems jau aptartiems motyvams, teisėjų kolegija prieina išvados, jog A. Ž. tiesiogine tyčia A. D. sunkiai sužalojo peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinomosi pobūdžio ir pavojingumo, ir todėl jo nusikalstama veika iš BK 135 str. 1 d. perkvalifikuojama į BK 28 str. 3 d. bei 135 str. 1 d.

Dėl tų pačių argumentų atmestinas ir nuteistojo skunde nurodomas prašymas jo padarytą veiką vertinti kaip įvykdytą esant būtinajai ginčiai, ir jį išteisinti.

Apylinkės teismas pagrįstai nustatė A. Ž. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tik reikia pridurti, jog tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Teisėjų kolegija atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis A. Ž. pripažįsta tai, kad jis: 1) nukentėjusiajam iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir tuo bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.); 2) nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 9 p.)

Skiriant A. Ž. bausmę pagal perkvalifikuotus BK straipsnius bei nustatant jos dydį atsižvelgtina į BK 41 str. įvardintas bausmės paskirties nuostatas, BK 54 str. numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, BK 61 str. reikalavimus, t.y. bausmės paskirtį, teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą, jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, motyvus tikslus, jo asmenybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Neigiamai A. Ž. charakterizuoja tai, jog jis administracinėmis nuobaudomis 2007 metais baustas 7 kartus, visais atvejais piniginėmis baudomis (1 t. 118 b.l.). Tačiau jo padėtį lengvina tai, kad nusikaltimo padarymo iš anksto neplanavo, jam nesiruošė, nors ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, bet buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiojo, tam tikslui panaudojo paties nukentėjusiojo turėtą peilį. Atsižvelgtina ir paties nukentėjusiojo poziciją- jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje prašė bylą nutraukti, A. Ž. jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia, išsikviesti bei atvesdinti jo į apeliacinės instancijos teismo posėdį nepavyko ir visa tai leidžia teigti, jog tam tikra prasme jis jaučia savo kaltę dėl įvykio, tuo labiau, kad jis nešiojosi masyvų pagalį, peilį, kuriuo ir buvo sužalotas.

A. Ž. anksčiau teistas 3 kartus, turi neišnykusį teistumą ir yra recidyvistas (BK 27 str.). Dėl visų šių nurodytų priežasčių BK 62 str. nuostatos jam netaikytinos ir skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, bet jos dydis turi būti ženkliai mažesnis už BK 135 str. 1 d. dispozijos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Tuo bus nepažeidžiamos bausmės paskirties nuostatos ir užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Su kitais apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio argumentais teisėjų kolegija sutinka ir kitoje dalyje skundžiamas nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nuspre n d ė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2008-01-17 nuosprendį pakeisti:

A. Ž. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. bei 135 str. 1 d. ir skirti jam vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pripažinti A. Ž. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis nukentėjusiajam iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir tuo bandė išvengti sunkesnių padarinių, ir nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas;

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.