Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-770-498-2013;

Teisėjas Saulius Mikšys Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00819-2012-2;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme. LR BK 64 straipsnio 3 dalies pagrindu bausmę subendrinus su Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-06-22 nuosprendžiu paskirta bausme A. G. nuteistas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių laisvės atėmimo.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš A. G. priteista 49,31 Lt. nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, tyčia, dėl asmeninių paskatų sudavė vieną smūgį kakta nukentėjusiajam A. S. į nosį, ko pasekoje dėl nosikaulio lūžimo su kampine dislokacija padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl A. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Kolegijos nuomone teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

A. G. buvo nuteistas už tai, kad nukentėjusiajam A. S. dėl asmeninių paskatų kakta sudavė vieną smūgį į nosį, ko pasekoje šiam nesunkia buvo sutrikdyta sveikata. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktinė situacija tarp A. G. ir nukentėjusiojo iš tikrųjų buvo, šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas. Tačiau jis, sutikdamas su tuo, kad konfliktas buvo, iš esmės nesutinka su ta aplinkybe, kad tyčia sudavė A. S. kakta smūgį šiam į nosį. Apeliaciniame skunde aukštesnės instancijos teismui nuteistasis savo nekaltumą iš esmės grindžia nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumu, t. y. jis teigia, kad A. S. pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme patvirtino, kad pats netyčia atsitrenkė į A. G. galvą, todėl būtent šiais parodymais teismas ir turėjo vadovautis, kadangi kiti nukentėjusiojo parodymai buvo duoti tyrėjo ir prokuroro neteisėtų veiksmų įtakoje. Kolegija mano, kad šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose yra išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje ir įvertinti, o apeliantas, remdamasis tik tais parodymais, kurie jam palankūs ir nepateikdamas jokių įtikinamų motyvų, kodėl kritiškai turėtų būti vertinami nuteistojo kaltę patvirtinantys nukentėjusiojo paaiškinimai, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tikrųjų nukentėjusiojo A. S. parodymai dalyje dėl jam padaryto sužalojimo skiriasi, tačiau šis prieštaravimas pirmos instancijos teismo buvo pašalintas. Nagrinėjant bylą teisme pirmą kartą A. S. nurodė, kad A. G. nosį jam sulaužė netyčia, kadangi jis pats, lipdamas laiptais, kryptelėjo, pasilenkė link A. G. ir susidūrė kaktomis, A. G. kakta atsitrenkė jam į nosį. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neteisingi, jis parodymų neskaitė, tik pasirašė (2 t. b. l. 26). Nukentėjusiajam iš esmės pakeitus savo poziciją ir nesant galimybės teismui iškilusius prieštaravimus pašalinti, byla prokuroro prašymu buvo grąžinta prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Atliekant papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus apklausiamas A. S. paaiškino, kad iš tikrųjų buvo taip, kaip jis pasakojo pirmų apklausų metu, t. y. A. G. konflikto metu tyčia smūgiavo kakta jam į nosį, nuo ko ši lūžo. A. S. taip pat paaiškino, kad apklausiamas teisme parodymus pakeitė dėl to, kad ne kartą buvo kviečiamas atvykti į apklaustas, po to vyko teismo posėdžiai, kurie taip pat užsitęsė, jam kiekvieną kartą tekdavo susitikti su A. G., todėl jis, išvargęs dėk nesibaigiančio proceso, pasakė, kad nori, jog procesas būtų greičiau baigtas (2 t. b. l. 59). Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Be to, nukentėjusysis papildomai nurodė, kad teisme netiesą sakė dėl įkarščio, jaudulio, buvo pavargęs nuo vaikščiojimų po teismus, o be to, vis sulaukdavo skambučių iš nepažįstamų asmenų, kurie skambindavo nuo G. ir sakydavo, kad reikia susitaikyti. Tokie skambučiai nukentėjusįjį nervino, buvo nemalonu, kad kiti asmenys skambinėja (2 t. b. l. ). Iš esmės tokios pačios pozicijos A. S. laikėsi ir apklausiamas teisme antrą kartą. Teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino, kad A. G. jam trinktelėjo į nosį ir, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi (2 t. b. l. 94, 95). Apylinkės teismas pažymėjo, kad iš tikrųjų nukentėjusiojo parodymai iš dalies yra nenuoseklūs, tačiau pagrįstai konstatavo, kad toks parodymų nenuoseklumas savaime nepaneigia A. G. kaltės dėl jo tyčinių veiksmų. Be to, aukštesnės instancijos teismas pažymi tai, kad pats nukentėjusysis paaiškino, dėl kokių priežasčių pirmą kartą apklausiamas teisme jis neigė A. G. kaltę dėl jam suduoto smūgio, paaiškinimai laikytini logiškais ir jais netikėti teismas neturi pagrindo. Be to, netikėti nukentėjusiojo paaiškinimais nėra pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina ir teisme apklausti liudytojai, kurie paaiškino, kad A. S. jiems pasakojęs, jog A. G., pravarde „G.“ sulaužė nosį (šią aplinkybę patvirtino liudytojai I. Š., A. S., A. K.). Tuo tarpu nuteistojo versija, kad pats nukentėjusysis atsitrenkė jam į kaktą, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Išskyrus paties apelianto paaiškinimus jokie kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad A. S. pats, lenkdamasis atsitrenkė į A. G. ir susilaužė nosį. Pagrįstai abejoti nuteistojo versija leidžia ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis bei mastas. Specialisto išvadoje (1 t. b. l. 27, 28) nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Mažai tikėtina, kad nukentėjusysis, kaip teigia A. G., lenkdamasis atsitrenkė į jo kaktą tokia jėga, kad galėtų susilaužyti nosį, o duomenų, kad A. S. būtų kritęs ir atsitrenkęs į kokį kitą kietą paviršių, byloje nėra.

Nepagrįstu ir neįrodytu laikytinas apelianto teiginys, kad netikėti nukentėjusiojo parodymais negalima ir dėl to, jog kartu buvęs liudytojas A. K. patvirtino, kad nematė jokio smūgio, o melagingus parodymus jį vertė duoti pats nukentėjusysis. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. K. iš tikrųjų buvo ne visiškai nuoseklus, tačiau visi prieštaravimai jo parodymuose buvo pašalinti atliekant papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Liudytojas paaiškino, kodėl jis iš pradžių teigė matęs smūgio sudavimo faktą ir kartu patvirtino aplinkybę, kad A. S. iš karto po konflikto su nuteistuoju jam pasakė, kad A. G. jam smūgiavo į nosį. Netikėti šio liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jo asmeninis suinteresuotumas pakenkti apeliantui nenustatytas, nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai abejoti jo nurodytų aplinkybių teisingumu, o be to, pats liudytojas pripažino, kad iš dalies jo parodymai buvo neteisingi, nurodė, kurioje dalyje, todėl versija, kad liudytojas nuteistąjį kaltinančius parodymus davė siekdamas pats išvengti atsakomybės, atmetama kaip nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

Remiantis aptartų aplinkybių visuma konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas nei materialinės, nei procesinės teisės normų reikalavimų, priimtas sprendimas paremtas visapusiška, išsamia byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, todėl jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.