- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-20
- Bylos Nr.
- I-7641-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02221-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL ar Ligoninė), 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad nuo 2009 m. iki 2016 m. dėl (duomenys neskelbtini) traumos buvo keletą kartų etapuojamas į LAVL. Teigė, kad dėl netinkamo gydymo suteikimo beveik septynerius metus, t. y. iki 2016 m. kovo mėn., kuomet jam buvo atlikta kelio operacija, kentė skausmus. Būdamas LAVL, taip pat patyrė nepatogumų dėl vietos trūkumo, dėl to, kad buvo paskirtas į antrame aukšte esančią palatą ir į valgyklą bei tualetą, esančius pirmame aukšte, turėdavo lipti laiptais. Pažymėjo, kad gydytojai jo nusiskundimus gydymo sąlygomis laikė išgalvotais. Dėl gydymo sąlygų kreipėsi į Ligoninės administraciją, reikalaudamas informacijos apie taikytas gydymo priemones ir nurodydamas, kad kreipsis į teismą. Ligoninės administracija pateikė atsakymą, jog jis, neva, raštu atsisakė operacinio gydymo.
Anot pareiškėjo, didžiausias ir skausmingiausias jo gydymosi LAVL etapas nuo 2016-03-08, kai jis 2016-03-16 buvo apkaltintas išlaužęs ir apvogęs slaugytojos kambarį, už ką patalpintas į uždaro tipo kamerą Nr. 25. Teigė, kad šioje kameroje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis: tualetas be durų, tupimo tipo, juo naudojosi visiems stebint. Patyrus kelio traumą, naudojimasis tupimu tualetu sukeldavo skausmus.
LAVL neužtikrinus tinkamų gydymo sąlygų, pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą: garbės ir orumo pažeminimą, didelį psichologinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją, fizinius skausmus, sveikatos būklės pablogėjimą, atsirado fobija aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės (b. l. 1-2).
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti LAVL su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiais: nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26 Chirurgijos skyriaus 3(28,49m², 6 lovos) palatoje; nuo 2012-11-13 iki 2012-11-20 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2014-09-30 iki 2014-10-07 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2014-10-14 iki 2014-10-21 Chirurgijos skyriaus 4 (34,06 m², 8 lovos) palatoje; nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14 Chirurgijos skyriaus 4 (34,06 m², 8 lovos) palatoje; nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49m², 6 lovos) palatoje; nuo 2016-03-08 iki 2016-03-29 Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninė nevedė ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigojo, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.
Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 .,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11¹.4 p. „5,1 m² Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Taip pat Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.
Atkreipė dėmesį, kad LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl, LAVL manymu, minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).
Informavo, kad LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V–82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Teigė, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Nurodė, kad vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm. ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais.
Akcentavo ir tai, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.
Pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, jis apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
LAVL atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2016-05-23, todėl yra suėjęs ieškinio senaties terminas reikalavimams priteisti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26 ir 2012-11-13 iki 2012-11-20. Vadovaudamasis CK 1.125 str., 1.127 str. 1 d., CK 1.131 str. 1 d. Lietuvos valstybės atstovas teismo prašo minėtų laikotarpių reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (6-10 b. l.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2016 m. kai buvo gydomas LAVL.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenys rodo, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26, nuo 2012-11-13 iki 2012-11-20, nuo 2014-09-30 iki 2014-10-07, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-21, nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14, nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02 ir nuo 2016-03-08 iki 2016-03-29. Taigi, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009-09-09 iki 2016-03-29 atitinkamais periodais LAVL buvo gydytas iš viso 8 kartus, pasibaigus gydymo kursui buvo grąžinamas į pataisos namus. Tarp kai kurių gydymo periodų intervalai iki 2 metų. Kiekvieną laikymo Ligoninėje periodą pareiškėjas negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (ploto, patalpų įrengimo ir kt.) jis kiekvieną kartą buvo laikomas, t. y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo Ligoninėje sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė. Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo ir gydymo sąlygų LAVL, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016-05-27 (b. l. 5), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26 ir nuo 2012-11-13 iki 2012-11-20. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26 ir nuo 2012-11-13 iki 2012-11-20 imtinai.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nenustatė ir teismas, todėl nėra teisinio pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo LAVL sąlygų laikotarpiais nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26 ir nuo 2012-11-13 iki 2012-11-20, atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo). Nesant pagrindų atnaujinti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų LAVL laikotarpiais nuo 2009-09-09 iki 2009-09-22, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-26 ir nuo 2012-11-13 iki 2012-11-20, atmestina kaip nepagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, teismas toliau pasisako dėl pareiškėjo skundo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų LAVL laikotarpiais nuo 2014-09-30 iki 2014-10-07, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-21, nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14, nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02 ir nuo 2016-03-08 iki 2016-03-29.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, dėl paskyrimo į antrame aukšte esančią palatą, buvo priverstas kentėti kojos skausmus, lipdamas į pirmame aukšte esantį sanitarinį mazgą ir valgyklą.
Nagrinėjamu atveju aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).
Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Dėl minimalaus ploto normos
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m² – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2014-09-30 iki 2014-10-07 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2014-10-14 iki 2014-10-21 Chirurgijos skyriaus 4 (34,06 m², 8 lovos) palatoje; nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14 Chirurgijos skyriaus 4 (34,06 m², 8 lovos) palatoje; nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2016-03-08 iki 2016-03-29 Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, nepažeidžiant minėtų Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto 5,1 m² vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, jose galėjo būti laikoma atitinkamai nuo 4 iki 6 asmenų. Atsakovas nurodė, kad neturi duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl teismas visas abejones dėl ginčui aktualaus laikotarpio vertina pareiškėjo naudai ir apskaičiuodamas plotą vadovaujasi atsakovo atstovo nurodytu palatose Nr. 2, 3 ir 4 esančių lovų skaičiumi (78 b. l.). Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu palatoje Nr. 2 buvo 7, palatoje Nr. 3 – 6 ir palatoje Nr. 4 – 8 lovos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą jo gydymo laikotarpį, t. y. 49 paras, galėjo tekti nuo 3,56 m² iki 4,75 m², kas neatitinka Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto ploto reikalavimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad tinkamas plotas LAVL kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir jo teisės buvo pažeistos laikotarpiais nuo 2014-09-30 iki 2014-10-07, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-21, nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14, nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02 ir nuo 2016-03-08 iki 2016-03-29. Pažymėtina, kad LAVL neneigė, jog pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos. Atsakovo atstovo argumentas, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad LAVL administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 m² ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-03-16 už drausmės pažeidimą buvo patalpintas į uždaro tipo kamerą Nr. 25, kurioje patyrė garbės ir orumo pažeminimą dėl bendroje kameros patalpoje įrengto sanitarinio mazgo, kuriame buvo tualetas be unitazo. Nurodė, kad gamtinius reikalus atlikdavo visiems matant ir kenčiant kojos skausmus, nes naudojantis tualetu turėjo tupėti.
Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl jos vertinamos pareiškėjo naudai ir daroma išvada, kad ir šiuo aspektu pareiškėjo teisės laikotarpiu nuo 2016-03-16 iki 2016-03-29 buvo pažeistos. Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę (pareiškėjui diagnozuotas dešinio kelio sąnaro menisko plyšimas, 2016-03-22 atlikta operacija; b. l. 27) aptariamu laikotarpiu, akivaizdu, kad naudojimasis tupimo tipo tualetu sukėlė papildomų nepatogumų ir fizinį skausmą.
Pareiškėjas taip pat nurodė jautęs nepatogumus ir fizinius skausmus dėl to, kad iš antrame aukšte esančios palatos turėjo lipti laiptais į tualetą ir valgyklą. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas į palatas Nr. 4, 3 ir 2. Palatos Nr. 3 ir 4 buvo antrame aukšte (b. l. 77), o palata Nr. 2 – pirmame aukšte (b. l. 28). Palatose Nr. 3 ir 4 pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014-09-30 iki 2014-10-07, nuo 2014-10-14 iki 2014-10-21, nuo 2015-07-07 iki 2015-07-14 ir nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02. Byloje esantys Gydymo stacionare istorijos duomenys rodo, kad pareiškėjas šiais laikotarpiais galėjo eiti (b. l. 18, 20, 22, 26). Įrodymų, kad dėl gydymosi sąlygų (patalpinimo į antrame aukšte esančią palatą) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į jį gydantį personalą, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl aptariamų nepatogumų egzistavimo nepakanka konstatuoti neteisėtų LAVL veiksmų, todėl šioje dalyje skundas laikytinas nepagrįstas.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad galimai jam padarytą žalą jis kildina, be kita ko, iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas tinkamas gydymas, dėl ko jis daugelį metų kentė kojos skausmus.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, teismas pažymi, kad ginčas dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009 ir 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš, jo teigimu, nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, o skunde LAVL administracijos galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo organizuojant sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, nenurodė, todėl šioje dalyje skundas taip pat yra nepagrįstas.
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų (per mažo kameros ploto, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Analizuojant pažeidimo mastą ir intensyvumą, pažymėtina, kad Chirurgijos skyriaus 28,49 m² 6 lovų palatoje Nr. 3 (vienam asmeniui tenka 4,75 m²) pareiškėjas buvo gydytas du kartus po 7 paras. Laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2013-03-29 (21 parą) pareiškėjas buvo gydytas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurioje jam teko apie 3,56 m², t. y. mažiau ir už nustatytą kameros ploto normą pataisos namų kameroje (3,6 m²). Dėl pažeidimo trukmės pabrėžtina, kad nors viso pažeidimo bendra trukmė – 49 paros ir tai nėra trumpas laiko tarpas, tačiau pažeidimo laikotarpis nėra vientisas, jis išsiskaido į 5 pareiškėjo laikymo Ligoninėje periodus, kurie skiriasi pagal pažeidimo intensyvumą, tarp šių periodų yra intervalai (nuo 1 savaitės iki 8 mėnesių). Be to, byloje nėra duomenų, kad ploto palatose trūkumas ir naudojimasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu būtų turėjęs neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, pakenkęs gydymo veiksmingumui ar būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų.
Taigi, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę, tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2014-09-30 iki 2016-03-29 būtų kilę sunkesni padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai) ir, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 490 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 490 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt) neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą