Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Raimonda Andrulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-420-282/2007

2007 m. gruodžio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 6 d., apie 18 val., namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, iš asmeninių paskatų tyčia sužalojo A. S., tai yra peiliu sudavė A. S. nenustatytą smūgių kiekį į kaktos sritį, ne mažiau kaip po 2 smūgius į kairį riešą ir į kairį dilbį, ne mažiau kaip po 1 smūgį į kairę alkūnę, į kairį klubą ir į krūtinės ląstos apatinę dalį – taip, sukeldamas pavojų gyvybei ir sunkiai suluošindamas A. S., kuriam dėl kiauryminio pilvaplėvės ertmės ir blužnies sužalojimo sunkiai sutrikdė sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. M. kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. Apylinkės teismo išvados sprendžiant apelianto kaltės klausimą, kolegijos nuomone, yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes.

Nuteistasis J. M. iš esmės neneigia peiliu smūgiavęs nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir taip sunkiai sutrikdęs jo sveikatą, tačiau nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais teigia, kad neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusįjį ėmėsi labai susijaudinęs ir peržengdamas būtinosios ginties ribas. Kitaip tariant, nuteistasis, pateikdamas savitą įvykio aplinkybių vertinimą, prašo švelninti jo atsakomybę – kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal lengvesnę atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą – BK 136 str. arba pripažinti tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Dėl BK 136 straipsnio taikymo

BK 136 str. nustatyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis. Veikos kvalifikavimą pagal BK 136 str. lemia sekančių aplinkybių visuma: 1) neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, 2) staiga kilusio didelio susijaudinimo (afekto būsena) dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) nedelsiant įvykdyto atsako – sunkaus sveikatos sutrikdymo nustatymas.

Pagal teismų praktiką neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas turi atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką – atsižvelgiama taip pat į jo individualias savybes.

Nagrinėjamoje byloje nuteistojo J. M., nukentėjusiojo A. S., liudytojų O. S. ir J. L. parodymais nustatyta, kad apeliantas prieš atvykdamas į L. L. namus žinojo, kad ten yra jo sugyventinė O. S., žinojo ir tai, kad pas J. L. kartais lankosi ir O. S. buvęs vyras A. S.. Atvykęs nuteistasis pamatė savo sugyventinę ir nukentėjusįjį esančius viename kambaryje ir dėl to supykęs pareikalavo, kad O. S. atiduotų jo dovanotą laikrodį. Tame pačiame kambaryje buvęs A. S. paprašė, kad J. M. eitų laukan, tačiau nuteistasis neišėjo (b. l. 107-113).

Toliau nuteistasis kitaip aiškino įvykių seką, o būtent tai, kad A. S. jam pirmas kumščiu trenkė į smilkinį ir sudaužė akinius, dėl ko jis labai susijaudino ir gindamasis susigrūmė su nukentėjusiuoju. Tačiau byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių tokius apelianto teiginius. Nuo pat pradžių įvykį mačiusi liudytoja O. S. tvirtino, kad A. S. jokio smūgio J. M. nesudavė, tik apsukdamas jį paprašė išeiti lauk (b. l. 111-112), nes, kaip parodė nukentėjusysis, atėjęs J. M. puolė prie O. S., nuplėšė nuo jos rankos laikrodį, šaukė ant jos (b. l. 107-108).

Iš liudytojų, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad O. S. gyveno kartu su J. M., su juo turėjo vaikų, tačiau sutiko duoti parodymus, kurie visete su kitais įrodymais sudaro vieningą J. M. kaltės įrodomąją medžiagą. Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos O. S. ir nukentėjusiojo parodymais, nes dėl esminių aplinkybių jie buvo vienodi ir nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu.

Apelianto teiginys, kad O. S., pykdama dėl atsiimto dovanoto auksinio laikrodžio, davė neteisingus parodymus taip pat niekuo nepagrįstas. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja O. S. pripažino, kad laikrodis, kurį nuo jos rankos nusegė J. M., buvo nuteistojo ir jokio nepasitenkinimo dėl to neišreiškė (b. l. 112).

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai nepatvirtina apelianto versijos, kad prieš jį nukentėjusysis naudojo fizinį smurtą, o ta aplinkybė, kad J. M. sugyventinė ir jos buvęs vyras buvo viename kambaryje, neduoda pagrindo manyti, kad dėl to apeliantas galėjo staiga labai įsižeisti ar itin susijaudinti, nes jų elgesys nebuvo itin įžeidžiantis ar amoralus, todėl kolegija konstatuoja, jog nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ne pagal BK 136 str., o pagal BK 135 str. 1 d. J. V. veika atitinka BK 135 str. 1 d., nes neginčijamai nustatyta, kad J. M. tyčia dėl asmeninių paskatų, asmeninio konflikto metu sužalojo A. S., dėl ko sunkiai sutriko jo sveikata.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Būtinoji ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

Byloje nustatytos ir ankščiau aptartos aplinkybės paneigia prielaidą, kad nuteistasis J. M., suduodamas peiliu nukentėjusiajam A. S. į įvairias kūno vietas, galėjo veikti būtinosios ginties situacijoje, t. y. gindamasis nuo A. S. pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad nuteistasis J. M., įėjęs į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis A. S. ir nuteistojo sugyventinė O. S., elgėsi agresyviai, užsipuolė sugyventinę. Tai reiškia, kad J. M. buvo konflikto iniciatorius. Jokio kėsinimosi J. M. atžvilgiu nebuvo, A. S. tik paprašė nuteistąjį išeiti. Apelianto versiją, kad jam ir A. S. nugriuvus, pastarasis jį smaugė, nuo ko gindamasis peiliu ir sužalojo nukentėjusįjį, neabejotinai paneigia nukentėjusiojo ir visų liudytojų parodymai, kurias netikėti nėra pagrindo dėl ankščiau minėtų priežasčių.

Iš visumos byloje esančių įrodymų matyti, kad J. M. atsisukęs pirmas smogė peiliu į kaktą A. S., o paskui pradėjo badyti į įvairias kūno vietas (b. l. 111). Liudytojai J. L. ir V. L. kategoriškai tvirtino, kad įėję į kambarį pamatė sukniubusį ir rankomis veidą prisidengusį A. S., o J. M. stovintį, tvirtino, kad ant žemės A. S. ir J. M. pargriuvę nebuvo (b. l. 113-114). Liudytojas V. L. nurodė matęs kaip J. M. peiliu 2-3 kartus sudavė smūgius A. S. į ranką ir galvą. Aptartus liudytojų parodymus dėl A. S. padarytų sužalojimų patvirtina ir specialisto išvada (b. l. 47).

Taigi, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl tarp J. M. ir A. S. kilusio konflikto, nurodydamas, kad J. M. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, o tai reiškia, kad nuteistasis negalėjo peržengti ir būtinosios ginties ribų, todėl jo nusikalstamai veikai taikyti BK 28 str. 3 d. nėra pagrindo.

Dėl bausmės

BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. J. M. savo skunde nurodo, kad įvykio metu buvo blaivus, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, kad A. S. jam atleido.

Kaip buvo minėta, teismas bausmę skiria inkriminuoto baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikalstamą veiką sankcijos ribose. BK 135 str. 1 d. sankcijoje yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – terminuotas laisvės atėmimas iki 10 metų, todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė minėtą nuostatą ir nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę.

Baudžiamajame įstatyme taip pat numatytas institutas, leidžiantis teismui, esant tam tikroms sąlygoms, taikyti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.). Viena iš tokių sąlygų yra ta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmenims, nuteistiems už vieną ar kelis tyčinius nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. Konkrečiu atveju J. M. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 11 str. 5 d.), todėl spręsti klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo nėra teisinio pagrindo.

Byloje nėra neabejotinų duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad J. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. J. M. viso baudžiamojo proceso metu neigė buvęs girtas (b. l. 13; 51; 109), nukentėjusysis, liudytojai O. S. ir V. L. kategoriškai nepatvirtino J. M. girtumo (b. l. 108; 112; 114), o liudytoja J. L. parodė, kad J. M. įvykio metu buvo blaivus (b. l. 113).

Taigi, aptarti liudytojų parodymai ir bylos medžiaga neginčijamai nepatvirtina to fakto, kad J. M. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl ši aplinkybė šalintina iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies, konstatuojant, kad J. M. 2007 m. kovo 6 d., apie 18 val., namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, iš asmeninių paskatų tyčia peiliu sužalojo A. S. ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Nesant neginčijamų duomenų, patvirtinančių J. M. girtumą, nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minėtą aplinkybę J. M. atsakomybę sunkinančia – neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, kas įtakojo paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino nustatymą ir todėl buvo paskirta neteisinga bausmė. Dėl minėtos priežasties, skundžiamas nuosprendis t. p. keičiamas (BPK 328 str. 2 d.).

Vadovaudamasi BK 61 str. numatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kuomet yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, konkrečiu atveju atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nesant apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinusi nukentėjusiojo geranorišką poziciją apelianto atžvilgiu (pareiškė kad nepyksta, prašė griežtai nebausti (b. l. 108)) ir pirmosios instancijos teismo nustatytas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad J. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas mažintinas, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato griežtas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK XXIII skyrius). Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas pagal BPK 336 str. 2 d. būtų – apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo diena. Sutinkamai su LR BPK 342 str. 1 d., įsiteisėjusį nuosprendį pateikia vykdyti jį priėmęs teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo arba nuo bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo dienos, todėl nekyla abejonių, jog nuteistajam J. M., kuris nėra suimtas, nuosprendis nebus pradėtas vykdyti nuosprendžio įsiteisėjimo dieną, dėl ko bausmės pradžia negali būti skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendimas bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sukels sunkumų vykdant nuosprendį – nustatant bausmės pradžią ir skaičiuojant bausmės terminą, todėl ir šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendyje išdėstyto kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog J. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

J. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo J. M. sulaikymo dienos.