- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-30
- Bylos Nr.
- 2K-95/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Jonas Algirdas Riepšas, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- G. G., ir R
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies tenkinant Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nuosprendis dėl G. G. pakeistas: G. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje baudžiamojoje byloje nuteisti ir R. K. bei M. A., tačiau kasacinių skundų dėl jų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. G. nuteistas už tai, kad Kaune 2005 m. gegužės 17 d. apie 15 val., veikdamas bendrininkų grupe su R. K. pagal iš anksto su juo aptartą planą, turėdamas tikslą per R. K. parduoti, Daukanto g. prie namo Nr. 19 iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo didelį kiekį – 93,155 gramus baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje 29,546 gramai (32 procentai) psichotropinės medžiagos–amfetamino, laikė, gabeno šias psichotropines medžiagas automobiliu iki Savanorių pr. bei apie 17 val. jas pardavė R. K. už 800 Lt, kuriuos nuvežė atgal į Daukanto g. prie namo Nr. 19 ir perdavė nenustatytam asmeniui, pardavusiam psichotropines medžiagas, o R. K. apie 17.02 val. šias medžiagas Savanorių pr. už 1100 Lt pardavė tariamam psichotropinių medžiagų pirkėjui „Egidijui“, veikusiam pagal sankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir pripažinti jį kaltu už nusikalstamą veiką, numatytą 259 straipsnio 1 dalyje ir skirti švelnesnę bausmę.
Skunde nuteistasis G. G. nurodo, kad vertindami jo padarytą veiką, teismai neatsižvelgė į jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, rėmėsi tik spėjimais bei prielaidomis, nepagrįstomis byloje surinktais įrodymais, ir tik atkartojo kaltinamąjį aktą, kad jis veikė bendrininkų grupe su R. K., kuris pagal aptartą planą įgytą didelį kiekį psichotropinės medžiagos–amfetamino turėjo perparduoti. Nuteistojo manymu, sandorio dalyviai pirkėjas ir pardavėjas negali būti laikomi bendrininkais, nes tuomet bet kurį žmogų, įsigijusį daiktą, įgytą nusikalstamu būdu, reikėtų laikyti nusikaltimo bendrininku. Tai, kad šiuo atveju pardavimo objektas negali būti naudojamas civilinėje apyvartoje, taip pat nekeičia jo vaidmens sandoryje. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad bendrininkai yra tokie asmenys, kurie bet kurioje nusikalstamos veikos padarymo stadijoje susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Jo veika apsiribojo pagalba R. K. įsigyti psichotropines medžiagas, o apie jų tolesnį pardavimą jam nieko nebuvo žinoma. Teismas išvadas apie neabejotiną judviejų bendrininkavimą ir R. K. turėtą tikslą parduoti įgytas psichotropines medžiagas daro iš vienintelio pokalbio telefonu, kurio metu jis pasidomėjo, ar R. K. susitiko su žmonėmis. Byloje esančiose telefoninių pokalbių išklotinėse ar trumposios žinutės tekste nėra užsimenama, kad R. K. su G. G. pagalba įgijo psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas realizuoti ir apie tai būtų sakęs. Kasatorius teigia, kad važiavo pirkti ir nuvežė psichotropines medžiagas į nurodytą vietą, tačiau šis faktas nereiškia, kad jis žinojo visus R. K. tikslus ir planus. Priimdamas nuosprendį, teismas neįvertino jų abiejų aiškių parodymų apie turimus tikslus ir atliktus veiksmus, apie tai, kad kasatorius žinojo, jog R. K. vartoja narkotines medžiagas, todėl padėjo jų įsigyti, kaip manė, jo paties reikmėms. Nuteistasis pažymi, kad pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 37), narkotinių medžiagų platinimu laikomas narkotinių medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą, ar perdavimas išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, duodant paskolą, net medžiagų turėtojui suleidus jų dozę kitam asmeniui. Kasatoriaus manymu, išvada, kad asmuo laikytinas platintoju, galima tik jei jis disponuoja jam priklausančiomis medžiagomis. Jo manymu, šią išvadą patvirtina ir tai, kad narkotinių medžiagų platinimu nelaikomi veiksmai asmens, kuris medžiagos turėtojo prašymu suleidžia jam šios medžiagos dozę ar perneša medžiagą iš vienos vietos į kitą. Nuteistasis nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tokius tyčinio nusikaltimo sudėties požymius kaip tikslai ir motyvai, kuriuos būtina nustatyti kvalifikuojant veiką pagal baudžiamąjį įstatymą ir teigia, kad jo veika pagelbėjant įsigyti psichotropinių medžiagų tik R. K. prašymu turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.
Skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai skirdami bausmę visiškai neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes: jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikaltimo padarymo, nesavanaudiškus tikslus, atsitiktinį antraeilį vaidmenį darant nusikaltimą, todėl pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Šios aplinkybės skiriant bausmę turi būti įvertintos ir leistų paskirti nusikalstamą veiką atitinkančią bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl padaryto nusikaltimo kvalifikavimo
Kasatorius teigia nežinojęs, kad R. K. su jo pagalba įgijo psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas realizuoti, iš šiuo pagrindu prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikaltimą iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 259 straipsnio 1 dalį. Analogiškas prašymas išdėstytas ir nuteistojo G. G. apeliaciniame skunde. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad skundo argumentai, jog G. G. nebuvo žinoma tai, kad R. K. įgytas psichotropines medžiagas ketina parduoti ar kitaip platinti, nepagrįsti. Tai padaryta, nuosprendžio motyvuose aptarus ir įvertinus G. G. ir R. K. pokalbių telefonu bei SMS žinučių turinį, psichotropinių medžiagų kiekį, jų gabenimo ir pardavimo aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės leidžia vienareikšmiškai suprasti, jog nuteistieji tarpusavyje susitarę ir bendrininkaudami planingai veikė tam, kad R. K. iš G. G. įgytas psichotropines medžiagas perparduotų kitiems asmenims. Esant tokioms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad pagrindo perkvalifikuoti G. G. veiksmus taikant BK 259 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Tai, kad šis teismas įsigilino į G. G. padarytos veikos kvalifikavimo klausimus, rodo ir logiškai motyvuotas sprendimas pakeisti kvalifikaciją, eliminuojant iš jos BK 22 straipsnio 1 dalies taikymą. Pagal tas faktines aplinkybes, kurias šioje baudžiamojoje byloje yra konstatavę ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, G. G. padarytai veikai BK 260 straipsnio 2 dalis pritaikyta tinkamai, dėl to prašymas taikyti BK 259 straipsnio 1 dalį atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bausmės individualizavimo
Skunde išdėstyti nuteistojo G. G. argumentai, kad bausmė jam paskirta nesilaikant bausmės individualizavimo reikalavimų, neįvertintos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę, taip pat be pagrindo pripažinta, kad jis veikė bendrininkų grupe su R. K., nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje skiriant bausmę atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo priskyrimą prie sunkių nusikaltimų kategorijos, į kaltininko asmenybę, pirmesnius teistumus, nenorą taisytis. Priešingai kasatoriaus teiginiui, teismas jo prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo įvertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kasacinio skundo argumentais, skirtais pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio santykių specifikos apibūdinimui, yra siekiama paneigti teismų sprendimuose konstatuotą G. G. ir R. K. bendrininkavimą darant jiems inkriminuotą nusikaltimą. Šie argumentai nusako minėtų asmenų tarpusavio bendravimo tam tikrą faktinį aspektą, nepaneigiantį bendrininkavimo baudžiamosios teisės prasme. Bendrininkų grupės buvimas šioje baudžiamojoje byloje konstatuotas teisingai interpretavus BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria kartu pradėti daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupės nariai tarpusavyje gali susitarti dėl visos numatytos bendros nusikalstamos veikos ar tam tikrų jos dalių padarymo. Svarbu, kad mažiausiai du bendrininkai būtų nusikalstamos veikos vykdytojai, t. y. kad kiekvienas iš jų įgyvendintų šios veikos objektyviuosius požymius ar bent dalį šių požymių. Šioje konkrečioje byloje iš teismų konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, jog ir G. G., ir R. K., įgyvendindami bendrą sumanymą, padarė nors ir netapačius veiksmus, bet tokius, kurie numatyti BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje. Tai atitinka bendrininkų grupei pagal baudžiamąjį įstatymą keliamus reikalavimus. Todėl, nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, visiškai pagrįstai vadovautasi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs G. G. padarytą nusikaltimą, paskyrė už jį tokio pat dydžio laisvės atėmimo bausmę. Subendrinta bausmė taip pat paskirta tokia pati. Priimdamas tokį sprendimą, šis teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl perkvalifikavimo G. G. veika nėra vertintina kaip pavojingesnė ir baustina griežčiau, juolab kad ir prokuroro apeliaciniame skunde bausmę griežtinti neprašoma. Bausmė paskirta motyvuotai ir yra tokio dydžio, kuris atitinka BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos vidurkį. Jos skyrimą reglamentuojančios įstatymo nuostatos nepažeistos.
Darytina bendra išvada, kad skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo keisti teismų sprendimus, šioje baudžiamojoje byloje priimtus dėl nuteistojo G. G.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. G. kasacinį skundą atmesti.