Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-08-13 · Administracinė byla Nr. P-858-146-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-13
Bylos Nr.
P-858-146-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-146/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-205/2010 pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos notarų rūmams dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. K. skundu (t. I, b. l. 2–8; t. III, b. l. 8–14) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Notarų atestacijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. kovo 19 d. nutarimą Nr. 2 „Dėl Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarės D. K. neeilinės atestacijos“; 2) panaikinti Lietuvos notarų rūmų (toliau – ir Notarų rūmai) prezidiumo 2007 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 1 „Dėl Notarų atestacijos komisijos 2007 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 2“; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimą, įformintą 2007 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (1.16.)-7R-3976, kuriuo atmestas jos skundas dėl Notarų atestacijos komisijos 2007 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 2 ir Lietuvos notarų rūmų prezidiumo (toliau – ir Prezidiumas) 2007 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 1; 4) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 9P-8 „Dėl Varėnos rajono notarės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“, kuriuo Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarė D. K. atleista iš pareigų nuo 2007 m. gegužės 2 d., kaip netinkanti eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus; 5) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 1R-158 „Dėl Varėnos rajono notarės D. K. notarinių dokumentų perdavimo ir saugojimo“.

Pareiškėja nurodė, kad neeilinės atestacijos metu nebuvo tikrinama jos kvalifikacija, bendrieji gebėjimai, kaip tai numatyta Notariato įstatymo 3 ir 4 straipsniuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gegužės 11 įsakymu Nr. 122 patvirtintų Notarų atestavimo nuostatų (toliau – ir Atestavimo nuostatai) 1 punkte, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakyme Nr. 1R-482 „Dėl notaro kvalifikacinio egzamino nuostatų patvirtinimo“. Atestacijos metu nepagrįstai buvo vertinami drausmės pažeidimai ir tokiu būdu Komisija viršijo savo kompetencijos ribas. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėja paaiškino, kad mokesčius ji sąžiningai deklaravo, neturi jokių įsiskolinimų. Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyti pažeidimai atsirado ne dėl tyčinio įstatymų nevykdymo, o dėl techninių klaidų. Dėl darbuotojams dovanotų sumų apmokestinimo dar vyksta mokestiniai ginčai. Klausimus dėl notarinių veiksmų atlikimo ne notaro biuro patalpose nagrinėjo Notarų garbės teismas, o atestacijos metu nebuvo vertinama su tuo susijusi jos kvalifikacija, t. y. ar ji žino reikiamų teisės aktų reikalavimus. Nedarbingumo laikotarpiu atliko notarės pareigas, todėl neprivalėjo apie ligą pranešti teisingumo ministrui. „Aviaekspreso“ rašto kopiją patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymu, o ne sau ir ne savo vardu. Pareiškėja taip pat nurodė, jog atestacijos metu buvo padaryta procesinių pažeidimų. Apie vykdomą neeilinę atestaciją jai nebuvo tinkamai pranešta. Atestacinės komisijos posėdyje dalyvavo ir klausimus uždavinėjo Teisingumo ministerijos atstovai, kurie nėra Komisijos nariai. Notarų rūmų prezidiumas sprendimą priėmė nesant kvorumo, t. y. balsavo tik 4 nariai iš 9 narių. Pareiškėjos teigimu, skundžiami teisingumo ministro įsakymai turėtų būti panaikinti, nes jie remiasi neteisėtai atliktos jos neeilinės atestacijos rezultatais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 1–7; t. III, b. l. 21–22) prašė atmesti pareiškėjos skundą. Atsakovas nurodė, kad sprendimą dėl to, ar po atestacijos notaras tinka eiti pareigas, priima Komisija, kurios nutarimas per 10 darbo dienų nuo Komisijos nutarimo paskelbimo skundžiamas Notarų rūmų prezidiumui, o Notarų rūmų prezidiumo nutarimas per 5 darbo dienas skundžiamas teisingumo ministrui. Ginčijami teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (1.16.)-7R-3976 ir teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymai Nr. 9P-8 ir Nr. 1R-158 buvo priimti laikantis Notariato įstatyme ir Atestavimo nuostatuose nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo nuostatų. Gavus notarės D. K. 2007 m. balandžio 12 d. skundą, jis buvo išnagrinėtas, įvertinus Notarų rūmų prezidiumo 2007 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 1 teisėtumą. Atsakovo teigimu notarės atestacijos tvarka nebuvo pažeista. Atestacijos metu buvo tikrinama notarės kvalifikacija ir jos asmeninės savybės, pareigingumas ir sąžiningumas. Atestacija buvo vykdoma, atsižvelgiant į pareiškėjos padarytus pažeidimus, užsiimant notaro praktika, o duomenys apie pažeidimus buvo vienas iš atestacijos pagrindų. Atestavimo nuostatai nedraudžia Komisijos posėdyje dalyvauti šią procedūrą inicijavusiems asmenims ir jų atstovams. Kadangi teisingumo ministras paprašė įvykdyti neeilinę pareiškėjos atestaciją, Teisingumo ministerijos atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje. Pranešimas apie atestaciją elektroniniu paštu laikytinas tinkamu pranešimu. Aplinkybė, jog kai kurie Komisijos nariai yra ir Notarų rūmų prezidiumo nariai, negali būti pripažinta per atestaciją padarytu pažeidimu. Be to, asmenys, esantys šių abiejų notarų savivaldos institucijų nariai, nusišalino nuo balsavimo Notarų rūmų prezidiume. Komisijos nutarime nurodytos aplinkybės buvo vertinamos notarės kvalifikacijos aspektu, o klausimas dėl notarės kaltės nebuvo sprendžiamas, nes šis faktas nėra būtinas vertinant notarės kvalifikaciją. Per pareiškėjos atestaciją notarė nebuvo baudžiama. Teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 9P-8 ir 2007 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 1R-158 yra Komisijos nustatyto pareiškėjos netinkamumo eiti notarės pareigas teisinė pasekmė.

Atsakovas Lietuvos notarų rūmai atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 34–37; t. III, b. l. 24–32) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad atestacijos metu pareiškėjai buvo užduoti tiek klausimai, susiję su padarytais pažeidimais, tiek bendri notarės kvalifikaciją tikrinantys klausimai. Įvertinusi notarės atsakymus į pateiktus klausimus, jos paaiškinimus, Komisija pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja neturi notarui reikalingų profesinių žinių, nežino teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, keliamų notaro darbui. Notarų rūmai nurodė, kad pareiškėjai buvo tinkamai pranešta apie atestaciją – 2007 m. vasario 14 d. notarei pranešė Komisijos sekretorė elektroniniu paštu, 2007 m. vasario 23 d. pranešta Notarų rūmų raštu. Pareiškėjos argumentai, kad ji sąžiningai deklaravo ir mokėjo mokesčius, neturėjo jokių įsiskolinimų, prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Byloje taip pat yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių faktus, kad pareiškėja notarinius veiksmus atlikdavo ne notarų biure, o Druskininkuose, kur sistemingai vyko, taip pat nesilaikė nustatytų paslaugų įkainių dydžių, nepagrįstai atleisdavo ūkio subjektus nuo notarinio atlyginimo ir nepažymėdavo apie tai notariniame registre bei notaro patvirtintame dokumente. Pareiškėja, kaip notarė, patvirtino 2007 m. sausio 31 d. „Aviaekspreso“ raštą, kuriame nurodoma, kad „2004 m. nuo spalio mėn. 12 d. iki spalio 22 d. D. K. su šeima ilsėjosi Gran Kanarijoje su mūsų firmos kelialapiais“, nors tokia informacija neatitinka tikrovės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 13 d. sprendimu (t. III, b. l. 161–180) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1606/2008 buvo priimta tarp tų pačių šalių, todėl, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, minėta nutartis turi res iudicata galią. Pareiškėjos argumentai, kad atestacijos metu buvo padaryti procesiniai pažeidimai – Komisijos posėdyje dalyvavo asmenys, nebuvę Komisijos nariais, bei Prezidiumo narių nusišalinimas buvo formalus, Prezidiumas sprendimą priėmė nesant kvorumo, yra atmesti minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos argumentų, jog apie neeilinę atestaciją jai nebuvo tinkamai pranešta, pažymėjo, jog Atestavimo nuostatų 10 punkte įtvirtinta, kad Komisijos nariams ir atestuojamiems notarams apie atestavimo datą, laiką ir vietą pranešama ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki atestavimo. Komisijos sekretorė 2007 m. vasario 14 d. elektroniniu paštu pareiškėjai pranešė apie neeilinės atestacijos pagrindus ir priežastis, išsiųsdama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. vasario 12 d. raštą Nr. (1.16.)-7R-1800, ir nurodydama, kad apie neeilinės atestacijos datą bus pranešta vėliau, Komisijos primininkė 2007 m. vasario 23 d. raštu Nr. S-124 informavo pareiškėją, kad 2007 m. kovo 19 d. 10 val. Notarų rūmuose, J. Jasinskio g. 16, Vilniuje, bus vykdoma neeilinė pareiškėjos atestacija. Tas faktas, jog 2007 m. vasario 14 d. elektroniniu paštu išsiųstu raštu D. K. nebuvo nurodyta tiksli atestavimo data, nereiškia, jog pagal Atestavimo nuostatų 10 punktą šis pranešimas neturi jokios teisinės reikšmės – priešingai, šia informacija D. K. buvo informuota, kad turi įvykti jos neeilinė atestacija. Todėl Komisijos primininkės 2007 m. vasario 23 d. raštu Nr. S-124 pateikta informacija pareiškėjai negali būti laikoma tokia esmine procedūrų, priimant Komisijos nutarimą Nr. 2, pažeidimo prielaida ir sąlyga, dėl kurios galima būtų konstatuoti, jog buvo padaryti pažeidimai, reikšmingi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Tokią teismo poziciją sustiprina ir ta aplinkybė, kad pareiškėja pati dalyvavo Komisijos 2007 m. kovo 19 d. posėdyje. Teismas taip pat pažymėjo, kad Notarų rūmų prezidiumo darbo reglamento 5.7 punkte įtvirtinta, jog Prezidiumas posėdyje svarstomais klausimais priima nutarimus, kuriuos pasirašo Prezidiumo pirmininkas; šio reglamento 5.9 punkte – jog protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. Nors Notarų rūmų prezidiumo darbo reglamento 2008 m. balandžio 18 d. redakcija nutarimo Nr. 1 priėmimo metu negaliojo, tačiau tokia Prezidiumo nutarimų pasirašymo praktika buvo taikoma ir tuo metu. Todėl ir pareiškėjos atstovo pateikta aplinkybė, kad nutarimą Nr. 1 pasirašė Notarų rūmų prezidentė, negali būti vertinama kaip prielaida arba sąlyga panaikinti nutarimą Nr. 1, nes tai neatitiktų ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Teismas, pasisakydamas dėl atestacijos turinio, nurodė, kad Atestavimo nuostatų (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 1 ir 2 punktuose įtvirtinta, jog atestacija tikrinama ne tik kvalifikacija, bet ir tinkamumas pareigoms, o atestuojant notarus atsižvelgiama ne tik į jų kvalifikaciją, bet ir į pareigingumą. Atestacijos metu buvo tikrinama tiek notarės kvalifikacija, tiek jos pareigingumas ir sąžiningumas, buvo užduodami klausimai, susiję su notaro profesine veikla ir teorinėmis žiniomis, tą patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas konstatavo, kad duomenys apie pareiškėjos padarytus pažeidimus, vykdant notaro pareigas, buvo vienas iš atestacijos pagrindų, ir Komisija, tikrindama pareiškėjos kvalifikaciją bei tinkamumą notaro pareigoms, pagrįstai uždavė klausimus, susijusius su minėtais pažeidimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Komisija, užduodama minėtus klausimus, viršijo kompetencijos ribas ir neeilinės atestacijos metu vertino notarės padarytus veiklos pažeidimus. Komisija pareiškėjos neeilinės atestacijos metu tikrino ir notarės kvalifikaciją. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad skundžiami sprendimai priimti institucijų (Komisijos, Prezidiumo), kurios nėra suformuotos įstatymų nustatyta tvarka, vadovavosi Notariato įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1993 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 17 patvirtintu Lietuvos notarų rūmų statutu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentas, jog Notarų rūmai, kaip juridinis asmuo, neegzistuoja, todėl teisėtai veikiančiais subjektais nėra nei Notarų rūmai, nei Komisija, nei Notarų rūmų prezidiumas, o Notarų atestacijos komisijos ir Notarų rūmų prezidiumo priimti skundžiami nutarimai yra neteisėti ir naikinti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. K., kaip notarė, išmokėjo savo darbuotojoms po 6 459 litus; šiuos veiksmus ji laikė dovanojimo sutartimis; dovanojimo sandoriais, nors jais ir perduotos su darbo santykiais susijusios sumos (nes sumos perduotos notarės, o ne fizinio asmens), išmokėtos išmokos buvo neapmokestintos; vėliau, kai tokie sandoriai buvo išaiškinti mokesčių administratoriaus, juos buvo bandyta paneigti Varėnos rajono apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme. D. K., kaip notarė, tuos dovanojimo veiksmus atliko ne tik nepareigingai, bet ir nesąžiningai, nes ji negalėjo suklysti, sudarydama dovanojimo sandorius. Bet kuriuo atveju, dėl tokių pareiškėjos veiksmų notarė traktuotina kaip buvusi nepareiginga ir nesąžininga, todėl netiko eiti notaro pareigas. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai, esą dovanomis nebuvo siekta išvengti mokesčių, dėl darbuotojams dovanotų sumų vyksta mokestiniai ginčai, todėl konstatuoti pažeidimus galima tik pasibaigus mokestiniams ginčams, atmestini kaip nepagrįsti. Pajamų deklaravimo ir mokesčių mokėjimo pažeidimai atsirado dėl nepareigingo ir nesąžiningo D. K. įstatymų nevykdymo. Teismas, spręsdamas dėl Komisijos nutarimo Nr. 2 teisėtumo, ir konstatavęs, kad nutarimas Nr. 2 nemotyvuojamas kredito sutarties nepateikimo pažeidimu, nurodė, jog pareiškėjos argumentai, esą kredito sutarties nepateikimo klausimą galėjo svarstyti tik Notarų garbės teismas, be to, kreditas nepanaudotas biuro patalpoms pirkti, kredito sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų, todėl neturi būti privalomai saugoma, yra fiktyvūs, todėl atmestini. Teismas taip pat nurodė, kad, vertinant notarės pareigingumą, Komisija nėra apribota jokių galiojančių teisės aktų nuostatų įvertinti ir Notarų garbės teismo nustatytus ir įvertintus pažeidimus notarų pareigingumo aspektu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos argumentai, esą Komisija, nagrinėdama notarinių veiksmų atlikimą ne notaro biuro patalpose ir atlyginimo už notarinius veiksmus klausimą, įvertino pažeidimus, įvertintus Notarų garbės teismo, o to Komisija daryti negalėjo, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja pažeidė teisės aktų nuostatų reikalavimus. Pareiškėjos argumentai, esą nedarbingumo pažymėjimo galiojimo laikotarpiu ji atliko notarės pareigas, todėl neprivalėjo apie ligą pranešti teisingumo ministrui, yra atmestini kaip nepagrįsti. D. K. pažeidė Notariato įstatymo 33 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjos argumentai, esą, patvirtindama 2007 m. sausio 31 d. „Aviaekspreso“ rašto Nr. 07/01 kopiją, ji nepažeidė Notariato įstatyme įtvirtinto draudimo atlikti notarinius veiksmus sau arba savo vardu, yra nepagrįsti ir atmestini. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentais, jog įpareigojimas iki 2007 m. gegužės 2 d. sunaikinti antspaudą ir įpareigojimas iki 2007 m. gegužės 2 d. perduoti notarei L. M. nebaigtas paveldėjimo bylas, o dokumentų archyvą – Notarų rūmų archyvui, negali būti įvykdytas, kadangi perdavimui įforminti reikalingas ir notaro antspaudas, o antspaudas negali būti sunaikintas, kol nepasibaigęs dokumentų perdavimas, kvestionuojamas ne Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 1R-158 „Dėl Varėnos rajono notarės D. K. notarinių dokumentų perdavimo ir saugojimo“, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 9P-8 „Dėl Varėnos rajono notarės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“ teisėtumas ir/ar pagrįstumas, bet šių įsakymų įgyvendinimo galimybė. Tokie pareiškėjos argumentai, prašant panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 9P-8 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 1R-158 traktuotini kaip nepagrįsti ir atmestini.

Šalies argumentai

Pareiškėja apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 183–189) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau išvardytais argumentais. Teismas apsiribojo nurodymu, kad svarstant pareiškėjos klausimą buvo padaryti neesminiai pažeidimai ir jų iš esmės nenagrinėjo, tuo tarpu jos atžvilgiu, nagrinėdamas bylą, bet kokį esamą ar menamą pažeidimą laikė svarbiu ir esminiu, vadovavosi iš esmės tik atsakovų paaiškinimais. Teismas sprendime rėmėsi įrodymais, kurių nėra byloje. Nors teismas nurodo, kad notariato institucijoms suteiktos plačios teisės nustatyti atestacijos procedūras, tačiau teismas nenustatė, kad jos būtų nustatytos, deklaruotos ir paaiškintos atestacijos proceso dalyviams. Atestacijos proceso eiga rodo, kad to proceso dalyviai skirtingai suprato ir vykdė atestaciją, dėl to daugelis aplinkybių nebuvo tinkamai užfiksuota, taip ribojant jos teises į gynybą, tinkamą atestaciją, atestacijos rezultatų teisingumo patikrinimą. Atestacijos metu turi būti tikrinami bendrieji asmens gebėjimai, žinios, bendrojo pobūdžio savybės, t. y. kaip sistema gebėjimų ir savybių, o padaryti pažeidimai gali būti tik pagrindas atestacijai (neeilinei atestacijai) surengti. Tokią atestacijos sąvoką pateikia ir teismų praktika. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad atestacija turi būti taip įforminama, kad jos rezultatus būtų galima patikrinti ir nebūtų galimas vėlesnis tų duomenų pakeitimas ar aiškinimas pagal atestacijos medžiagoje nesančius duomenis. Šių principų pareiškėjos atestacijos metu nebuvo laikomasi. Notaro kvalifikacija tikrinama ne Komisijos nuomone pasirinktu būdu, o įstatymų nustatyta tvarka – pagal kvalifikacinio egzamino rezultatus, kas nebuvo padaryta.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teisingumo ministras, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, neatliko savo pareigos – netikrino skųstų notarų savivaldos institucijų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Skundų ikiteisminio nagrinėjimo tvarka tam ir skirta, kad juos nagrinėjančios institucijos patikrintų priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą pagal skundus. Be to, teisingumo ministras vadovavosi neišsamiais, netiksliais ir klaidingais įrodymais. Teismas teisingai konstatavo, kad Notarų garbės teismo nustatyti pažeidimai gali būti pagrindas inicijuoti atestaciją (t. y. tikrinti notaro gebėjimus ir galėjimą eiti notaro pareigas dėl visų aplinkybių), bet padarė nepagrįstą išvadą, kad vien padaryti pažeidimai yra pagrindas atestacijoje vertinti ją neigiamai. Atestacijos dalyku galėjo būti ne konkretūs jos veiksmai, bet jos gebėjimų vertinimas. Teismas neteisingai vertino ir aplinkybę dėl teisingumo ministro informavimo apie negalėjimą eiti notaro pareigas. Notarai, kaip savarankiškai dirbantys asmenys, nėra draudžiami ligos atveju, jie nedirba pagal darbo sutartį ir negauna jokios draudimo išmokos ligos atveju, įskaitant, jeigu jiems išrašomas nedarbingumo pažymėjimas. Teisės aktų taikymo ribas nustato teisės aktas, o ne jų pagrindu teisingai ar klaidingai išduoti dokumentai. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimas nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjai taikomas valstybinis socialinis draudimas ligos atveju. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimo. Teismas laikė, kad pirminių mokestinio patikrinimo duomenų visiškai pakanka vertinti dėl galimų mokestinių prievolių vykdymo. Tuo tarpu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kol vyksta mokestiniai ginčai, nėra pagrindo konstatuoti mokesčių mokėtojo bet kokio lygio ir bet kokios rūšies kaltės ir apskritai paties pažeidimo. Teismas, akcentuodamas pareiškėjos įsakymus dėl dovanų darbuotojoms iš likutinio pelno, neteisingai vertino faktines aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį. Faktas, kad įsakymai buvo pasirašyti, dar nepatvirtina, kad jie buvo įvykdyti. Nėra duomenų, kad dovanotus pinigus pareiškėja būtų išmokėjusi iš individualios veiklos. Pareiškėja sąžiningai deklaravo ir deklaruoja mokesčius, neturi dėl jų jokio įsiskolinimo. Nors teismas nurodė, kad kredito sutarties nepateikimo aplinkybės nėra šios bylos dalykas, tačiau šios bylos kontekste svarbu, kaip teismas vertina pareiškėjos argumentus. Nenurodomas joks teisės aktas, pagal kurį kredito sutartį turėtų saugoti pareiškėja. Vien tai, kad buvo pateikta ataskaita ir joje nurodyti statistiniai duomenys, kuriems patvirtinti nėra reikalaujama pateikti ar laikyti dokumentus, nėra pagrindas vertinti pareiškėjos veiksmus ir paaiškinimus fiktyviais. Nagrinėjant 2007 m. sausio 31 d. „Aviaekspreso“ rašto kopijos patvirtinimo klausimą, institucijos peržengė atestacijos ribas. Šiuo atveju taip pat buvo nagrinėjamas ne kvalifikacijos klausimas, o aplinkybės dėl galimo teisės akto pažeidimo. Minėtas dokumentas, kaip ir pareiškėjos veiksmai, nėra pripažinti negaliojančiais, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja pažeidė Notariato įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintą draudimą atlikti notarinius veiksmus sau arba savo vardu. Teisėje egzistuoja principas, kad už kiekvieną pažeidimą turi būti taikoma adekvati sankcija. Tokiu būdu užtikrinama asmens teisė į klaidą. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad pažeidimo sunkumas net nebuvo svarstomas. Atestacija realiai nebuvo atliekama, išvados dėl pareiškėjos tinkamumo padarytos pagal epizodinius įvykius. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neteisėtos sudėties. Teisėjų kolegijoje buvo ir Raimondas Blauzdžius, nors prieš bylos nagrinėjimą buvo skelbta kolegijos sudėtis be jo. Taigi, rašydama prašymą dėl bylos nagrinėjimo, pareiškėja nežinojo pakeistos teismo sudėties ir negalėjo reikšti nušalinimų dėl aplinkybių, kurios jos advokatui nebuvo žinomos. Tų aplinkybių teismo posėdžio metu neatskleidė ir kolegijos teisėjas Raimondas Blauzdžius, t. y. kad jo žmona D. B. yra notarė. Kiek yra gavusi informacijos per bylinėjimosi laikotarpį, notarė D. B. palaiko skundžiamus sprendimus dėl jos atleidimo iš notarės pareigų. Ši aplinkybė yra pagrindas teisėjui R. Blauzdžiui nusišalinti arba jį nušalinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 1–3) prašė nepatenkinti apeliacinio skundo. Atsakovas nurodė, kad apeliaciniame skunde kartojami argumentai, kurie jau buvo vertinami nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme (dėl Notarų atestacijos komisijos uždaro posėdžio, Notarų rūmų prezidiumo narių nusišalinimo, atestacijos fiksavimo) ir dėl kurių priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis. Įvertinus notarų atestacijos procedūros teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, jog teisingumo ministras, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl Notarų rūmų prezidiumo 2007 m. balandžio 4 d. nutarimo, neturėjo pareigos kartoti visos atestacijos procedūros iš naujo, o privalėjo įvertinti priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą pasirinktu būdu ir, tik nustatęs esminius pažeidimus, juos panaikinti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos argumentas, jog teisingumo ministras vadovavosi neišsamiais, netiksliais ir klaidingais įrodymais ir tai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą, jokiais objektyviais duomenims nėra pagrįstas (nenurodoma, kokie faktai procedūros metu buvo klaidingi). Nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl to, jog nepasibaigus mokestiniams ginčams, negalima vertinti aplinkybių, susijusių su pareiškėjos dovanotomis piniginėmis lėšomis savo darbuotojoms. Kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad nedarbingumo pažymėjimai ir medicininės pažymos notarei buvo reikalingos tam, jog ji galėtų pasinaudoti savo teisėmis dėl sveikatos draudimo pagal Sveikatos draudimo įstatymą, t. y. gauti gydymo paslaugas. Jokių konkrečių argumentų dėl to, kad neišdavus nedarbingumo pažymėjimo ar medicininės pažymos, pareiškėjai būtų apribotos galimybės gydytis, pareiškėja nenurodė. Tokio draudimo nenumato ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos. Pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjant 2007 m. sausio 31 d. „Aviaekspreso“ rašto kopijos patvirtinimo klausimą, institucijos peržengė ribas, taip pat vertinami kaip nepagrįsti. Pareiškėja pripažįsta, jog 2007 m. sausio 31 d. „Aviaekspreso“ rašto kopijos patvirtinimas galėjo sukelti interesų konfliktą, taigi yra akivaizdus Notariato įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Šio notarinio veiksmo atlikimo aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su notarės kvalifikacija ir dalykinėmis savybėmis. Atestacijos metu pareiškėjai buvo užduodami jos profesines žinias tikrinantys klausimai, susiję su notaro profesine praktine veikla ir teorinėmis žiniomis, o padaryti pažeidimai, užsiimant notarine praktika, ir duomenys apie pažeidimus buvo vienas iš atestacijos pagrindų, todėl darytina išvada, kad atestacijos metu buvo tikrinama būtent notarės kvalifikacija ir jos asmeninės savybės, pareigingumas ir sąžiningumas.

Atsakovas Lietuvos notarų rūmai atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 5–9) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad šalys turėjo visas teises, numatytas ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje. Atestacijos byloje esanti medžiaga, buvusi pagrindu atestacijai atlikti, atestacijos metu notarės pateikti paaiškinimai dėl byloje esančios medžiagos bei atsakymai į kitus užduotus klausimus rodo, kad notarės kvalifikacija bei asmeninės savybės yra netinkamos eiti notaro pareigų, todėl Komisija pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog notarė D. K. netinka eiti notaro pareigų. Pareiškėja buvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo laiką bei vietą ir turėjo galimybę pati dalyvauti teismo posėdyje, kur būtų turėjusi galimybę pareikšti nušalinimą teisėjui. Notarė D. B. skundžiamų sprendimų priėmimo metu nebuvo ir šiuo metu nėra nei Komisijos, nei Prezidiumo narė. Skundžiami sprendimai nebuvo svarstomi jokiuose kituose Notarų rūmų organuose ir notarė D. B. savo nuomonės dėl skundžiamų sprendimų nereiškė bei neturi nei tiesioginio, nei netiesioginio suinteresuotumo teismo nagrinėtos bylos baigtimi.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi (t. IV, b. l. 18–30) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, o D. K. apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad administracinės bylos įrodinėjimo dalykas, ar atestacijos metu buvo surinka pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu priimtas sprendimas dėl notarės netinkamumo užimamoms pareigoms bei priimti paskesni teisės aktai, ar tai buvo padaryta laikantis nustatytų procedūrų bei taisyklių. Juk sprendimas gali būti neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pastaruoju aspektu (dėl uždaro atestacinės komisijos posėdžio, Notarų rūmų prezidiumo sudėties) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pasisakė 2008 m. sausio 8 d. nutartyje (t. III, b. l. 135–136). Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti minėtų aplinkybių, tačiau pripažino, jog buvo nesilaikyta teisingumo ministro 1999 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 122 „Dėl notarų atestavimo nuostatų patvirtinimo“ 10 punkto. Pagal šiame punkte įtvirtintą taisyklę notarų atestacijos komisijos nariams ir atestuojamiems notarams apie atestavimo datą, laiką ir vietą pranešama ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį. Atestacija vyko 2007 m. kovo 19 d. Pareiškėja informuota apie atestacijos komisijos posėdį 2007 m. vasario 23 d. pranešimu. Akivaizdu, kad teisėkūros subjekto nustatytos taisyklės nesilaikyta. Bendro pobūdžio informacija apie atestacijos komisijos posėdį, nenurodant atestavimo datos, laiko ir vietos pripažintina neatitinkančia keliamų teisėkūros subjektų reikalavimų. Tačiau aptartas procedūrinis pažeidimas nėra esminis. Pareiškėja apie posėdį informuota, praleidus nežymų terminą. Posėdyje ji asmeniškai dalyvavo, galėjo teikti paaiškinimus, medžiagą susijusią su atestacija, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai sukliudyta patvirtinti savo tinkamumą užimamoms pareigoms. Padarytas pažeidimas nelaikytinas esminiu, todėl niekaip negali daryti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad atestacijos metu yra siekiama patikrinti notarų kvalifikaciją ir tinkamumą pareigoms. Atestuojant notarus atsižvelgiama į jų asmenines savybes, pareigingumą ir kvalifikaciją. Atestacijos metu paprastai turi būti atliekamas tokio pobūdžio darbas, iš kurio rezultatų būtų galima daryti išvadą apie atestuojamo asmens gebėjimus užimti einamas pareigas. Atestacijos procesas turėtų būti fiksuojamas posėdžio protokolu, kur nurodomi dalyvaujantys asmenys, atestacijos pradžia bei pabaiga, konkrečių atestacijos komisijos narių užduodami klausimai ir atsakymai į juos, esant techninėm galimybėm daromas garso įrašas arba daroma stenograma. Minėto pobūdžio reikalavimai keltini tam, kad būtų galima patikrinti, ar atestacija vyko taip, kaip nurodo viena iš šalių, ar priimtas atestacijos komisijos sprendimas yra pagrįstas. Jei iš posėdžio protokolo nėra galimybės spręsti, kaip buvo tikrinamas notaro gebėjimas atlikti užimamas pareigas, profesinė veikla, kokia medžiaga remtasi, tokio svarstymo išdavoje priimtas sprendimas negali būti pripažintas pakankamai pagrįstu. Nors ir stebimi atitinkami trūkumai, išvardintų nuostatų iš esmės buvo paisyta. Komisijos 2007 m. kovo 19 d. posėdžio protokole Nr. 3 nurodyta, kada prasidėjo posėdis, kas yra posėdžio pirmininkas, sekretorius, komisijos nariai, posėdyje dalyvaujantys asmenys, atsakymai į užduotus klausimus. Užduotų klausimų nėra daug, tačiau pateikti atsakymai į juos savo kokybine išraiška yra vertingi ir leidžiantys susidaryti vaizdą apie notarės žinias jos profesinėje srityje. Pateiktų notarės paaiškinimų arba jų nepateikimas į atitinkamus klausimus visiškai pakankamas tvirtinimui, jog testuojamas asmuo nėra tinkamas, pasirengęs notaro darbui. Pareiškėjos atliktos atestacijos plotmėje negalėjo būti palikti neįvertinti, vykdant profesinę veiklą, notarės padaryti ir kompetentingų teisinių vienetų konstatuoti pažeidimai. Byloje pateiktos aplinkybės neabejotinai yra betarpiškai susijusios su notaro pareigingumu, kvalifikacija ir pagrįstai buvo aptartos atestacijos metu bei teisingai pripažintos, kaip atskiri elementai, patenkantys į visumą, lėmusią negatyvaus sprendimo priėmimą pareiškėjos atžvilgiu. Įvertinusi atestacinės komisijos posėdžio protokolą bei priimtą sprendimą teisėjų kolegija padarė išvadą, kad savo esme posėdis vis dėl to buvo nukreiptas į siekį įvertinti notaro kvalifikaciją, jo sugebėjimus, profesinę veiklą, o po to padaryti atitinkamas išvadas. Surinkti duomenys dėl notarės kvalifikacijos tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu buvo labiau pakankami negu nepakankami priimti sprendimą dėl notarės neatitikimo užimamoms pareigoms, todėl skundžiamas sprendimas pripažintinas pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Notariato įstatymo 3 straipsnio 2 dalis įvardija sąlygas, kokioms esant fizinis asmuo gali būti notaru. Tai niekaip nėra susiję su atestacijos būdu, o tai reiškia, jog šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad Komisija buvo sudaryta laikantis teisės aktų reikalavimų, ką patvirtinta minėtos teisės normos. Nėra pagrindo teiginiui ir dėl to, kad atestacijos komisijos veikla buvo neteisėta, net turint omenyje, jog Notarų rūmai 2007 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 2 priėmimo metu nebuvo registruoti Juridinių asmenų registre. Tokią poziciją suponuoja pats Notarų rūmų sudarymo principas – visi notarai yra Notarų rūmų nariai ir būtent visų notarų sudaryti teisiniai vienetai veikia turėdami visų notarų suteiktus įgalinimus inter alia spręsti dėl kolegų atestacijos. Vien ta faktinė aplinkybė, kad Notarų rūmai nebuvo įregistruoti Juridinių asmenų registre nelemia jų veiklos bei jų teisinių vienetų sudarytos veiklos neteisėtumo. Tą savo veiksmais iš esmės pripažino ir pati pareiškėja. Ji neginčijo priimtų sprendimų dėl jos neeilinės veiklos patikrinimų (nors ir buvo sukeltos atitinkamos teisinės pasekmės), atvyko į Komisijos posėdį, teikė paaiškinimus į užduotus klausimus. Priimtinas sprendimas negali būti grindžiamas vien teisėtumo primatu, nes tokiu atveju vyrautų formalizmas, būtų nepaisoma gyvų socialinių procesų, iškiltų grėsmė socialinei teisės funkcijai, o tam tikru atžvilgiu būtų galimas ir kenkimas šiai funkcijai. Sprendimas taip pat turėtų būti priimtas vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, apeliacinio skundo argumentas dėl Lietuvos notarų rūmų kaip teisės subjekto suformavimo ir iš čia kylančių abejonių nėra tas pagrindas, kuris lemia palankaus pareiškėjos atžvilgiu sprendimo priėmimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Komisijos nutarimai skundžiami Prezidiumui per 10 darbo dienų nuo notarų atestacijos komisijos nutarimo paskelbimo dienos. Prezidiumas nustatęs, kad Komisijos nutarimas prieštarauja įstatymams, kitiems norminiams teisės aktams, panaikina notarų atestacijos komisijos nutarimą ir apie tai praneša komisijos pirmininkui ir atestuotam notarui. Prezidiumas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Komisijos 2007 m. kovo 19 d. nutarimo, paliko pastarąjį teisės aktą nepakeistą. Toks sprendimas, atsižvelgiant į Prezidiumo veiklą reglamentuojančius nuostatus, Komisijos kompetenciją, kitus norminius teisės aktus, apeliacinės instancijos teismo įvertintas kaip visiškai teisėtas. Pirmojo reikalavimo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismo išdėstytų ir nebeatkartotinų motyvų pagrindu, Prezidiumas 2007 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 1 neturėjo kitokio sprendimo alternatyvos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Prezidiumo nutarimai dėl notarų atestavimo skundžiami teisingumo ministrui per 5 darbo dienas nuo jų priėmimo dienos. Teisingumo ministras išnagrinėja skundus per 5 darbo dienas. Jeigu teisingumo ministras mano, kad Prezidiumo nutarimas neprieštarauja įstatymams, vadovaudamasis Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 23 straipsnio 2 dalimi bei Notarų rūmų atestacijos komisijos nutarimu, jam nebūtų kliūčių įforminti notaro įgaliojimų pasibaigimą. Tačiau, jeigu teisingumo ministras mano, kad Notarų rūmų prezidiumo nutarimas neatitinka įstatymų reikalavimų, jis turi teisę apskųsti tokį Prezidiumo nutarimą teismui, kaip numato Notariato įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu su 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Teisingumo ministrui nėra suteikta teisė vykdyti notarų atestaciją ar pačiam keisti jos rezultatus, nes atestaciją vykdo tik Notarų rūmai, be to, teisingumo ministrui nėra suteikta teisė panaikinti Notarų rūmų sprendimų bei nutarimų, nes tokią teisę turi tik teismas. Teisingumas ministras, išnagrinėjęs notarės skundą dėl Komisijos nutarimo ir Prezidiumo nutarimo nutarė skundą atmesti, nes nebuvo nustatyta teisės aktų pažeidimų. Kadangi teisingumo ministrui nėra suteikta teisė vykdyti notarų atestaciją ar pačiam keisti jos rezultatus, jis turėjo paisyti nuostatos dėl notaro įgaliojimų pasibaigimo įforminimo pagal Notariato įstatymo 23 straipsnio 2 dalį ir priimti įsakymą Nr. 9P-8 „Dėl Varėnos rajono notarės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“, kuriuo Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarė D. K. atleista iš pareigų nuo 2007 m. gegužės 2 d., kaip netinkanti eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-158 yra išvestinis iš teisingumo ministro įsakymo Nr. 9P-8 „Dėl Varėnos rajono notarės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“. Įsakymą Nr. 9P-8 pripažinus teisėtu bei pagrįstu, turi būti paliktas galioti ir įsakymas Nr. 1R-158. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas išnagrinėjo bylą neteisėtos sudėties. Teisėjų kolegijoje buvo teisėjas Raimondas Blauzdžius. Jo žmona yra notarė, kuri, pagal pareiškėją, palaiko skundžiamus sprendimus dėl pareiškėjos atleidimo iš notarės pareigų. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu minėtas skundo argumentas nebebuvo akcentuojamas, pozicija sušvelninta ir kategoriškai nebetvirtinta apie neteisėtos sudėties teismą bei besąlygišką teismo sprendimo naikinimą pastaruoju pagrindu. Tačiau nepriklausomai nuo to, buvo palaikytas šis argumentas ar ne, teisėjų kolegijos vertinimu, teiginys apie neteisėtos sudėties teismą niekuo neparemtas. Bet koks priimtas sprendimas (plačiąja prasme) be įrodymų negalėtų pripažintas teisėtu bei pagrįstu. Nesant įrodymų apie teisėjo Raimondo Blauzdžiaus suinteresuotumą bylos baigtimi, aptariamas apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas.

IV.

Pareiškėja D. K. 2010 m. kovo 23 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (t. IV, b. l. 34–39) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-205/2010. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėja prašyme nurodo, kad iki šiol nėra jokio galiojančio administracinio akto, jog pareiškėja neteisingai deklaravo ir mokėjo mokesčius valstybei. Visi duomenys Teisingumo ministerijai buvo pateikti tiksliai pagal nustatytus reikalavimus, o pažeidimai dėl notarų rinkliavų buvo įvertinti dar Notarų garbės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimu ir nebuvo atestacijos dalykas. Teismo sprendime nenurodomas joks teisės aktas, pagal kurį pareiškėja turėjo saugoti kredito sutartį, todėl teismas nepagrįstai pripažino su sutartimi susijusius argumentus fiktyviais. Atsakovai siekė bet kokia kaina kartu derindami veiksmus atleisti pareiškėją iš notarės pareigų. Vienintelė aplinkybė, dėl kurios pareiškėja pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta pažeidusi teisės aktų reikalavimus, yra Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 54.5 punkto pažeidimas. Ši aplinkybė nebuvo atestacijos dalykas, ją atstovai pateikė jau ginčo nagrinėjimo metu, taip nepagrįstai praplėsdami ginčo ribas. Teismai taip pat padarė esminį materialinės teisės taikymo pažeidimą, nes taikė teisės normas asmenims, kuriems jos netaikomos. Pagal nurodytų Taisyklių 54.5 punktą asmenims, kurie apdrausti privalomuoju socialiniu draudimu ligos atveju, draudžiama dirbti, kai jie socialinio draudimo tikslais pripažįstami laikinai nedarbingais ir naudojasi draudimo išmokomis. Taisyklės draudimą sieja ne su galėjimu eiti dirbti apskritai, o išimtinai su formaliu reikalavimu – kol taikomas gydytojų specialiu dokumentu konstatuotas draudiminis įvykis, toks asmuo negali dirbti. Notarai, kaip savarankiškai dirbantys asmenys, nėra draudžiami ligos atveju. Taisyklių 45.5 punktas nenumato draudimo notarui vykdyti savo pareigas. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimas nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjai yra taikomos Taisyklės ir, tuo pačiu, socialinis draudimas ligos atveju. Jei teismas manė, kad pažeistas Taisyklių 54.5 punktas, tai neteisingai taikė tų reikalavimų pažeidimo pasekmes – dėl pažeidimo galima pareikalauti grąžinti draudimo išmokas ar jas sumažinti, bet ne pripažinti, kad pats darbas buvo neteisėtas. Pareiškėjai išduotos medicininės pažymos buvo reikalingos patvirtinti jos sveikatos būklę, galimą pateisinimą, jei ji fiziškai negalėtų vykdyti notaro pareigų ar nebuvimą notarų biure, gautų gydymo paslaugas. Pareiškėja pagal savijautą galėjo vykdyti notaro pareigas, jas vykdė, todėl nebuvo jokio pagrindo informuoti apie negalėjimą eiti pareigas Notariato įstatymo 22 straipsnio 2 dalies prasme.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimo įtakos ginčo sprendimui, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisės subjekto nesukūrimas nelemia tokio subjekto ar jo teisinių vieneto veiklos neteisėtumo. Administracinių teismų yra suformuota kitokia teisės taikymo praktika. Jei yra nustatyta speciali tvarka ir sąlygos tam tikram administraciniam aktui gauti, tai jo negali atstoti joks kitas administracinis aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1265/2006). Taip pat ginčijama praktika prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendime suformuotai taisyklei, kad, jeigu faktiškai susiklosčiusi situacija neatitinka įstatymų reikalavimų, tai nustatyti pažeidimai turi būti šalinami, o ne pateisinami faktine padėtimi ar dideliais nepatogumais tuos pažeidimus pašalinti. Kadangi Notarų rūmai pareiškėjos atestacijos metu nebuvo įsteigti, įsakymai dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų naikintini.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad Notarų atestavimo nuostatai neįtvirtina jokių išlygų, jog teisingumo ministras atlieka tik techninę funkciją neatestuotam notarui atleisti. Jis turi visas teises patikrinti su skundu susijusias aplinkybes, panaikinti ginčijamus sprendimus ir pareigą priimti sprendimą dėl skundo. Teisingumo ministras šios pareigos net nebandė vykdyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje rėmėsi 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1515/2009, tačiau pagal šiuos duomenis nėra paskelbta jokios nutarties, pareiškėja neturi galimybės pateikti savo argumentų dėl tokios praktikos teisingumo, todėl būtina suformuoti tokią praktiką. Teisingumo ministras bet kuriuo atveju turi teisę nuspręsti, kad padaryti pažeidimai ar atestacijos rezultatai, nors ir liudija apie tam tikrus trūkumus, tačiau nėra pagrindas atleisti notaro iš pareigų. Trūkumai turi būti esminiai. Atestacija turi būti taip įforminama, kad jos rezultatus būtų galima patikrinti ir nebūtų galimas vėlesnis tų duomenų pakeitimas ar aiškinimas pagal atestacijos medžiagoje nesančius duomenis. Visa egzamino ir atestacijos eiga, vadovaujantis teismų praktika, turi būti fiksuojama ir tik fiksuoti duomenys gali būti naudojami teisiniuose ginčuose. Dėl netinkamai pateiktos medžiagos teisingumo ministras netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Taip pat pareiškėja pažymėjo, kad egzistuoja principas, kad už kiekvieną pažeidimą turi būti taikoma adekvati sankcija, tokiu būdu užtikrinama asmens teisė į klaidą. Pareiškėjos atžvilgiu pažeidimo sunkumas net nebuvo svarstomas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėja D. K. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-205/2010 remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėja nurodo, kad teismai padarė esminį materialinės teisės taikymo pažeidimą, nes taikė teisės normas tiems asmenims, kuriems jos netaikomos. Pareiškėja prašyme pažymi, kad vienintelė aplinkybė, dėl kurios ji pripažinta pažeidusia teisės aktų reikalavimus, yra Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 54.5 punkto pažeidimas, kas apskritai nebuvo atestacijos dalyku. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks pareiškėjos teiginys yra nepagrįstas. Atestacijos komisija, vertindama notaro kvalifikaciją, jo sugebėjimus, profesinę veikla, nagrinėjo visumą faktinių aplinkybių ir neapsiribojo vieno fakto dėl darbo nedarbingumo laikotarpiu analize. Tai patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-205/2010, kurią prašoma atnaujinti, aspektas dėl Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių nesilaikymo yra vienas (bet ne vienintelis) iš pagrindų, priimant Komisijos 2007 m. kovo 19 d. nutarimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju gali būti atnaujintas tik tada, kai materialinės teisės normų pažeidimas yra esminis, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nagrinėjamu atveju, net ir pripažinus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialinės teisės normą, numatytą Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse, tai neturėtų įtakos Komisijos 2007 m. kovo 19 d. nutarimo, priimto įvertinus faktų visumą, pagrįstumui ir, atitinkamai, apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos argumentus dėl Lietuvos notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimo, pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėja prašyme nenurodė, kokios materialinės teisės normos buvo pažeistos teismų, vertinant Lietuvos notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-205/2010, kurią prašoma atnaujinti, nurodė, kad pats Notarų rūmų sudarymo principas – visi notarai yra Notarų rūmų nariai ir būtent visų notarų sudaryti teisiniai vienetai veikia turėdami visų notarų suteiktus įgalinimus inter alia spręsti dėl kolegų atestacijos. Vien ta faktinė aplinkybė, kad Notarų rūmai nebuvo įregistruoti Juridinių asmenų registre nelemia jų veiklos bei jų teisinių vienetų sudarytos veiklos neteisėtumo. Tą savo veiksmais iš esmės pripažino ir pati pareiškėja. Priimtinas sprendimas negali būti grindžiamas vien teisėtumo primatu, nes tokiu atveju vyrautų formalizmas, būtų nepaisoma gyvų socialinių procesų, iškiltų grėsmė socialinei teisės funkcijai, o tam tikru atžvilgiu būtų galimas ir kenkimas šiai funkcijai. Sprendimas taip pat turėtų būti priimtas vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Dėl nurodytų argumentų laikytina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino pareiškėjos argumentus dėl Lietuvos notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimo. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas konkrečią bylą, privalo vadovautis ne tik teisės normomis, bet ir teisingumo bei protingumo principais, kiekvieną bylą vertinti individualiai ir visapusiškai, tik tokiu atveju teismas įgyvendins teisingumą Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies prasme. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimo šioje dalyje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos pateiktas argumentas dėl jos poziciją patvirtinančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1362/2008) yra atmestinas dėl nurodytos bylos ir prašomos atnaujinti bylos faktinių aplinkybių nesutapimo – nagrinėjamoje byloje, be kita ko, kyla klausimas dėl notaro, kaip ypatingo teisinių santykių subjekto, teisių ir pareigų, jo elgesio vertinimo, tuo tarpu administracinė byla Nr. A438-1362/2008 yra dėl Taisyklių 53 punkto aiškinimo, jo taikymo visai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, įprastai vertinant nurodyto 53 punkto reikalavimo turinį, nesant specifinių nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje, priimtoje byloje, kurią prašomą atnaujinti, rėmėsi 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1515/2009, tačiau pagal šiuos duomenis nėra paskelbta jokios nutarties, pareiškėja neturi galimybės pateikti savo argumentų dėl tokios praktikos teisingumo, todėl būtina suformuoti tokią praktiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas atnaujintas 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą motyvuoja praktikos nebuvimu ir tokios praktikos suformavimo poreikiu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks motyvas atmestinas, nes būtent nevienodos teismų praktikos problema turi būti sprendžiama, atnaujinant procesą 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai praktikos nebuvimas vienu ar kitu klausimu, o ne teisingo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties priėmimo, remiantis susiklosčiusia praktika, poreikis būtų pagrindas atnaujinti procesą – tokia situacija sudarytų sąlygas piktnaudžiauti proceso atnaujinimo teise, nepagrįstai užvilkintų bylų nagrinėjimą, kas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija taip pat vertina pareiškėjos argumentus dėl to, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1265/2006 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A39-809/2007 suformuota kitokia praktika, susijusi su Lietuvos notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimo, jo tinkamai neįregistruojant Juridinių asmenų registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A39-809/2007 faktinės aplinkybės yra susijusios su išduoto statybos leidimo panaikinimu, individualiu situacijos vertinimu ir iš to daromos išvados. Reikalavimų pagal Statybos įstatymą nesilaikymas ir juridinio asmens neįregistravimas Juridinių asmenų registre yra aplinkybės, kurios negali būti sulyginamos, nagrinėjamos bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A39-809/2007 faktinės aplinkybės ir nagrinėjimo dalykas nėra lygiaverčiai, todėl prašymas atmestinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1265/2006 taip pat nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje vertinamais klausimais: byloje Nr. A5-1265/2006 nagrinėjamas statybos leidimo išdavimo klausimas, todėl ir šios bylos faktinės aplinkybės ir nagrinėjimo dalykas nesutampa su nagrinėjamos bylos klausimu dėl Lietuvos notarų rūmų, kaip teisės subjekto, suformavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, praktikos nevienodumas nurodytose bylose pareiškėjos nėra įrodytas, todėl procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. K. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-205/2010 pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos notarų rūmams dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis Vaida Urmonaitė-Maculevičienė