Panevėžio apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant nutarimą surašiusios institucijos – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos – atstovui A. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto G. K. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – Institucija) 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas netenkinamas.

Kaip matyti iš skundo turinio, skundu nesutinkama su G. K. nubaudimu pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, ginčijamas byloje esančių duomenų vertinimas ir Institucijos padarytos išvados dėl jo kaltės, teigiama apie netinkamą kelio ženklų įrengimą bei išankstinį nusistatymą bei šališkumą, pateikiamas Pareiškėjo vertinimas byloje esančių duomenų, pagal kuriuos – jis elgėsi teisėtai, neturėjo objektyvios galimybės suvokti, jog daro pažeidimą, nes jo regėjimo lauke nebuvo administraciniame kaltinime nurodyto kelio ženklo ir tai rodė objektyvi vizualinė aplinka. Tačiau teismas tokius skundo argumentus, Pareiškėjo teisme pakartotus teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad byloje esančių įrodymų vertinimas ir jų visumos pagrindu nustatytų aplinkybių konstatavimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Gi teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama ir ji patvirtina Institucijos padarytų išvadų dėl Pareiškėjo kaltės teisingumą. Pažymėtina, kad vien tai, kad Institucija (pareigūnas) byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei pareiškėjas, kuris savaip ir sau naudingai pateikia byloje esančių duomenų vertinimą, negali būti pagrindas byloje priimti kitokį sprendimą nei priėmė Institucija.

Nagrinėjamoje byloje G. K. nubaustas už ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, kuris įtvirtina atsakomybę už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Šio administracinio nusižengimo sudėtis formali, todėl nusižengimui padaryti subjektui užtenka atlikti aptariamoje straipsnio dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, kuriuos įstatymų leidėjas apibrėžia kaip savaime pavojingus, – sustoti ir stovėti vietose, kuriose tai draudžia KET. Taigi, šiuo atveju pažeidėjui atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar dispozicijoje įtvirtintų objektyviosios pusės požymių atlikimas buvo toks pavojingas, jog sukėlė pasekmes ir buvo padaryta žala, nes visuomenei pavojingas yra pats sustojimas draudžiamoje vietoje. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Pagal ANK 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia); suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Remiantis ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nepagrįstas pasitikėjimas), jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nerūpestingumas).

Teismas gi, atsižvelgdamas į Pareiškėjo skundo argumentus ir jo teisme išsakytus paaiškinimus, patikrinęs skundžiamo Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad Pareiškėjas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį nubaustas pagrįstai. Teismo nuomone, nei Pareiškėjo skunde, nei jo paaiškinimuose teisme nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų tenkinti Pareiškėjo skundą ir naikinti ginčijamą Institucijos nutarimą. Skunde pateikiami subjektyvūs, Pareiškėjui palankiai dėstomi samprotavimai, kurie, teismo manymu, Institucijos nutarimu konstatuotų faktinių aplinkybių, jų vertinimo bei atitinkamai – išvados dėl Pareiškėjo kaltės nekeičia.

Nors Pareiškėjas teigia savo regėjimo lauke nematęs kelio ženklo, draudžiančio jam statyti ir palikti savo automobilį administraciniame kaltinime nurodytoje vietoje, tokie jo parodymai vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti, nes byloje esantys įrodymai patvirtina ir nekelia jokių abejonių, jog Pareiškėjas savo automobilį stovėti paliko sustoti nurodytu laiku draudžiančioje vietoje. Kad administraciniame kaltinime nurodytu laiku buvo neleidžiama stovėti transporto priemonėms, rodo toje gatvėje esantys kelio ženklai, o būtent - Pareiškėjo transporto priemonės stovėjimo vietai galiojo kelio ženklas Nr. 332 su papildomomis lentelėmis Nr. 829 „Galiojimo laikas savaitės dienomis (antradieniais 8-17 val.)“ ir Nr. 807 „Galiojimo zona į priekį ir atgal“. Gi Institucija užfiksavo paliktą stovėti Pareiškėjo automobilį minėto kelio galiojimo zonoje antradienį 10.39 val. Pareiškėjas, ginčydamas jo nubaudimą, teigia apie netinkamą, nepakankamą kelių ženklinimą bei nepakankamą apšvietimą gatvėje, tačiau tokie jo teiginiai niekuo nepagrįsti bei deklaratyvūs, todėl vertinti kritiškai. Teismas neturi pagrindo abejoti Institucijos nurodytais duomenimis apie kelio ženklus administraciniame kaltinime nurodytoje vietoje bei Pareiškėjo nurodytame važiavimo automobiliu maršrute iki tos vietos. Taipogi teismas pritaria Institucijos teiginiams, kad Pareiškėjas vykdydamas atsakingo vairuotojo pareigas privalėjo patikrinti tik kelių metrų atstumu nuo pastatyto automobilio stovinčio kelio ženklo reikšmę ir įsitikinti, kad automobilį palieka vietoje, kurioje leidžiama stovėti transporto priemonėms. Pažymėtina ir tai, kad minėtos Pareiškėjo pareigos nešalina ta aplinkybė, kad, kaip Pareiškėjas nurodo, toje gatvėje buvo daug pastatytų automobilių, nes automobilių pastatymas leistinu laiku nepaliekant jo stovėti draudžiamu laiku nėra baudžiamas, gi Pareiškėjas savo automobilį paliko stovėti ir šis stovėjo nustatytoje vietoje draudžiamu laiku. Jokių objektyvių priežasčių, pagrįstų objektyviais įrodymais bei pateisinančių Pareiškėjo veiksmus paliekant savo automobilį stovėti nustatytoje vietoje draudžiamu laiku, teismas nenustatė. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad kelio ženklai ir kitas ženklinimas neatitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, ar jie buvo nepakankamai aiškūs vairuotojams, kad jie galėtų suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas. Visos aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad net jei Pareiškėjas nesuvokė darantis nusižengimą, pats būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus, nekreipdamas dėmesio į kelio ženklus bei nesiimdamas priemonių įsitikinti, kad automobilį palieka vietoje, kurioje nėra stovėjimą ribojančių kelio ženklų, galėjo ir turėjo tai numatyti, tad turi prisiimti savo tokio elgesio padarinius.

Teismas pastebi, kad skundžiamame Institucijos nutarime aprašant administracinį kaltinimą nėra įvardinti konkretūs Pareiškėjo pažeisti KET punktai, kurie Institucijos buvo nurodyti atsiliepime į skundą, todėl teismas, posėdžio metu informavęs Pareiškėją apie tuos KET punktus, patikslina jam suformuluotą administracinį kaltinimą, nurodant, jos G. K. administraciniame kaltinime aprašytais veiksmais pažeidė KET 8 punkto ir 1 priedo 332 punkto reikalavimus.

Taigi, įvertinęs teisme ištirtų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, jog byloje surinktų ir ištirtų duomenų pakanka pagrįstai tvirtinti, jog G. K. administraciniame kaltinime nurodytu metu pastatė automobilį ir paliko jį stovėti vietoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama stovėti, ir tuo pažeidė KET 8 punkto ir 1 priedo 332 punkto reikalavimus. Tokie Pareiškėjo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį ir nutraukti teiseną jo atžvilgiu dėl šio nusižengimo nėra jokio pagrindo.

Skundžiamu nutarimu teisingai nustačiusi, kad G. K. padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą, Institucija atsižvelgusi į administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes G. K. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė administracinę nuobaudą – baudą, kurios dydis lygus vidurkiui. Tokią Pareiškėjui paskirtą administracinę nuobaudą laikyti per griežta ar neteisinga nėra pagrindo.

Skunde be kita ko teigiama apie galimą Institucijos šališkumą bei išankstinės nuomonės turėjimą Pareiškėjo atžvilgiu, ką, Pareiškėjo nuomone, rodo skundžiamo nutarimo priėmimo laikas, kuris yra ankstesnis nei nurodytas administracinio nusižengimo protokole. Teismas gi sprendžia, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti apie Institucijos ar jos atskirų darbuotojų išankstinį nusistatymą, šališkumą Pareiškėjo atžvilgiu, o vien ta aplinkybė, kad Institucija skundžiamą nutarimą priėmė keliolika minučių anksčiau nei nurodyta administracinio nusižengimo protokole, nėra pakankama šališkumui ar išankstinės nuomonės turėjimui konstatuoti.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėjui pateikus institucijai rašytinius paaiškinimus bei prašymą bylą nagrinėti šiam nedalyvaujant, byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Esant tokiai Pareiškėjo išreikštai valiai, Institucija turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog Pareiškėjas bylos nagrinėjime Institucijoje nedalyvaus, tad įvertinus turimus duomenis, tame tarpe ir Pareiškėjo rašytinius paaiškinimus, institucija priėmė nutarimą tą pačią administracinio nusižengimo protokole nurodytą dieną, keliolika minučių ankstesniu laiku. Teismo manymu, toks esamose aplinkybėse nutarimą priėmusio specialisto veiksmas nerodo nei jo šališkumo, nei išankstinės nuomonės turėjimo.

Teismas be kita ko pažymi, kad vien nepasitenkinimas Institucijos (jos darbuotojų) veiksmais, šiems vykdant savo pareigas ir atliekant procesinius veiksmus Pareiškėjo atžvilgiu, ir jo priimtu Pareiškėją netenkinančiu sprendimu, išvados dėl galimo specialistų veiksmų neteisėtumo, šališkumo neleidžia daryti. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismo vertinimu, šioje byloje nagrinėjant Pareiškėjo atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti šią bylą, nenustatyta.

Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, patikrinęs skundžiamą Institucijos nutarimą skundo ir bylos medžiagos apimtyje, daro išvadą, kad institucijos atstovas, išsamiai ir nešališkai ištyręs visas reikšmingas bylos aplinkybes, visapusiškai bei objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino G. K. padarius jam inkriminuotą ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą bei pagrįstai paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą baudą. Skundžiamas Institucijos 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti G. K. skundą ir pareiškėjo atžvilgiu nutraukti administracinio nusižengimo bylą nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 630 straipsnio 1 dalimi, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 646 straipsniu,

nutaria:

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą ir pareiškėjo G. K. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.