- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- e2-1452-180/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ekotipas“, M. R.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekotipas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-4629-803/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ ieškinį atsakovams: uždarajai akcinei bendrovei „Ekotipas“ ir M. R. dėl pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Sortolita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti plastiko atliekų pirkimo-pardavimo sandorius niekinėmis ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; 2) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Ekotipas“ 76 274,99 Eur ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo M. R. 63 767 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) apriboti atsakovo M. R. teisę 5-ius metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė teigė: UAB „Sortolita“ ir atsakovė UAB „Ekotipas“ sudarė apsimestinius plastiko atliekų pirkimo-pardavimo sandorius, kurių pagrindu UAB „Sortolita“ tariamai nusipirko iš UAB „Ekotipas“ 978,76 t plastiko atliekų, sumokėdama už tai atsakovei UAB „Ekotipas“ 76 274,99 Eur. Sudarytais sandoriais buvo siekiama išvengti pareigos saugiai šalinti susidariusias atliekas į sąvartynus, sumažinti UAB „Sortolita“ pelną ir paslėpti turtą, iš kurio galėtų būti patenkinti kreditorių reikalavimai. Atsakovas M. R. (UAB „Sortolita“ vadovas ir akcininkas) nevykdė Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 5 punkto reikalavimų, nepristatė į sąvartyną 995 tonų plastiko atliekų ir jas įmonės finansinėje atskaitomybėje nurodė kaip įmonės turtą. Tokiu būdu atsakovas suklaidino įmonės kreditorius apie įmonės turtinę padėtį ir išvengė bankroto bylos inicijavimo. Prašoma priteisti iš M. R. 63 767 Eur už atliekų sutvarkymą.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Ekotipas“ už 76 274,99 Eur ir atsakovo M. R. už 63 767 Eur nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšų ir/ar turtinių teisių, esančių pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis. Ieškovė teigė, kad ieškiniu pagrindė reikalavimus atsakovams. Ieškinio sumos atsakovei UAB „Ekotipas“ ir atsakovui M. R. yra didelės. Vien ieškinio suma yra pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovės įsitikinimu, atsakovai elgėsi nesąžiningai ir gali siekti išvengti civilinės atsakomybės, paslėpti ar perleisti turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „Ekotipas“ 76 274,99 Eur sumos ir atsakovo M. R. 63 767,00 Eur sumos nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis, areštą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovų nekilnojamojo turto, teismas nurodė areštuoti kilnojamąjį turtą, turtines teises arba lėšas, esančias atsakovų atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas trečiuosius asmenis. Leido atsakovei UAB „Ekotipas“ iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, o atsakovui M. R. leido gauti lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintos pajamos, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, paliekant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio lėšų pragyvenimui, bei atsiskaitant su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas. Atsakovams taip pat leido atsiskaityti su ieškove. Teismas sprendė, kad ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes ir tikėtinai pagrindė reikalavimą. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovams yra didelė, dėl to, įvertinus tai, kad atsakovų turtas nesuvaržytas, neapribotas disponavimas juo, egzistuoja tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Teismas, įvertinęs tikėtiną ieškinio pagrįstumą, didelę ieškinio sumą, dėl kurios egzistuoja tikimybė, kad ieškovei tikėtina palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, siekdamas užtikrinti bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, priėjo prie išvados, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą ir taikyti atsakovų turto laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB ,,Ekotipas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1 Nepagrįstas teismo argumentas, kad didelė ieškinio suma pati savaime lemia sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Tokia išvada yra vienpusiška, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai ir tikslams. Vien pareikštas ieškinys ir jame nurodytas didelės finansinės vertės reikalavimas, savaime nereiškia, kad kyla grėsmė būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymui. Tokia grėsmė galėtų būti konstatuojama, jei būtų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, kad atsakovas jam priklausančias lėšas slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį, siekdamas vengti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė mėgintų savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu siektų sumenkinti savo turtinę padėtį, siekdama išvengti prievolių, galinčių atsirasti dėl patenkinto ieškinio. Ieškovės teiginiai apie tariamą atsakovės nesąžiningumą nėra pagrįsti.
Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Viso atsakovės turto areštas daugiau nei vieneriems metams (bylos nagrinėjimo laikui) sužlugdys atsakovės veiklą, atsakovė praras galimybę vykdyti bet kokius užsakymus ar atsiskaitymus, kas iš esmės reikš bendrovės bankrotą, o bankrutuojanti ieškovė negalės atlyginti atsakovės ir jos akcininko patirtų nuostolių.Ieškinys nėra pagrįstas. Ieškovė prašo taikyti restituciją pagal plastiko atliekų pirkimo-pardavimo sandorius (pripažinti juos negaliojančiais), o tai turėtų reikšti ir plastiko atliekų grąžinimą atsakovės nuosavybėn. Kartu prašo žalos atlyginimo iš įmonės buvusio vadovo, kad būtų atlygintos lygiai to paties plastiko utilizavimo būsimos išlaidos. Akivaizdu, kad šių dviejų reikalavimų patenkinimas vienu metu reikštų aiškiai nepagrįstą ieškovės praturtėjimą.
Ieškovė BUAB ,,Sortolita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1 Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo principo, nes teismas leido atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove.
10.2 Atsakovė neteisingai interpretuoja ieškinio reikalavimus. Prašoma taikyti vienašalę restituciją, t. y. grąžinti nepagrįstai sumokėtas pinigų sumas atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui. Taigi laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi nepažeisti šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, o netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą. Sprendžiant dėl poreikio taikyti atsakovui laikinus apribojimus ir draudimus, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Ieškovei nurodžius argumentus, kuriais siekiama pagrįsti ieškinio reikalavimus, bei pateikus atitinkamus įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teisiškai būtų nepagrįsta teigti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo spręsti, kad ieškinys nėra net tikėtinai nepagrįstas. Tenkintini ar ne ieškinio reikalavimai bus pasisakyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos pabaigoje, įvertinus faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visetą (CPK 185 str.). Apeliantė nepateikė duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo (CPK 178 str.). Antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – dėl teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįmanomo, būdingi civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) bei proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai, dėl to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankaus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, ar jo vykdymas apsunkintas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė įvykdyti būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar tokiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma laikytina didele. Civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Paminėta, kad didelė ieškinio suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui dėl, galbūt, palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ši grėsmė gali būti paneigta, įrodžius atsakovo gerą turtinę padėtį, t. y. tai, kad atsakovui konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė. Įrodžius tai, teismas neturėtų taikyti atsakovo turto arešto. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai turto ir, tikėtina, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas jai nesukeltų sunkumų. Dėl to yra pagrindas prieiti prie išvados, kad, panaikinus ginčo turto areštą, kiltų grėsmė tokį sprendimą įvykdyti.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014; kt.). Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones apeliantei, teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principų nepažeidė, nes apeliantės turtą areštavo tik ieškinio sumai, leisdamas iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.