Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal R. S. firmos ,,Tikra pagunda“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Zosės teisingumo dvaras“, R. S. ir G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų R. S. firmos ,,Tikra pagunda“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Zosės teisingumo dvaras“, R. S. ir G. S. pareiškimą dėl 2005 m. liepos 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais uždarosios akcinės bendrovės ,,Midoja“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 12 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Midoja“ bankroto bylą, o 2005 m. liepos 1 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus 80 488,19 Lt sumai (t. 2, b. l. 62, 221).

Pirmasis BUAB ,,Midoja“ kreditorių susirinkimas įvyko 2005 m. liepos 22 d., kuriame dalyvavo kreditoriai, turintys 66,31 procentų visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų (t. 3, b. l. 56).

Pareiškėjai R. S. firma ,,Tikra pagunda“, UAB ,,Zosės teisingumo dvaras“, R. S. ir G. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl minėto kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, tačiau teismas 2005 m. spalio 13 d. nutartimi atsisakė priimti šį pareiškimą ir grąžino jį padavusiems asmenims (t. 4, b. l. 161). Teismas nurodė, kad pareiškimą pateikė ir pasirašė asmenys, kurie nėra minėta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nutartimi įtraukti į BUAB ,,Midoja“ kreditorių sąrašą, jie nėra šios bendrovės kreditoriai ir todėl įstatymas jiems nenumato galimybės ir teisės kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų pagal Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą.

Atskiruoju skundu pareiškėjai prašo minėtą teismo nutartį panaikinti, priimti pareiškimą bei pripažinti juos kreditoriais (t. 4, b. l. 179). Pareiškėjų nuomone, nepriimdamas skundo teismas netinkamai taikė CPK 18 ir 182 straipsnių normas, nes pagal CPK 18 straipsnį, teismo įsiteisėjusi nutartis yra privaloma visiems fiziniams bei juridiniams asmenims, todėl BUAB ,,Midoja“ bankroto administratorius privalėjo teismui pateikti tvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-936-53/2005 patvirtintus kreditorinių finansinius reikalavimus. Pareiškėjai nurodė, jog teismas į kreditorių sąrašą privalėjo juos įtraukti dar ir dėl to, kad nuo įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytų aplinkybių įrodinėjimo jie turi būti atleidžiami (CPK 182 str. 2 d.), o minėta 2005 m. sausio 12 d. nutartimi jie pripažinti kreditoriais. Be to, pareiškėjai teigė, jog nors į kreditorių sąrašą jie neįtraukti, tačiau nėra įrodymų, jog jų pareikšti kreditoriniai reikalavimai būtų nuginčyti.

Atsiliepimu BUAB ,,Midoja“ administratorius paršo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, kad Įmonių bankroto įstatymas nenumato pareiškėjams teisės kreiptis su reikalavimu pripažinti negaliojančiais kreditorių susirinkimo nutarimus, nes nėra priimtos teismo nutarties patvirtinti šių asmenų kreditorinius reikalavimus. Administratorius teigė, kad konkretus kreditorinių reikalavimo dydis yra nustatomas ĮBĮ reglamentuota tvarka ir tvirtinamas atskira teismo nutartimi, tuo tarpu pareiškėjų pateiktų finansinių reikalavimų teismas dar nėra patvirtinęs, nes šie reikalavimai, pateikti teismui sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, yra ginčijami bankroto byloje kaip neteisėti ir nepagrįsti (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8, 10 p.). Be to, administratoriaus nuomone, pareiškėjų pateiktas minėtos 2005 m. sausio 12 d. nutarties aiškinimas neatitinka ĮBĮ 10 straipsnio ketvirtosios dalies 5 punkto ir 26 straipsnio nuostatų, o taip pat pareiškėjai iškraipo CPK 18 bei 182 straipsnių nuostatų turinį ir prasmę, nes neatsižvelgia į minėtas specialias ĮBĮ normas.

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl apeliantų R. S. firmos ,,Tikra pagunda“, UAB ,,Zosės teisingumo dvaras“, R. S. ir G. S. teisės paduoti pareiškimą dėl BUAB ,,Midoja“ 2005 m. liepos 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokį pareiškimą atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiems asmenims. Apeliantai nesutinka su tokia teismo išvada, nes, jų manymu, teismas privalėjo juos įtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą, nes minėta teismo 2005 m. sausio 12 d. nutartimi apeliantai buvo pripažinti šios bendrovės kreditoriais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog norint išspręsti šį ginčą, reikia atsakyti į klausimą, kokie asmenys pagal įmonių bankroto procesą reglamentuojančius įstatymus turi teisę paduoti teismui skundus dėl kreditorių susirinkimų nutarimų.

Kaip žinoma, įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos šiam procesui taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str., CPK 1 str.).

Pagal ĮBĮ 24 straipsnio penktąją dalį kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti skundžiamas teismui. Teisę skųsti turi kreditoriai ir bankrutuojančios įmonės administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr.33 15 p.). Kreditoriais bankroto byloje laikomi fiziniai ir juridiniais asmenys, kurie turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, ir jie, iškėlus bankroto bylą teisme, turi per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus, pateikti juos pagrindžiančius dokumentus (ĮBĮ 21 str. 1 d. 1 p.). Įmonės administratorius pagal pareikštus kreditorių reikalavimus sudaro visų įmonės kreditorių sąrašą ir pateikia jį tvirtinti teismui, o jo manymu nepagrįstus reikalavimus ginčija teisme (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p.). Išsprendus visus ginčus, reikalavimas teismo nutartimi įtraukiamas arba neįtraukiamas į kreditorių reikalavimų sąrašą. Taigi asmenys, kurie nėra teismo nutartimi įtraukti į kreditorių sąrašą, nėra laikomi įmonės bankroto byloje dalyvaujančiais asmenimis, tai yra kreditoriais, ir todėl neturi teisės paduoti skundų dėl kreditorių, turinčių patvirtintus finansinius reikalavimus, susirinkimo nutarimų.

Nagrinėjamu atveju, teismas 2005 m. sausio 12 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Midoja“ bankroto bylą, o kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti minėta 2005 m. liepos 1 d. nutartimi (t. 2, b. l. 62, 221). Kaip matyti iš šios nutarties, į tvirtinamų finansinių reikalavimų sąrašą apeliantų reikalavimai nebuvo įtraukti. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad apeliantų finansiniai reikalavimai šioje byloje būtų teismo patvirtinti vėliau.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti apeliantų pareikšimą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, nes, kaip teisingai nurodė teismas, apeliantai nėra BUAB ,,Midoja“ kreditoriai ir įstatymas jiems nenumato galimybės ir teisės kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų. Teismas teisingai konstatavo, kad ĮBĮ 21 bei 23 straipsnio teisėmis apeliantai galės pasinaudoti tik tuo atveju, jei teismas, išsprendęs jų finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimus, nustatytų, kad jų reikalavimai yra pagrįsti ir įtrauktų juos į BUAB ,,Midoja“ kreditorių sąrašą.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog netinkamai taikytos CPK 18 ir 182 straipsnių normas, jog teismas į kreditorių sąrašą privalėjo įtraukti apeliantus ir pan. Apeliantų teigimu, minėta 2005 m. sausio 12 d. nutartimi, kuria iškelta bankroto byla, teismas pripažino juos kreditoriais, tačiau toks šios nutarties aiškinimas neatitinka bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų. Kaip žinoma, teismas iškelia bankroto bylą, jeigu nustato, kad yra ĮBĮ 9 straipsnio penktojoje dalyje numatytos sąlygos, tai yra iškeldamas bankroto bylą teismas netvirtina kreditorių reikalavimų, o tiria, ar egzistuoja bankroto bylai iškelti reikalingos įstatyme įtvirtintos sąlygos. Šiuo atveju teismas minėtoje 2005 m. sausio 12 d. nutartyje konstatavo, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į UAB ,,Midoja“ balansą įrašyto turto vertės, todėl sprendė, kad bendrovė laikytina nemokia. Taip pat teismas šioje nutartyje nurodė, jog ,,įmonė nepripažįsta R. S. firmos ,,Tikra pagunda“ ir UAB ,,Zosės teisingumo dvaras“ reikalavimų, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad sandoriai, kurių pagrindu reikalaujamos minėtos sumos, yra pripažinti negaliojančiais ir todėl šioje ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo stadijoje šios įmonės laikytinos kreditoriais, kurių kreditoriniai reikalavimai turi būti įvertinti sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtinumo“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas sprendė būtent bankroto bylos iškėlimo klausimą ir vertino ne pareikštų reikalavimų pagrįstumą, o klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo reikalingumo. Šioje nutartyje apeliantų reikalavimai buvo vertinami kaip galimi reikalavimai bendrovei, kaip jos mokumo rodiklis, tačiau kreditorių reikalavimai bei kreditorių sąrašas tvirtinami nebuvo, nes, kaip minėta, su kreditorių reikalavimais ir jų tvirtinimu susiję klausimai yra sprendžiami nagrinėjant bankroto bylą. Dėl šio teisėjų kolegija sprendžia, kad savo atsiliepime administratorius teisingai nurodė, jog apeliantų pateiktas minėtos 2005 m. sausio 12 d. nutarties aiškinimas neatitinka ĮBĮ 10 straipsnio ketvirtosios dalies 5 punkto ir 26 straipsnio nuostatų, jog apeliantai iškraipo CPK 18 bei 182 straipsnių nuostatų prasmę, nes neatsižvelgia į minėtas specialias ĮBĮ normas.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliantų pareiškimą dėl BUAB ,,Midoja“ kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.