- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-13
- Bylos Nr.
- 2A-1525/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- F. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elrenas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elrenas“ ieškinį atsakovei F. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2005 m. gruodžio 21 d. tarp pardavėjo UAB „BSI kompanija“ ir atsakovės F. S., atstovaujamos dukros I. G., notarine tvarka buvo sudaryta buto ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė įsigijo nurodytą turtą už 169 436 Lt (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis). Pagal Pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė su UAB „BSI kompanija“ turėjo atsiskaityti iki 2009 m. gruodžio 31 d., o iki visiško atsiskaitymo atsakovė neturėjo teisės be raštiško pardavėjo sutikimo perleisti įgytą turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti; visiškas ir galutinis atsiskaitymas turėjo būti patvirtinamas notaro liudijimu, išduodamu pagal pardavėjo raštą apie visišką atsakovės atsiskaitymą. 2008 m. kovo 12 d. notarė S. N., remdamasi tos pačios dienos pardavėjo UAB „BSI kompanijos“ direktoriaus L. B. prašymu, išdavė minėtą liudijimą. 2008 m. kovo 13 d. atsakovė aptariamą turtą padovanojo dukrai I. G.. 2008 m. birželio 1 d. tarp ieškovo UAB „Elrenas“, pardavėjo UAB „BSI kompanija“ ir atsakovės, atstovaujamos I. G., buvo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis, kurioje nurodyta, kad atsakovė yra skolinga UAB „BSI kompanija“ pagal Pirkimo–pardavimo sutartį 69 436 Lt, savo ruožtu UAB „BSI kompanija“ yra skolinga ieškovui, bei kuria UAB „BSI kompanija“ reikalavimo teisę į atsakovę perleido ieškovui, taip sumažindamas jam turimą savo įsiskolinimą (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis). 2011 m. gegužės 27 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 69 436 Lt skolos ir procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal atsakovę ji nebuvo suteikusi jokio įgaliojimo I. G. pasirašyti Reikalavimo perleidimo sutartį. Įgaliojimo pagrindas šioje sutartyje nenurodytas, taip pat ieškovas neįrodė, kad atsakovė šiam sandoriui pritarė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad Reikalavimo perleidimo sutartis atsakovės vardu pasirašyta neįgalioto asmens, ji nesukuria atsakovei teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.133 str.). Teismas pažymėjo, kad 2008 m. kovo 12 d. notaro liudijimas patvirtina, jog pagal pardavėją UAB „BSI kompanija“ atsakovė yra visiškai atsiskaičiusiu pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, priėmęs prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą, jog prievolė įvykdyta. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad įrašas apie atsakovės įsiskolinimą už įsigytą turtą yra panaikintas, taip pat yra panaikinta šio turto hipoteka. Butas perleistas I. G.. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovė su pardavėju UAB „BSI kompanija“ yra atsiskaičiusi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Elrenas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu ir apklausti I. G..
Apelianto teigimu, 69 436 Lt nekilnojamojo turto kaina pagal Pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo sumokėta nei jam, nei pardavėjui UAB „BSI kompanija“. Apelianto buhalterinės apskaitos dokumentuose – Didžiojoje knygoje – jokie atsakovės mokėjimai neužfiksuoti, tuo tarpu analogiškame UAB „BSI kompanija“ dokumente nurodytas tik 100 000 Lt sumokėjimas; šią sumą grynaisiais pinigais už atsakovę sumokėjo jos dukra I. G., ką patvirtina su skundu pateikiami kasos pajamų orderiai. Jeigu būtų buvę atlikta daugiau mokėjimų į pardavėjo UAB „BSI kompanija“ kasą, būtų išduotas kasos pajamų orderis arba bent jau surašyta buhalterinė pažyma. Mokėjimai į Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą ar bet kurią kitą pardavėjo banko sąskaitą taip pat nebuvo atlikti. Apeliantas negali pateikti šių sąskaitų išrašų, nes tai yra banko paslaptis. Kadangi UAB „BSI kompanija“ buvo stambi įmonė, turėjo daug sąskaitų (ir ne tik Lietuvoje), prašymas teismui išreikalauti iš bankų duomenis apie sąskaitas ir jų išrašus užvilkintų bylos nagrinėjimą ir būtų neprotingas, todėl nebuvo pareikštas. Jeigu atsakovė būtų atlikusi mokėjimus į pardavėjo banko sąskaitą, ji būtų pateikusi mokėjimo pavedimus ar bent nurodžiusias konkrečias mokėjimų aplinkybes. Teismas nurodyto nesiaiškino, nors, esant byloje prieštaringiems įrodymams, privalėjo tai padaryti. Apeliantas dublike prašė teismo įpareigoti atsakovę pateikti dokumentus, patvirtinančius atsiskaitymą su UAB „BSI kompanija“, tačiau prašymas nebuvo svarstytas. Apelianto atstovas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes tuo metu turėjo dalyvauti kitoje byloje. Apeliantas taip pat pažymi, kad neginčijo pakvitavimo – pardavėjo UAB „BSI kompanija“ vadovo L. B. 2008 m. kovo 12 d. prašymo notarei išduoti pažymą apie visišką atsakovės atsiskaitymą, nes jis nėra sandoris. Tai, kad atsakovė savo prievoles pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė netinkamai, patvirtina faktinės aplinkybės ir įrodymai. Pirma, apelianto ir pardavėjo apskaitos dokumentuose nėra užfiksuotas visos kainos sumokėjimas. Galima pagrįstai manyti, kad notarė išdavė liudijimą apie atsakovės atsiskaitymą remdamasi vien pardavėjo direktoriaus L. B. prašymu ir netikrinusi atsiskaitymo fakto. Toks notarės liudijimas negali būti vertinamas kaip oficialus rašytinis įrodymas. Antra, po pakvitavimo išdavimo buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis. Sudarant šį sandorį, atsakovei atstovavo dukra I. G., veikianti pagal atsakovės 2005 m. kovo 10 d. notariškai patvirtintą generalinį įgaliojimą. Įgaliojimas suteikė I. G. atsakovės vardu pasirašyti Reikalavimo perleidimo sutartį. Šia sutartimi atstovė patvirtino, kad atsakovė yra skolinga 69 436 Lt, ir tiesiogiai sukūrė pareigą grąžinti šią sumą naujajam kreditoriui – apeliantui. Apelianto nuomone, nekilnojamojo turto hipotekos išregistravimas nepatvirtina, kad atsakovės skolinis įsipareigojimas pardavėjui UAB „BSI kompanija“ yra įvykdytas, nes hipoteka buvo išregistruota pardavėjo lėšomis ir tai įvyko beveik 2 metams anksčiau, nei buvo išduotas pakvitavimas.
Atsiliepimas
Atsakovė F. S. prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovė pažymi, kad 2005 m. kovo 10 d įgaliojimui I. G. nebuvo suteikta teisė atsakovės vardu sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis ar atlikti panašius veiksmus. Apeliantas daro tik hipotetinę prielaidą, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta būtent šio įgaliojimo pagrindu, nes pačioje sutartyje tokių duomenų nėra. Reikalavimo perleidimo sutartį apeliantas sudarė neturėdamas įgaliojimo kopijos, t. y. neįsitikinęs I. G. teise atstovauti atsakovę. Būdamas rūpestingas, apeliantas taip pat galėjo Nekilnojamojo turto registre pasitikrinti ir įsitikinti, kad iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo atsakovė jau buvo atsiskaičiusi pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi įrašai apie įsiskolinimą ir sąlyga neperleisti turto trečiajam asmeniui registre buvo panaikinti 2008 m. balandžio 15 d. Apeliantas buvo visiškai nerūpestingas, todėl turi prisiimti tokių veiksmų pasekmių riziką. I. G. neturėjo teisės sudaryti Reikalavimo perleidimo sutarties pagal aptariamą įgaliojimą ir todėl, kad juo pavesti veiksmai buvo atlikti baigiant nurodytų žymų viešame registre išregistravimu, t. y. šiais veiksmais pavedimo vykdymas buvo baigtas. Be to, Reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta notarine tvarka, nes perleistas reikalavimas kilo iš notariškai patvirtintos Pirkimo–pardavimo sutarties. Notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Atsakovė pažymi, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina buhalterinės apskaitos dokumentų apie atsiskaitymą reikšmę. Atsakovė neprisimena ir negali paaiškinti ar nurodyti pirminių atsiskaitymo dokumentų buvimo vietos, apmokėjimo datos ar vietos, nes nuo jo praėjo daug laiko. Teismas negali išreikalauti to, ko šalis negali pateikti. Atsiskaitymui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį patvirtinti pakanka pardavėjo pakvitavimo ar notarės liudijimo. Atsakovė taip pat nurodo nesutinkanti su prašymu pripažinti jos dalyvavimą būtinu, nes turi sveikatos problemų, be to, ji nedalyvavo sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį, todėl reikšmingų aplinkybių negalės paaiškinti. Tiek šis prašymas, tiek prašymai apklausti I. G. ir prijungti prie bylos su skundu pateikiamus įrodymus galėjo būti pareikšti pirmosios instancijos teismui, tam buvo pakankamai laiko. Įrodymų pateikimu apeliantas ėmė rūpintis tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Toks aplaidus naudojimasis procesinėmis teisėmis sudaro pagrindą nurodytus prašymus atmesti.
Apeliantas likus vienai dienai iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio, paskirto po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, pateikė procesinį dokumentą, kuriuo vėl prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu ir apklausti I. G.. Be to, apeliantas nurodo, kad pardavėjo UAB „BSI kompanija“ direktorių L. B. ir atsakovės atstovę I. G. siejo darbiniai ir glaudūs asmeniniai santykiai. Apelianto teigimu, I. G. išgavo iš L. B. pakvitavimą tam, kad atsakovė jai galėtų perleisti aptariamą turtą. I. G. naudojosi L. B.. Pastarasis piktnaudžiavo alkoholiu, o 2011 m. mirė. Pakvitavimas pasirašytas drebančia ranka, galbūt net ir ne paties L. B. arba jam esant neblaiviam. Pakvitavime nėra UAB „BSI kompanija“ antspaudo, jis prieštarauja įmonės veiklos tikslas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės prievolės sumokėti visą Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą kainą įvykdymo. Apelianto teigimu, atsakovė nevisiškai atsiskaitė su pardavėju UAB „BSI kompanija“, o pastarasis savo reikalavimo teisę į atsakovę Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido apeliantui.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pareiga įrodyti, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės sumokėti visą įsigyto turto kainą teko ieškinį pareiškusiam apeliantui. Tokia apelianto pareiga kyla ir dėl byloje esančio pardavėjo pakvitavimo (b. l. 112), patvirtinto notarės liudijimu (b. l. 20), apie visišką atsakovės atsiskaitymą pagal Pirkimo–pardavimo sutartį; toks pakvitavimas numatytas sutartyje ir su juo siejama atsakovės teisė be apribojimų naudotis nuosavybės teise į įgytą turtą (3.2, 3.4 p.). Remiantis CK 6.65 straipsnio 1 dalimi pakvitavimo egzistavimas leidžia preziumuoti aptariamos atsakovės prievolės tinkamą įvykdymą (CK 6.65 str.). Šią prezumpciją turi paneigti apeliantas. Pastebėtina, kad savo ruožtu atsakovė yra atleidžiama nuo pareigos įrodyti preziumuojamas ir bendra tvarka nepaneigtas aplinkybes (CPK 182 str. 4 p.).
Pasirengimas bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme vyko paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 277 str.). Pagal CPK 226 straipsnį pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Grįsdamas savo ieškinį apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė Reikalavimo perleidimo sutartį (b. l. 5-6), pardavėjo UAB „BSI kompanija“ atsakovei išrašytą 2005 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą už perkamą turtą (b. l. 7), dalį savo ir pardavėjo UAB „BSI kompanija“ buhalterinės apskaitos dokumentų (b. l. 33-35), taip pat prašė įpareigoti atsakovę pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius jos atsiskaitymą su pardavėju (b. l. 32). Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į tuos šalių argumentus ir jų įrodymus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį. Pirma, pati Reikalavimo perleidimo sutartis, net nevertinant ją atsakovės vardu pasirašiusios I. G. įgaliojimų buvimo ir apimties, gali būti laikoma tik įrodymu, galinčiu patvirtinti apelianto teiginį apie nevisišką atsakovės atsiskaitymą pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ne sandoriu, sukuriančiu atsakovei savarankišką pareigą sumokėti šioje sutartyje numatytą 69 436 Lt sumą (CK 6.101 str. 1 d.). Atsakovės pareiga atsiskaityti kyla būtent iš Pirkimo–pardavimo sutarties. Antra, pateikti apelianto ir pardavėjo buhalterinės apskaitos dokumentai buvo rengti pačių šių asmenų, todėl įrašų juose apie visos turto kainos sumokėjimą nebuvimas savaime neįrodo neatsiskaitymo fakto. Pastebėtina, kad pagal Pirkimo–pardavimo sutartį kaina visų pirma turėjo būti sumokėta į pardavėjo banko sąskaitą, kartu buvo palikta galimybė atsiskaityti ir grynaisiais pinigais (3.1, 3.3 p.). Išrašų iš pardavėjo banko sąskaitų, kaip ir prašymų teismui juos išreikalauti, nebuvo pateikta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, toks prašymas teismui, atsižvelgiant į Lietuvoje veikiančių sąlyginai nedidelį bankų skaičių, nebūtų buvęs neproporcingas ir neįvykdomas. Minėta, byloje esant pardavėjo UAB „BSI kompanija“ pakvitavimui, atsakovė yra atleidžiama nuo pareigos įrodyti juo preziumuojamą tinkamą atsiskaitymą, todėl apelianto prašymas iš esmės priversti atsakovę įrodinėti šią aplinkybę pagrįstai nebuvo tenkintas. Be to, kaip nurodoma atsiliepime į skundą, atsakovė neprisimena atsiskaitymo detalių, nėra išsaugosi jį patvirtinančių dokumentų. Trečia, daugiau jokių įrodymų, prašymų juos išreikalauti, apklausti liudytojų, pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu apeliantas teismui nepateikė. Apie paskirtą teismo posėdį, kuriame byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės, apeliantas buvo informuotas prieš mėnesį (b. l. 66), tačiau prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl užimtumo pateikė tik posėdžio dieną (b. l. 57, 58). Todėl toks prašymas pagrįstai nebuvo tenkintas. Pastebėtina, kad nuo tos dienos, kaip apeliantas gavo atsakovės tripliką (b. l. 56), iki aptariamo posėdžio buvo praėję daugiau kaip dešimt mėnesių.
Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus apelianto pirmosios instancijos teisme nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismas pagrįstai rėmėsi pardavėjo pakvitavimu apie visišką apeliantės atsiskaitymą pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantas pakvitavimu preziumuojamo tinkamo prievolės įvykdymo nepaneigė. Byla yra privatus pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos būti aktyvus (CPK 179 str. 2 d.). Kolegijos vertinimu, kiti pirmosios instancijos teismo argumentai, nėra reikšmingi sprendimui netenkinti ieškinio, dauguma jų pagrįsti aplinkybėmis, kurias lėmė pakvitavimo egzistavimas, todėl dėl juos ginčijančių apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina.
Apeliantas prie skundo pridėjo pardavėjo UAB „BSI kompanija“ kasos pajamų orderių kopijas (b. l. 82-86) ir 2005 m. kovo 10 d. atsakovės įgaliojimo I. G. kopiją (b. l. 87). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad procesas pirmosios instancijos teisme truko beveik pusantrų metų, kolegija sprendžia, jog nurodyti įrodymai galėjo būti pateikti skundžiamą sprendimą priėmusiam teismui, todėl atsisako juos priimti. Kita vertus, net iš preliminaraus tyrimo matyti, kad jie šie įrodymai negali turėti esminės reikšmės bylos baigčiai.
Apeliaciniame skunde pateikti prašymai pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu ir apklausti I. G. taip pat galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl kolegija šių prašymų netenkina. Kartu pastebėtina, kad byloje didesnę reikšmę būtų galėję turėti ne šių asmenų, turinčių aiškiai priešingą interesą nei apeliantas, o pakvitavimą išdavusio pardavėjo UAB „BSI kompanija“ direktoriaus L. B. apklausa, tačiau pastarasis, kaip nurodo apeliantas, yra miręs.
Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. 2013 m. gruodžio 3 d. apelianto pakartotinis prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojos apklausos (b. l. 113-115) iš esmės yra apeliacinio skundo papildymas, nes joje nurodomos naujos aplinkybės dėl I. G. ir L. B. santykių, pakvitavimo išdavimo aplinkybių ir galios. Kartu toks procesinis dokumentas pažeidžia CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą apeliantui remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Remiantis išdėstytu, kolegija nevertino šiame apelianto prašyme išdėstytų argumentų ir aplinkybių.
Atsižvelgiant į nurodytą, skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas. Nors apeliantas prašė nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, toks poreikis nebuvo nustatytas, todėl teismo posėdis vyko rašytine tvarka (CPK 322 str.).
Įrodymų apie apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovės nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.