- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- 2A-24-357/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Regina Agota Gutauskienė, Rasa Bartašienė (pran.), Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- A. Z.
- Atsakovas
- F. R., M. Š.
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja G. Mataitienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-06956-2011-2
NUTARTIS
2013 m. sausio 16 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Reginos Agotos Gutauskienės, Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovams F. R. ir M. Š. dėl skolos grąžinimo ir laidavimo sutarties pripažinimo apsimestine bei paskolos gavėjo teisių perkėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. Z. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydamas pripažinti A. Z., M. Š. ir F. R. 2006-03-27 skolos grąžinimo ir laidavimo sutarties dalį, pagal kurią paskolos gavėju įvardytas A. Z., apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir paskolos gavėjo teises bei pareigas pagal šią sutartį perkelti F. R., priteisti ieškovui iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (1-4 b. l.).
Ieškovas nurodė, kad pinigus iš M. Š. skolinosi F. R., kuris neturėjo asmens dokumentų, todėl paskolos gavėju sutartyje buvo nurodytas ieškovas A. Z., pinigų reikėjo skubiai, paskolos sutartį žadėjo vėliau perrašyti, tačiau to nepadarė.
Atsakovas F. R. su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad M. Š. planavo bendradarbiauti su juo Ispanijoje nekilnojamojo turto versle, todėl mokėjo F. R. už registraciją Ispanijoje (52-54 b. l.).
Atsakovas M. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo visas atsakovo turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad pinigus skolino abiems atsakovams, mano, kad ieškovas bando išvengti skolos mokėjimo, nes yra susitaręs su F. R., kuris gyvena Ispanijoje, ir taip siekia išvengti skolos grąžinimo (92-95 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Priteisė atsakovui M. Š. iš ieškovo A. Z. 1200,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisė iš ieškovo A. Z. 18,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (122-124 b. l.).
Teismo nustatyta, kad 2006-03-27 buvo sudaryta skolos grąžinimo ir laidavimo sutartis (toliau- sutartis), pagal kurią M. Š. paskolino 78000 Lt A. Z., skolos grąžinimo terminas 2006-10-01, sutartis pasirašyta M. Š., A. Z. ir F. R.. 2008-10-03 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-339-362/2008 patenkintas ieškovo M. Š. ieškinys, iš atsakovų A. Z. ir F. R. solidariai ieškovui priteista 48600 Lt negrąžintos skolos, 5230 Lt palūkanų, 5 % palūkanų nuo papildomo ieškinio priėmimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos. A. Z. ir F. R. yra surašę skolos perkėlimo sutartį. 2010-09-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-339-362/2008, 2010-12-13 Šiaulių apygardos teismo nutartimi ši nutartis palikta nepakeista. Atsakovas F. R., kaip įrodymą atsiuntė M. Š. registracijos Ispanijoje pažymą, kuri nėra išversta į lietuvių kalbą, be to, joje nėra duomenų, kad registracija mokama, todėl teismas šio priedo kaip įrodymo nevertino.
Iš kitų byloje esančių įrodymų teismas matė, kad kai M. Š. kreipėsi į antstolį dėl priverstinių išieškojimo veiksmų, A. Z. ir F. R. ėmėsi priemonių jų išvengti. Tokią teismo išvadą patvirtina tai, kad A. Z. po santuokos nutraukimo nebeturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, F. R., būdamas Ispanijoje, nepriima jam siunčiamų dokumentų ir nėra paskyręs atstovo Lietuvoje, tačiau palaiko ryšius su A. Z.. Teismas pažymėjo, kad A. Z. ir F. R., kaip matyti iš 2009 m. gruodžio mėn. sudarytos skolos perkėlimo sutarties bei rašto be datos, yra tarpusavyje susitarę perkelti skolos grąžinimo pareigą tik F. R., tačiau tų susitarimų patys nevykdo, nes pvz., pagal skolos perkėlimo sutarties 2 straipsnio 1 punktą A. Z. turėjo F. R. perduoti pagrindinę sutartį ir jos kopijas, o F. R. turėjo grąžinti M. Š. likusią skolą 48600 Lt, tačiau A. Z. teikia teismui sutarties kopiją, bet į bylą nėra pateikta duomenų apie tai, kad F. R. toliau vykdytų skolos M. Š. grąžinimą ir nėra duomenų, kad reikalautų vienas iš kito šią tarpusavio sutartį vykdyti. Iš šių byloje esančių įrodymų teismas padarė išvadą, kad labiau yra tikėtini M. Š. teiginiai, kad ieškiniu šioje byloje ieškovas A. Z. siekia išvengti skolos grąžinimo pareigos, o atsakovui F. R. gyvenant Ispanijoje iš jo išieškojimas būtų apsunkintas.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas F. R. pasirašant sutartį neturėjo asmens dokumentų, todėl nebuvo įrašytas skolininku. Ieškovo liudytojas P. Z., kurio bute buvo pasirašyta sutartis, neprisiminė, kad būtų kalbėta apie dokumentus ar jų neturėjimą, sutartis buvo sudaroma ne pas notarą, ją sudarantys asmenys buvo pažįstami, sutartyje nėra užfiksuoti sutartį sudariusių asmenų dokumentų rekvizitai, atsakovo F. R., kaip ir kitų asmenų yra nurodytas asmens kodas, be to jis įrašė savo įmonės kodą bei uždėjo įmonės antspaudą, todėl teismas nemanė, kad F. R. dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalėjo būti įrašytas tikruoju skolos gavėju. Prie šios civilinės bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-339-362/2008 yra ir kitų sutarties egzempliorių kopijos, nes, kaip buvo paaiškinta, kiekvienas rašė sutartį savo ranka, po to visi trys pasirašė. Prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-339-362/2008 esančiuose sutarties egzemplioriuose taip pat yra pasirašęs ir liudytojas P. Z., kuris teigė, kad matė, kaip sutartis buvo rašoma, ją skaitė, ir tvirtino, kad pinigai buvo skolinami F. R. ir perduoti jam į rankas, tačiau liudytojas neprisiminė, kad skolininku buvo įrašytas A. Z. ir kad F. R. neturėjo dokumentų, neprisimena, ar pinigai buvo supakuoti. Tokius nenuoseklius liudytojo parodymus teismas vertino kaip šališkus ir jais nesirėmė.
Teismas aiškindamasis sutarties esmę, nustatė, kad M. Š. ketino paskolinti ir paskolino pinigus pagal sutartį A. Z., už kurį laidavo F. R.. Kadangi skolintojas žinojo, kad abu skolininkai vykdo bendrą veiklą Ispanijoje, pagrįstai tikėjosi, kad skola bus grąžinta laiku, kaip numatyta sutartyje. M. Š. vėliau ne kartą buvo su abiem skolininkais susitikęs Ispanijoje, jam nebuvo siūlyta sutartį perrašyti, A. Z. neįrodė, kad siūlė M. Š. sutartį perrašyti. Iš sutarties ir byloje esančių įrodymų teismas matė, kad skola nebuvo grąžinta laiku, tai yra 2006 m. spalio mėnesį, vadinamoji skolos perkėlimo sutartis buvo surašyta tik 2009 metais, t.y. po to, kai M. Š. ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo veiksmų pagal teismo sprendimą.
Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje priimta laikyti, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu. Spręsdamas dėl sandorį sudariusių šalių valios, išreikštos išorine išraiškos forma, atitikties jų vidinės valios (tikrųjų ketinimų) turiniui, teismas turi vadovautis ne sutarties pažodiniu tekstu, bet vertinti sutarties sudarymo aplinkybes, aiškintis tikruosius sandorio šalių (faktinių ir ginčijamų) ketinimus, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į šalių (faktinių ir ginčijamų) elgesį iki ir po sutarties sudarymo bei kt. (CK 6.193 straipsnis). Bylos nagrinėjimo teisme metu teismo nustatyta, kad M. Š. laisva valia sudarė su A. Z. skolos grąžinimo ir laidavimo sutartį, jis suvokė, kad skolina 78800 Lt A. Z. ir F. R., M. Š. buvo žinoma apie šių asmenų bendrą verslą Ispanijoje. A. Z. sutarties sudarymo metu aiškiai išreiškė savo valią tuos pinigus iš M. Š. pasiskolinti, jis laisva valia ir niekieno neverčiamas pasirašė visuose trijuose sutarties egzemplioriuose, juose savo ranka įrašė, kad pinigus gavo. Nė viename sutarties egzemplioriuje nėra įrašyta jokių papildomų sąlygų apie galimą sutarties perrašymą. Teismo manymu, aiškinimai apie neva dokumentų neturėjimą ir ketinimą perrašyti sutartį tėra A. Z. taktika bandant išvengti skolos grąžinimo. Teismas laikė, kad šalių sandoris nebuvo apsimestinis, todėl sprendė, kad nėra pagrindo perkelti paskolos gavėjo teises ir pareigas F. R.. Teismas, ištyręs pateiktus įrodymus, bei išklausęs šalių bei liudytojo parodymų, padarė išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.
Ieškinį atmetus, iš ieškovo A. Z. atsakovui M. Š. priteisė 1200 Lt turėtas atstovavimo išlaidos ir 18,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu A. Z. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (130-135 b. l.).
Šalies argumentai
1. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, jog labiau yra tikėtini M. Š. teiginiai, kad ieškiniu šioje byloje ieškovas A. Z. siekia išvengti skolos grąžinimo pareigos, o atsakovas F. R. gyvena Ispanijoje, todėl iš jo išieškojimas būtų apsunkintas. Šie teismo teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovas M. Š. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad vykdė skolos išieškojimą iš F. R., jo įmonės ar kad pastarieji neturi jokio turto Ispanijoje ir dėl to išieškojimas iš jo būtų apsunkintas.
2. F. R. sutarties pasirašymo metu tikrai neturėjo asmens dokumentų, o teismo išvadai prieštarauja byloje esantys įrodymai, ir net paties M. Š. paaiškinimas. Teismas visiškai nesiaiškino ir M. Š. bei F. R. siejusių santykių. Teismas nesiaiškino aplinkybių kodėl M. Š. buvo registruotas Ispanijoje F. R. įmonei priklausančiose patalpose ir nepasisakė dėl R. R. atsiliepime į ieškinį nurodomų aplinkybių. Apeliantas laiko, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyręs įrodymų viseto ir neįvertinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, dėl ko nepagrįstai laikė, jog neįrodyta, kad pasirašant sutartį F. R. neturėjo asmens dokumentų, dėl ko M. Š. ir F. R. paprašė Z. sutartį pasirašyti kaip paskolos gavėjas, todėl neįrodyta ir tai, jog A. Z. šiame teisiniame santykyje tebuvo statytinis. Teismas vertindamas liudytojo P. Z. parodymus taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai išskirtinai rėmėsi skolos grąžinimo ir laidavimo sutartimi, nors ieškovas, atsakovas F. R. ir liudytojas aiškiai nurodė, jog tikrasis paskolos gavėjas, priešingai nei nurodyta sutartyje, buvo atsakovas F. R..
3. Apelianto manymu byloje gausu įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai buvo reikalingi F. R. verslui, jam ir buvo jie perduoti, pinigus M. Š. dalimis grąžino išskirtinai F. R., kuris ne kartą raštiškai pripažino, jog tikrasis skolininkas yra jis, iki pat 2012 m., t.y. net praėjus šešeriems metams po sutarties sudarymo, A. Z. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikoje esantis nekilnojamasis turtas, tačiau M. Š. niekuomet išieškojimo į jį nenukreipė ir pan. Tai, kad teismo sprendime nurodyta, jog A. Z. laisva valia ir niekieno neverčiamas pasirašė visuose trijuose sutarties egzemplioriuose, įtakos sprendžiant klausimą, ar A. Z. buvo statytinis, o sutartis - apsimestinė, reikšmės neturi. Sutartis nėra ginčijama kaip sudaryta dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą M. Š. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą (148-151 b. l).
Apeliantas be jokio tikslo remdamasis įstatymu (CK 6.189 str. 1 d. ir CK 6.116 str. 3 d.) įrodinėja skolos perkėlimo sutarties galiojimo aplinkybes. Apeliantas argumentus apie Europos vykdomąjį raštą iškėlė tik apeliaciniame skunde ir nepasinaudojo teise teikti įrodymus. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pats sau prieštarauja atmesdamas ieškovo argumentus, kad atsakovas F. R. pasirašant sutartį neturėjo asmens dokumentų. Pažyma apie paso paėmimą yra surašyta 2005-04-07, o skolos grąžinimo ir laidavimo sutartis, kurią pasirašė F. R., yra sudaryta 2006-03-27, todėl nesant įrodymų, kada F. R. pasas grąžintas, nėra žinoma ar jis šio paso neturėjo. Be to, šalies asmenybė gali būti nustatyta ne tik pagal pasą. Todėl pastebi, kad paskolos sutartis yra galiojanti ir be notarinio patvirtinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas M. Š. būdamas kreditoriumi kreipėsi dėl skolos priverstinio išieškojimo iš A. Z. ir F. R., 2008-10-03 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-339-362/2008, iš A. Z. ir F. R. solidariai priteista M. Š. 48600 Lt negrąžintos skolos, 5230 Lt palūkanų, 5 % palūkanų pagal skolos grąžinimo ir laidavimo sutartį, kuria M. Š. paskolino A. Z. 78000 litų. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad ši sutartis pasirašyta visų trijų šalių - M. Š., A. Z. ir F. R.. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-24 nutartimi atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-339-362/2008. Byloje pateikta skolos perkėlimo sutartis pasirašyta A. Z. ir F. R., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas A. Z. po santuokos nutraukimo nebeturėjo savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, o atsakovas F. R., būdamas Ispanijoje, nepriimdavo siunčiamų dokumentų, nors per A. Z. atsiuntė pranešimą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Kasacinio teismo praktiką, kad spręsdamas dėl sandorį sudariusių šalių valios, išreikštos išorine išraiškos forma, atitikties jų vidinės valios turiniui, teismas turi vadovautis ne sutarties pažodiniu tekstu, bet vertinti sutarties sudarymo aplinkybes, aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnis). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė šalys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas M. Š. laisva valia sudarė su ieškovu A. Z. skolos grąžinimo ir laidavimo sutartį, suvokė, kad skolina 78800 Lt A. Z. ir F. R.. A. Z. sutarties sudarymo metu aiškiai išreiškė savo valią pinigus iš M. Š. pasiskolinti, jis laisva valia ir niekieno neverčiamas pasirašė visuose trijuose sutarties egzemplioriuose, juose savo ranka įrašė, kad pinigus gavo. Nė viename sutarties egzemplioriuje nėra įrašyta jokių papildomų sąlygų apie galimą sutarties perrašymą.
Apeliantas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.189 straipsnio 1 dalį skolos perkėlimo sutartis negalioja, nes kreditorius pasirašyti nesutiko. Pirmosios instancijos teismas šį pasirašytą susitarimą vertino kaip rašytinį įrodymą ir pagrįstai sprendė, kad A. Z. ir F. R. tarpusavyje 2009 m. gruodžio mėn. susitarė dėl skolos padengimo M. Š., bet tų susitarimų nevykdė. Atsakovas F. R. nepateikė įrodymų apie likusios skolos grąžinimą, o ieškovas A. Z. nepateikė įrodymų, kad abu solidarūs skolininkai vykdė skolos grąžinimą, kad ir kita forma t.y. įskaitymu ar pan. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą apie skolos grąžinimo pareigos nevykdymą, esant ir taip apsunkintam išieškojimui.
Dėl apelianto argumentų susijusių su teismo sprendimo priverstinio įvykdymo forma ir tvarka kolegija sprendžia, kad atsakovas M. Š. kaip kreditorius turėjo teisę pasirinkti skolos išieškojimo iš skolininko ar laiduotojo būdą ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo vykdymą nukreipti į vieno ar abiejų solidarių skolininkų turtą. Teismo sprendimo vykdymo veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes ieškinio dalyku yra 2006-03-27 sutarties esmė ir galiojimas. Pažymėtina, kad vykdomieji raštai išieškoti skolą buvo išduoti 2008-11-17, Europos vykdomasis raštas buvo išduotas 2009-02-09. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad prievolės neįvykdžius, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, civilinio proceso kodekso 185 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintų faktinių aplinkybių, šalis siejusių susitarimų, jų ir liudytojo parodymų netinkamo vertinimo yra nepagrįsti. Bylos dokumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad F. R. 2006-03-27 pasirašydamas skolos grąžinimo ir laidavimo sutartį neturėjo asmens dokumentų ir kaip nurodo atsakovas atsiliepime, liudytojas P. Z. nebuvo atsakingas už F. R. asmens dokumentus ir teisme nenurodė konkrečių aplinkybių, bet nurodė jų neprisimenantis ir nežinantis kuris iš dalyvavusių grąžins pinigus (b.l.119). Teismas įvertino liudytojo parodymus apie pinigų perdavimą dalyvaujant F. R. ir A. Z., padarė išvadą apie parodymų nekonkretumą, todėl kolegija sprendžia, kad ieškinyje įrodinėjamų aplinkybių šie parodymai nepatvirtino, o kitų įrodymų visuma nepaneigia paskolos sutarties galiojimo skolininko ir laiduotojo atžvilgiu.
Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo F. R. asmens dokumentų turėjimo ar neturėjimo sutarties pasirašymo momentu neturi reikšmės sandorio galiojimui. Kaip nurodo atsakovas, pažyma apie paso paėmimą buvo surašyta 2005-04-07, o skolos grąžinimo ir laidavimo sutartis sudaryta 2006-03-27, nėra duomenų kada atsakovui pasas grąžintas, nėra žinoma ar jis paso neturėjo. Be to, asmens tapatybė gali būti nustatyta ne tik pagal pasą, bet ir pagal kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame yra asmens kodas ir nuotrauka. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl notaro atsisakymo tvirtinti sutartį nėra reikšmingos, nes pagal įstatymą paskolos sutarčiai notarinė forma nėra privaloma, paskolos sutartis yra galiojanti ir be notarinio patvirtinimo. Kolegija pažymi, kad bylos dokumentai patvirtina šalių valią pasirašant 2006 m. kovo 27 d. skolos sutartį, kurioje vis tik yra įrašyti atsakovo F. R. duomenys - asmens kodas, o sutartyje įrašytų duomenų teisingumas patvirtintas sutarties šalių parašais.
Dėl sutarties šalių tarpusavio santykių ir įsipareigojimų apeliantas teigia, kad su atsakovu M. Š. buvo pažįstami neilgai, todėl negalėjo skolinti nepažįstamam asmeniui. Šiuos teiginius paneigia sutarties pasirašymo aplinkybės, sutarties turinys ir atsakovo M. Š. argumentai, kad sutartis sudaryta pagal įstatymo (CK 6.871 str. 1 d.) nuostatas, kad buvo sudaryta ne dovanojimo sutartis, kuri būna sudaroma tarp giminaičių, kad paskolos sutarties įvykdymas ir pinigų gražinimas buvo užtikrintas solidaraus skolininko t.y. laiduotojo.
Apeliantas dėl teismo atsisakymo vertinti į lietuvių kalbą neišverstą registracijos Ispanijoje pažymą teigia, kad taip liko neįvertintas atsakovų R. Š. ir F. R. bendradarbiavimo faktas. Atsakovas įrodinėja, kad nei su F. R., nei jo verslu Ispanijoje jokių reikalų niekada neturėjo, yra gyvenęs Ispanijoje tik atostogaudamas, o apelianto teiginys, kad R. Š. buvo registruotas F. R. patalpose, yra neteisingas, nes žinoma, kad atsakovas F. R. Ispanijoje nekilnojamojo turto neturi. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus pagrįstai nurodė, kad atsakovo F. R. atsiųsta M. Š. registracijos Ispanijoje pažyma neišversta į lietuvių kalbą, todėl teismas įrodymo, neatitinkančio leistinumo reikalavimų, nevertino. Ieškovas turėjo galimybę pateikti leistinus rašytinius įrodymus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacijoje, paneigti kitos šalies teiginius, tačiau tokių įrodymų nepateikė.
Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad dalį paskolos sumos gražino atsakovas F. R., atitinka solidaraus skolininko laiduotojo pareigą ir nepatvirtina 2006-03-27 skolos sutartį buvus apsimestine (CK 6.76 str. 1 d.). Apelianto argumentai dėl byloje žinomo fakto apie atsakovo prašymą aptarti veiksmų planą, baigti skolos bylą, nuimti turto areštą ir kiti argumentai, negali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą. Kaip teisingai nurodo atsakovas, kreditoriui suteikta teisė reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
Kolegija pripažįsta, kad apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių pasirašytos 2006-03-27 skolos grąžinimo ir laidavimo sutarties, sudarytos išreiškiant visų sutarties šalių tikrąją valią teisėtumo, teismas nepažeidė apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus suformuotos įrodinėjimo taisyklės, apelianto iškelti nauji argumentai dėl sprendimo vykdymo neteisėtumo nenagrinėtini, nes įstatymas draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme CPK 312 str. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Šalims priteisiamos bylinėjimosi išlaidos CPK 93str. tvarka. Apeliacinio skundo netenkinus, priteisiamos atsakovo M. Š. turėtos bylinėjimosi išlaidos 700 Lt pagrįstos pateiktais į bylą ir atstovavimą patvirtinančiais įrodymais.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. Š. iš ieškovo A. Z. 700,00 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.