- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-09
- Bylos Nr.
- 2-1566/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Artūras Driukas, Vytas Milius (pran.)
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie LR VRM
- Trečiasis asmuo
- "Inta" "ERP" Bendrovė eVigilo Ltd (Izraelis)
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas), Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pranešėjas) ir Artūro Driuko,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo eVigilo Ltd atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6515-603/2010, kuria Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti ieškovo eVigilo Ltd ieškinį atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl viešojo pirkimo komisijos sprendimų (dėl preliminariosios pasiūlymų eilės nustatymo ir patvirtinimo panaikinimo atvirame konkurse „Gyventojų perspėjimo ir informavimo, naudojant Viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų tinklų infrastruktūrą, sistemos pirkimas“) panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
2010 m. birželio 29 d. ieškovas eVigilo Ltd kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimus sudaryti preliminarią pasiūlymų eilę ir ją patvirtinti. Taip pat ieškiniu prašė panaikinti kitus techninės pasiūlymų dalies įvertinimo rezultatus, patvirtinančius atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM sprendimus (jei tokie buvo) bei įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti tiekėjų pasiūlymus.
Žemesnės instancijos teismas
2010 m. liepos 2 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi atsisakė priimti ieškovo eVigilo Ltd ieškinį. Tokį sprendimą teismas grindė tuo, kad ieškovas nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, o tai pagal CPK 137 str. 2 d. 3 p. nuostatas yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį. Teismas nurodė, kad viešojo pirkimo procedūros prasidėjusios iki 2010 m. kovo 2 d. VPĮ pakeitimų, kuriais į Lietuvos Respublikos teisę buvo perkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB nuostatos, (ginčijamos viešojo pirkimo procedūros buvo pradėtos 2010 m. sausio 22 d.) turi būti tęsiamos pagal viešojo pirkimo procedūrų pradžios momentu galiojusį VPĮ. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pretenzija perkančiajai organizacijai turi būti pateikta per 5 dienas nuo dienos, kurią tiekėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie tariamą savo teisėtų interesų pažeidimą. Ieškovo nurodytas 15 dienų terminas, nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/66/EB (ši direktyva turėjo būti perkelta i nacionalinę teisę iki 2009 m. gruodžio 20 d.), pretenzijai pareikšti šiuo konkrečiu atveju nėra taikomas, nes tiesiogiai galioti minėtoji direktyva pradėjo 2010 m. kovo 2 d. pakeitus VPĮ, o ne nuo 2009 m. gruodžio 20 d. Taigi ieškovas laiku nepateikė pretenzijos perkančiajai organizacijai t. y. minėtąjį 5 dienų terminą praleido, ir tuo nesilaikė įstatymų nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Kartu Vilniaus apygardos teismas atkreipė ieškovo dėmesį į tai, kad ieškinio pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, nes ieškovas ieškiniu prašė teismo „įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti tiekėjų pasiūlymus“, o preliminarios eilės sudarymo funkcija VPĮ prasme nėra priskirta teismų kompetencijai, todėl minėtasis ieškovo reikalavimas negali būti nagrinėtinas teisme.
Šalies argumentai
2010 m. liepos 14 d. ieškovas eVigilo Ltd pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6515-603/2010. Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti 2010 m. liepos 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šį prašymą ieškovas grindžia tokiais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausias teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jei netinkamai ar ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlyginė, privatūs asmenys (tiekėjai) gali jomis tiesiogiai remtis teismuose prieš perkančiąją organizaciją, kaip prieš valstybę. Nagrinėjamu atveju Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB turėjo būti perkelta 2009 m. gruodžio 20 d., o realiai buvo perkelta 2010 m. kovo 2 d. Šios direktyvos nuostata, kuria nustatytas minimalus 10 dienų nuo sprendimo faksu išsiuntimo pirkimo dalyviui dienos terminas, per kurį jis gali reikalauti šio sprendimo peržiūros, yra tiksli, aiški ir besąlyginė. Kadangi ginčijamo viešojo pirkimo procedūros buvo pradėtos 2010 m. sausio 22 d. t. y. po direktyvoje nustatyto reikalaujamo jos nuostatų įgyvendinimo termino, apeliantas turi teisę teismuose prieš perkančiąją organizaciją remtis tikslia, aiškia, besąlygine Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nuostata, kuria nustatytas minimalus 10 dienų terminas pretenzijai pareikšti.
2. Aktualios redakcijos (t. y. 2010 m. kovo 2 d.) VPĮ nustato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos pirkimų procedūros tęsiamos pagal Lietuvos Respublikos VPĮ (Žin., 2006, Nr. 4-102; 2009, Nr. 93-3986) nuostatas. Nagrinėjamu atveju ginčų nagrinėjimas neturėtų būti laikomas pirkimų procedūra ir ginčų nagrinėjimui turėtų būti taikomos nuo 2010 m kovo 2 d. įsigaliojusios VPĮ nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkelta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB.
3. Ieškovas- Izraelyje registruota ir esanti įmonė, o tai lemia, kad ieškovui 5 dienų terminas objektyviai yra per trumpas suvokti savo interesų pažeidimą, pateikti pretenziją laiku, o vėliau apsunkina pažeistų interesų gynimą teisme. Tokios pozicijos, kad minėtojo termino trumpumas apsunkina tiekėjų pažeistų interesų gynimą teisme, laikosi ir Lietuvos Aukščiausias teismas. Lietuvos Aukščiausias teismas, nagrinėdamas Europos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su direktyva Nr. 89/665, atsižvelgdamas į aptariamo 5 dienų termino trumpumą, padarė išvadą, kad apskundimo procedūros nuostata, pagal kurią perkančioji organizacija negali nagrinėti tiekėjų pretenzijų, paduotų praleidus 5 dienų terminą, apsunkina ši terminą praleidusių tiekėjų galimybes ginti pažeistus interesus teismine tvarka. Taigi Vilniaus apygardos teismui 2010 m. liepos 2 d. atsisakius priimti ieškinį, nes ieškovas praleido 5 dienų terminą pretenzijai pareikšti ir tuo nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, buvo nepagrįstai suvaržyta ieškovo teisė ginti savo pažeistus interesus teisme.
4. Lietuvos Aukščiausias teismas 2009 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009 pažymėjo, kad tuo atveju, jei perkančioji organizacija priėmė ir išnagrinėjo tiekėjo pretenziją, kuri jai buvo pateikta praleidus 5 dienų pretenzijos pateikimo terminą, reiškia tai, kad pretenzijos pateikimo terminą perkančioji organizacija atnaujino. Nagrinėjamoje situacijoje perkančioji organizacija ieškovo eVigilo Ltd pretenziją priėmė bei nagrinėjo ir pateikė atsakymą, kad ieškovo reikalavimų netenkins. Tai leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija buvo.
5. Ieškinio ir pretenzijos reikalavimus dėl sprendimų neteisėtumo ieškovas grindė perkančiosios organizacijos tęstiniu pažeidimu t. y. vengimu suteikti informaciją apie atliktą pasiūlymų techninės dalies įvertinimą. CK 1.127 str. 5 d. nuostatos numato, jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nagrinėjamos bylos ieškinio ir pretenzijos pateikimo terminams skaičiuoti turėtų būti vadovaujamasi minėtąja CK nuostata. Pritaikius šią nuostatą negalėtų būti laikoma, kad ieškovas eVigilo Ltd praleido 5 dienų terminą pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai.
6. Negalima sutikti su Vilniaus apygardos teismo argumentu, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti tiekėjų siūlymus yra nenagrinėtinas teisme ir neatitinka CPK 135 str. nustatytų ieškinio turinio reikalavimų. Perkančiajai organizacijai neteisėtai įvertinus tiekėjų pasiūlymus, reikalavimas įpareigoti tai atlikti yra teisėtas ir pagrįstas. Dar daugiau, jei teismas vertina šį reikalavimą kaip ieškinio trūkumą, neaišku, kodėl nebuvo paskirtas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Europos Bendrijų pagrindu įsteigta Europos Sąjunga (toliau – ES) pagal savo pobūdį yra organizacija, kurios sukurta teisės sistema iš esmės skiriasi tiek nuo nacionalinės teisės sistemos, tiek nuo tarptautinės teisės sistemos. Europos Sąjungos teisė sudaro savarankišką teisės sistemą, turinčią tik jai būdingų savybių. Kitaip negu nacionalinė teisės sistema ES teisė reglamentuoja tik tam tikrus, Europos Bendrijų steigiamosiomis sutartimis konkrečiai apibrėžtus santykius.
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. t. y. nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į ES dienos, pirminių sutarčių (pirminės sutartimis laikomos Bendrijų steigimo sutartys, jas papildžiusios ir keitusios sutartys, stojimo sutartys) nuostatos naujosioms valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvai, yra privalomos ir privalo būti taikomos tose sutartyse ir įstojimo akte nustatytomis sąlygomis (Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 2 straipsnis). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punkte nustatyta, kad ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Tai reiškia, jog ES teisės taikymas, jos viršenybės užtikrinimas yra vienas iš valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, kurį valstybė ir jos valdžios institucijos privalo vykdyti. Kartu tai reiškia, kad nacionaliniai įstatymai negali paneigti ES teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 str. (buvęs Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 str.) nuostatos nustato, kad ES institucijos ES tikslams įgyvendinti priima reglamentus, leidžia direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas ar nuomones. Minėtojo Europos Bendrijos steigimo sutarties straipsnio 3 d. nurodo, jog direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Tai reiškia, kad direktyva nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas.
Viešųjų pirkimų institutas yra tiek nacionalinės, tiek Europos Bendrijos teisės objektas. Ši aplinkybė lemia tai, kad be nacionalinių teisės aktų, iš viešojo pirkimo kylantys teisiniai santykiai yra reguliuojami ir Europos Bendrijos teisės aktais – direktyvomis. Kaip jau minėta, direktyvos nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o tai reiškia, jog bylos šalys direktyvomis, priešingai nei reglamentais, negali tiesiogiai remtis teisminiuose ginčuose, kurie kilo iš viešojo pirkimo teisinių santykių, tačiau tai nereiškia, kad nacionalinėje teisinėje sistemoje direktyvos, kaip Bendrijos teisės normos, praranda teisinę reikšmę. Visų pirma, direktyvos turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Taigi direktyvų tiesioginio veikimo prielaida yra netinkamas ar pavėluotas direktyvų nuostatų perkėlimas ar jų neperkėlimas į nacionalinę teisės sistemą. Visgi direktyva nacionaliniame teisme gali būti remiamasi tiesiogiai tik esant išimtinėms sąlygoms: pirma, turi būti pasibaigęs direktyvos įgyvendinimo terminas ir ji neįgyvendinta arba netinkamai įgyvendinta; antra, direktyva turi būti aiški, apibrėžta ir besąlyginė; trečia direktyva turi suteikti asmeniui teises. Tik esant nurodytoms sąlygoms asmuo turi teisę remtis direktyvos nuostatomis nacionaliniame teisme.
Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB turėjo būti inkorporuota į Lietuvos teisės sitemą iki 2009 m. gruodžio 20 d. (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB 3 str. 1 d.), tačiau realiai ji buvo inkorporuota 2010 m. kovo 2 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ir pavėluotai, tačiau minėtoji direktyva buvo inkorporuota į Lietuvos teisės sistemą. Kaip minėta, direktyva nacionaliniame teisme gali būti remiamasi tiesiogiai tik esant išimtinėms sąlygoms. Viena iš būtinų sąlygų, kuriai esant direktyva galėtų būti remiamasi tiesiogiai nacionaliniuose teismuose, yra ta, kad turi būti pasibaigęs direktyvos įgyvendinimo terminas ir ji turi būti neįgyvendinta arba netinkamai įgyvendinta. Šiuo konkrečiu atveju, nors pavėluotai, bet inkorporavus į Lietuvos teisinę sistemą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/66/EB, minėtosios direktyvos tiesioginis veikimas tapo negalimu.
VPĮ (tiek ankstesnės, tiek aktualios redakcijos) 7 str. nuostatos numato, kad viešasis pirkimas, kai pirkimas atliekamas neskelbiamų derybų būdu, prasideda pateikus kandidatui (kandidatams) kvietimą dalyvauti derybose. Taip pat minėtojo straipsnio nuostatos numato, kad viešasis pirkimas baigiasi, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas, atmetamos visos paraiškos ar pasiūlymai, nutraukiamos pirkimo procedūros, per nustatytą terminą nepateikiama nė viena paraiška ar pasiūlymas, pasibaigia pasiūlymų galiojimo laikas ir pirkimo sutartis nesudaroma dėl priežasčių, kurios priklauso nuo tiekėjų, visi tiekėjai atsiima pasiūlymus ar atsisako sudaryti pirkimo sutartį. Tai reiškia, kad viešųjų pirkimų pretenzijų nagrinėjimas yra sudedamoji viešųjų pirkimų procedūros dalis. Taigi apelianto argumentas, kad viešųjų ginčų nagrinėjimas nėra viešojo pirkimo procedūra, yra nepagrįstas.
Byloje buvo nustatyta, kad viešojo pirkimo procedūros buvo pradėtos 2010 sausio 22 d. Pretenzija perkančiajai organizacijai buvo pateikta 2010 m. birželio 17 d. t. y. galiojant aktualiai VPĮ redakcijai. Aktualioje VPĮ redakcijoje yra nustatyta, kad iki 2010 m. kovo 2 d. pradėtos pirkimų procedūros tęsiamos pagal VPĮ (Žin., 2006, Nr. 4-102; 2009, Nr. 93-3986). Tai reiškia, kad viešojo pirkimo procedūros pradėtos 2010 m. sausio 22 d. turi būti tęsiamos remiantis ankstesnės VPĮ redakcijos (Žin., 2006, Nr. 4-102; 2009, Nr. 93-3986) normomis. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog teisiniai santykiai, susiję su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB įgyvendinimu nebuvo apibrėžti ir kad dėl to galėjo būti suvaržytos asmenų teisės ir teisėti lūkesčiai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aktualios reakcijos VPĮ nuostatos, kurios įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 2 d., Lietuvos Respublikos Seime buvo patvirtintos dar 2010 m. vasario 11 d. įstatymu Nr. XI – 678.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
n utar ia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.