- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-04
- Bylos Nr.
- 1A-839-360-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00185-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- M. S.
- Advokatai
- Jurijus Koreckis
Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-839-360/2013
Teisėjas V. Gadeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00185-2013-7
2013 m. lapkričio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį:
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl padaryto nusikaltimo 2013 m. sausio 2 d.) – laisvės atėmimu 1 metams;
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl padaryto nusikaltimo 2013 m. sausio 11 d.) – laisvės atėmimu 1 metams;
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl padaryto nusikaltimo 2013 m. kovo mėn.) – laisvės atėmimu 1 metams;
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl padaryto nusikaltimo 2013 m. balandžio 6 d.) – laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 1 metai 6 mėnesiai.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 6 punktais, 4 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas 1 metams, M. S. įpareigotas 6 mėnesius tęsti darbą, 2 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą: 2013 m. sausio 2 d., apie 18.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), M. S. tyčia vieną kartą koja įspyrė mažamečiui D. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), į lytinius organus, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą.
Be to, 2013 m. sausio 11 d., tarp 12.00–14.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), M. S. tyčia vieną kartą ranka trenkė mažamečiui D. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą.
Be to, 2013 m. kovo mėnesį, tiksli diena ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, apie 18.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), M. S. tyčia vieną kartą koja spyrė mažamečiui D. J., gim. (duomenys neskelbtini), į koją, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą.
Be to, 2013 m. balandžio 6 d., apie 10.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), M. S. tyčia ranka sugriebė mažamečiui D. J., gim. (duomenys neskelbtini), už kaklo ir suspaudė, po to ranka sudavė vieną smūgį į kaklą, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d. už 2013 m. sausio 2 d. padarytą nusikaltimą ir dėl šios dalies jį išteisinti. Taip pat pakeisti nuosprendį, perkvalifikuoti jo veikas pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 įtvirtintą naują BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti kuo trumpesnę viešųjų darbų bausmę. Taip pat apeliacinės instancijos teismui nenustačius veikų perkvalifikavimo pagrindo, pakeisti teismo nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė, kad dėl posūnio D. J. neklausymų jį kartais sudrausmindavo ir pavartodavo fizinį poveikį, tačiau tai darė ne tam, kad jam sukeltų skausmą. Pažymi, kad visus kaltinimus pripažino, išskyrus vieną 2013 m. sausio 2 d. inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo teigimu, 2013 m. sausio 2 d. D. J. koja į lytinius organus nespyrė, nes tuomet namuose sėdėjo ant grindų ir žiūrėjo, kaip žaidžia vaikai. Savo koją laikė atrėmęs į stalą, o D. J. atbėgęs prie stalo paslydo, griuvo ir pats susitrenkė lytinius organus. Teigia, kad posūnis nebuvo žalojamas tiek, kad jam prireiktų medikų pagalbos, psichologų ir pan. Pasak apelianto, žmona policiją iškvietė tam, kad galutinai būtų suformuota byla, kurią nori panaudoti skyryboms. Anot nuteistojo, iš turimų įrodymų, be jo prisipažinimo, teismas nebūtų galėjęs neginčytinai patvirtinti kiekvieną kaltinimo faktą ir kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikaltimų, o jis savo kaltę pripažino visiškai, išskyrus dėl smurto pavartojimo 2013 m. sausio 2 d.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo paskirta bausme. Nurodo, jog teismas nustatęs, jog jis baustas administracine tvarka, nėra teistas, nėra asocialus, dirba, nelinkęs nusikalsti, turėjo pagrindą paskirti trumpesnio termino laisvės atėmimą ir jo vykdymą atidėti trumpesniam terminui. Be to, nors jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teismas to nepripažino kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kas būtų turėję įtakos bausmės individualizavimui. Mano, kad paskirta bausmė aiškiai per griežta atsižvelgiant į jo asmenybę, o ypač į tai, kad fizinį poveikį jis vartojo auklėjimo tikslais, nes posūnis yra nepaklusnus vaikas. Nuteistojo įsitikinimu, jis buvo provokuojamas tyčia, o visa tai buvo žmonos fiksuojama tam, kad būtų galima iškviesti policiją ir tai panaudoti prieš jį.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis yra nuteistas už mažamečiui sukeltą fizinį skausmą pagal BK 140 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią iki 2013-07-12 įskaitytinai. Tačiau priėmus 2013-07-02 įstatymą Nr. XII-501, kuris įsigaliojo nuo 2013-07-13, Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnis papildytas nauja 2 dalimi: „Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“. Pasak nuteistojo M. S., mažametis buvo šeimos narys, nuteistasis buvo ir yra kol kas susituokęs su jo motina, veikų padarymo metu jie gyveno kartu ir pan. Jis buvo šeimos narys, o kadangi fizinį skausmą jis sukėlė savo šeimos nariui, įsigaliojus naujam kvalifikuojančiam požymiui ir jį pritaikius, jo teisinė padėtis švelnėja, nes sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, todėl mano, kad jo veika turi būti perkvalifikuota pagal BK naujos redakcijos 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti viešieji darbai. Pabrėžia, kad pasikeitus BK 140 straipsnio redakcijai, jo teisinė padėtis švelnėja, nes atsirado naujas jo veikas kvalifikuojantis požymis, o pagal jį kvalifikavus veikas taikoma alternatyvi sankcija, kurioje numatyti viešieji darbai.
Apelianto manymu, paskirta bausmė neatitinka nei padarytų nusikaltimų, nei jo asmenybės, yra per griežta ir neefektyvi siekiant bausmės tikslų. Perkvalifikavus veiką galima paskirti adekvačią bausmę – viešuosius darbus.
Teismo posėdyje nuteistojo M. S. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. ginčija savo kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui D. J., teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis 2013 m. sausio 2 d., apie 18.00 val., tikslesnis ikiteisminio tyrimo metu laikas nenustatytas, gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą koja spyrė mažamečiui D. J. į lytinius organus, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą. Nuteistojo M. S. teigimu, jis D. J. nemušė, nes tuomet namuose sėdėjo ant grindų ir žiūrėjo, kaip žaidžia vaikai. Savo koją laikė atrėmęs į stalą, o D. J. atbėgęs prie stalo paslydo, griuvo ir pats susitrenkė lytinius organus, todėl pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 epizodas) jis turi būti išteisintas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, tinkamai nustatė įvykio aplinkybes bei pagrindė nuteistojo kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką šiame epizode.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nors nuteistasis M. S. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (1 epizodo) neigė, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais.
Nukentėjusysis mažametis D. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad namie sėdėdamas prie stalo jis netyčia koja pajudino stalą ir sutrukdė M. S. žiūrėti televizorių, todėl patėvis, sėdėdamas kitoje stalo pusėje, įspyrė jam į lytinius organus, jam skaudėjo (t. 1, b. l. 76). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja nukentėjusiojo mažamečio atstovė L. S. Liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. S. nuolat vartojo fizinį smurtą prieš D. J. Tą dieną, kai M. S. įspyrė D. J. į lytinius organus, ji buvo namuose. Abu jie sėdėjo prie stalo, ji buvo išėjusi į virtuvę. Sūnus pradėjo verkti, ji paklausė kas nutiko, o sūnus atsakė, kad pajudino stalą ir tuomet M. jam įspyrė į lytinius organus (t. 1, b. l. 76).
Nukentėjusiojo mažamečio D. J. ir liudytojos nukentėjusiojo mažamečio atstovės L. S. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, vieni kitus papildo ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti jų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo. Nuosprendyje šie įrodymai buvo ištirti ir įvertinti ne atsietai vienas nuo kito, o įvertinta jų visuma, tai ir leido apylinkės teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl smurto veiksmų pavartojimo prieš mažametį D. J., sukeliant jam fizinį skausmą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o tai, jog apeliantui teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nepalankios, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
Nuteistojo versija, kad 2013 m. sausio 2 d. jis namuose sėdėjo ant grindų ir žiūrėjo, kaip žaidžia vaikai, savo koją laikė atrėmęs į stalą, o D. J. atbėgęs prie stalo paslydo, griuvo ir pats susitrenkė lytinius organus, nagrinėjamu atveju yra neįtikinantys. Akivaizdu, jog tai teigdamas M. S. siekia sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę.
Bylos medžiaga liudija, jog nuteistasis M. S. prieš mažametį D. J. fizinį smurtą vartojo dažnai, to neneigia ir pats apeliantas, teigdamas, kad mažametį jis taip auklėja. Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, nuosprendyje aptartus įrodymus, mano, kad jų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis M. S. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų padarinius – mažamečiui nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą ir norėjo taip elgtis.
Nenustatyta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad mažamečio motina siekė apkalbėti savo sutuoktinį. Taip pat teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytoja mažamečio nukentėjusiojo atstovė L. S. parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teigti apie jos suinteresuotumą bylos baigtimi, kartu siekiant pakenkti pačiai sau, nėra jokio pagrindo.
Toks įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokia jo veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl apylinkės teismas visiškai teisingai M. S. veiką kvalifikavo pagal šią teisės normą.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo paskirta bausme. Apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veikas pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 įtvirtintą naują BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti kuo trumpesnę viešųjų darbų bausmę, o nenustačius veikų perkvalifikavimo pagrindo, pakeisti teismo nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Visų pirma, atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Nors nuteistasis teigė, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai galisi, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuosprendyje nepripažinta pagrįstai. Norint pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tiek ir apeliaciniame skunde, savo kaltę pripažinto tik iš dalies, neigė kai kurias nustatytas aplinkybes, o nustatytas aplinkybes pateikė beveik kaip atsitiktines, siekdamas palengvinti savo padėtį. Todėl nėra pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir gailisi.
Teisėjų kolegijos nuomone, M. S. paskirtoji bausmė tinkamai motyvuota. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas už keturis tyčinius nusikaltimus, nusikalto būdamas neteistas, nebaustas administracine tvarka. M. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Taip pat atsižvelgta į tai, jog sankcijoje už M. S. padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmei nenumatytos jokios alternatyvios bausmės, todėl M. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą ir paskiriant įpareigojimą, taip apribojant jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Apylinkės teismo nuomone, tai skatins kaltininką laikytis įstatymų ir nebenusikalsti, priešingu atveju bus galima spręsti klausimą dėl atidėtos bausmės vykdymo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. S. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio.
Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti jo veikas pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 įtvirtintą naują BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti kuo trumpesnę viešųjų darbų bausmę. Pažymėtina, kad priimant nuosprendį nurodoma nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija. M. S. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė 2013 m. sausio 2 d. Tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo šio straipsnio 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d., redakcija. Taigi nuteistojo M. S. nurodoma nauja nusikaltimo redakcija veikos padarymo metu dar negaliojo. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi tik grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikaltimą padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti nuteistojo M. S. apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.