Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimo, kuriuo L. M. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 str. 4 d., ir, pritaikius LR ATPK 30¹ str., nubausta 1400 (vieno tūkstančio keturių šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde apeliantė, išdėstydama norminių aktų nuostatas, reglamentuojančias nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos teisinius santykius, nurodo, kad sisteminė teisės normų analizė leidžia teigti, kad policijos pareigūnų pareiga pristatyti transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą kyla šiais atvejais: 1) jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo, 2) transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu; 3) arba nesutinka būti tikrinamas policijos darbuotojų. Cituodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. N-5-393/2007 apeliantė nurodo, kad vairuotojo būsena, dėl kurios jis paprasčiausiai nesugeba atlikti būtinų tikrinimui veiksmų, nelaikytina neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu, o sudaro pagrindą vertinti, kad nėra objektyvios galimybės vairuotojo patikrinti ir pagal Taisyklių 5 punktą sudaro pagrindą toki vairuotoją pristatyti medicininei apžiūrai, kuri atliekama vadovaujantis LR Apsaugos ministro 2006-06-20 įsakymu Nr.V-505 patvirtinta metodika.

Nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, nesivadovavo aukštesniojo teismo nutartimi ir neištyrė svarbių bylai aplinkybių, nukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi liko neištirtos ir neįvertintos šios aplinkybės – ar policijos darbuotojai, sulaikę L. M., vairuojančią transporto priemonę, įstatymais nustatyta tvarka įvertino ir tinkamai nustatė jos būklę, dėl ko reikalavimas atlikti patikrą alkotesteriu galėjo būti pripažintas teisėtu; ar prieš siūlydami atlikti patikrą alkotesteriu, nepaaiškino atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisinius padarinius; ar nustatyta, kad L. M. be jokio pagrindo nesutiko tikrintis ir kokia jos būsena buvo tuo metu.

Nurodo, kad vertinant, ar L. M. sąmoningai atsisakė leistis patikrinama alkotesteriu, žinodama pasekmes, reikia atsižvelgti į tai, kad L. M. nagrinėjamo įvykio metu buvo sustabdyta policijos pareigūnų po to, kai visą darbo dieną važinėjo automobiliu darbo reikalais, buvo pavargusi ir psichologiškai išsekusi, iš darbo vietos išvyko vėlai ir sutemus, stabdoma policijos pareigūnų smarkiai išsigando, drebėjo rankos, nesisekė surasti pareigūnų prašomų pateikti dokumentų, o pareigūnai grubiai reikalavo juos pateikti, išlipti iš automobilio, atidarę dureles grasino jėga ištraukti iš automobilio, elgėsi grubiai ir netaktiškai. Apeliantė tvirtina, kad dėl didelio nuovargio ir pareigūnų elgesio ji negalėjo ištarti nei žodžio, jai virpėjo rankos, iš baimės ji buvo šoko būsenoje, o pareigūnai iš tokios jos būsenos ir bejėgiškumo tyčiojosi. Pabrėžia, kad ji buvo neseniai išgėrusi nedidelį kiekį alkoholio – alaus, o dėl pareigūnų veiksmų, būdama streso būsenos, netinkamai įvertino situaciją, pareigūnams nepaaiškinus atsisakymo pūsti į alkotesterį pasekmes ir nesutikus vežti jos pasitikrinti į sveikatos priežiūros įstaigą, pareigūnų nurodymu paaiškinime nurodė, kad atsisako tikrintis blaivumą naudojant alkotesterį. Nurodo, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad 2013-05-17, apie 22.38 val., policijos darbuotojai turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš L. M. pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, nes nebuvo nustatyta požymių, kuriems esant buvo galima įtarti kad ji yra neblaivi ir / ar apsvaigusi, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintose bendros asmens būklės įvertinimo metodikos reikalavimuose. Teigia, kad nors iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Mažeikių r. policijos komisariato (toliau – PK) pareigūnų G. J. ir D. B. paaiškinimų matyti, jog sustabdžius L. M. jie jautė alkoholio kvapą, tačiau nesiaiškinta, iš kur jis sklido, ar buvo kitų neblaivumo požymių, nebuvo vertinama bendroji L. M. būklė, kaip tai nurodyta bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkte, t. y. ar ji galėjo eiti tiesia linija – ,pėda po pėdos ir, ar galėjo stovėdama pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkus ir užsimerkus). Tvirtina, kad tik atlikus šiuo veiksmus ir esant pagrįstiems įtarimams buvo galima tęsti L. M. neblaivumo patikrinimą.

Nurodo, kad dėl to, jog policijos darbuotojai nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad policijos darbuotojai turėjo teisę reikalauti L. M. pasitikrinti blaivumą alkotesterio pagalba, kaip nustatyta ištyrus L. M. kraują – ji buvo blaivi, iš jų neteisėtų veiksmų negalėjo atsirasti teisėtos pasekmės, t, y. negalėjo būti L. M. surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Apeliantės teigimu, taip buvo pažeistas principas ex iniuria non oritur ius (iš neteisės teisė neatsiranda).

Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nėra jokių duomenų apie alkotesterį, jo naudojimą pažeidimui nustatyti, kaip ir neužfiksuoti duomenys, kad L. M. išaiškinta atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisiniai padariniai. Tokių duomenų nėra ir pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Nurodo, kad po to L. M. kreipėsi į medikus, kur paėmus jos kraują buvo nustatyta, kad jame etilo alkoholio nerasta. Taip pat nurodo, kad po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo L. M., policijos pareigūnai nušalino ją nuo transporto priemonės surašydami aktą, tačiau, kaip nurodyta ATPK 270 str., po nušalinimo ji turėjo būti siunčiama neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių priemonių būsenai nustatyti ir tikrinama norminių aktų nustatyta tvarka, tai nebuvo atlikta. Nurodo, kad, nors apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, konstatavo, kad nėra duomenų, jog L. M. būklė būtų buvusi tokia, dėl kurios alkoholio kiekio patikrinimo nebūtų buvę galima atlikti ir policijos pareigūnai būtų turėję pareigą pristatyti ją į sveikatos priežiūros įstaigą, ši išvada yra subjektyvi ir niekuo nepagrįsta, prieštaraujanti bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. Apelientė tvirtina, kad skunde išdėstyti duomenys rodo, kad L. M. dėl nenumatytų, neplanuotų įvykių – didelės įtampos darbe, policijos darbuotojų sustabdymo vairuojant automobilį, jų priešiško elgesio ir reikalavimų griežto tono bei dėl to kilusių stiprių neigiamų emocijų – baimės, nerimo, panikos, jaudinimosi, įtampos – protokolo surašymo metu buvo bejėgiškos, stresinės būsenos, todėl negalėjo tinkamai įvertinti jai keliamus reikalavimus ir nesugebėjo tų reikalavimų įvykdyti. Pažymi, kad streso, kaip objektyvios aplinkybės, nulėmusios L. M. negalėjimą atlikti būtinų neblaivumo (girtumo) tikrinimui veiksmų, nesugebėjimą įvykdyti policijos reikalavimų, teismas neįvertino, nors tiek L. M., tiek policijos pareigūnai patvirtino buvus stipraus streso būseną atitinkančius požymius L. M. elgesyje. Taip pat nurodo, kad minėta aplinkybės rodo, jog policijos darbuotojai, nepagrįstai neatlikę bendros būklės patikrinimo, reikalavo L. M. papūsti į alkotesterį, o surašydami L. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir konstatuodami, kad ji atsisakė Vyriausybės nustatyta tvarka pasitikrinti, ar yra neblaivi, neįspėjo jos žodžiu ir nepaaiškino atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje teisinius padarinius, o dėl jos psichologinės būsenos, kuri laikytina objektyvia priežastimi, dėl ko nebuvo galima atlikti būtinų neblaivumo (girtumo) tikrinimui veiksmų, neblaivumo nenustatinėjo normatyvinių aktų nustatyta tvarka atliekant jos medicininę apžiūrą. Apeliantės teigimu, protokole buvo nepagrįstai konstatuota, kad ji atsisakė nustatyta tvarka pasitikrinti, nes ji sutiko pasitikrinti neblaivumą medicinos įstaigoje, o policijos darbuotojams nesutikus ją siųsti pasitikrinti į medicinos įstaigą, pati kreipėsi į ją, ten paėmus jos kraujo mėginį ir atlikus tyrimą, nustatyta, kad ji buvo blaivi. Atsižvelgdama į tai, apeliantė tvirtina, kad byloje nebuvo nustatyta, jog dėl L. M. sąmoningos veiklos nebuvo galima patikrinti jos neblaivumo ir kad ji atliko veiksmus, kurie užkirto kelią neblaivumo nustatymui. Nurodo, kad teismų praktikoje laikoma, jog vairuotojo būsena, dėl kurios jis nesugeba atlikti būtinų tikrinimui veiksmų, nelaikytina neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu, o sudaro pagrindą vairuotoją pristatyti medicininei apžiūrai. Todėl, apeliantės nuomone, administracinio teisės pažeidimo byla turėtų būti nutraukta vadovaujantis LR ATPK 250 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Priešinga, nei nurodyta apeliaciniame skunde, apylinkės teismas tinkamai įvertino visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog L. M. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą.

2013-05-17 L. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir ji skundžiamu nutarimu nubausta pagal ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad protokole nurodytu laiku ir vietoje, vairuodamas automobilį, padarė KET pažeidimą atsisakydama pasitikrinti blaivumą (4 b. l.).

Apeliantė tvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nėra nustatyti jai inkriminuoto pažeidimo sudėties būtinieji požymiai, kadangi nėra nustatyta, jog ji tyčia vengė alkoholio matuokliu pasitikrinti blaivumą. Šis skundo argumentas nepagrįstas.

ATPK 126 str. 4 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apeliantės teiginiu, jog jai inkriminuotas pažeidimas yra tyčinis pažeidimas – asmuo tyčia atsisako pasitikrinti, ar nėra apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip teisingai nurodoma skunde, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu pirmiausia laikytini bet kokie veiksmai ar neveikimas, kuriais vairuotojas išreiškia savo valią (apsisprendimą) nesitikrinti. Vairuotojo būsena, dėl kurios jis paprasčiausiai nesugeba atlikti būtinų tikrinimui veiksmų, nelaikytina neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu, o sudaro pagrindą vertinti, kad nėra objektyvios galimybės vairuotojo patikrinti ir pagal Transporto priemones vairuojančių asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 5 punktą sudaro pagrindą tokį vairuotoją pristatyti medicininei apžiūrai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas Nr. N5 – 393/2007). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nesugebėjimą atlikti būtinus tikrinimui veiksmus lemia aplinkybės, susijusios su žmogaus fizinėmis galimybėmis, t. y. su tuo, kad asmuo dėl patirtų traumų ar kitų aplinkybių yra tokios būsenos, jog nesugeba vykdyti policijos nurodymų naudojant alkoholio matuoklį girtumui nustatyti. Byloje būtini duomenys, leidžiantys teigti, kad pažeidėjas ne sąmoningai, o dėl savo būsenos netinkamai pučia į alkoholio kiekio matuoklį arba išvis negali į jį pūsti. Tačiau šiuo atveju byloje tokių duomenų nėra, išskyrus pačios pažeidėjos teiginius apeliaciniame skunde apie tai, jog dėl savo psichologinės būsenos – streso ir įtampos ji negalėjo vykdyti pareigūnų teisėtų reikalavimų. Paaiškinime surašius pažeidimo protokolą L. M. nurodė, jog ji atsisakė pasitikrinti blaivumą (girtumą) dėl to, jog bijojo ,,įpūsti“, nes buvo labai nedaug išgėrusi, dėl pažeidimo gailėjosi (5 b. l.). Teismo posėdyje ji taip pat nurodė, kad ją vairuojant sustabdžius pareigūnams buvo išsigandusi, nes manė, jog po to, kai neseniai buvo išgėrusi, gali būti apsvaigusi ir bijojo ,,įpūsti“, bijojo, kad matuoklis parodys neleistiną normą (44, 45 b. l.). Policijos pareigūnai, dalyvavę įvykyje ir surašę pažeidėjai L. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą, tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad iš vairuotojos L. M. automobilio sklido alkoholio kvapas, dėl to jai buvo pasiūlyta alkoholio matuokliu nusistatyti girtumo laipsnį, L. M. atsisakė tai padaryti, reikalavimas pasimatuoti girtumą buvo išsakytas kelis kartus, po to jai buvo išaiškintos atsisakymo nusistatyti girtumą pasekmės bei atsakomybė, L. M. nurodė žinanti įstatymus ir KET (7, 8 b. l.). Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai D. B. ir G. J. nurodė ir apklausiami teismo posėdyje (45, 46 b. l.). Minėti paaiškinimai, tarp jų ir pačios pažeidėjos, patvirtina, kad L. M. neatliko veiksmų, kuriuos reikalavo atlikti policijos pareigūnai, nors tokią galimybę turėjo ne dėl to, kad buvo tokios būsenos, jog negalėjo pūsti orą į alkoholio matuoklį, o dėl to, kad bijojo, jog papūtus į alkoholio matuoklį, jo parodymai viršis leistiną normą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 6 p. numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šio įstatymo 13 str. 7 p. nustatyta, jog transporto priemonių vairuotojai privalo vykdyti šiame įstatyme, Policijos veiklos įstatyme, kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus teisėtus tikrinančių pareigūnų ir reguliuotojų nurodymus, laikytis KET nustatytos elgesio tvarkos, kai šių institucijų įgalioti pareigūnai, reguliuotojai, policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūnai sustabdo. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir Kelių eismo taisyklių 18 punktas. Blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 str. 4 d. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas (LVAT nutartis byloje Nr. N1-1185/2007). Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (LVAT nutartis byloje Nr. N63-1992/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 5 punktą policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą privalo pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų, tik jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog objektyvios galimybės atlikti L. M. neblaivumo patikrinimą buvo, o ji išreiškė savo valią neblaivumo vietoje nesitikrinti, pareigūnams nekilo pareiga pristatyti jos į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių nuostatas, yra konstatavęs, jog tai, kad Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 27 punktas asmeniui suteikia teisę nesutikus tikrintis pačiam kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, nepaneigia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, Kelių eismo taisyklėse ir Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą ir nešalina jo administracinės atsakomybės. Taip pat pastebėtina, jog neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimas ir transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems pagal ATPK laikytini atskirais pažeidimais, t.y. tai, kad asmeniui savo iniciatyva kreipusis į sveikatos priežiūros įstaigą neblaivumas nebuvo nustatytas, nešalina atsakomybės už jo jau padarytą pažeidimą – vengimą pasitikrinti neblaivumą (girtumą) (LVAT nutartys bylose Nr. N5-393/2007; Nr. N444-1686/2009).

Išnagrinėjus skundą ir skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą nustatyta, kad L. M. suprato savo veiksmų seką ir tyčiniais veiksmais siekė išvengti neblaivumo patikrinimo bijodama, kad bus nustatytas girtumas, viršijantis leistiną normą, kuriai esant leidžiama vairuoti, taip siekdama išvengti jai gresiančios administracinės atsakomybės. Teismas skunde nurodytas aplinkybes, jog L. M. tik dėl to, jog buvo pavargusi po darbo, psichologiškai išsekusi ir iš baimės dėl, to, jog buvo sustabdyta policijos pareigūnų, negalėjo vykdyti policijos pareigūnų reikalavimo alkoholio matuokliu pasitikrinti blaivumą (girtumą), laiko pažeidėjo gynybine versija. Juo labiau, atsižvelgus į tai, jog L. M. yra brandaus amžiaus, turi didesnį nei dešimties metų vairavimo stažą, įmonėje užima atsakingas ir vadovaujančias pareigas, darbdavio charakterizuojama kaip sugebanti išskirtinai bendrauti su bendradarbiais ir klientais, teismui kyla abejonės, jog tokias savybes ir tokią patirtį turintis asmuo gali sustabdytas policijos pareigūnų taip sutrikti ir patirtį tokį stresą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, jog nesugebėtų vykdyti paprastų ir elementarių policijos pareigūnų nurodymų ir reikalavimų. Apeliacinio skundo teiginiai, kritikuojantys kaltinančius įrodymus, nesukelia abejonių, kad byloje surinkti faktiniai duomenys pakankami ir patikimi Kelių eismo taisyklių pažeidimo įrodymui, o L. M. parodymai vertintini kaip gynimosi taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.