- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-12
- Bylos Nr.
- II-474-927/2024
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jolanta Bagdonienė
- Kategorijos
- 14.25Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas (ANK 346 str.)
- 21.10.4Apylinkės teismo sprendimas byloje dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ANK 642 str.)
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Jolanta Bagdonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos (toliau – ir Institucija) 2024 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. SAVAD-41-ANR_N-76-2024 (toliau – Skundžiamas nutarimas) (ROIK: 24252930094) panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Skundžiamo nutarimo esmė
1. Pareiškėja I. R. (toliau – ir Pareiškėja) 2024 m. lapkričio 4 d. Institucijai pateikė skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos 2024 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. SAVAD-41-ANR_N-76-2024 administracinio nusižengimo byloje, kuriuo I. R. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 3 dalį, už tai, kad I. R. priklausantis šuo (čichuachua veislės) 2024 m. liepos 16 d., 16.01 val. buvo palaidas bendro naudojimo teritorijoje (duomenys neskelbtini) ir taip buvo pažeistas Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A27(1)-3344 (toliau – ir Taisklės), 8.10 punktas. Skundžiamu nutarimu I. R. paskirta 120 eurų bauda.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose 2024 m. lapkričio 11 d. gautas Pareiškėjos skundas dėl Skundžiamo nutarimo panaikinimo, kuris priimtas nagrinėti (b. l. 3).
Pareiškėjos skundo argumentai ir prašymai
3. Skundu Pareiškėja prašo Skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nes jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo nėra padariusi ir jos veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių. Pareiškėja akcentuoja, jog iš Taisyklių 8.10 punkto matyti, kad jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo objektyvieji požymiai yra tai, kad savininko neprižiūrimas gyvūnas patenka į bendrojo naudojimo teritorijas, tačiau tvirtina, kad jos augintinis Skundžiamame nutarime nurodytu metu nebuvo palaidas bendro naudojimo teritorijoje, ir tvirtina, kad ši teritorija nelaikytina bendro naudojimo. Pareiškėja teigia, kad tai yra privačios nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (toliau – ir Žemės sklypas). Taip pat visi Žemės sklypo bendrasavininkai yra davę rašytinį sutikimą, kuriuo jie sutinka ir neprieštarauja, jog, žemės sklypo savininkas (-ai) Žemės sklype vedžiotų, laikytų ir leistų laisvai lakstyti savo naminiams gyvūnams. Pažymi, kad šis Žemės sklypas ir jame esanti infrastruktūra yra prižiūrima privačiomis, o ne viešomis lėšomis.
Pareiškėja savo skunde teigia, jog jos gyvūnas buvo užfiksuotas ne bendro naudojimo teritorijoje, o privačios nuosavybės teise valdomame Žemės sklype, tačiau Institucija priimdama Skundžiamą nutarimą neįvertino Pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų bei priimdama Skundžiamą nutarimą formaliai pacitavo administracinio nusižengimo protokole nurodytas aplinkybes.
Be to atkreipia dėmesį į tai, kad, administracinio nusižengimo byloje esančioje nuotraukoje jos augintinis užfiksuotas tik trumpam išbėgęs iš jos valdos (duomenys neskelbtini), kol jos šeimos nariai vykdė lauko darbus ir tuo tikslu atvėrė kiemo vartus (praverti vartai matyti ir pačioje nuotraukoje, už gyvūno). Pareiškėja pabrėžia, kad jos gyvūnas, yra miniatiūrinės čichuachua veislės šuo, todėl negali likti be priežiūros lauke, kadangi tokiam mažam gyvūnui grėsmę kelia tiek kiti naminiai gyvūnai, tiek laukiniai gyvūnai (pvz., net laukinės varnos). Dėl šios priežasties gyvūnas niekuomet nelieka be priežiūros ir niekuomet palaidas nebėgioja ten, kur jis negalėtų būti prižiūrimas. Pareiškėjos teigimu, jos veiksmuose nėra tyčios ar neatsargumo, kadangi 2024-07-16 dieną jos augintinis buvo tik trumpam išbėgęs į Žemės sklypą, kurio visi savininkai yra leidę jai naudotis Žemės sklypu laikant, vedžiojant ir paleidžiant pabėgioti savo augintinį. Be to, veikdama pagal Žemės sklypo savininkų rašytinį sutikimą, teigia nepažeidusi Taisyklių 8.10 punkto. Pareiškėjos nuomone, jos veiksmuose nėra ANK 346 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties. Pareiškėja skundu prašo panaikinti Skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, bei bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 3-6).
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose 2024 m. gruodžio 2 d. gauti Pareiškėjos papildomi rašytiniai paaiškinimai su priedais. Pareiškėja pabrėžia, kad jos veiksmuose nėra ANK 346 straipsnio 3 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo sudėties, kadangi teritorija, kurioje užfiksuotas jos gyvūnas, nėra bendrojo naudojimo teritorija, o yra privačios nuosavybės teise valdomas Žemės sklypas, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Be to visi Žemės sklypo bendrasavininkai yra davę rašytinį sutikimą, kuriuo jie sutinka ir neprieštarauja, jog „žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkas (-ai) Žemės sklype vedžiotų, laikytų ir leistų laisvai lakstyti savo naminiams gyvūnams“. Pareiškėja nesutinka su Institucijos atsilepime į jos skundą nurodytais argumentais dėl Žemės sklypo priskyrimo viešajai vietai ar bendrojo naudojimo teritorijai ir teigia, kad jie nepagrįsti ir neturi teisinio bei faktinio pagrindo.
Atkreipia dėmesį į tai, jog Žemės sklypas yra kitos paskirties, o jo naudojimo būdas – susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Nurodo, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog Žemės sklypas neturi nei viešosios vietos, nei bendrojo naudojimo teritorijos teisinio statuso, t. y. nėra registruotos jokios daiktinės teisės, kurios lemtų Žemės sklypo priskyrimą viešajai vietai ar bendrojo naudojimo teritorijai. Žemės sklypas valdomas išimtinai privačios nuosavybės teise, skirtas privačių Žemės sklypo savininkų poreikių tenkinimui, jam nėra nustatyta valstybės ar savivaldybių žemės patikėjimo teisė. Pareiškėjos nuomone, „infrastruktūros teritorija“, kaip Žemės sklypą savo atsiliepime apibūdina Institucija, nereiškia Žemės sklypo priskyrimo viešajai vietai ar bendrojo naudojimo teritorijai. Kaip „infrastruktūros teritorija“ vadinamas Žemės sklypas aptarnauja tik kelių privačios nuosavybės teise valdomų žemės sklypų savininkų interesus, o ne visos visuomenės (ar didžiosios jos dalies) interesus, ką patvirtina Žemės sklypui registruotos daiktinės teisės (servitutai), kurių sąrašas yra baigtinis.
Be to nurodo, kad iš Žemės sklypui nustatytų ir registruotų daiktinių teisių – servitutų matyti, kad nei vienas iš nustatytų servitutų nesuteikia teisės visuomenei (asmenims) naudotis Žemės sklypu kaip viešąja vieta ar bendrojo naudojimo teritorija. Iš registruotų daiktinių teisių – servitutų matyti, kad dviejų žemės sklypų savininkams ir valdytojams yra nustatyta teisė naudoti Žemės sklype esančias komunikacijas, vieno žemės sklypo savininkams ir valdytojams yra nustatyta teisė Žemės sklype tiesti komunikacijas, o vieno žemės sklypo savininkams ir valdytojams yra nustatyta teisė naudotis Žemės sklypu pravažiavimui ir praėjimui. Pareiškėja pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK 4.112 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Todėl pareiškėjos teigimu, servitutu yra apribojamos konkrečios ir detaliai apibrėžtos tarnaujančio daikto (Sklypo) savininko (-ų) naudojimosi šiuo daiktu teisės konkrečių asmenų (servituto turėtojų) naudai, o ne visos visuomenės naudai.
Pareiškėjos nuomone, konkrečių ir detaliai apibrėžtų daiktinių teisių – servituto nustatymas nekilnojamajam daiktui nepaverčia to nekilnojamojo daikto viešąja vieta ar bendrojo naudojimo teritorija, kadangi servitutas (-ai) nustatomas tik konkrečiu asmenų naudai, o ne visos visuomenės naudai. Registruotos daiktinės teisės – servitutai detaliai apibrėžia sklypo naudojimo teisini režimą ir patvirtina, kad į sklypą gali patekti tik konkretūs asmenys (servituto turėtojai), taip pat kiti asmenys, turintys sklypo savininkų sutikimą, ar veikiantys registruotų servitutų ribose. Todėl Pareiškėja mano, jog jos gyvūnas turėjo aiškiai apibrėžtą teisę būti Žemės sklype. Nekilnojamojo daikto priskyrimą viešajai vietai ar bendrojo naudojimo teritorijai lemia to nekilnojamojo daikto nuosavybės forma (daikto buvimas valstybės ar savivaldybių nuosavybe) bei to nekilnojamojo daikto paskirtis ir naudojimo būdas. Šuo atveju Pareiškėja nurodo, kad iš Žemės sklypo naudojimo būdo teisinio režimo matyti, kad jis skirtas įrengti susisiekimo paskirties statiniams (pvz., gatvėms) ir/ar kitiems inžineriniams statiniams, tačiau ši aplinkybė nelemia jo priskyrimo viešosioms vietoms ar bendrojo naudojimo teritorijai, kadangi Žemės sklypas yra skirtas aptarnauti konkrečių asmenų, o ne visos visuomenės, interesams. Pareiškėja savo rašytiniuose paaiškinimuose pabrėžia, kad Žemės sklypas neatitinka Institucijos atsiliepime į jos skundą nurodomos viešosios vietos sampratos pagal Taisyklių 6 punktą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Skundžiamame nutarime nurodomos aplinkybės, kad jos gyvūnas yra užfiksuotas bendrojo naudojimo teritorijoje ir atitinkamai ji negali būti laikoma pažeidusi Taisyklių 8.10 punkto reikalavimus bei padariusi ANK 346 straipsnio 3 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą.
Be to Pareiškėja nurodo, jog nuo 2024 m. lapkričio 28 dienos nuosavybės teise valdo 1/46 dalį klypo, todėl jos nuomone, Skundžiamu nutarimu būtų baudžiama už tai, kad jos gyvūnas buvo užfiksuotas jos pačios iš dalies valdomame Žemės sklype. Galutinai Pareiškėja prašė Skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti (b. l. 19-26).
Institucijos atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisija atsiliepimu į Pareiškėjos skundą prašo jo netenkinti ir nurodo, kad nesutinka su Pareiškėjos skunde nurodytais argumentais dėl Skundžiamo nutarimo panaikinimo, kadangi Institucija tinkamai ištyrė administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus bei tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą, kurio naikinti ar keisti nėra jokio juridinio pagrindo. Institucija savo atsiliepime nurodo, jog Taisyklių 8.10 punktas nustato, kad gyvūnų laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas. Taip pat Taisyklių 6 punktas nurodo, kad viešoji vieta – aikštė, parkas, skveras, paplūdimys, daugiabučio namo kiemas, valstybės ir savivaldybės institucijos, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, prekybos, viešojo maitinimo, apgyvendinimo, poilsio ir pramogų organizavimo ir kitas paslaugas teikianti įstaiga, taip pat teritorija, statinys ar patalpa, kuriuose asmenys gali laisvai lankytis. Pažymi, jog viešosios vietos sąvoka minima ne viename Lietuvos Respublikos teisės akte. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad susirinkimai ar pavienio asmens akcija gali vykti viešosiose vietose, gyvenamųjų vietovių gatvėse, aikštėse, parkuose, skveruose ir bendrojo naudojimo pastatuose. Be kita ko, Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 6 straipsnio 1 punkte apibrėžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kompetenciją minima, kad VRM įgalioja pavaldžias viešojo administravimo institucijas teisės aktų nustatyta tvarka visą parą atlikti triukšmo kontrolę gyvenamuosiuose pastatuose, privačiose valdose ir viešosiose vietose, t. y. miestų, gyvenviečių gatvėse, aikštėse, parkuose, skveruose bei kitose viešose vietose ir bendro naudojimo pastatuose, baruose, diskotekose, kavinėse, pramoginiuose renginiuose.
Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo. Institucija atkreipia dėmesį į tai, jog infrastruktūros teritorija suformuota iš privačių žemės sklypų dalies ir sklypų savininkai sutiko apriboti savo teises į dalį nuosavybės teise priklausančios teritorijos, atiduodant ją susisiekimui, t. y. gatvei. Nors Pareiškėja bando ginčyti valdžios institucijų nurodymus, motyvuodama tuo, kad infrastruktūra prižiūrima tik privačiomis lėšomis ir visi savininkai leido laisvai lakstyti šioje teritorijoje savo naminiams gyvūnams, Institucija su šiais argumentais nesutinka ir tvirtina, kad aptariama teritorija priskirtina viešajai vietai, t. y. bendro naudojimo teritorijai, kadangi į ją laisvai gali patekti transporto priemonės, netrukdomai lankytis asmenys. Gyventojams, savo elgesio normų, prieštaraujančių teisės aktais patvirtintoms normoms įvedimas, gali užtraukti administracinę atsakomybę. Prašė Pareiškėjos skundo netenkinti ir Skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą (b. l. 13-14).
Motyvuojamoji dalis
Teismo argumentai ir išaiškinimai
4. ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta pagal įstatymus, ją išnagrinėjo organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.
7. Pagal ANK 346 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, kuris padarytas pakartotinai. Skundžiamu nutarimu I. R. nubausta už tai, kad 2024 m. liepos 16 d. apie 16.01 val. (duomenys neskelbtini) jai priklausantis šuo (čichuachua veislės) buvo palaidas bendro naudojimo teritorijoje ir tokiais veiksmais I. R. pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A27(1)-3344 , 8.10 punktą.
8. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos tokios gyvūnų laikytojų pareigos: 1) nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; 2) laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų; 3) užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; 4) šio įstatymo vykdymą kontroliuojančių institucijų pareigūnams pareikalavus leisti tikrinti gyvūnus ir jų laikymo sąlygas, patalpas, teritoriją, įrangą, kurioje jie laikomi, transporto priemones, naudojamas gyvūnams vežti, su gyvūnų laikymu susijusius dokumentus ir informacines sistemas, taip pat leisti atlikti šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytus veiksmus; 5) vykdyti kontroliuojančių institucijų pareigūnų nurodymus gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje; 6) nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Pažymėtina, jog gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją, be kita ko, vykdo ir savivaldybių merai (iki 2023 m. rugsėjo 30 d. – ši pareiga buvo pavesta savivaldybių administracijoms), kurie vadovaudamiesi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 10 dalies 2 punktas).
9. Pareiškėja tiek savo skunde, tiek teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose iš esmės neginčija faktinių aplinkybių, t. y. būtent to, jog jai priklausantis šuo buvo išbėgęs iš jos privačios teritorijos ir buvo palaidas Žemės sklype. Tačiau Pareiškėja nesutinka su administraciniu nusižengimu ir teigia, kad šiuo atveju nenustatyta administracinio nusižengimo sudėtis, kadangi jai priklausantis šuo buvo palaidas ne bendro naudojimo teritorijoje, o privačiame sklype, kuriam nustatytas servitutas. Be to Pareiškėja su skundu pateikė Žemės sklypo savininkų sutikimą, jog jie visi sutinka, kad jos gyvūnas gali laisvai lakstyti Žemės sklype. Tačiau teismas, sutikdamas su Institucijos atsilepime į Pareiškėjos skundą pateikta pozicija mano, jog Žemės sklypas yra laikytinas bendro naudojimo teritorija. Teismo vertinimu, sprendžiant, ar teritorija yra bendro naudojimo, svarbu nustatyti, ar šia teritorija naudojasi arba turi teisę naudotis visuomenė, t. y. naudojimasis tokia vieta negali pažeisti bendruomenės viešojo intereso. Bendrojo naudojimo teritorija yra siejama ne vien tik su tuo, kas konkrečiai naudojasi šia teritorija, bet ir su tuo, kad dėl savo statuso šia teritorija turi teisę naudotis ne tik jos savininkai ar naudotojai, bet ir kiti asmenys. Aptariamu Žemės sklypu dėl jam nustatytų daiktinių teisių, o konkrečiai dėl kelio servituto, turi teisę naudotis ir kiti asmenys, suteikiant teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Todėl vien tik Žemės sklypo savininkų sudarytas susitarimas dėl Taisyklėse nustatytų reikalavimų išimties laikytinas kaip pažeidžiantis asmenų, turinčių teisę naudotis šiuo Žemės sklypu, teises.
10. Teismas pažymi, jog Pareiškėja jau trečią kartą yra baudžiama už analogiško pobūdžio nusižengimą, tačiau ankstesnių Institucijos nutarimų nėra apskundusi. Be to, nors iš bylos duomenų matyti, jog Pareiškėja galimai konfliktuoja su kaimyne, pranešusia apie nusižengimą, kas leidžia manyti, jog ji gali būti suinteresuota apkalbėti Pareiškėją, tačiau byloje surinkti duomenys, tiek pačios Pareiškėjos skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose pateikti duomenys leidžia pagristai teigti, jog Pareiškėja padarė administracinį nusižengimą. Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jau ne kartą bausta už analogišką nusižengimą ir nepaisant to, toliau ignoruoja ne tik kaimynės nusiskundimus, bet ir institucijos sprendimus, jos elgesys laikytinas itin priešišku nusistatymu bendrai tvarkai ir teisės normoms.
11. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos 2024 m. spalio 15 d. nutarimas Nr. SAVAD-41-ANR_N-76-2024 (ROIK: 24252930094) yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo, todėl Pareiškėjos skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
I. R. skundo netenkinti ir kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos 2024 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. SAVAD-41-ANR_N-76-2024 (ROIK: 24252930094), palikti nepakeistą.
Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.