Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. N.-Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. N.-Z. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

6Pareiškėja E. N.-Z. (toliau – ir pareiškėja) sus skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybines etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK) 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. KS-175 „Dėl E. N.-Z.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10Komisija Sprendimu nepagrįstai pripažino, jog pareiškėja, dirbdama Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) Teisės ir konkurencijos politikos skyriaus vyriausiąja specialiste, Taryboje atstovavusi juridiniam asmeniui ( - ) (toliau – Asociacija), pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir kad šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio l dalies nuostatas.

12Pareiškėjos veiksmus vertino neteisėtos sudėties Komisija. G. I. Komisijos nare Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo paskirta 2012 m. spalio 31 d., prisiekė 2012 m. lapkričio 8 d. Nagrinėjamu atveju Komisijos narės G. I. 5 metų kadencija baigėsi 2017 m. spalio 31 d., todėl, vykstant pareiškėjos klausimo svarstymui ir Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2017 m. lapkričio 8 d., Komisijos narės kadencija jau buvo pasibaigusi 8 dienas. Komisijos nariams ir priimamiems sprendimams keliami itin aukšti nepriekaištingos reputacijos, skaidrumo, teisėtumo ir aiškumo reikalavimai. Komisijos sudėties teisėtumas taip pat neturėtų kelti abejonių. Šiuo atveju, Komisijos narė, kurios įgaliojimai pasibaigę, dalyvavo pareiškėjos klausimo svarstyme, balsavo ir priėmė sprendimus. Dėl nurodytų aplinkybių Sprendimas neteisėtas ir turėtų būti panaikintas kaip priimtas neteisėtos sudėties viešojo administravimo subjekto.

14Komisijos narė G. I. galbūt buvo šališka pareiškėjai, nes ji artimai pažįstama su skundą dėl pareiškėjos veiksmų teikusia Vilniaus apskrities policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) atstove ir su ja bendravo prieš pat posėdį. Komisija nesutiko dėl pareikšto nušalinimo, tačiau dėl šio klausimo nebalsavo. Komisijos 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. KS-31 patvirtinto Komisijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 54 punkte nurodyta, kad Komisijos pirmininkas ar narys turi nusišalinti nuo klausimo svarstymo, jei dalyvavimas jame jam kelia interesų konfliktą. Nusišalinti būtina ir esant kitų priežasčių, galinčių turėti įtakos, klausimo nagrinėjimo nešališkumui. G. I. nušalinimo klausimą išsprendė pati, nuspręsdama, kad tai, jog ji yra pažįstama su skundą dėl pareiškėjos pateikusiu asmeniu, nėra pagrindas jos nušalinti. Pareiškėjos įsitikinimu, pagrįstos abejonės Komisijos narės šališkumu laikytinos savarankišku pagrindu panaikinti Sprendimą.

16Sprendimą pasirašė V. K., Komisijos narys, laikinai einantis Komisijos pirmininko pareigas. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai nėra paskirtas Komisijos pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių Komisijos narys. V. K. buvo jauniausias pagal amžių Komisijos narys, todėl jis Komisijos pirmininko pareigas ėjo pažeisdamas Komisijos veiklą reglamentuojantį įstatymą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Sprendimą pasirašęs Komisijos vadovas neturėjo Įstatymo suteiktų įgaliojimų, taigi neturėjo ir teisės pasirašyti Sprendimo, todėl Sprendimas yra neteisėtas.

18Reglamentas yra norminio pobūdžio teisės aktas, nes jame suformuluotos abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintų asmenų ratui, numatytos taikyti daug kartų ir realizuojamos individualiuose teisiniuose santykiuose konkrečių subjektų atžvilgiu. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymo nustatyta tvarka nepaskelbti norminiai teisės aktai negali būti taikomi, nėra galiojantys, nepradėjo galioti. Priimant Sprendimą taikomas Reglamentas, nors nei jo originali, nei vėlesnės redakcijos nebuvo registruoti Teisės aktų registre (toliau – TAR), taigi šis norminis teisės aktas nebuvo paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi Sprendimo priėmimo procedūrą reglamentuojantis norminis teisės aktas yra negaliojantis, šios procedūros metu priimtas Sprendimas yra neteisėtas.

20Pareiškėja veikė kaip atstovė pagal įstatymą, nes ji yra vienasmenis Asociacijos valdymo organas. Kai tokio organo kompetencija ir įgaliojimai įtvirtinti juridinių asmenų steigimo dokumentuose, teisės doktrinoje, tai laikytina atstovavimu pagal įstatymą. Pareiškėjai kreipiantis į Tarybą turėjo būti taikoma Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kuria nedraudžiamas atstovavimas pagal įstatymą, tačiau Komisija nepagrįstai susiaurino šios išimties turinį.

22Sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėja privačių interesų deklaraciją privalėjo pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo grįžimo į pareigas iš vaiko priežiūros atostogų, pasibaigusių 2014 m. rugsėjo 1 d., dienos. Komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 57 punkte nurodyta, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. visi asmenys, privalantys deklaruoti privačius interesus, turi tai padaryti šių taisyklių 6 punkte nustatyta tvarka, t. y. deklaracijas teikti tik elektroniniu būdu. Tačiau minėto įpareigojimo metu pareiškėja buvo vaiko auginimo atostogose (nuo 2010 m. iki 2014 m.) ir neturėjo pareigos bei negalėjo deklaruoti savo interesų elektroniniu būdu. Termino, per kurį pareiškėja aptariamomis aplinkybėmis turėjo tikslinti deklaraciją, nenumato ir Įstatymas. Nesant aiškiai išreikšto reikalavimo per kiek laiko reikia deklaruoti interesus elektroniniu būdu po to, kai yra praėjęs Taisyklėse numatytas terminas, aplinkybės dėl kurių pareiškėja neva ne laiku deklaravo savo privačius interesus, turėtų būti vertinamos jos naudai. Komisijos interneto svetainėje viešai pateikiamoje rekomendacijoje nurodyta, kad valstybės tarnyboje dirbantis asmuo privačių interesų deklaraciją privalo pateikti iš karto grįžęs iš tėvystės ar motinystės atostogų, o pareiškėja neva privalėjo ja vadovautis. Tačiau tai nelaikytina teisės aktuose įtvirtintu įpareigojimu, kurių asmenys privalo laikytis. Savo narystę Asociacijoje pareiškėja buvo deklaravusi iki Taisyklių įsigaliojimo nustatyta tvarka. Todėl jei ir būtų nustatyta, kad pareiškėja laiku nepateikė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies įtvirtintos deklaracijos elektroninėmis priemonėmis Komisijai, jokiu būdu negalima teigti, kad pareiškėja nebuvo deklaravusi savo privačių interesų.

24Tai, kad Komisija tyrimo metu pareiškėjos veiksmus vertino aplaidžiai ir paviršutiniškai, iliustruoja ir Sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja neva nesiregistravo bei nedalyvavo vasarą Taryboje surengtuose Komisijos mokymuose apie privačių interesų deklaravimą. Mokymų metu pareiškėja atostogavo, tačiau Sprendime nepagrįstai ji apibūdinama kaip nepareiginga tarnautoja. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja laiku nedeklaravo ir 2017 metais sudaryto sandorio (daikto pardavimo fiziniam asmeniui), tačiau tokio pobūdžio sandoris apskritai neprivalo būti deklaruojamas privačių interesų deklaracijoje. Dėl nedalyvavimo Komisijos mokymuose ir nedeklaruoto sandorio pareiškėja neturėjo galimybės pasisakyti tyrimo metu, Komisija neinformavo pareiškėjos apie išplėstą tyrimo apimtį ir nesuteikė teisės atsikirsti į visus pareikštus įtarimus.

26Įstatymo 1 straipsnyje nurodytas šio įstatymo tikslas, interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Pareiškėja abejojo, ar jos prašymo, teikto atstovaujant Asociacijai, nagrinėjimas Taryboje apskritai galėtų pažeisti viešųjų ir privačių interesų derinimo principus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo, o konstatuojant pažeidimą turi būti įvertintos bent jau prielaidos intereso konfliktui kilti. Asociacija į Tarybą kreipėsi ne siekdama patenkinti privačius interesus ir pasiekti šios institucijos individualaus sprendimo, o gindama viešą interesą ir siekdama, kad viešojo administravimo subjektas nutrauktų įstatymui prieštaraujančius veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį Taryba yra įpareigota ginti ne privatų, o viešąjį interesą, taigi ir jos priimami sprendimai daro įtaką ne atskiram ūkio subjektui o plačiam visuomenės ratui. Asociacijos teisėms ir pareigoms neturės įtakos tai, ar Taryba konstatuos pažeidimą ar jo nekonstatuos. Pareiškėja siekė išsiaiškinti, ar Vilniaus AVPK teisėtai savo nuožiūra disponuoja valstybės turtu, kuris jai perduotas neatlygintinai naudotis panaudos pagrindu, nes šiuo atveju teisės aktai draudžia panaudos gavėjui savo nuožiūra disponuoti valstybės turtu ir jį nuomoti ar kitais būdais perduoti tretiesiems asmenims. Pareiškėja teigė, kad, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti prielaidų, kad besikreipdama į Tarybą ir pranešdama apie Konkurencijos įstatymo pažeidimą, pareiškėja galėjo supainioti privačius ir viešuosius interesus.

28Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

30Atsiliepimą į pareiškėjos skundą Komisija grindė šiais argumentais:

32Dėl Komisijos narės G. I. įgaliojimų eiti pareigas pradžios nurodė, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Komisijos narys įgaliojimus gauna tik po priesaikos, todėl įgaliojimų (kadencijos) laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas ne nuo nutarimo, kuriuo asmuo paskiriamas Komisijos nariu, o nuo priesaikos davimo momento, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 8 d. Seimo Teisės departamentas raštu pateikė nuomonę, kad nors minėtame įstatyme numatytas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas pasibaigus kadencijai, vis dėlto Komisijos narys turi eiti pareigas tol, kol nepaskiriamas naujas narys, arba kol nėra priimtas Seimo nutarimas dėl Komisijos nario atleidimo iš pareigų. Vietoj G. I. paskirtasis naujas narys priesaiką davė 2017 m. lapkričio 16 d. Taigi, 2017 m. lapkričio 8 d. posėdyje pareiškėjos elgesį nagrinėjo ir Sprendimą priėmė teisėtos sudėties Komisija. Net ir pripažinus, kad G. I. neturėjo teisinio pagrindo dalyvauti minėtame Komisijos posėdyje, tai savaime nepanaikina Sprendimo, nes minėtame posėdyje dalyvavo 4 Komisijos nariai, o skundžiamas sprendimas buvo priimtas vienbalsiai, likusių trijų Komisijos narių įgaliojimai abejonių nekelia.

34Dėl G. I. šališkumo nurodė, kad pastaroji prieš pradedant svarstyti pareiškėjos elgesį informavo kitus Komisijos narius, kad pažinojo Vilniaus AVPK atstovę kaip D. M., su kuria kartu dirbo prieš daugiau nei 20 metų. Naujos šio asmens pavardės nežinojo, nebendravo, ryšių nepalaikė ir ją pamatė prieš posėdį po ilgo laiko tarpo. Komisijos narei pareiškus nusišalinimą, Komisijos nariai nusišalinimo nepriėmė vienbalsiai, kadangi nusišalinimui nebuvo pakankamo pagrindo.

36Dėl neteisėto V. K. pirmininkavimo Komisijai ir posėdžiui, VTEK nurodė, kad Komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys Komisijos nariai. Sprendimas buvo priimtas Komisijos posėdyje, visiems nariams vienbalsiai balsavus „už“. Pagal Įstatymo 7 straipsnį, Komisijos pirmininką iš jos narių Seimo Pirmininko teikimu skiria Seimas. Iš Komisijos pirmininko pareigų atsistatydinus R. V. ir Seimui nepaskyrus naujo vadovo, Komisija nuolatinio pirmininko neturi jau beveik metus. Taigi, Komisijos pirmininko skyrimas yra išskirtinai Seimo, bet ne Komisijos, kaip galbūt mano pareiškėja, atsakomybės klausimas. Aplinkybė, kad Seimas nėra paskyręs Komisijos pirmininko, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog kolegialiai ir vienbalsiai Komisijos priimtas Sprendimas galėtų būti laikomas neteisėtu. Tokios pozicijos laikosi ir administracinis teismas, vertindamas analogiškus argumentus dėl Komisijos veiklos teisėtumo.

38Komisija akcentavo, kad Reglamentas yra poįstatyminis teisės aktas, kuriuo detalizuojamos Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 161 straipsnio nuostatos. Tačiau Reglamentas nenustato naujo teisinio reguliavimo įstatymo lygmeniu sureguliuotiems teisiniams santykiams. Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant VTEKĮ nustatytos Komisijos kompetencijos bei posėdžių organizavimo tvarkos. Komisija savo veikloje pirmiausia vadovaujasi įstatymais, reglamentuojančiais jos kompetenciją ir įgaliojimus, todėl skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, nes atitinka visus VTEKĮ jam nustatytus sprendimų priėmimo procedūros bei turinio reikalavimus. Aplinkybė, kad Reglamentas nėra paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, nenuginčija priimto Sprendimo teisėtumo.

40Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad skirtingos Sprendimo rezoliucinės dalies ir motyvų paskelbimo datos reiškia Sprendimo neteisėtumą. VTEKĮ 161 straipsnio 3 dalies nuostatos nurodo, kad sprendimo rezoliucinė dalis ir narių vardinio balsavimo rezultatai skelbiami per vieną darbo dieną, o visas sprendimas – per 5 darbo dienas po sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį bei visą sprendimą paskelbė nepraleisdama aukščiau nurodytų terminų. Pareiškėjos abejonės, esą motyvų, kurie nurodyti skundžiamame sprendime, iki surašant ir paskelbiant sprendimo rezoliucinę dalį Komisija nebuvo įvertinusi, yra visiškai nepagrįstos.

42Komisija nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ji, Asociacijos vardu pateikdama skundą Tarnybai, veikė kaip atstovė pagal įstatymą. Sprendime Komisija pasisakė, kad Asociacijos interesų atstovavimas, veikiant pagal Asociacijos įstatais suteiktas teises, šiuo atveju nelaikytinas atstovavimu pagal įstatymą, nes atstovas pagal įstatymą yra nepilnamečio arba dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčio savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ar ginti savo interesų teisės aktų nustatytais būdais asmens atstovas, veikiantis tokio atstovaujamojo asmens naudai (tėvai, globėjai, rūpintojai). Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinį asmenį ir jos vadovą sieja pavedimo teisiniai santykiai, o tai nėra tas pats, kas atstovavimas pagal įstatymą. Taigi, juridinio asmens vadovo, veikiančio šio juridinio asmens vardu, veiksmai neturėtų būti laikomi atstovavimu pagal įstatymą.

44Komisija pareiškėjos skundo argumentus, kad ji, teikdama skundą Tarybai gynė viešąjį interesą, vertino kaip teisiškai nereikšmingus pareiškėjos veiksmų vertinimui. Pareiškėja kreipėsi į Tarybą kaip Asociacijos vadovė, pateikė informaciją ir dokumentus, susijusius su ginčais kilusiais tarp Vilniaus AVPK ir jos vadovaujamos Asociacijos. Šios aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėja atstovavo juridinio asmens, t. y. ( - )“, o ne savo pačios ar visuomenės viešuosius interesus. Pareiškėjos pateikto skundo nagrinėjimo rezultatas, prielaidos interesų konfliktui kilti nėra teisiškai reikšmingos, nes Įstatymo 12 straipsnio nuostatos imperatyviai draudžia patį atstovavimą.

46Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ji neprivalėjo Taisyklių pagrindu pateikti elektroniniu būdu deklaracijos grįžus į tarnybą po vaiko priežiūros atostogų. Pareiškėja yra karjeros valstybės tarnautoja, kuriai Įstatymo nuostatos taikomos tiesiogiai ir visos apimties. Komisijos teigimu, pareiškėja, veikdama kaip sąžininga ir atidi valstybės tarnautoja, privačių interesų deklaraciją turėjo pateikti nedelsiant, kai tik grįžo į tarnybines pareigas. Pareiga deklaraciją teikti tik elektroninėmis priemonėmis vėliau buvo įtvirtinta ir 2014 m. gegužės 8 d. priimta Įstatymo redakcija. Pareiškėja nei nuo Taisyklių įsigaliojimo (arba grįžimo iš vaiko priežiūros atostogų) momento, nei nuo Įstatymo pakeitimų įsigaliojimo privačių interesų deklaracijos elektroniniu būdu iš viso nebuvo pateikusi. Pareiškėja tai padarė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d., Komisijai pradėjus jos veiklos tyrimą. Komisija dėl šių aplinkybių pažeidimo nekonstatavo, nes tai nebuvo atliekamo tyrimo dalykas ir šie duomenys tapo žinomi tik tyrimo metu, t. y. pareiškėjai pateikus privačių interesų deklaraciją. Tai, kad Sprendime paminėta, jog pareiškėja laiku nebuvo deklaravusi 2017 m. sudaryto sandorio bei nedalyvavo jos darbovietėje surengtuose Komisijos atstovų mokymuose, tik pagrindė pareiškėjos atsainumą dėl galiojančių ir tiesiogiai jai taikytinų Įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

49Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjos E. N.-Z. skundą atmetė.

51Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Komisija pripažino, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagrįstumo ir teisėtumo.

55Vilniaus AVPK 2017 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu Nr. 10-S-127214(1.46-10) „Dėl galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo konflikto valstybės tarnyboje“ (toliau – Pranešimas) kreipėsi į Komisiją ir išdėstė abejonę dėl to, kad, pareiškėja, būdama Tarybos Teisės ir konkurencijos politikos vyriausiąja specialiste ir Asociacijos prezidente, kreipdamasi į Tarybą ir inicijuodama tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, pažeidė Įstatymą.

57Išnagrinėjusi Pranešimą, Komisija vienbalsiai 2017 m. lapkričio 8 d. priėmė Sprendimą, kuriame, be kita ko, nustatė, kad:

59Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (vėliau reorganizuotos į Konkurencijos tarybą) direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 31K pareiškėja buvo paskirta eiti Konkurencijos politikos skyriaus vyresniosios specialistės pareigas. Tarybos pirmininko 1999 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 7K pareiškėja paskirta Tarybos patarėja teisės klausimais. Nuo 2000 m. rugpjūčio 24 d. iki 2007 m. sausio 31 d. pareiškėja dirbo Tarybos Teisės skyriaus vyresniąja specialiste, nuo 2007 m. vasario 1 d. – Tarybos Teisės skyriaus vyr. specialiste, o nuo 2010 m. vasario 23 d. iki šiol – Teisės ir konkurencijos politikos skyriaus vyr. specialiste.

61Pareiškėja, kaip Asociacijos direktorė, 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. A17-1 (toliau – ir 2017 m. balandžio 11 d. raštas) kreipėsi į Tarybą (savo pagrindinę darbovietę), prašydama pradėti tyrimą dėl Vilniaus AVPK veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Pareiškėja 2017 m. balandžio 11 d. rašte, be kita ko, nurodė, kad: Asociacija yra diskriminuojama tarp kitų subjektų; Asociacija, laimėjusi Vilniaus AVPK skelbtą konkursą, 2007 m. kovo 21 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties pagrindu naudojosi Vilniaus AVPK žinioje esančiomis arklidėmis (pagal atskiras sutartis – administracinėmis patalpomis ir maniežu), bet Vilniaus AVPK, nenurodžiusi priežasčių 2012 m. kovo 21 d. šią nuomos sutartį nutraukė, nors sutartis Asociacijai arklidėmis naudotis leido iki 2017 m. kovo 21 d.; Asociacijai prašant suteikti minėtąsias patalpas buvo atsakyta, jog Vilniaus AVPK neketina skelbti konkurso ir suteikti galimybės leisti naudotis nurodytosioms patalpomis; Asociacijos direktorė 2015 m. spalio 28 d. raštu kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydama išnuomoti Asociacijai Patrulių rinktinės Raitosios policijos kuopai priklausantį maniežą, kuris skirtas jodinėti žirgais esant nepalankioms oro sąlygoms, bet Asociacijai buvo atsakyta, kad maniežas naudojamas išskirtinai policijos reikmėms, be to, maniežu jau naudojasi ir Olimpinio sporto centro sportininkai.

63Pareiškėja 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybai pateikė popierinę privačių interesų deklaraciją, o elektroniniu būdu deklaraciją pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. – Komisijai pradėjus jos veiklos tyrimą.

65Komisija Sprendime pripažino, kad pareiškėja: 1) valstybės institucijoje – Taryboje atstovavusi juridiniam asmeniui Asociacijai, pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies (joje nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Skundų ir pareiškimų nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas nelaikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims) nuostatas (toliau – Pažeidimas Nr. 1); 2) Įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) (pagal ją valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją) ir 5 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) (pagal ją asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, per 30 kalendorinių dienų nuo jų priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos, privalo pateikti deklaraciją elektroninėmis priemonėmis Komisijos nustatyta tvarka) nuostatas (toliau – Pažeidimas Nr. 2).

67Pareiškėja nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo vaiko priežiūros atostogose.

69Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėja nuo 1999 m. rugpjūčio 31 d. iki šiol yra valstybės tarnautoja, kad 2017 m. balandžio 11 d. rašto Tarybai pateikimo metu dirbo Tarybos Teisės ir konkurencijos politikos skyriaus vyr. specialiste, kad ji nuo 2012 m. gruodžio 3 d. eina Asociacijos direktorės pareigas, kad pagal Asociacijos įstatus direktorius yra vienasmenis Asociacijos valdymo organas, ir kad pareiškėja 2017 m. balandžio 11 d. raštu, kaip Asociacijos direktorė, Tarybos prašė pradėti tyrimą dėl Vilniaus AVPK veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja popierinę privačių interesų deklaraciją 2009 m. lapkričio 26 d. pateikė Tarybai, o elektroniniu būdu deklaraciją pateikė tik Komisijai pradėjus jos veiklos tyrimą 2017 m. rugpjūčio 21 d. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

71Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 1, teismas, atsižvelgęs į Sprendimą, taip pat vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsniu, sutiko su Sprendime nurodyta atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nelaikytina „atstove pagal įstatymą“ Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme. Teismas pažymėjo, kad toks atstovavimas siejamas išimtinai su fizinių asmenų atstovavimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.7 straipsnio 3, 4 dalis, 2.8 straipsnio 1 dalį, 6.744 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 38 straipsnio 2, 4 dalys, 52–54 straipsniai ir pan.). Teismas taip pat sutiko su Komisijos išvada, kad, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, suteikti leidimą atstovauti privačioms grupėms ar asmenims gali tik institucijos vadovas (ar jo funkcijas atliekantis subjektas), prieš tai įvertinęs galinčias kilti problemas ir padarinius, ir tik išimtiniais atvejais. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, kad nagrinėjamu atveju Komisija nepagrįstai netaikė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties iš draudimo asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, atstovauti asmenims ir ginti jų interesus valstybės institucijoje. Teismas papildomai nurodė, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties aiškinimas pareiškėjos skunde nurodytu būdu, kaip esą leidžiantis asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, atstovauti juridiniams asmenims ir ginti jų interesus valstybės institucijoje, jam veikiant, kaip juridinio asmens vienasmeniam valdymo organui, būtų nesuderinamas šio įstatymo siekiu užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Siekiant šio tikslo Įstatyme yra įtvirtintas iš esmės tapatus 12 straipsnio 2 dalyje nurodytajam – draudimas asmenims, nustojusiems eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims toje institucijoje, kurioje jie paskutinius metus dirbo (20 str. 1 d.).

73Teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nebuvo priimtas Tarybos vadovo ar jo įgalioto atstovo sprendimas dėl išimties iš šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, atstovauti asmenims ir ginti jų interesus valstybės institucijoje taikymo, konstatavo, kad Sprendimu Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja 2017 m. balandžio 11 d. raštu kreipdamasi į Tarybą padarė Pažeidimą Nr. 1.

75Vertindamas Pažeidimą Nr. 2, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja neginčija Komisijos Sprendime nustatytų su jos privačių interesų deklaracijos pateikimu (nepateikimu) susijusių faktinių aplinkybių, kurias patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. kad ji 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybai yra pateikusi popierinę privačių interesų deklaraciją, o elektroniniu būdu deklaraciją pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. – Komisijai pradėjus jos veiklos tyrimą, taip pat pareiškėja neneigė aktualaus teisinio reguliavimo, ir to, kad jai, kaip valstybės tarnautojai, yra taikomas nuo 2014 m. gegužės 14 d. galiojantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas valstybės tarnautojams privačių interesų deklaraciją Komisijai teikti elektroninėmis priemonėmis.

77Įvertinęs pareiškėjos argumentus (kad pareiškėja neturėjo pareigos bei negalėjo deklaruoti savo interesų elektroniniu būdu, o termino, per kurį pareiškėja aptariamomis aplinkybėmis turėjo tikslinti deklaraciją, nenumato ir Įstatymas) Taisyklėse ir Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, teismas sutiko su Sprendime išdėstyta pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, veikdama kaip sąžininga ir atidi valstybės tarnautoja, privačių interesų deklaraciją turėjo pateikti nedelsiant, kai tik grįžo į tarnybines pareigas, arba bent jau per 30 kalendorinių dienų nuo grįžimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos vaiko priežiūros atostogos baigėsi 2014 m. rugsėjo 1 d., o Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reikalavimas valstybės tarnautojams privačių interesų deklaraciją Komisijai teikti elektroninėmis priemonėmis galioja nuo 2014 m. gegužės 14 d., t. y. pareiškėja beveik trejus metus po to, kai grįžo iš vaiko priežiūros atostogų, šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinto reikalavimo nevykdė. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas atmetė pareiškėjos teiginius, kad, nesant aiškiai išreikšto reikalavimo per kiek laiko reikia deklaruoti interesus elektroniniu būdu po to, kai yra praėjęs Taisyklėse numatytas terminas, aplinkybės dėl kurių pareiškėja ne laiku deklaravo savo privačius interesus, turėtų būti vertinamos jos naudai. Taip pat teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad ji neprivalėjo vadovautis Komisijos interneto svetainėje viešai pateikiama rekomendacija dėl privačių interesų deklaracijos pateikimo iš karto grįžus iš tėvystės ar motinystės atostogų, nes tokia pozicija nesuderinama su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos bendros pareigos valstybės tarnautojams teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, tinkamu vykdymu.

79Atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad savo narystę Asociacijoje ji buvo deklaravusi iki Taisyklių įsigaliojimo nustatyta tvarka, todėl jei ir būtų nustatyta, kad ji laiku nepateikė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies įtvirtintos deklaracijos elektroninėmis priemonėmis Komisijai, jokiu būdu negalima teigti, kad ji nebuvo deklaravusi savo privačių interesų, teismas pabrėžė, kad pareiškėja 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybai yra pateikusi popierinę privačių interesų deklaraciją, nereiškia, kad ji beveik trejus metus galėjo nevykdyti nuo 2014 m. gegužės 14 d. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo valstybės tarnautojams privačių interesų deklaraciją Komisijai teikti elektroninėmis priemonėmis, tai taip pat nereiškia, jog vien dėl to galima pripažinti, kad Komisija neteisėtai ir (arba) nepagrįstai Sprendime konstatavo, kad pareiškėja padarė Pažeidimą Nr. 2.

81Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Komisijos sudėtimi, vadovavosi VTEKĮ 161 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog Komisija Sprendimą priėmė 2017 m. lapkričio 20 d. posėdyje kolegialiai ir vienbalsiai, dalyvaujant keturiems nariams. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Komisija, priimdama Sprendimą, veikė VTEKĮ nustatytos kompetencijos ribose, už Sprendimo priėmimą balsavo įstatyme nustatytas Komisijos narių skaičius, todėl pareiškėjos išreikštos abejonės dėl vieno iš Komisijos narių paskyrimo eiti pirmininko pareigas aplinkybių, taip pat dėl aplinkybių, susijusių su Komisijos narės G. I. įgaliojimų pasibaigimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.

83Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl galbūt šališkos Komisijos ir netinkamo nušalinimo klausimo sprendimo, teismas nurodė, kad iš Komisijos 2017 m. lapkričio 20 d. posėdžio protokolo turinio matyti, jog posėdžio metu pareiškėja išdėstė savo abejonę dėl Komisijos narės G. I. šališkumo, ši Komisijos narė dėl to pateikė paaiškinimą, šį klausimą Komisijos nariai svarstė ir nusprendė, kad G. I. nušalinimui nėra pakankamo pagrindo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos iškeltas klausimas dėl Komisijos narės šališkumo buvo sprendžiamas netinkamai. Teismas papildomai nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių Komisijos ar atskirų jos narių šališkumą pareiškėjos atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio faktinio pagrindo teigti, kad, priimdama Sprendimą, Komisija buvo (galėjo būti) šališka.

85Teismas, įvertinęs pareiškėjai abejonių dėl teisėtumo sukėlusios VTEKĮ 161 straipsnio 3 dalies nuostatos, Reglamento turinį ir faktą, kad pastarasis nebuvo paskelbtas TAR, konstatavo, kad nekyla abejonė dėl minėtų teisės aktų ir juose įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumo. Teismas nurodė, kad savo abejones dėl VTEKĮ 161 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo pareiškėja iš esmės grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl teismų, kurie vieninteliai Lietuvoje vykdo teisingumą, baigiamiesiems procesiniams dokumentams keliamais reikalavimais. Teismas vertino, kad šios nuostatos netaikytinos Komisijos priimamiems sprendimams. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjos abejones dėl VTEKĮ 161 straipsnio 3 dalies konstitucingumo teismas vertino kritiškai. Įvertinęs Reglamento turinį, tai, kad juo iš esmės tik nustatoma Komisijos posėdžių organizavimo tvarka, o VTEKĮ pakankamai detaliai sureguliuota Komisijos kompetencija ir veikla, susijusi su jos kompetencijai priskirtų klausimų svarstymu, teismas kritiškai vertino ir pareiškėjos teiginį, kad Reglamentas turėjo būti skelbiamas TAR, o Reglamento nepaskelbimas tokiu būdu sudaro pagrindą skundžiamo Sprendimo panaikinimui.

88Pareiškėja E. N.-Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. KS-175, negaliojančiu. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

90Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra atstovė pagal įstatymą Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme. Pareiškėjos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas ne tik nepagrįstas jokiais galiojančiais teisės aktais, bet ir prieštarauja aukštesnių teismų praktikai.

92Pareiškėja paaiškina, kad Įstatymo leidėjas nedetalizuoja, kas pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį yra laikoma atstovavimu pagal įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo remtis aukštesnių teismų instancijų išaiškinimais ir neaiškinti minėtos normos siaurinamai. Pareiškėja, vadovaudamasi CK 2.132 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad atstovavimo pagal įstatymą atvejų yra pakankamai daug ir įvairių – ne tik nurodytasis Sprendime. Pareiškėja akcentuoja, kad atstovavimas Asociacijai taip pat atsiranda įstatymo numatytais pagrindais – pagal įstatymą ar steigimo dokumentus. Vadovaudamasi teismų praktika, pareiškėja pažymi, kad į Tarybą ji kreipėsi kaip juridinio asmens vienasmenis valdymo organas – t. y. atstovas pagal įstatymą. Pagal CPK 55 straipsnio nuostatas tokiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo, todėl įstatymų leidėjas numatė, kad būnant juridinio asmens atstovu pagal įstatymą, t. y. į Tarybą kreipiantis Asociacijos vardu, turėjo būti taikoma Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis. Pareiškėjos nuomone, tokiu atveju nėra reikalingas institucijos vadovo leidimas kreiptis į Tarybą.

94Pareiškėjos įsitikinimu, lingvistiškai aiškinant Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, akivaizdu, kad šioje normoje panaudota konstrukcija, kurioje nurodoma, jog „asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą“, reiškia, kad atstovavimu pagal įstatymą įstatymų leidėjas laiko ne tik fizinio asmens atstovavimą, bet ir jų grupių atstovavimą. Nepilnamečio arba dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčio savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis asmens atstovavimas negali būti grupinis ir būna tik individualus. Taigi pasitelkus lingvistinį teisės normų aiškinimą, akivaizdu, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąvoka „atstovas pagal įstatymą“ reiškia ne tik fizinių asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis, atstovavimą, bet ir kita.

96Pareiškėja, pasisakydama dėl pareigos deklaruoti interesus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėja, veikdama kaip sąžininga ir atidi valstybės tarnautoja, privačių interesų deklaraciją turėjo pateikti nedelsiant, kai tik grįžo į tarnybines pareigas, arba bent jau per 30 kalendorinių dienų nuo grįžimo, prieštarauja esamam teisiniam reglamentavimui ir yra nepagrįsta.

98Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią “Privačius interesus deklaruojantys asmenys privalo pateikti deklaraciją elektroninėmis priemonėmis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos.“ Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo, kad paskutiniai pareiškėjos turimi deklaruoti santykiai su Asociacija 2009 m. tinkamai ir laiku jau buvo deklaruoti popieriniu būdu, o Įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėja jau penkerius metus nebuvo rinkta, priimta ar paskirta į kokias nors naujas pareigas, todėl neturėjo pareigos deklaruoti jokių santykių ir negalėjo pažeisti minėtos nuostatos. Pareiškėja pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta pareiga antrą kartą deklaruoti interesus, kurie jau kartą buvo deklaruoti, be to, pareiškėja neturėjo deklaruojamų interesų, todėl neprivalėjo vadovautis VTEK interneto svetainėje viešai pateikiama rekomendacija dėl privačių interesų deklaracijos pateikimo iš karto grįžus iš tėvystės ar motinystės atostogų. Pareiškėja pabrėžia, kad imperatyvūs įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gresia teisinės pasekmės, privalo būti nustatomi norminiuose teisės aktuose, o ne institucijos rekomendacijose.

100Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–604/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–2967/2011, 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-665/2013), pažymi, kad nesant aiškiai išreikšto reikalavimo per kiek laiko reikia ir ar apkritai reikia deklaruoti jau kartą deklaruotus interesus elektroniniu būdu po to, kai yra praėjęs Taisyklėse numatytas terminas, aplinkybės dėl kurių pareiškėja neva ne laiku deklaravo savo privačius interesus, turėtų būti vertinamos pareiškėjos naudai.

102Pareiškėja dar kartą pažymi, kad narystę Asociacijoje ji deklaravo iki Taisyklių įsigaliojimo nustatyta tvarka, todėl jei ir būtų nustatyta, kad pareiškėja laiku nepateikė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies įtvirtintos deklaracijos elektroninėmis priemonėmis VTEK nustatyta tvarka, negalima teigti, kad pareiškėja nebuvo deklaravusi savo privačių interesų.

104Pasisakydama dėl Komisijos sudėties, pareiškėja, vadovaudamasi VTEKĮ nuostatomis (6 str. 2–4 d., 14 str.) pažymi, kad įstatymo leidėjas tikslingai nenumatė galimybės pasibaigus kadencijai VTEK nariui toliau eiti savo pareigas. Pareiškėja taip pat nurodo, kad, lingvistiniu metodu aiškinant VTEKĮ nuostatas (6 str. 3–4 d.), matyti, jog 5 metų kadencija yra pradedama skaičiuoti nuo paskyrimo, t. y. nuo Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo VTEK narį skirti į pareigas, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. XI-2311 G. I. paskirus VTEK nare, jos kadencija baigėsi 2017 m. spalio 31 d., todėl vykstant pareiškėjos klausimo svarstymui ir Sprendimo priėmimo metu – 2017 m. lapkričio 8 dieną Komisijos narės kadencija jau buvo pasibaigusi 8 dienas. Pareiškėjos įsitikinimu, VTEK svarba ir aukštas statusas gali būti prilyginamas teismams, kurių sprendimams taikomi aukšti skaidrumo ir teisėtumo reikalavimai. Taigi VTEK sprendimams ir veiklai nustatyti reikalavimai turėtų būti panašūs teismų sprendimams taikomiems reikalavimams. Šiuo atveju svarbu, kad dėl VTEK priimamų sprendimų ir jų teisėtumo nekiltų net menkiausios abejonės, tačiau pirmosios instancijos teismas leido suprasti, kad toleruotina situacija, kai kolegialios institucijos svarstymuose dalyvauja buvę jos nariai, kurie gali klausinėti, reikšti nuomonę, daryti įtaką posėdžio eigai bei balsuoti, svarbu tik, kad būtų kvorumas.

106Pareiškėja pabrėžia, kad apie VTEK pirmininko neteisėtai atliekamas funkcijas ir neteisėtą paskyrimą pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė, nors minėti pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą naikinti VTEK sprendimą.

108Dėl Komisijos narės šališkumo ir nušalinimo pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos iškeltas klausimas dėl galimo VTEK narės šališkumo buvo sprendžiamas tinkamai, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių VTEK ar atskirų jos narių šališkumą pareiškėjos atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo teigti, kad, priimdama Sprendimą, Komisija buvo (galėjo būti) šališka. Pareiškėjos teigimu, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, o jų vertinimas padarytas tendencingai ir nepagrįstai.

110Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja VTEK vykusio posėdžio metu pareiškė nušalinimą VTEK narei G. I.. Kaip nurodyta VTEK posėdžio 2017 m. lapkričio 20 d. protokole Nr. IN-177-(1.3), pareiškėja suabejojo G. I. šališkumu, nes ji artimai pažįstama su skundą dėl pareiškėjos elgesio teikusia šalimi (Vilniaus AVPK atstove) ir su ja bendravo prieš pat posėdį. Komisija posėdžio metu informavo pareiškėją, kad ji nesutiko su nušalinimu. Tuo tarpu, nei nušalinimo klausimo svarstymo posėdžio ir, atitinkamai posėdžio protokolo, nei balsavimo, nei G. I. nusišalinimo svarstant jos nušalinimo klausimą nebuvo. Teismo posėdyje VTEK atstovai pripažino, kad nei posėdžio, kuriame buvo svarstomas nušalinimo klausimas, nei balsavimo apskritai nebuvo. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja nurodo, kad nėra aišku, kokiais įrodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad klausimas dėl nušalinimo buvo sprendžiamas tinkamai, kai jis apskritai nebuvo sprendžiamas.

112Pareiškėja, vadovaudamasi Reglamento 54 ir 75 punktais, nurodo, kad, preziumuojant, jog G. I. nušalinimo klausimas išvis buvo sprendžiamas, G. I. ši klausimą išsprendė pati, nebuvo pasišalinusi iš posėdžio salės, kas sudaro minėtų nuostatų pažeidimą.

114Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2001 m. vasario 12 d. nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-80/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2015 m. sausio 2 d. civilinė byla Nr. 3K-3-14/2015) ir Teisėjų garbės teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 21P-2, pareiškėja teigia, kad netinkamai išsprendus nušalinimo klausimą, Sprendimas yra priimtas Komisijos, kurios šališkumu ir objektyvumu galima abejoti, todėl Sprendimas yra neteisėtas.

116Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Reglamentas negalioja. Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis Nr. I492-30/2012) ir VAĮ 2 straipsnio 10 dalimi, pareiškėja nurodo, kad, įvertinus Reglamento turinį bei sukeliamas teisines pasekmes – tai, jog jame yra suformuluotos abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintų asmenų ratui, numatytos taikyti daug kartų ir realizuojamos individualiuose teisiniuose santykiuose konkrečių subjektų atžvilgiu, galima daryti išvadą, jog šis teisės aktas yra normino pobūdžio. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas (19 str. 2 d., 20 str. 1 d.), pareiškėja pabrėžia, kad VTEK veikloje ir priimant VTEK sprendimą taikomas Reglamentas – nei jo originali redakcija, nei vėlesnės jos redakcijos ir pakeitimai nebuvo registruoti TAR, taigi šis teisės aktas, būdamas norminiu teisės aktu, nebuvo įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas. Komisija, priimdama Sprendimą, negalėjo vadovautis negaliojančiu teisės aktu, reglamentuojančiu sprendimo priėmimo procedūrą, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Apie tai, kodėl Reglamentas, kaip norminis teisės aktas, neturi būti paskelbtas TAR, bei apie tai, kad minėtas teisės aktas buvo taikytas nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

118Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl viešojo intereso gynimo, taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino šių pareiškėjo argumentų.

120Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

122Komisija, pasisakydama dėl teisės atstovauti Asociacijos interesams, pažymi, kad Sprendime nurodyta, jog Asociacijos interesų atstovavimas, veikiant pagal Asociacijos įstatais suteiktas teises, nelaikytinas atstovavimu pagal įstatymą, nes atstovas pagal įstatymą yra nepilnamečio arba dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčio savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ar ginti savo interesų teisės aktų nustatytais būdais asmens atstovas, veikiantis tokio atstovaujamojo asmens naudai (tėvai, globėjai, rūpintojai). Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 47 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 53 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nurodo, kad laikosi pozicijos, jog atstovu pagal įstatymą yra tik nepilnamečio arba dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčio savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ar ginti savo interesų teisės aktų nustatytais būdais asmens atstovas, veikiantis tokio atstovaujamojo asmens naudai (tėvai, globėjai, rūpintojai). Atsakovas pabrėžia, kad tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2959/2012). Atsakovas taip pat pažymi, kad, sukūrus precedentą, kai privataus juridinio asmens subjekto vienašmenis valdymo organas būtų prilygintas atstovui pagal įstatymą, tokiu būdu nustatant, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas jam netaikomas, šio straipsnio norma taptų nebepritaikoma, nebeatliktų Įstatymo leidėjo sukurtos funkcijos – suderinti viešuosius ir privačius valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens interesus ir būtų palikta terpė piktnaudžiavimui.

124Dėl pareiškėjos privačių interesų deklaravimo atsakovas nurodo, kad deklaracijas teikti elektroniniu būdu įpareigojo Taisyklės. VTEK nuomone, pareiškėjos spekuliavimai dėl Taisyklėse nurodyto termino per kurį visi asmenys, kuriems taikoma pareiga deklaruoti elektroniniu būdu yra nepagrįsti. Taisyklėse buvo nustatyta privačių interesų deklaracijų elektroninė forma, t. y. nebeliko net galimybės teikti privačių interesų deklaracijas popieriniu būdu. Atsižvelgiant į tai, visi asmenys, kuriems taikoma pareiga deklaruoti, privalėjo deklaracijas pateikti elektroniniu, o ne popieriniu būdu. Išimtis privačių interesų deklaracijos neteikti vaiko priežiūros atostogų metu nėra įtvirtina nei Taisyklėse, nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose, tai tik VTEK nuomonė. VTEK pažymi, kad pareiškėja subjektyviai sau pritaikė vieną VTEK rekomendacijos dalį – kad vaiko priežiūros atostogose esantys asmenys atostogų metu deklaruoti neprivalo, tačiau atsisakė pritaikyti kitą – kad deklaraciją turi užsipildyti iškart tokioms atostogoms pasibaigus. Pareiškėja nei nuo Taisyklių įsigaliojimo (arba grįžimo iš vaiko priežiūros atostogų) momento, nei nuo Įstatymo pakeitimų įsigaliojimo privačių interesų deklaracijos elektroniniu būdu iš viso nebuvo pateikusi. Pareiškėja tai padarė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d., Komisijai pradėjus jos veiklos tyrimą, t. y. praėjus 5 metams nuo prievolės privačių interesų deklaracijas teikti elektroniniu būdu, o ne popieriniu, atsiradimo. VTEK nuomone, Pareiškėja tokiu būdu galbūt spekuliuoja teisės aktuose nustatytomis nuostatomis ir jas prisitaiko subjektyviai pagal jai labiau tinkantį ir jos veiksmus labiau pateisinantį modelį.

128Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vyriausiosios tarnybines etikos komisijos sprendimo, kuriuo buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimas.

130Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

132Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl teisės reglamentuojančios ginčo santykius taikymo bei aiškinimo. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo padarytų procedūrinių pažeidimų, sudarančių pagrindą panaikinti Sprendimą, nesivadovavo teismų praktika.

134Administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, patikrina viešojo administravimo subjekto akto atitiktį materialinės teisės reikalavimams, o taip pat ar viešojo administravimo subjektai savo veikloje priimdami sprendimus nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nustatančių akto priėmimo procedūrą. Kadangi sprendimo priėmimo procedūros reikalavimų nesilaikymas lemia materialiosios teisės normų taikymo teisėtumą, pirmiausia vertinami pareiškėjos nurodyti Sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai.

136Pareiškėja nurodė, kad šioje byloje ginčijamą sprendimą priėmė neteisėta Komisijos sudėtis ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutinka.

138Komisijos narė G. I. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. XI-2311 buvo paskirta VTEK nare, jos kadencija baigėsi 2017 m. spalio 31 d., kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) komisijos nario kadencijos laikas – 5 metai. Todėl ginčijamo šioje byloje sprendimo priėmimo metu – 2017 m. lapkričio 8 dieną, Komisijos narės G. I. kadencija jau buvo pasibaigusi 8 dienas ir ji negalėjo dalyvauti komisijos posėdžiuose.

140Komisijos nario kadencija yra apibrėžta laike, tai yra jis skiriamas 5 metams ir įgaliojimai trunka penkis metus. Įgaliojimai baigiasi pasibaigus nario kadencijai (VTEKĮ 14 straipsnio 1 dalis). Įgaliojimų termino pabaigai priesaikos Lietuvos valstybei priėmimo data įtakos neturi, nes priesaika yra įsipareigojimas atitinkamai veikti suteiktų įgaliojimų apimtyje. Todėl, pasibaigus įgaliojimų trukmei, baigiasi ir priesaika vykdyti įgaliojimus. Todėl be atskiro Seimo nutarimo dėl įgaliojimų pabaigos asmuo negali vykdyti komisijos nario pareigų.

142Vertindama VTEK pirmininko kompetencija komisijos sudėtyje nagrinėti pranešimą dėl pareiškėjos veikos atitikties teisės aktų reikalavimams ir pirmininko vardu pasirašyti Komisijos priimtą sprendimą, teisėjų kolegija vadovaujasi teismų praktika, suformuota panašioje byloje, kurioje buvo nustatyta, kad laikinas VTEK pirmininko pareigų ėjimas visais atvejais, t. y. tiek paskirto VTEK pirmininko komandiruotės, atostogų ar laikinojo nedarbingumo metu, tiek apskritai nesant paskirto VTEK pirmininko, yra griežtai reglamentuotas teisės aktais, nenustatant jokių su tuo susijusių išimčių. Įstatyme imperatyviai įtvirtinta, jog VTEK pirmininko pareigas, jam laikinai negalint jų atlikti, gali eiti tik paties VTEK pirmininko pavedimu paskirtas kitas VTEK narys, o susiklosčius situacijai, kai VTEK pirmininkas nėra paskirtas, laikinai jo pareigas privalo eiti vyriausias pagal amžių VTEK narys. Tokio reguliavimo niekaip nekeičia aplinkybė, kad Seimas dėl tam tikrų priežasčių ilgesnį laiko tarpą nepaskiria VTEK pirmininko, kadangi, kaip minėta, teisinis reguliavimas jokių išimčių nenustato (žr. 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4662-261/2018)

144VTEK 2017 m. kovo 17 d. nutarimu Komisijos narys V. K. buvo paskirtas laikinai eiti Komisijos pirmininko pareigas, kai Komisijos pirmininkas nebuvo paskirtas, o V. K. nebuvo vyriausias pagal amžių VTEK narys, todėl pagal VTEKĮ 12 straipsnio 2 dalį kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas privalėjo eiti vyriausias pagal amžių VTEK narys. Dėl šios aplinkybės Komisijos narys V. K. negalėjo eiti Komisijos pirmininko pareigų ir vykdyti jo funkcijų, numatytų VTEKĮ 13 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai yra pirmininkauti posėdžiui bei pasirašyti Komisijos priimto sprendimo, nagrinėjant pranešimą dėl pareiškėjos veikos atitikties teisės aktų reikalavimams.

146Nustačius šias aplinkybes yra pagrindas pripažinti, kad Sprendimas priimtas dalyvaujant dviem nekompetentingiems Komisijos nariams ir dėl to Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius šį absoliutų akto negaliojimo pagrindą nėra reikšmingi sprendimo priėmimo balsavimo rezultatai.

148Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiekvienas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administracinio akto panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas įstatymu nustatytas procesinis pagrindas panaikinti skundžiamą aktą (jo dalį) kaip neteisėtą. Nustatęs, kad pareiškėjo skundžiamas administracinis aktas turi būti panaikintas taikant kurį nors iš ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, teismas panaikina skundžiamą aktą kaip neteisėtą vien šiuo procesiniu pagrindu, t. y. teismas tokiu atveju neturi nagrinėti ir pasisakyti dėl skundžiamo akto teisėtumo kitais aspektais, kuriuos pareiškėjas galbūt nurodo savo skunde teismui. Nustačiusi, kad pareiškėjo skundžiamas Įsakymas turi būti panaikintas kaip neteisėtas taikant ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija nepasisako kitais aspektais, kuriuos pareiškėjas (apeliantas) ir atsakovas nurodo savo procesiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4662-261/2018).

150Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

152Patenkinus pareiškėjos skundą jos naudai iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.). Šio ginčo atveju pareiškėja pateikė dokumentus , patvirtinančius sumokėtą žyminį mokestį teikiant skundą pirmosios instancijos teismui 22,50 Eur ir teikiant apeliacinį skundą 11,25 Eur, t. y. iš viso 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 41 str. 3 d.).

153Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

154Pareiškėjos E. N.-Z. apeliacinį skundą patenkinti.

155Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

156Pareiškėjos E. N.-Z. skundą patenkinti.

157Panaikinti Vyriausiosios tarnybines etikos komisijos 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. KS-175 „Dėl E. N.-Z.“ .

158Priteisti pareiškėjai E. N.-Z. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybines etikos komisijos 33,75 Eur (trisdešimt trys eurus septyniasdešimt penki centai) bylinėjimosi išlaidų.

159Sprendimas neskundžiamas.