Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 20010 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

V. L. (V. L.) nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 260 str. 3 d., taikant BK 62 str. 1 d., 3 d. 1 p., laisvės atėmimu 6 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. R. nuteistas pagal BK 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 12 metų, pagal BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 301 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 302 str. 1 d. A. R. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., pas nuteistąjį A. R. paimti 800 eurų konfiskuoti paimant juos valstybės nuosavybėn. Nuteistojo V. L. laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui ,,Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaikintas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai pardavė, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų. V. L. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o taip pat pasikėsino padaryti šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

2009 m. kovo 7 d., tiksliau nenustatytu laiku, A. R. namuose Kaune, Žemaičių g. 14-5, V. L. iš A. R. už 8550 eurų (29412 litų) nusipirko 1 plastikinį paketą su 906,52 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 246,893 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 2 plastikinius paketus, kuriuose iš viso buvo 2089,43 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, ir 2 plastikinius paketus, kuriuose iš viso buvo 895,48 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių). Siekdami panaikinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų skleidžiamą kvapą, to paties namo pirmame aukšte esančiame apleistame kambaryje A. R. ir V. L. nurodytus penkis paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis apibarstė pipirais, suvyniojo į dar kelis polietileninės plėvelės sluoksnius ir tame pačiame kambaryje laikė iki 2009 m. kovo 8 d., tada A. R. nurodytus paketus sudėjo į savo automobilio ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę ir kartu su V. L. juos nugabeno į Kauno m. Aušros g. 42 esančią automobilių saugojimo aikštelę. Tą pačią dieną, apie 11 val., paketus su nurodytomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis V. L. perkrovė į savo automobilį ,,Mercedes Benz“, registruotą Rusijoje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną, neturėdamas leidimo ir nepateikdamas muitinės kontrolei, šias medžiagas gabeno per Lietuvos Respublikos valstybinės sieną, Nidoje, Smiltynės pl. 2 esantį Nidos pasienio kontrolės postą, tačiau apie 19 val. 45 min. buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, kurie paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis surado ir paėmė automobilio apžiūros metu.

A. R. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat už tai, kad laikė didelį kiekį netikrų griežtos atskaitomybės blankų. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2009 m. kovo 9 d., 13 val. 35 min., A. R. automobiliu ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vieną folijos lankstinuką, kuriame buvo 0,470 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, atgabeno iki Kauno m. Savanorių pr. 111 esančios ,,Iki“ parduotuvės, prie kurios tą folijos lankstinuką su nurodyta psichotropine medžiaga surado ir paėmė policijos pareigūnai. Be to, A. R., neturėdamas teisėto pagrindo, laikė didelį kiekį netikrų griežtos atskaitomybės blankų. Iki 2009 m. kovo mėn. 9 d., 14.05 val., kol rado ir paėmė policijos pareigūnai, jis savo gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame Kauno m., Žemaičių g. 14-5, laikė didelį kiekį – 42 vienetus netikrų vairuotojų pažymėjimų blankų, kurių numeriai: LB000777, LB000777, LB053920, LB008500, LB053926, LB008503, LB003557, LB008379, LB008375, LB000777, LB000999, LB000999, LB000999, LB000999, LB002927, LB002926, LB003558, LB003560, LB003544, LB003122, LB003540, LB003124, LB009258, LB009255, LB008520, LB009257, LB002922, LB002924, LB006223, LB008371, LB003123, LB008522, LB008378, LB008373, LB008374, LB002921, LB003125, LB009250, LB002929, LB052644, LB003543, LB003547.

Nuteistasis V. L. teisme parodė, kad su A. R. susipažino prieš pusantrų metų Kauno turguje, ten jis pirkdavo automobilių detales, kurias veždavo į Kaliningradą. A. R. padėdavo tas detales nusipirkti. Taip tarp jų užsimezgė tarpusavio ryšiai, jie turėjo vienas kito telefonų numerius. Vėliau tarėsi ir dėl narkotinių medžiagų įgijimo, jis ir anksčiau buvo atvažiavęs į Kauną, įsigijęs pas A. R. narkotinių medžiagų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo apgautas, nes įsigytos tabletės iš tikrųjų buvo kreida. Kalbėdami telefonu apie narkotines medžiagas, jie jas vadindavo kitaip. Tų pokalbių metu amfetamminą vadindavo pirma pozicija, o hašišą – antra pozicija. Kartais pokalbių metu dėl to net susimaišydavo. Jis pats narkotines ir psichotropines medžiagas pirkdavo ne sau, o kitų asmenų užsakymu, už jų parvežimą į Kaliningradą jam sumokėdavo pinigus. Paskutinį kartą dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimo su A. R. irgi susitarė telefonu, o 2009 m. kovo 4 d. jis savo automobiliu ,,Mercedes Benz“ atvažiavo į Kauną. Apsistojo A. R. namuose, o savo automobilį pastatė saugojimo aikštelėje. A. R. jis iš karto sumokėjo 8550 eurų, o šis už visą tą pinigų sumą turėjo jam parduoti iš anksto užsakytą narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. 2009 m. kovo 4 d. A. R. tų medžiagų dar neturėjo, jam reikėjo laukti, todėl jis Kaune, A. R. namuose prabuvo iki kovo 8 d. Kovo 7 d. A. R. pasakė, kad medžiagos jau yra, jie abu nuėjo į to paties gyvenamojo namo pirmame aukšte esantį tuščią kambarį, ten penkis polietileninius paketus barstė prieskoniais, pipirais, kad narkotikų neužuostų šunys. Po to dar papildomai pakavo paketus į polietileną. Tą naktį jis vėl nakvojo A. R. namuose, o kitą dieną, t. y. kovo 8 d., su A. R. jo automobiliu tuos paketus nuvežė iki automobilių aikštelės. Ten jis paketus perkrovė į savo automobilį ir išvažiavo į Kaliningradą. Nidos pasienio poste jį sulaikė pareigūnai, patikrino automobilį ir rado po galine sėdyne paslėptus paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Jį sulaikę pareigūnai žinojo, kad jis veža tas medžiagas, nes patys jam pasakė ir tų medžiagų kiekį, ir pas ką jis jas įsigijo. V. L. dar parodė, kad Kaliningrade atvežti narkotines ir psichotropines medžiagas jam užsakė asmuo vardu Jurijus, jis davė ir visus A. R. sumokėtus 8550 eurų. Jam pačiam už narkotikų pervežimą buvo pažadėta sumokėti 1200 eurų. Jis sutiko tai padaryti, nes jam labai reikėjo pinigų, buvo skolingas bankui, sirgo jo mažametė duktė. Kaune A. R. automobiliu ,,Audi A6“ jis pats nevažinėjo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. L. savo parodymus patvirtino. Jis dar kartą parodė, kad iš A. R. namų Kaune tikrai išvažiavo būtent 2009 m. kovo 8 d. ir tą pačią dieną buvo sulaikytas. Taip pat parodė, kad Kaune jokių pažįstamų, išskyrus A. R., jis neturėjo. Telefoninių pokalbių metu su A. R. sutartinius žodžius ir frazes naudodavo tik kalbėdami apie narkotines ir psichotropines medžiagas, o kai anksčiau kalbėdavosi apie automobilių detales, tai jas vadindavo tikrais pavadinimais. Nuteistojo V. L. nurodytas aplinkybes patvirtino policijos pareigūno liudytojo G. S. parodymai. Teisme jis parodė, kad dirbdamas tyrėju jau anksčiau turėjo informacijos, kad A. R. verčiasi narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba ir kad tos medžiagos išvežamos į Rusiją. Operatyvinio tyrimo metu buvo atliekama A. R. telefoninių pokalbių kontrolė. Analizuojant tų įrašytų pokalbių turinį, buvo nustatyta, kad A. R. dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo tariasi su vienu Rusijos piliečiu, kaip paaiškėjo - V. L., kuris tų medžiagų pasiimti atvykdavo į Kauną. Iš tų pokalbių suprato, kad dar 2008 m. rudenį V. L. pas A. R. buvo pirkęs amfetaminą, bet netiko jo kokybė ir su A. R. buvo tartasi dėl pinigų grąžinimo. Buvo nustatyta, kad neperspėjęs A. R. V. L. pas jį buvo atvykęs ir 2008 m. gruodžio mėnesį. Kadangi tuomet policija dar neturėjo pakankamai duomenų, ar V. L. tikrai įgijo narkotines medžiagas, buvo nuspręsta jo dar nesulaikyti. Vėliau V. L. vėl skambino A. R., pokalbių metu narkotines ir psichotropines medžiagas vadino šifruotai, naudodami kitus žodžius. A. R. pokalbių metu prašė V. L. palaukti ir pagaliau V. L. automobiliu ,,Mercedes Benz“ atvyko pas A. R. į Kauną 2009 m. kovo pradžioje. Liudytojas G. S. parodė, jog šį kartą buvo įsitikinęs, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimas-pardavimas įvyks, todėl pasienio pareigūnus iš anksto įspėjo, kad šie sulaikytų V. L., kai šis per valstybės sieną važiuos atgal į Kaliningrado sritį. 2009 m. kovo 8 d. jam paskambino pasienio pareigūnai, pranešė, kad V. L. įvažiavo į pasienio zoną ir jis liepė jį sulaikyti. Pats nuvykęs į Nidos pasienio postą rado V. L. jau sulaikytą, poste stovėjo jo automobilis. Jį nuvarius į angarą ir patikrinus, po sėdyne buvo rasti penki į polietileną suvynioti paketai. Vėliau buvo nustatyta, kad juose buvo supakuotos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. V. L. ir jo automobilis buvo pristatyti į Klaipėdą. Paaiškinus apie jam gresiančią atsakomybę, V. L. prisipažino kaltu, sutiko duoti parodymus ir nurodė, kad pas jį surastas narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo pas A. R. Kaune. Sulaikytasis aiškino, kad gabendavo narkotikus iš Lietuvos į Rusiją dėl sunkios materialinės padėties, už vieną tokį reisą iš tai užsakinėjusių asmenų gaudavo 1200 eurų. Kitas policijos pareigūnas liudytojas R. G. parodė, kad V. L. sulaikyme Nidos pasienio poste nedalyvavo, tačiau su G. S. ir kitais pareigūnais 2009 m. kovo 9 d. nuvyko į Kauną ir ten prie ,,Iki“ parduotuvės sulaikė automobiliu ,,Audi A6“ atvažiavusį A. R.. Po to dalyvavo darant kratą A. R. namuose. Liudytojas parodė, kad to paties namo pirmame aukšte matė dar ir kažkokias tuščias patalpas. Durys buvo užrakintos ir užkaltos, jis pažiūrėjo tik per durų plyšį ir per langus, matė, kad patalpa tuščia, todėl jos papildomai netikrino. Iš automobilio apžiūros protokolo matosi, kad 2009 m. kovo 9 d., 19⁴⁵ val. pradėtos apžiūros metu Nidos pasienio kontrolės poste V. L. automobilyje ,,Mercedes Benz“ po galine sėdyne esančioje dėtuvėje buvo surasti ir paimti penki į polietileną suvynioti paketai. Tarp polietileno, į kurį buvo suvynioti tie paketai, sluoksnių rasti supilti raudonos, baltos ir juodos spalvos pipirai. Pačiuose paketuose rasta žalios spalvos supresuota augalinės kilmės medžiaga, balti milteliai ir rudos spalvos medžiagos gabalai. Iš to paties apžiūros protokolo matosi, kad automobilyje rastas vaikiškas dviratukas, įvairūs kiti daiktai, tačiau nerasta jokių automobilių atsarginių detalių. Iš specialisto išvados matosi, kad V. L. automobilyje ,,Mercedes Benz“ surastuose 2 plastikiniuose paketuose yra narkotinė medžiaga kanapės (ir jų dalys), kurios bendroji masė 895,48 g. Kitame viename pakete yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas, kurios masė 246,893 g. Dar dviejuose paketuose rasti 17 vnt. tamsiai rudos spalvos medžiagos briketai yra narkotinė medžiaga kanapių derva, kurios bendroji masė 2089,43 g. Savo kaltę pripažinusio nuteistojo V. L. nurodytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes patvirtina ir kiti išnagrinėti įrodymai. Iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos operatyvinės veiklos valdybos pažymos ir prie jos pridėto asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, sąrašo matosi, kad V. L. tuo pačiu automobiliu ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Rus), nuo 2008 m. pradžios į Lietuvą buvo atvykęs ir išvyko keletą kartų. Paskutinį kartą atvyko 2009 m. kovo 4 d. naktį per Panemunės PKP. Kad šis nuteistasis per Nidos PKP bandė išvykti į Rusiją 2009 m. kovo 8 d., patvirtina jo sulaikymo ir jau aptartas nuteistojo automobilio apžiūros protokolas. Kiti išnagrinėti įrodymai patvirtina ir nuteistojo V. L. bei liudytojo G. S. parodymus apie V. L. ir A. R. telefoninius pokalbius bei tų pokalbių turinį. Nustatyta, kad atliekant operatyvinį tyrimą Klaipėdos apygardos teismo pirmininko priimtomis nutartimis nuo 2008 m. spalio 23 d. buvo kontroliuojami ir fiksuojami nuteistojo A. R. telefoniniai pokalbiai bei tekstiniai pranešimai. A. R. ir V. L. telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinį patvirtina byloje esantys operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, prie jų pridėtos tų pokalbių suvestinės ir kompaktinių diskų įrašai. Kad įrašyti pokalbiai vykdavo tikrai tarp V. L. ir A. R., patvirtina asmens kratos ir daiktų apžiūros protokolai, iš kurių matyti, kad sulaikius A. R., 2009 m. kovo 9 d. asmens kratos metu pas jį buvo surasti ir paimti trys mobiliojo ryšio telefonai ir nustatyta, kad tų telefonų aparatų numeriai sutampa su numeriais, kuriais perduodama ir priimama informacija buvo užfiksuota jau nurodytuose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose ir jų prieduose. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas išnagrinėjo ne tik visus jau įvardintus rašytinius įrodymus, tačiau ir betarpiškai perklausė visus įrašytus telefoninius pokalbius. Nuosprendyje išdėstyta ir išsami tų pokalbių analizė. Tų pokalbių turinys patvirtina, kad V. L. ir A. R. labai aktyviai bendravo, vadino vienas kitą broliu, sveikino vienas kitą su šventėmis, perdavinėjo linkėjimus vienas kito šeimoms, taip pat tardavosi dėl V. L. atvykimo į Lietuvą, kalbėjo apie vizas. Tuose pokalbiuose nekalbama apie kokias nors automobilių detales, o vartojami žodžiai ir frazės, kuriomis siekiama užmaskuoti tikrąjį pokalbių turinį. Nuteistieji kalba apie ,,pozicijas“, ,,dažus“, V. L. klausia A. R., ar vietoje ,,žalia pasta“ ir pan. Išsamiai išanalizavęs šių pokalbių turinį teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu V. L. ir A. R. užuominomis tarėsi dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimo-pardavimo, sutarė, kad V. L. atvyks pas A. R. ir tų medžiagų pirkimui atsiveš eurus. Nurodytų telefoninių pokalbių turinys atitinka nuteistojo V. L. parodymus, o kad tų pokalbių metu užmaskuotai buvo tariamasi ne apie automobilio detalių, o būtent apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimą-pardavimą, galutinai patvirtina šių medžiagų suradimas V. L. automobilyje bandant išvažiuoti iš Lietuvos.

Tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, paneigia nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad teismas jį nuteisė remdamasis tik vieninteliais nuteistojo V. L. parodymais ir kad teismo išvados grindžiamos tik spėjimais ir prielaidomis. Iš tikrųjų teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, savo išvadas pagrindė išnagrinėtų įrodymų visetu ir pagrįstai pripažino A. R. kaltu. Byloje įrodyta, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis A. R. neteisėtai pardavė, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

Pagal kitą kaltinimą dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo 2009 m. kovo 9 d. A. R. taip pat pripažintas kaltu pagrįstai. Jo kaltę patvirtina apžiūros protokolas, specialisto išvada ir liudytojų G. S. bei R. G. parodymai. Iš apžiūros protokolo matosi, kad 2009 m. kovo 9 d. Kaune, prie Savanorių pr. 111 esančios parduotuvės ,,Iki“ A. R. automobilio ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių pusėje esančioje dėtuvėje buvo surastas ir paimtas folijos lankstinukas su šviesios spalvos medžiaga. Specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilio ,,Audi A6“ apžiūros metu rastos į folijos skiautę supakuotos šviesios medžiagos sudėtyje yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas, kurios masė yra 0,473 g. Apie šios medžiagos suradimą nuteistojo A. R. automobilyje teisme parodė liudytojais apklausti policijos pareigūnai G. S. ir R. G.. Liudytojas G. S. parodė, kad 2009 m. kovo 8 d. Nidos pasienio kontrolės poste sulaikius V. L., savo automobilyje gabenusį narkotines ir psichotropines medžiagas, ir sulaikytajam parodžius, kad tas medžiagas jis įgijo Kaune pas A. R., buvo nutarta sulaikyti ir patį A. R.. 2009 m. kovo 9 d. jis kartu su kitais pareigūnais išvyko į Kauną, stebėjo A. R. gyvenamąjį namą ir jo laukė prie netoliese esančios parduotuvės. Ten būnant pamatė, kad prie tos pačios parduotuvės privažiavo automobilis ,,Audi A6“, o jį vairavo A. R.. Pareigūnai jį sulaikė, o A. R. automobilis iš karto buvo apžiūrėtas. Būtent jis šio automobilio vairuotojo pusės durelėse surado folijos lankstinuką su šviesios spalvos medžiaga. A. R. tuo metu stovėjo šalia ir viską matė. Aiškino, kad jis nežino, iš kur tas lankstinukas atsirado. Vėliau dar buvo padaryta krata A. R. bute ir sulaikytasis išvežtas į Klaipėdą. Kelionės metu A. R. su pareigūnais nebendravo. Liudytojas R. G. parodė, kad nurodytą dieną važiavo į Kauną sulaikyti A. R. kartu su kitais pareigūnais. Privažiavus prie jo namų, po kiek laiko pastebėjo prie ,,Iki“ parduotuvės privažiavusį įtariamojo automobilį ,,Audi A6“. G. S. nurodymu tą automobilį vairavęs A. R. buvo sulaikytas. Toje vietoje apžiūrėjus sulaikytojo automobilį, kairės pusės vairuotojo durelių dėtuvėje buvo surastas folijos lankstinukas su galimai narkotine medžiaga. Ką dėl to jiems paaiškino A. R., jis neprisimena. Tačiau sulaikytasis priekaištų nereiškė, labiau atrodė, kad buvo išsigandęs. Pats nuteistasis A. R. kaltu neprisipažino ir teisme parodė, kad jokio lankstinuko savo automobilyje nepaliko ir jo nematė. Tą dieną žmona paprašė nupirkti maisto produktų ir jis savo automobiliu atvažiavo prie parduotuvės ,,Iki“. Ten prie jo prisistatė Klaipėdos policijos pareigūnai, paprašė išlipti ir jo automobilį apžiūrėjo. Iš jo išėmė lankstinuką su galimai narkotine medžiaga. Kad tas lankstinukas buvo surastas vairuotojo pusės durelėse, jis sužinojo vėliau, o pats to nematė. Apžiūrint automobilį nedalyvavo ir jokie liudytojai. Nuteistasis parodė, kad pats narkotikų nevartoja ir įtaria, kad tą lankstinuką automobilyje galėjo palikti V. L. arba jį ten įdėti galėjo patys pareigūnai. Apie tokias pačias aplinkybes nuteistasis A. R. nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad teismas jo parodymus įvertino kaip prieštaringus. Pareigūnams pasakius, kad jo automobilyje jie surado narkotinę medžiagą, tuo metu jis patyrė šoką, o kas galėjo automobilyje palikti tą lankstinuką, jis tiksliai nežino ir iki šiol. Todėl viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nuolat apie tai galvojo ir dėstė savo nuomonę apie įvairias galimas aplinkybes. Jis tikrai manė, kad tą lankstinuką automobilyje galėjo palikti pas jį viešėjęs V. L., taip pat parodė, kad prieš dvi savaites remontavo automobilį servise, ir lankstinukas galėjo būti įdėtas ten. Jis taip pat neatmetė ir galimybės, kad lankstinuką su psichotropine medžiaga į automobilį galėjo padėti patys pareigūnai, kurie jau buvo sulaikę V. L. ir tuo metu jiems jau buvo reikalingi ir jo kaltės įrodymai.

Skundžiamame nuosprendyje teismas iš tikrųjų pažymėjo, kad A. R. aiškinimai apie galimas lankstinuko atsiradimo jo automobilyje aplinkybes yra prieštaringi. Tai, kad nuteistasis dėstė įvairias savo versijas, buvo ir yra jo teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Tačiau šiuo atveju teismas dėmesį atkreipė ne į pačių nuteistojo versijų, o į jo parodymų prieštaringumą. Nuosprendyje taip pat išdėstyti išsamūs bei įtikinantys visų A. R. versijų atmetimo motyvai. Apelianto versiją, kad lankstinuką su psichotropine medžiaga metamfetaminu galėjo palikti pas jį viešėjęs V. L., pirmiausia paneigia paties nuteistojo V. L. parodymai. Teisme V. L. parodė, kad 2009 m. kovo 4 d. atvykęs į Kauną, savo automobilį ,,Mercedes Benz“ paliko saugojimo aikštelėje. Jis parodė, kad ne važinėjo, o vaikščiojo po parduotuves, o kovo 8 d. A. R. savo automobiliu ,,Audi A6“ nuvežė jį į automobilių saugojimo aikštelę. Automobilį vairavo pats A. R., o jis sėdėjo šalia, keleivio vietoje. Jis pats A. R. automobiliu niekur nevažinėjo, nes to jam tiesiog nereikėjo. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. L. jo automobiliu naudojosi, tačiau nenurodo jokių konkrečių to pasinaudojimo jo automobiliu aplinkybių. Aptariant A. R. parodymus jau buvo atkreiptas dėmesys ir į šioje dalyje parodymuose esančius prieštaravimus. Teisme A. R. parodė, kad V. L. po miestą važinėjo ir jo automobiliu, tačiau kur važinėjo, negalėjo pasakyti. Taip pat parodė, kad V. L. važinėjo ir savo paties automobiliu, nors tai jau prieštarauja ne tik V. L. parodymams, bet ir paties A. R. apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms. Toliau tos pačios apklausos teisme metu A. R. jau parodė, kad V. L. jo automobiliu važiavo todėl, kad jis pats (A. R.) buvo išgėręs. Irgi tos pačios apklausos metu jis taip pat parodė, kad V. L. ,,gal ir važiavo“ jo automobiliu, taigi pats jau tik neatmetė tokios galimybės. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodinėjo visiškai priešingas aplinkybes. Teismo posėdyje, kurio metu buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, A. R. nurodė, kad savo automobiliu naudodavosi tik jis pats, tuo metu jis aiškino, kad lankstinuką su psichotropine medžiaga automobilyje galėjo palikti ne V. L., o koks nors kitas asmuo, kai jis automobilį prieš dvi savaites buvo palikęs servise. Vėliau vykusių įtariamojo apklausų metu A. R. parodė, kad Kaune V. L. jis arba veždavo, arba V. L. po miestą ne važinėdavo, o vaikščiodavo vienas. Ir tik paskutinės įtariamojo apklausos metu A. R. parodė, kad jo automobiliu naudodavosi ir V. L., todėl jis ir galėjęs palikti automobilyje lankstinuką su metamfetaminu. Vėlesni teisme duoti A. R. parodymai ir juose esantys prieštaravimai jau buvo aptarti. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai patikėjo V. L. parodymais, o A. R. pakeistus parodymus atmetė ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. L. 2009 m. kovo 4 d. – 8 d. laikotarpiu automobiliu ,,Audi A6“ nesinaudojo ir psichotropinių medžiagų joje palikti negalėjo. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu V. L. tikrai buvo parodęs, kad tomis dienomis kartais važinėdavo po miestą su A. R., kuris savo automobilį vairuodavo pats. A. R. kartais susitikdavo su kitais asmenimis, su jais apie kažką kalbėdavosi, tačiau jis pats tuose pokalbiuose nedalyvaudavo, o tuo metu sėdėdavo A. R. automobilyje. Nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentus, kad ir paties V. L. nurodomomis aplinkybėmis šis nuteistasis galėjo palikti jo automobilyje lankstinuką su metamfetaminu, kolegija taip pat atmeta. Pats V. L. parodė, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų nevartoja, todėl jų palikti A. R. automobilyje netyčia negalėjo, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad metamfetaminas buvo rastas būtent automobilio vairuotojo durelių dėtuvėje. Tuo tarpu manyti, kad lankstinuką su psichotropine medžiaga V. L. automobilyje galėjo palikti ar paslėpti dėtuvėje tyčia, iš viso nėra jokio pagrindo įvertinant tuo metu tarp nuteistųjų susiklosčiusius šiltus ir draugiškus santykius, apie kuriuos jau buvo pasisakyta ir pirmosios instancijos teismo, ir šiame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. R. pareiškė prašymą paskirti byloje narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizę. Konkrečių klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti ekspertai, jis nenurodė, tačiau prašymą motyvavo tuo, jog jis nesutinka, kad jo automobilyje ir V. L. automobilyje surastos psichotropinės medžiagos yra tokios pačios. Šį nuteistojo prašymą kolegija atmetė. Ir V. L., ir A. R. automobiliuose rasta psichotropinė medžiaga yra metamfetaminas. Papildomai tirti, ar pagal miltelių sudėtį ar kitokius požymius ši psichotropinė medžiaga abiejuose automobiliuose buvo visiškai tokia pati, nėra pagrindo, nes kaltinimas dėl metamfetamino gabenimo automobiliu 2009 m. kovo 4 d. A. R. pareikštas atskirai ir teismas šį kaltinimą išnagrinėjo kaip atskirą nusikalstamą veiką. Be to, pats A. R. neigia, kad jo ,,Audi A6“ rastas metamfetaminas galėjo būti toks pats, koks buvo surastas V. L. automobilyje, tačiau teismas ir nepadarė tokios išvados, ir apie tai nenurodė nuosprendyje. Grįžtant prie nuteistojo A. R. versijos, kad lankstinuką su metamfetaminu tariamai galėjo palikti kitas nuteistas V. L., to jis negalėjo padaryti net ir darant prielaidą, kad abiejų nuteistųjų automobiliuose rastas metamfetaminas būtų identiškas. Kad teismas pagrįstai patikėjo nuoširdžiais V. L. parodymais ir jais pagrindė savo išvadas, jau buvo aptarta. Pats V. L. taip pat parodė, kad nors atvyko į Kauną 2009 m. kovo 4 d., tačiau A. R. užsakytų narkotinių bei psichotropinių medžiagų dar nebuvo gavęs, jų ieškojo ir todėl jam teko laukti ir gyventi A. R. namuose iki kovo 8 d. V. L. parodė, kad apie tai, jog narkotinės ir psichotropinės medžiagos jau gautos, A. R. jam pasakė tik kovo 7 d., tada jie abu paketus barstė pipirais, juos papildomai pakavo, o kitą dieną jis su tomis medžiagomis išvažiavo į Kaliningrado sritį. Tai reiškia, kad A. R. pardavus narkotines bei psichotropines medžiagas V. L., šis tų medžiagų, dar ir supakuotų į atskirą lankstinuką, palikti paties A. R. automobilyje tikrai negalėjo nei tyčia, nei dėl neatsargumo. Kad V. L. tai padaryti negalėjo turėti ir jokio motyvo, jau buvo aptarta. Kita nuteistojo A. R. versija, kad kas nors prieš dvi savaites galėjo palikti lankstinuką su metamfetaminu automobilių servise, yra visiškai neįtikinanti, ir pats apeliantas ją nurodo tik kaip savo spėliojimą. Šioje dalyje nuosprendyje teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad lankstinukas su metamfetaminu buvo rastas būtent vairuotojo pusės durelių dėtuvėje, kuria niekas, išskyrus vairuotoją, nesinaudoja. Galimybę, kad toje vietoje koks nors asmuo metamfetaminą paliko atsitiktinai, teismas atmetė motyvuojant dar ir tuo, kad ši psichotropinė medžiaga rinkoje turi vertę ir įgyjama nelegaliu būdu. Apeliaciniame skunde nuteistasis tokius motyvus vadina subjektyvia teismo nuomone, tačiau šie motyvai yra įtikinantys. Lankstinuko suradimas būtent vairuotojo durelių dėtuvėje tikrai leidžia daryti išvadą, kad tą lankstinuką į dėtuvę galėjo padėti tik vairuotojo vietoje sėdėjęs ir tą automobilį vairavęs asmuo. Automobilį ,,Audi A6“ vairavo tik A. R., be to, kaip jis ir pats nurodo, automobilį servise jis remontavo net prieš dvi savaites iki sulaikymo. Todėl net jeigu ir nebūtų į dėtuvę įdėjęs lankstinuko pats, A. R. tą lankstinuką per tiek laiko vis tiek turėjo pastebėti. Tuo tarpu apeliantas tvirtina, kad apie lankstinuką nieko nežinojo iki automobilio apžiūros momento, ir šie jo aiškinimai tikrai prieštarauja jau aptartoms bylos aplinkybėms. Dar vieną apelianto versiją, kad lankstinuką su metamfetaminu jo automobilyje paliko ir iš karto surado patys policijos pareigūnai, kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad į Kauną sulaikyti A. R. iš Klaipėdos buvo atvykę net keletas pareigūnų, taip pat nustatyta, kad A. R., atvažiavęs automobiliu prie parduotuvės, buvo sulaikytas iš anksto tokios jo sulaikymo akcijos nesuplanavus, nes pareigūnai pirmiausia stebėjo įtariamojo gyvenamąją vietą ir laukė, kol A. R. grįš į namus. Iš jau nurodyto automobilio ,,Audi A6“ apžiūros protokolo matosi, kad darant šią apžiūrą dalyvavo net keturi policijos pareigūnai tyrėjai, protokolas patvirtintas jų parašais. Pats apeliantas galimybę, kad lankstinuką į jo automobilį galėjo įdėti pareigūnai, nurodo tik kaip prielaidą. Tačiau bet kuriuo atveju manyti, kad policijos pareigūnai šiuo atveju galėjo klastoti dokumentus ir padaryti nuteistojo nurodomą nusikalstamą veiką, nėra jokio pagrindo, ir kolegija tokią galimybę atmeta kaip visiškai nepagrįstą. Nuteistasis nurodo, kad momento, kaip lankstinukas buvo paimtas iš durelių dėtuvės, jis nematė, tačiau jis neneigia, kad nors ir buvo išlipęs iš automobilio, tačiau apžiūros metu buvo šalia jo. Apie tai parodė ir liudytojai G. S. bei R. G.. Nors apžiūros metu kviestiniai nedalyvavo, tačiau ją darant dalyvavo pats nuteistasis A. R., apie tai nurodyta apžiūros protokole, kuris patvirtintas ir paties A. R. parašu. Iš protokolo matosi, kad jokių pastabų ar pareiškimų dėl šio protokolo surašymo A. R. nepareiškė. Jau nurodyti liudytojai G. S. ir R. G. parodė, kad dėl surasto lankstinuko su milteliais A. R. jiems nieko neaiškino. Visos jau aptartos aplinkybės nuteistojo apeliacinio skundo argumentus paneigia. Teismas dėl šio kaltinimo įrodymų visetą irgi įvertino tinkamai ir pagrįstai pripažino A. R. kaltu. Įrodyta, kad nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis A. R. neteisėtai gabeno psichotropinę medžiagą metamfetaminą.

Nesutikdamas su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir jame išdėstytomis teismo išvadomis, taip pat nesutikdamas su konkrečių įrodymų vertinimu, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Beveik visi apelianto argumentai susiję su įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes grindžiamas ne įrodymais, o tik spėjimais ir prielaidomis, tuo tarpu visas abejones, kurių nepavyko pašalinti, teismas turėjo įvertinti jo naudai. Nurodoma, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimais, vertinant įrodymus nesilaikė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus. Dar nurodoma, kad kai kurie bylos duomenys iš viso be pagrindo pripažinti įrodymais. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, o į didžiąją jų dalį šiame nuosprendyje jau buvo atsakyta nagrinėjant apelianto argumentus dėl nuosprendžio dalies, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 3 d. ir BK 259 str. 1 d. Pagal BK 20 str. 1-4 d. nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Jau aptarti šiame nuosprendyje kito nuteistojo V. L. ir liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kiti rašytiniai bylos duomenys turėjo svarbią reikšmę bylai išspręsti teisingai, jais vadovaudamasis teismas sprendė abiejų kaltinamųjų kaltės klausimus, todėl visus tuos duomenis teismas turėjo teisę pripažinti įrodymais. Dalis duomenų, kuriais grindžiami kaltinimai A. R. ir V. L., buvo gauti atliekant operatyvinį tyrimą, apie tai, kad tie tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, kad jie buvo teisėtai panaudoti baudžiamajame procese, patikrinti ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje, šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Todėl operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys (telefoninių pokalbių ir SMS pranešimų įrašai) irgi galėjo būti pripažinti įrodymais. Teismas nepažeidė nei BK 20 str. 1-4 d., nei BPK 301 str. 1 d. reikalavimų, nes visus aptartus bylos duomenis pagrįstai pripažino įrodymais, be to, nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo dar ir apie BPK 301 str. 2 d. nuostatas, pagal kurias apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Apelianto nuoroda į BPK 301 str. 2 d. nuostatas šiuo atveju visiškai nepagrįsta, nes šioje byloje jokių nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems būtų taikomas anonimiškumas, nėra, o visus asmenis teismas betarpiškai apklausė teisiamajame posėdyje. Vertinant įrodymus teismas baudžiamojo proceso reikalavimų taip pat nepažeidė. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tokios pačios nuostatos dėstomos ir apelianto nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Jokių A. R. apeliaciniame skunde nurodomų BPK ir nurodyto AT senato nutarimo reikalavimų teismas šioje byloje nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė ir įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, tarp jų ir A. R. parodymų dalis, neatitinkanti kitais įrodymais nustatytų abejonių nekeliančių bylos aplinkybių. Iš nuosprendžio matosi, kad visos abejonės, kurių pašalinti nepavyko, jau buvo įvertintos A. R. naudai. Iš kaltinimo A. R. pagal BK 260 str. 3 d. teismas pašalino šio kaltinimo dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo, teismui padarius išvadą, jog nepakanka įrodymų, patvirtinančių A. R. tikslą automobiliu gabentą metamfetaminą parduoti ar kitaip platinti, buvo ne tik pašalinta šio kaltinimo dalis dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo, tačiau nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 1 d., o pagal BK 302 str. 1 d. teismas A. R. išteisino. Tuo tarpu teismo išvados dėl A. R. kaltės padarius tas nusikalstamas veikas, kurios buvo pripažintos įrodytomis, yra grindžiamos ne prielaidomis, o pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pačiame A. R. apeliaciniame skunde nurodoma, kad kito nuteistojo V. L. parodymus teismas turėjo įvertinti neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Su šiuo argumentu galima sutikti, kita vertus, tame pačiame skunde pats apeliantas visus įrodymus aptarinėja ir vertina atskirai ir nurodo, kad kiekvieno iš jų nepakanka apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Galima sutikti, kad nei vien tik kito nuteistojo V. L. parodymų, nei kitų įrodymų, vertinant juos atskirai, A. R. pripažinimui kaltu padarius nusikalstamas veikas nebūtų pakakę. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, teismas įrodymus šioje byloje įvertino griežtai laikydamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šioje byloje teismas įvertino ne tik atskirus įrodymus, bet ir jų visetą, o šių įrodymų visuma nuteistojo A. R. kaltę neabejotinai patvirtina. Įrodymai, kuriais vadovaujantis teismas pripažino A. R. kaltu, jau buvo aptarti ir šiame nuosprendyje, todėl kolegija daro išvadą, kad įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, įrodymai buvo įvertinti laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Kiti A. R. apeliacinio skundo argumentai dėl BPK reikalavimų pažeidimų irgi nepagrįsti. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patenkintas jo prašymas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir perklausyti jo ir V. L. telefoninių pokalbių įrašus. Tuo tarpu teismas atmetė jo prašymą leisti pasidaryti bylos kopiją. Šie apelianto argumentai nepagrįsti ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Patikrinus bylą buvo nustatyta, kad jis ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, taip pat ir leisti jam perklausyti telefoninių pokalbių įrašus jokių prašymų A. R. nebuvo pateikęs. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmai nebuvo skundžiami. Tačiau iš visos bylos medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimą protokolo matosi, kad A. R. susipažinimui buvo pateikta visa byla ir jis šią savo teisę realizavo. Šiame protokole pats A. R. taip pat raštu patvirtino, kad perklausė ir telefoninių pokalbių įrašus. Taip pat nustatyta, kad dar kartą susipažinti su byla, daryti bylos medžiagos išrašus ar kopijas prašymų nebuvo pateikta ir teisminio nagrinėjimo metu. BPK 237 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad proceso dalyviai nuo bylos gavimo teisme dienos turi teisę susipažinti su papildomai gauta po kaltinamojo akto surašymo, o per teisėjo nustatytą terminą – ir su kita bylos medžiaga ir daryti jos išrašus ar kopijas. Jeigu kaltinamasis suimtas, su šio straipsnio 1 dalyje nurodyta bylos medžiaga susipažįsta jo gynėjas. Gynėjas turi teisę daryti jos išrašus ar kopijas. Iš bylos matosi, kad kaltinamasis A. R. teismui pateikė vienintelį prašymą ,,atsiųsti jam bylos kopiją“. Tačiau nustatyta, kad šis prašymas buvo pateiktas tik 2009 m. gruodžio 30 d., kai byloje jau buvo pabaigtas įrodymų tyrimas, pasakytos baigiamosios kalbos, kaltinamiesiems suteiktas paskutinis žodis, o teismas jau buvo pranešęs apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą. Kaltinamojo A. R. prašymas ,,atsiųsti jam bylos kopiją“ neatitiko BPK nuostatų dėl bylos medžiagos išrašų ar kopijų darymų tvarkos, o jau pranešus apie nuosprendžio paskelbimą šioje byloje teismas turėjo priimti nuosprendį ir neturėjo nagrinėti kaltinamojo prašymo, kuris galėjo būti pateiktas anksčiau ir BPK 237 str. nustatyta tvarka. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu BPK 181 ir 237 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti, tuo pačiu nepažeista ir nuteistojo A. R. teisė į gynybą. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų teismui sukliudę priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. nurodo, kad teismas dar ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė BK 2 str. 3 d., kurioje nurodyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Dėstydamas argumentus dėl netinkamo BK 2 str. 3 d. nuostatų taikymo apeliantas skunde nurodo tik apie tai, kad jo kaltė neįrodyta ir kad teismo išvadų, jo nuomone, nepatvirtina bylos duomenys ir išnagrinėti įrodymai. A. R. kaltė šioje byloje įrodyta, su tuo susiję apelianto argumentai jau buvo aptarti ir paneigti, todėl tie patys argumentai dėl BK 2 str. 3 d. nuostatų taikymo taip pat atmetami. Skunde nuteistasis remiasi dar ir jau nurodyto AT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.1 punktu, kuriame, kaip nurodo apeliantas, įsakmiai reikalaujama, kad teismas nuosprendyje aptartų visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šis nutarimo punktas skunde išdėstytas netiksliai. Iš tikrųjų jame, kaip ir BPK 305 str. 1 d. 1 p., išaiškinta, kas turi būti išdėstoma apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. AT senato nutarime nurodyta, kad nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra skirstomi į objektyviuosius ir subjektyviuosius. Objektyvieji požymiai yra baudžiamojo įstatymo saugojamos vertybės (nusikalstamos veikos objektas), pavojinga veika, baudžiamojo įstatymo numatyti pavojingi padariniai ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių. Prie šių požymių priskiriamas ir pavojingą veiką padariusio asmens amžius. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra kaltė, pavojingą veiką padariusio asmens pakaltinamumas, prie šių požymių dar priskiriami nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas. Skundžiamame nuosprendyje teismas kai kurių šių požymių išsamiau nenagrinėjo, tačiau tokiu būdu nei baudžiamųjų, nei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų nepažeidė, juo labiau, kad tokios aplinkybės kaip nuteistojo A. R. amžius, jo pakaltinamumas ir kai kurios kitos aplinkybės jokių abejonių nekėlė, nekelia ir apie tai apeliantas nenurodo ir savo skunde. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jame teismas nustatė ir aprašė ne tik nusikalstamų veikų padarymo vietą, laiką, būdą, tačiau ir visus kitus baudžiamuosiuose įstatymuose numatytus nusikalstamų veikų sudėčių požymius, būtinus tų nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Nuteistojo A. R. nusikalstamos veikos buvo įvertintos ir kvalifikuotos teisingai ir baudžiamuosius įstatymus teismas pritaikė tinkamai. Kvalifikuojant nusikalstamas veikas teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Jau aptartais įrodymais šioje byloje nustatyta, kad nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis 2009 m. kovo 7 d. A. R. neteisėtai pardavė V. L. narkotines ir psichotropines medžiagas, laikė jas savo gyvenamojo namo apleistame kambaryje, o kitą dieną tas medžiagas savo automobiliu gabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje V. L. pas A. R. nupirktas narkotines ir psichotropines medžiagas perdėjo į savo automobilį ,,Mercedes Benz“. Taip pat įrodyta, kad 2009 m. kovo 9 d. nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis A. R. savo automobiliu irgi neteisėtai gabeno psichotropines medžiagas. Išnagrinėti įrodymai, ypač ta aplinkybė, kad narkotines bei psichotropines medžiagas A. R. V. L. pardavė, patvirtina, kad A. R. suvokė, jog medžiagos, su kuriomis buvo susiję jo veiksmai, yra narkotinės ir psichotropinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis. Darydamas abi nurodytas nusikalstamas veikas A. R. suvokė pavojingą tų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl abu nusikaltimus jis padarė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Nustatyta, kad A. R. pardavė V. L., laikė ir gabeno trijų rūšių narkotines ir psichotropines medžiagas. Narkotinės medžiagos kanapių dervos ir psichotropinės medžiagos metamfetamino kiekis ženkliai viršijo jau nurodytose Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatytas labai didelių kiekių ribas. Todėl A. R. pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo, laikymo ir gabenimo, o šią jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 260 str. 3 d. Byloje taip pat įrodyta, kad 2009 m. kovo 9 d. A. R. savo automobiliu neteisėtai gabeno psichotropinę medžiagą metamfetaminą, kurio kiekis viršijo tose pačiose rekomendacijose nustatytą nedidelio kiekio viršutinę ribą. Todėl, padaręs išvadą, kad nuteistasis neturėjo tikslo šią psichotropinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti, šią A. R. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 259 str. 1 d. A. R. dar buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 301 str. 2 d. dėl didelio kiekio netikrų griežtos atskaitomybės blankų laikymo, tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, o nesutinka tik su jam paskirta bausme.

Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant nuteistajam A. R. bausmes, teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat nepažeidė ir kitų bausmės skyrimo taisykles nustatančių įstatymų reikalavimų. Teismas nenustatė jokių nei A. R. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: buvo atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad A. R. anksčiau neteistas, tačiau buvo baustas už administracinės teisės pažeidimus. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, jo žmona dėl sveikatos būklės nedirba, o jo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 301 str. 2 d., priskiriamas apysunkiams. Apeliantas nurodo, kad esant tokioms aplinkybėms pagal BK 301 str. 2 d. jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir prašo paskirti švelnesnės rūšies bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šioje dalyje nuteistojo apeliacinį skundą kolegija taip pat atmeta. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šioje byloje A. R. nuteistas už tris nusikalstamas veikas, veika, numatyta BK 259 str. 1 d., yra nesunkus nusikaltimas, o numatyta BK 301 str. 2 d. – apysunkis. Abiejų šių baudžiamųjų įstatymų sankcijos numato ne tik terminuoto laisvės atėmimo, bet ir arešto bausmes, o BK 259 str. 1 d. sankcija numato dar ir baudą. A. R. anksčiau nebuvo teistas, todėl vadovaujantis BK 55 str. nuostatomis tik už šiuos nusikaltimus nuteistajam iš tikrųjų turėjo būti arba skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, arba skirdamas laisvės atėmimo bausmes, teismas tokį savo sprendimą turėjo motyvuoti. Galima sutikti su tuo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas sprendimo skirti laisvės atėmimo bausmes už nurodytus nusikaltimus išsamiau nemotyvavo, tačiau nuosprendį šioje dalyje keisti ir paskirtas bausmes švelninti, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Iš nuteistojo A. R. apeliacinio skundo matosi, kad prašymą švelninti jam pagal BK 301 str. 2 d. paskirtą bausmę apeliantas grindžia ne tik jau išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau pirmiausia tuo, kad savo kaltės dėl kitų nusikaltimų padarymo jis iš viso nepripažįsta ir prašo jį pagal BK 260 str. 3 d. ir BK 259 str. 1 d. išteisinti. Šioje dalyje nuteistojo apeliacinio skundo argumentai buvo atmesti, o tai šiuo atveju turi esminę reikšmę ir sprendžiant klausimą dėl bausmių paskyrimo už nesunkų ir apysunkį nusikaltimus. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant A. R. bausmes teismas pirmiausia įvertino tai, kad jis padarė ir labai sunkų nusikaltimą, o BK 260 str. 3 d. sankcija numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų. Nuosprendyje nurodyta, kad A. R. pardavė, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurių kiekis žymiai viršija nustatytą ribą, nuo kurios šių medžiagų kiekis laikomas labai dideliu, ir tai rodo didelį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Nors nuosprendyje, kaip jau minėta, dėl kitų bausmių skyrimo plačiau nepasisakyta, nėra abejonių, jog ir už kitus nusikaltimus teismas nuteistajam laisvės atėmimo bausmes paskyrė todėl, kad A. R. padarė ir dar vieną, labai sunkų nusikaltimą. Kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas yra pagrįstas. Skiriant bausmes esant nusikalstamų veikų sutapčiai, pagal BK 63 str. 1 d. nuostatas teismas pirmiausia paskiria bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skiriant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, tačiau tai, kad kaltininkas padarė ne vieną, o daugiau nusikalstamų veikų, taip pat turi būti įvertinta. A. R. padarė ne vieną, o tris nusikaltimus, vienas iš kurių yra labai sunkus, o jau aptartos aplinkybės parodo padidintą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Tos pačios aplinkybės parodo ne tik BK 260 str. 3 d. numatyto nusikaltimo, tačiau ir paties kaltininko asmenybės pavojingumą. Šios aplinkybės ir padarytų nusikaltimų skaičius taip pat leidžia padaryti išvadą ir apie tai, kad nors A. R. anksčiau nebuvo teistas, tačiau nusikaltimus jis padarė ne atsitiktinai, o jo antiįstatyminės ir antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad teismas nuteistajam pagrįstai skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmes už visas tris padarytas nusikalstamas veikas. Pagal BK 259 str. 1 d. A. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka sankcijos vidurkį, o pagal BK 301 str. 2 d. paskirta bausmė už sankcijos vidurkį netgi švelnesnė, todėl savo dydžiu šios abi bausmės taip pat nėra per griežtos. Tuo tarpu pagal BK 260 str. 3 d. A. R. paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė irgi mažesnė už šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Įvertinant tai, kad nėra nustatyta jokių A. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, apibūdinančias šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, pagal BK 260 str. 3 d. paskirta bausmė irgi negali būti laikoma per griežta. Paskirtos A. R. bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad ir už atskiras nusikalstamas veikas A. R. paskirtos bausmės, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos ir tas bausmes švelninti pagrindo nėra.

Nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentus dėl nuosprendžio dalies, kuria buvo nuspręsta konfiskuoti pas šį nuteistąjį surastus ir paimtus 800 eurų, kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad 2009 m. kovo 9 d. A. R. sulaikius Kaune prie ,,Iki“ parduotuvės, jo automobilyje suradus lankstinuką su metamfetaminu, sulaikytojo asmens kratos metu pas jį kartu su kitais daiktais buvo surasti ir paimti 800 eurų. Iš šio kratos protokolo ir nuteistojo turto apyrašo matosi, kad pas A. R. buvo surasta 16 vienetų popierinių 50 eurų kupiūrų. Šiuos 800 eurų teismas konfiskavo vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p. Nors teisme A. R. parodė, kad šie pinigai buvo gauti ne už V. L. parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas ir kad jis tuos pinigus užsidirbo Ispanijoje, teismas tokius nuteistojo aiškinimas atmetė. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra jokių duomenų apie A. R. darbinę veiklą, o nuteistojo žmonos parodymai apie tai prieštaringi. I. M. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. R. niekur į užsienį uždarbiauti nebuvo išvykęs, o teisme jau parodė, kad jis buvo išvykęs užsidirbti pinigų į Ispaniją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų ir apie A. R. uždarbį. Sodros pažyma patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. A. R. dirbo labai trumpai, nuo 2007 m. sausio 9 d. jokio legalaus darbo nedirbo, o nuo 2008 m. liepos 15 d. yra registruotas darbo biržoje. Todėl teismas pas nuteistąjį rastus 800 eurų nusprendė konfiskuoti padaręs išvadą, kad šie pinigai buvo gauti iš V. L. už jam parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis visų apklausų metu vienodai parodė, kad jokių narkotinių ir psichotropinių medžiagų V. L. nepardavė, jokių pinigų iš jo negavo, o rastus pas jį 800 eurų užsidirbo Ispanijoje. Duomenų apie savo darbą Ispanijoje anksčiau pateikti negalėjo, nes buvo suimtas, negalėjo pasimatyti su savo žmona ir su ja išsiaiškinti jam svarbias aplinkybes. Jam taip pat nebuvo tinkamai išaiškinta, jog jis turi įrodyti, kad surastus pinigus gavo ne iš V. L., o juos užsidirbo. Apeliantas taip pat nurodo, kad šiuo metu jau turi dokumentus, patvirtinančius, kad dirbo Ispanijoje nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. liepos mėnesio. Dirbo statybose pagalbiniu darbininku. Nurodo, kad tai patvirtinančius dokumentus pateiks apeliacinės instancijos teismui, o tie dokumentai, jo nuomone, patvirtins, kad pas jį paimti 800 eurų yra dalis jo legaliai uždirbtų pinigų, kuriuos teismas konfiskavo nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas tikrai pateikė dvi ispanų kalba parašytų pažymų kopijas ir jų vertimus į lietuvių kalbą. Pirmojoje pažymoje Ispanijos Gandijos m. policijos komisariato centrinio užsieniečių registro vedėjas patvirtina, kad A. R. nuo 2007 m. gruodžio 5 d. buvo įregistruotas Generalinės policijos iš civilinės grandijos direkcijos centriniame užsieniečių registre kaip Ispanijos bendruomenės gyventojas. Pažymoje nurodytas A. R. užsieniečio tapatybės numeris ir jo gyvenamoji vieta Gandijos m. Kitas pateiktas dokumentas yra 2007 m. gruodžio 4 d. Barselonos taupomosios kasos ir pensijų skyriaus A. R. išduota taupomoji knygelė, kurioje nurodyta sąskaita ,,la Caixa“ banko Gandijos skyriuje. Abu dokumentai buvo perskaityti teismo posėdyje ir pridėti prie bylos, tačiau nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų jie nepaneigia. Kolegijos nuomone, teismo sprendimas konfiskuoti pas A. R. surastus ir paimtus 800 eurų yra teisėtas ir pagrįstas, o pateikti papildomi dokumentai nepaneigia teismo išvados, kad nurodyti pinigai buvo gauti iš A. R. nusikalstamos veikos. Pagrindinis argumentas, dėl kurio A. R. nesutiko ir nesutinka su pas jį rastų pinigų konfiskavimu, yra tas, kad apeliantas neprisipažįsta neteisėtai disponavęs narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir neigia bet kokį savo dalyvavimą su tuo susijusių nusikalstamų veikų padaryme. Šioje dalyje A. R. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš tikrųjų yra vienodi. Tačiau šie nuteistojo parodymai jau buvo paneigti ir atmesti, jo kaltė įrodyta, o kolegija jau padarė išvadą, kad pagal BK 260 str. 3 d. ir BK 259 str. 1 d. teismas A. R. nuteisė pagrįstai. Byloje įrodyta, kad A. R. ne tik laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, bet ir pardavė jas nuteistajam V. L., kuris jam už tai sumokėjo 8550 eurų. Pripažinęs A. R. kaltu ir nustatęs aplinkybes, kad nuteistasis iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, teismas pagrįstai sprendė ir turto konfiskavimo klausimą. Jau nurodyti dokumentai, kuriais A. R. grindžia savo aiškinimus apie darbą ir uždarbį Ispanijoje, teismui buvo pateikti tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismui jokie dokumentai nebuvo pateikti, o pats nuteistasis ir jo žmona liudytoja I. M. R. dėl šių aplinkybių davė skirtingus ir prieštaringus parodymus. Nuosprendyje teismas nurodė apie prieštaravimus I. M. R. parodymuose, tačiau nuteistojo A. R. parodymai irgi prieštaravo ne tik jo žmonos parodymams, bet ir kitoms nustatytoms bylos aplinkybėms. Kai kurie iš tų prieštaravimų paneigia netgi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Nuosprendyje teismas nurodė, jog apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu I. M. R. parodė, kad A. R. maždaug 2 metus niekur nedirba, o apie metus laiko yra užsiregistravęs darbo biržoje. Ji irgi niekur nedirba 6 metus, todėl visą tą laiką jų šeima gyveno iš A. R. tėvų buto nuomos, o po to iš pinigų, gautų pardavus tėvų butą ir garažą. Savo santaupas jie buvo iškeitę į eurus, o asmens kratos metu pas jos vyrą rasti eurai kaip tik ir yra tų jų santaupų dalis. I. M. R. nurodė, kad ji nežino, kodėl jos vyras tuos eurus nešiojosi su savimi. Ji kategoriškai nurodė, kad A. R. dirbti į užsienį niekur nebuvo išvažiavęs ir net nesiruošė to daryti. Tuo tarpu apklausta teisiamajame posėdyje I. M. R. parodymus pakeitė. Ji vėl patvirtino, kad A. R. iki sulaikymo niekur nedirbo, jie pinigų turėjo pardavę butą ir garažą. Tačiau I. M. R. taip pat parodė, kad jos vyras buvo išvykęs dirbti į Ispaniją. Į klausimą, kodėl ji keičia parodymus, I. M. R. teismui paaiškino, kad po vyro sulaikymo ji patyrė didelį šoką, buvo nemiegojusi ir apie A. R. išvykimą dirbti į Ispaniją pamiršo. I. M. R. nurodė ir dar vieną savo parodymų neatitikimo priežastį, faktiškai paneigiančią jos pirminius paaiškinimus. Ji parodė, ikiteisminio tyrimo metu tyrėja jos klaususi, ar jos vyras buvo Rusijoje. Ji atsakė, kad A. R. nebuvo Rusijoje, o ne Ispanijoje, todėl šioje dalyje jos parodymai užrašyti neteisingai. Iš perskaitytų nuteistojo A. R. parodymų matosi, kad apie savo išvykimą dirbti į Ispaniją jis parodė jau pirmosios įtariamojo apklausos metu. Apklaustas įtariamuoju kitą dieną po sulaikymo A. R. parodė, kad 2008 m. gruodžio mėnesį buvo išvažiavęs dirbti į Ispaniją ir ten užsidirbo apie 4000 eurų. Asmens kratos metu pas jį rasti 800 eurų yra jo šeimos pinigai. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas dar du kartus patvirtino jau nurodytas aplinkybes ir jokių papildomų aplinkybių apie darbą užsienyje, išvykimą dirbti į Ispaniją nenurodė. Kitokių aplinkybių nuteistasis A. R. nenurodė ir teisiamajame posėdyje, tačiau jis parodė, kad kai buvo išvykęs į Ispaniją, gavo JAV vizą, ir paprašė teismo pridėti ją prie bylos. Iš šios vizos matosi, kad ji A. R. išduota dar 2000 m. birželio 27 d. ir galioja iki 2010 m. birželio 26 d. Kitokias savo išvykimo dirbti į Ispaniją aplinkybes A. R. nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Jame jis jau nurodė, kad Ispanijoje dirbo ne 2008 m. gruodžio mėn., o laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. Apeliantas nurodė, kad šių duomenų negalėjo pateikti anksčiau, nes buvo suimtas ir negalėjo bylos aplinkybių aptarti su savo žmona. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo žmonos I. M. R. parodymus pagrįstai įvertino kaip prieštaringus. Kolegijos nuomone, net ir būdama susijaudinusi po savo vyro sulaikymo, ji negalėjo iš karto neprisiminti ar jos vyras buvo išvykęs dirbti į užsienį, negalėjo supainioti Ispanijos su Rusija. Tarp I. M. R. ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau teisme duotų parodymų esminių prieštaravimų yra ir dėl kitų bylos aplinkybių, tie prieštaravimai šiame nuosprendyje jau buvo aptarti anksčiau. Iš to daroma išvada, kad I. M. R. parodymai nepatikimi ir juos keisdama ji tiesiog bandė bet kokiu būdu palengvinti savo vyro padėtį. Tuo tarpu pats A. R., nors ir visų apklausų metu paminėjęs apie išvykimą dirbti į Ispaniją, šias aplinkybes irgi nurodė skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad Ispanijoje dirbo 2008 m. gruodžio mėn., apeliaciniame skunde jau nurodė, kad ten dirbo nuo 2007 m. gruodžio iki 2008 m. liepos mėn. Nors apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dokumentai, kurie turėtų patvirtinti, kad A. R. Ispanijoje gyveno 2007 m. gruodžio mėn., tačiau pirmosios apklausos metu nurodęs visiškai kitokį buvimo Ispanijoje laiką taip suklysti A. R., kolegijos nuomone, negalėjo. Nuteistojo parodymų prieštaringumą patvirtina ir jau aptarti teisme duoti jo parodymai apie tai, kai buvo išvykęs į Ispaniją, tuo metu gavo JAV vizą, nes ši viza, kaip jau buvo nurodyta, A. R. buvo išduota dar 2000 m. birželio mėn. Apelianto argumentai dėl to, kad jam niekas tariamai nebuvo paaiškinęs, jog jis turi įrodyti, kad pinigus užsidirbo, o ne gavo iš V. L., taip pat visiškai neįtikinantys. Nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios A. R. turėjo gynėją, be to, akivaizdu, kad ir pats suprato, jog pas jį surasti ir paimti 800 eurų gali būti ir įvertinti kaip jį apkaltinantys bylos duomenys, ir konfiskuoti. Iš bylos taip pat matosi, kad su 2009 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu laikinai apriboti A. R. nuosavybės teises į tuos pačius pas jį paimtus 800 eurų įtariamasis buvo supažindintas tą pačią dieną, tai patvirtina jo parašai. Be to, jau pirmosios įtariamojo apklausos metu A. R. pats parodė, kad pas jį paimti eurai yra jo uždirbtų užsienyje pinigų dalis. Atkreiptinas dėmesys į A. R. apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad tikslesnių duomenų apie darbą užsienyje jis negalėjo pateikti prieš tai nepasitaręs su savo žmona I. M. R.. Kolegijos nuomone, kaip tik šiuo ,,pasitarimu“ ir paaiškinama, kad I. M. R. teisme savo parodymus pakeitė iš esmės, nuteistasis A. R. nurodė jau kitą darbo užsienio valstybėje laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. Vertinant tai, kokį darbo Ispanijoje laiką A. R. buvo nurodęs anksčiau, ir kokį laiką nurodo dabar, atkreipiamas dėmesys į kelias aplinkybes. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, ir apie tai nurodoma nuosprendyje, kad kaip tik 2008 m. gruodžio mėnesį tarp A. R. ir V. L. vyko labai intensyvūs telefoniniai pokalbiai, o tai reiškia, kad tuo metu A. R. išvykęs į Ispaniją negalėjo būti, taigi akivaizdu, kad pirminiai nuteistojo parodymai buvo paneigti. Be to, nuosprendyje teismas remiasi pažyma apie tai, kad A. R. darbo biržoje kaip ieškantis darbo užregistruotas nuo 2008 m. liepos 15 d. Nors pateiktuose papildomuose dokumentuose laikas, iki kurio A. R. išbuvo Ispanijoje, nenurodytas, apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodo, kad jis dirbo Ispanijoje nuo 2007 m. gruodžio mėn. ir kaip tik iki 2008 m. liepos mėn. Įvertinus visa tai, kolegija daro išvadą apie tai, kad ir pats nuteistasis A. R., ir jo žmona I. M. R. derino savo parodymus tarpusavyje, be to, tuos parodymus keitė juos derindami prie vis naujų paaiškėjančių bylos aplinkybių. Netikėti tais duomenimis, kurie apie A. R. darbą Ispanijoje nurodyti papildomai pateiktuose dokumentuose, kolegija neturi pagrindo. Tačiau nuteistojo A. R. ir jo žmonos parodymus apie tai, kad pas A. R. surasti ir paimti 800 eurų buvo būtent tie užsienyje užsidirbti pinigai, kolegija atmeta. Šie parodymai atmetami ne tik dėl jau aptarto A. R. ir I. M. R. parodymų prieštaringumo, bet ir todėl, kad tuos parodymus paneigia kiti įrodymai. Nuosprendyje išvardinti bylos dokumentai (darbo biržos, Sodros pažymos) tikrai patvirtina, kad A. R. ilgą laiką niekur nedirbo, keletą metų nedirbo ir jo žmona I. M. R.. Apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi dokumentai gali patvirtinti tik patį A. R. išvykimo į Ispaniją faktą, tačiau ir šie dokumentai nepatvirtina jokių konkrečių nuteistojo uždirbtų pinigų sumų. Taigi šie papildomi dokumentai pirmosios instancijos teismo išvadų apie Rimų šeimos finansinę padėtį nepaneigia. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galimas nuteistojo uždarbis užsienio valstybėje sprendžiant klausimą dėl pas jį paimtų eurų konfiskavimo iš viso neturi esminės reikšmės. Net ir tikint A. R. aiškinimais, kad jis dirbo Ispanijoje ir ten užsidirbo pinigų, taip pat įvertinant bylos duomenis apie Rimų šeimos turėtą ir turimą nekilnojamąjį ir kitokį turtą, šios aplinkybės teismo išvadą apie tai, kad pas A. R. rasti 800 eurų buvo gauti iš V. L., nei patvirtina, nei paneigia. Šiuo atveju būtina įvertinti ir kitas nustatytas bylos aplinkybes. Jau aptartais įrodymais šioje byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo 4-8 d. laikotarpiu kitas nuteistasis V. L. gyveno A. R. namuose, nusipirko pas jį narkotines ir psichotropines medžiagas ir už jas A. R. sumokėjo 8550 eurų. Teisme nuteistasis V. L. patvirtino ir apie šias aplinkybes duotus savo ankstesnius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. V. L. buvo parodęs, kad 8550 eurų, kuriuos jis sumokėjo A. R., Kaliningrade jam padavė tas pats asmuo vardu Jurijus, kuriam jis ir vežė narkotines ir psichotropines medžiagas. Pinigai buvo perrišti gumele, tačiau V. L. parodė, kad tai buvo 100 ir 50 eurų kupiūros, Tuo tarpu asmens kratos metu pas A. R. kaip tik ir buvo surasta 16 vienetų 50 eurų kupiūrų, iš viso 800 eurų. Kita svarbi aplinkybė, į kurią taip pat būtina atsižvelgti, yra tai, kad nurodyti eurai pas A. R. buvo surasti ir paimti praėjus tik vienai dienai po to, kai iš jo namų išvyko ir buvo sulaikytas V. L.. Taip pat būtina įvertinti ir kitas eurų suradimo pas A. R. aplinkybes. 800 eurų pas A. R. buvo surasti jo piniginėje, kai nuteistasis buvo sulaikytas prie netoli nuo jo namų esančios maisto prekių parduotuvės ,,Iki“. Pats nuteistasis parodė, kad tą dieną žmona jo paprašė nupirkti maisto, jis privažiavo prie parduotuvės ir ten buvo sulaikytas. Iš jau aptartų nuteistojo žmonos I. M. R. parodymų matosi, kad ir ji pati negalėjo paaiškinti, kodėl jos vyras tą dieną piniginėje nešiojosi tokią eurų sumą. Ši aplinkybė irgi leidžia padaryti išvadą, kad tokią pakankamai didelę eurų sumą, kurią A. R. vežėsi į maisto prekių parduotuvę, nuteistasis nebūtų galėjęs pasiimti iš savo ankstesnių santaupų arba, kaip jis pats nurodė, iš savo šeimos pinigų, o tuos eurus prie kelias dienas buvo gavęs iš nuteistojo V. L..Pas A. R. surasta eurų suma ženkliai mažesnė už tą eurų sumą, kurią jam V. L. sumokėjo už narkotines ir psichotropines medžiagas, tačiau tai galima paaiškinti tuo, kad didžiąją dalį gautų pinigų A. R. pats turėjo sumokėti teismo nenustatytiems asmenims, iš kurių buvo gautos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, parduotos V. L.. Nors nenustačius tų kitų asmenų, teismas A. R. kaltinimo dalį dėl neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo pašalino, vis tiek akivaizdu, kad tas medžiagas nuteistasis gamino ne pats, todėl jam turėjo tekti tik dalis ir už tas medžiagas gautų pinigų. Šioje dalyje kolegija pažymi, kad dėl aptartų aplinkybių padarytos išvados nėra kategoriškos, negalima atmesti galimybės, kad kitą iš V. L. gautų pinigų dalį A. R. kur nors paslėpė, išleido ar perleido dar kitiems asmenims. Vis dėlto, paminėtos aplinkybės yra labiausiai tikėtinos ir jos paaiškina, kodėl kita V. L. sumokėtų eurų dalis nebuvo surasta nei A. R. asmens kratos, nei jo bute padarytos kratos metu. Visuma šių jau aptartų bylos aplinkybių, kolegijos nuomone, paneigia nuteistojo A. R. parodymus ir jo apeliacinio skundo argumentus, o patvirtina nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas. Teismo išvada, kad pas A. R. surasti 800 eurų buvo pinigai, gauti iš V. L. už jam parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas, yra pagrįsta.

Nagrinėjant klausimą dėl nuteistojo A. R. turto konfiskavimo, kolegija atkreipia dėmesį ir į kitas aplinkybes. Pats teismas pripažino, kad iš nusikalstamos veikos nuteistasis turėjo turtinės naudos, pripažino įrodytu, kad už narkotines ir psichotropines medžiagas V. L. sumokėjo A. R. net 8550 eurų, tačiau skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., buvo nuspręsta konfiskuoti tik 800 eurų, kurie buvo surasti pas nuteistąjį asmens kratos metu. BK 72 str. 5 d. yra nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų BK 72 str. 2, 3, 4 d. nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kolegijos nuomone, šioje byloje taikyti BK 72 str. 5 d. nuostatas arba bent svarstyti klausimą dėl ženkliai didesnių konfiskuotino turto vertę atitinkančių pinigų sumų išieškojimo buvo pakankamas pagrindas, tačiau nuosprendyje teismas to nesvarstė ir šio klausimo nesprendė. Vadovaujantis BPK 320 str. 3, 4 d. nuostatomis, nesant dėl to paduoto apeliacinio skundo, šio klausimo kolegija taip pat nesprendžia. Šiuo atveju kolegija daro išvadą tik apie tai, kad teismas pagrįstai konfiskavo pas nuteistąjį A. R. surastus ir paimtus 800 eurų. Išnagrinėti įrodymai ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad tuos 800 eurų A. R. gavo iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., todėl teismas šiuos pinigus pagrįstai konfiskavo vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p. numatytu pagrindu.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas sprendė klausimą ir dėl kito nuteistojo V. L. turto konfiskavimo, tačiau padarė išvadą, kad konfiskuoti V. L. automobilį ,,Mercedes Benz“ nėra pagrindo. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje dalyje nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl prašoma nuosprendį pakeisti ir nuteistojo V. L. automobilį ,,Mercedes Benz“ konfiskuoti. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuosprendyje teismas nurodė, jog BK 72 str. 2 d. yra nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Taip pat nuosprendyje remiamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 8.2.1 punktu, kuriame išaiškinta, kad transporto priemonė laikoma panaudota kontrabandos nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta (įrengta slėptuvė kontrabandos dalykui slėpti) arba tiesiogiai panaudota kontrabandos dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas. Nuosprendyje nurodyta, jog nustatyta, kad V. L. automobilyje jokia speciali slėptuvė nebuvo įrengta, narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo vežamos automobilio dėtuvėje, be to, tokį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį buvo galima gabenti ir be automobilio. Todėl teismas padarė išvadą, kad automobilis buvo naudojamas tik kaip transporto priemonė, tačiau nebuvo nusikaltimo įrankis ar priemonė. Iš to, kad išdėstyta šiuose nuosprendžio motyvuose, matosi, kad vadovaujantis nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimais, teismas juos taikė per daug supaprastintai, atsižvelgė ne į visas nustatytas šios bylos aplinkybes, o taip pat nesivadovavo ir kita, šiuo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismine praktika. BK 72 str. 2 d. iš tikrųjų nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 str. 2 d. 2 p. taip pat nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. To paties nuosprendyje nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 8.2 p. išaiškinta, kad pas kaltininką esanti transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant kontrabandos nusikaltimą, konfiskuojama BK 72 str. 2 d. 2 p. pagrindu. Skundžiamame nuosprendyje paminėtame to paties nutarimo 8.2.1 p. išaiškinta, kad transporto priemonė laikoma panaudota kontrabandos nusikaltimui daryti ne tik tada, jei ji specialiai tam buvo pritaikyta (įrengta slėptuvė kontrabandos dalykui slėpti, ), bet ir kai ji tiesiogiai panaudota kontrabandos dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 str.) apžvalgoje ir jos išvadose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Teismų praktika, Nr. 32) turto, taip pat ir nusikalstamos veikos priemonės, konfiskavimo klausimai aptarti plačiau ir išsamiau. Šios apžvalgos išvadose nurodoma, kad nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone (BK 72 str. 2 d.) pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo darydamas nusikalstamą veiką. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui. Pritartina teismų praktikai, kai nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas (pvz., transporto priemonė, kurioje įrengta slėptuvė nusikalstamos veikos dalykui slėpti) arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas būtų labai apsunkintas (pvz. pinigai, už kuriuos įgyjamos narkotinės medžiagos, transporto priemonė, kuri buvo būtina privalomiems pateikti muitinei daiktams gabenti). Toje pačioje teismų praktikos apžvalgoje paminėtos ir konkrečios kasacinės bylos, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl automobilio pripažinimo nusikalstamos veikos priemone ir jos konfiskavimo. Iš šių nutarčių matosi, kad transporto priemonė laikoma panaudota nusikalstamai veikai daryti ne tik tuo atveju, kai joje įrengta slėptuvė nusikaltimo dalykui gabenti, bet ir tada, kai ta transporto priemonė buvo panaudota nusikaltimui palengvinti ir be jos kaltininko tikslai negalėtų būti įgyvendinti. Be to, sprendžiant, ar turto panaudojimas sudarė sąlygas arba labai palengvino nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgiama į šio konkretaus turto panaudojimo vaidmenį nusikalstamos veikos darymo procese, todėl neturi reikšmės tai, kad tokia nusikalstama veika kitomis aplinkybėmis galėtų būti padaryta ir naudojant kitas priemones.

Spręsdamas klausimą dėl nuteistojo V. L. automobilio ,,Mercedes Benz“ konfiskavimo, kaip jau buvo paminėta, teismas atsižvelgė ne į visas šios bylos aplinkybes. Apie kai kurias iš jų pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis V. L., telefonu susitaręs su A. R. dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo, savo automobiliu ,,Mercedes Benz“ iš Kaliningrado srities atvažiavo į Kauną, čia nurodytas medžiagas neteisėtai įgijo, sudėjo paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis po savo automobilio galine sėdyne, vežė jas automobiliu iš Kauno atgal į Kaliningrado sritį, tačiau buvo sulaikytas Nidos pasienio kontrolės poste. V. L. ne tik pasikėsino padaryti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą, tačiau ir neteisėtai gabeno šias medžiagas iš Kauno iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, t. y. panaudodamas tą pačią transporto priemonę padarė dvi nusikalstamas veikas. V. L. automobilyje tikrai nebuvo įrengtos specialios slėptuvės kontrabandos dalykui slėpti, tačiau narkotinės ir psichotropinės medžiagos šiuo automobiliu nebuvo gabenamos ir atvirai. Nuteistas jas buvo paslėpęs po automobilio sėdyne ir tos medžiagos buvo surastos tik tada, kai turėdami išankstinės informacijos pareigūnai automobilį nuvarė į specialų angarą ir ten jį patikrino. Nuosprendyje nurodoma, kad tokį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį buvo galima gabenti ir be automobilio. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, o automobilio panaudojimo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme tinkamai nebuvo įvertintas. Pats teismas taip ir nenurodė, kokiu kitokiu būdu galėjo būti gabenamos tos pačios narkotinės ar psichotropinės medžiagos, o bylos aplinkybės patvirtina, kad nepanaudojęs savo automobilio V. L. nusikalstamų veikų nebūtų galėjęs padaryti. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė ne tik į tai, kad paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nuteistasis buvo paslėpęs po automobilio sėdyne, tačiau tinkamai neįvertino ir gabentų šių medžiagų kiekio. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistojo gabentos narkotinės ir psichotropinės medžiagos skleidė aštrų ir specifinį kvapą, dėl šios priežasties nuteistieji tų medžiagų paketus prieš tai netgi specialiai barstė įvairiais pipirais ir papildomai pakavo polietilenu. Šios aplinkybės irgi patvirtina, kad gabenti šias medžiagas visuomeniniu transportu arba kitokiu būdu, o ne savo automobiliu V. L. nebūtų galėjęs. Prokuroro skunde pagrįstai nurodyta ir apie tai, kad tik panaudojęs savo automobilį V. L. galėjo greitai atvykti į Kauną iš Kaliningrado srities, o įsigijęs narkotines ir psichotropines medžiagas galėjo vėl greitai jas nugabenti atgal į kitą valstybę. Tai pat prokuroro skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į paties nuteistojo V. L. parodymus apie tai, kad jis į Kauną tuo pačiu automobiliu pirkti narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvo atvykęs jau ne vieną kartą, tas medžiagas pas A. R. yra pirkęs ir anksčiau. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad V. L., kirsdamas valstybės sieną, į Lietuvą atvykdavo ir išvykdavo visada tuo pačiu automobiliu. Skundžiamu nuosprendžiu V. L. nuteistas tik už nusikaltimus, padarytus 2009 m. kovo 7-8 d., tačiau šio nuteistojo parodymai apie ankstesnes nusikalstamas veikas leidžia padaryti išvadą ir apie tai, kad savo automobilį V. L. sąmoningai naudojo nusikalstamų veikų darymui. Šios ir kitos jau aptartos aplinkybės taip pat patvirtina, kad nuteistojo V. L. automobilis ,,Mercedes Benz“ sąmoningai ir tiesiogiai buvo panaudotas darant tyčines nusikalstamas veikas, o be šio automobilio panaudojimo tų nusikalstamų veikų padarymas būtų buvęs negalimas arba labai apsunkintas. Dėl to, kas buvo išdėstyta, nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 72 str.). Tenkindama prokuroro apeliacinį skundą, kolegija nuteistojo V. L. automobilį ,,Mercedes Benz“ pripažįsta nusikaltimo priemone ir priima sprendimą šį automobilį konfiskuoti BK 72 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu. Skundžiamas nuosprendis keičiamas taip pat ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, nes netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ir be pagrindo nekonfiskavęs V. L. automobilio, teismas taip pat nepagrįstai panaikino ir V. L. paskirtą laikiną nuosavybės teisės į šį automobilį apribojimą. BPK 151 str. numatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas skiriamas tais atvejais, kai siekiama užtikrinti civilinį ieškinį arba galimą turto konfiskavimą, todėl priėmus sprendimą V. L. automobilį konfiskuoti, laikinas nuteistojo nuosavybės teisės į šį automobilį apribojimas paliekamas galioti iki bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl šio automobilio konfiskavimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p., teisėjų kolegija

n usprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2 p., nuteistojo V. L. automobilį ,,Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuoti neatlygintinai jį paimant valstybės nuosavybėn.

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikintas 2009 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu paskirtas V. L. laikinas nuosavybės teisės į automobilį ,,Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apribojimas, panaikinti. Laikiną V. L. nuosavybės teisės į automobilį ,,Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apribojimą palikti galioti iki bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl šio automobilio konfiskavimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.