Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. nutarimo S. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

S. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Stilsena“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, 2010 m. rugpjūčio 11 d. leido dirbti R. K. parduotuvės „Tau“ kasoje, nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais S. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius (toliau – ir apeliantas, VDI) prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 116-118).

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog prisidengiant kvalifikaciniais egzaminais gali būti dirbamas nelegalus darbas bei kad pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytojos R. K..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010).

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byla nutrauktina, nenustačius administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Iš į bylą pateiktos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad S. G. kaltinamas leidęs dirbti R. K., su ja nesudarius rašytinės darbo sutarties ir apie jos įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui (b. l. 4). VDI inspektoriai Protokole (b. l. 4-5) bei Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 0679-0030 (b. l. 7-8) nurodė, kad patikrinimo metu R. K. sėdėjo parduotuvės „Tau“ kasoje ir aptarnavo pirkėjus, t. y. skanavo prekes, ėmė pinigus ir dėjo juos į kasą. Įvertinę šias faktines aplinkybes, VDI inspektoriai padarė išvadą, kad R. K. realiai dirbo Bendrovės naudai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje pateiktus įrodymus, nesutinka su VDI išvadomis dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, Protokole bei Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 0679-0030 nurodytai informacijai prieštarauja byloje S. G. pateiktas R. K. 2010 m. rugpjūčio 10 d. prašymas leisti laikyti kvalifikacinį egzaminą iki 2010 m. rugpjūčio 13 d., Pardavėjo kasininko kvalifikacinio egzamino programa (b. l. 12-14) bei Bendrovės direktoriaus 2010 m. balandžio 22 įsakymo Nr. 01-67 dėl kvalifikacinių egzaminų tvarkos nuorašas (b. l. 21-22). Atkreiptinas dėmesys, kad minėti dokumentai buvo pateikti patikrinimą atliekantiems VDI inspektoriams (b. l. 7). Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad dar 2003 m. gruodžio 11 d. Bendrovės direktorius kreipėsi į VDI, siekdamas gauti informacijos apie tai, kokie dokumentai yra būtini, kad kandidatai, atliekantys tam tikras užduotis kvalifikacinių egzaminų metu, nebūtų laikomi nelegaliais darbuotojais (b. l 59). Iš VDI 2004 m. sausio 19 d. pateikto atsakymo matyti, kad asmenys, egzaminuojami pagal darbdavio patvirtintą egzaminų tvarką, nelegaliais darbuotojais nelaikytini (b. l. 60). Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sąžiningai organizavo kandidatų į darbo vietą kvalifikacinius egzaminus, o vien dėl procedūrinių kvalifikacinių egzaminų organizavimo trūkumų (pvz., Pardavėjo kasininko kvalifikacinio egzamino programoje nenurodytas egzaminavusiojo asmens vardas ir pavardė, patikrinimo metu tam tikru laiku R. K. buvo palikta viena) negali būti laikytinas kaip leidęs R. K. dirbti nelegalų darbą.

Antra, Protokole bei Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 0679-0030 nurodytai informacijai apie realų R. K. darbą Bendrovės naudai prieštarauja į bylą pateiktas parduotuvės „Tau“ vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad patikrinimo metu į kasą Nr. 1 atsisėdusi R. K. laikotarpiu iki 11.00 val. pirkėjų neaptarnavo, o priėjusius pirkėjus nukreipė į kitą kasą (b. l. 103). Tai, kad R. K. realiai prie kasos nedirbo patvirtina ir kiti į bylą pateikti įrodymai: kasos juostos išrašas, iš kurio matyti, kad kasoje Nr. 1, kurioje pagal dalyvavusių byloje asmenų paaiškinimus, liudytojos L. S. parodymus (b. l. 100), R. K. paaiškinimą (b. l. 7), sėdėjo R. K., laikotarpiu nuo 10.35 iki 11.31 val. prekės nebuvo skanuojamos (b. l. 50-51).

R. K. pirminiame paaiškinime nurodo, kad dėl darbo tarėsi su parduotuvės vadove bei kad patikrinimo dieną mokėsi dirbti su kasos aparatu, susipažino su prekybos sale (b. l. 6). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad R. K. nurodė, jog buvo sutartas darbo užmokestis ir suderintos darbo valandos. Tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog patikrinimo metu R. K. realiai dirbo. Teisėjų kolegijos nuomone, bet kuris asmuo, prieš pradėdamas laikyti kvalifikacinius egzaminus, turi būti informuojamas apie būsimas darbo sąlygas, priešingu atveju, jis negalėtų nuspręsti, ar pageidauja kandidatuoti į atitinkamas pareigas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje nustatytų aplinkybių negalima spręsti, jog R. K. realiai dirbo Bendrovės naudai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė R. K., todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas laikytinas neteisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. K. į teismo posėdį buvo kviesta keletą kartų teismo šaukimais, jai skambinta telefonu, ją atvesdinti į teismo posėdį buvo įpareigotas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tačiau R. K. į teismo posėdžius neatvyko (b. l. 29, 35, 65, 77, 80, 83-85, 92-93). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad 2011 m. kovo 2 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apeliantas neteikė prašymo į bylą bandyti dar kartą pakvieti liudytoja R. K.. Visi proceso dalyviai sutiko su teismo siūlymu baigti bylos nagrinėjimą (b. l. 104). Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje buvo išsemtos visos galimybės apklausti liudytoja R. K., bei pažymi, jog minėtos liudytojos parodymai neturėtų lemiamos reikšmės byloje jau nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje neįrodyta, kad R. K. realiai dirbo Bendrovės naudai, t. y. byloje neįrodyta nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.