Kauno apygardos teismo nutartis

3. Nuteistasis B. M. ir jo gynėja advokatė Raimonda Lazauskienė skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį ir prašo panaikinti priimtą skundžiamą nuosprendį ir B. M. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Skunde teigiama, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, neįvertino bylos įrodymų visumos nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo kaip nusikalstamos veikos požymių kontekste, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, nepagrįstai vertino tik B. M. kaltinančius įrodymus, o nuteistąjį teisinančių įrodymų nevertino ir dėl jų išvis nepasisakė, nors būtent nuteistąjį teisinantys įrodymai ir paneigia jo kaltę. Be to, skundžiamas nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas. Nuosprendyje tik paviršutiniškai išdėstomi byloje surinkti įrodymai, tačiau kaltinimą grindžiantys įrodymai teismo neįvertinti ir dėl jų reikšmės pagrindžiant nuteistojo kaltę visiškai nepasisakyta. Neginčytina, kad toks nuosprendis negali būti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

3.2. Nagrinėjamu atveju skundžiamas nuosprendis neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų, kadangi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu tik paviršutiniškai nuosprendyje išdėstė byloje surinktus įrodymus, kurie teismo įsitikinimu grindžia nuteistojo kaltę, tačiau įrodymų vertinimo ir analizės nepateikė, taip pat nieko nepasisakė dėl byloje nustatytų prieštaravimų bei nuteistąjį teisinančių įrodymų, kurie visiškai paneigia nuteistojo kaltę. Pirma, teismas nepagrįstai rėmėsi byloje pateikta specialisto D. B. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste - Specialisto išvada), kuria nukentėjusiajai D. P. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi ekspertizei pateikti nukentėjusiosios medicininiai išrašai patvirtina, jog faktiškai nukentėjusiajai sveikata dėl padarytų sužalojimų nebuvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Antra, teismas nepagrįstai konstatavo neva B. M. pripažino, kad pažeidė norminių aktų reikalavimus dėl šunų auginimo ir laikymo. Trečia, teismas nepagrįstai konstatavo tyčinius nuteistojo veiksmus.

3.3. Skunde nurodoma, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytu sužalojimo mastu visiškai nevertindamas byloje pateiktų nukentėjusiosios D. P. medicininių išrašų, iš kurių matyti, jog specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo mastas nėra teisingas. Vadovaujantis LR teisingumo ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių (toliau tekste - Taisyklės) IV skyriaus nuostatomis nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba nukentėjusysis praranda nedidelę dalį - daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų - profesinio ar bendro darbingumo. Nagrinėjamu atveju ekspertizei pateikti nukentėjusiosios medicininiai išrašai patvirtina, kad nukentėjusiajai sveikata dėl padarytų sužalojimų buvo sutrikdyta ne ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Kaip patvirtina byloje pateikti nukentėjusiosios medicininiai išrašai, jokie lūžiai nukentėjusiajai nebuvo fiksuoti. Dar tą pačią įvykio dieną tikrinant nukentėjusiosios sveikatos būklę nebuvo fiksuoti jokie dešinės plaštakos pirštų jutimo sutrikimai, o nukentėjusiajai kaip sužalojimų gydymas priskirtas tik žaizdos perrišimas. Praėjus 8 dienoms buvo pakartotinai patikrinta nukentėjusiosios sveikatos būklė ir kaip patvirtina byloje pateikti LSMUL Kauno klinikų medicinos dokumentų išrašai, dešinės plaštakos patinimas jau buvo sumažėjęs, o palpuojant skausmingumas buvo minimalus. Taip pat jau buvo sugijusios palarinės žaizdos. Vienintelės skirtos rekomendacijos plaštakos mankšta, didinant judesių amplitudę bei riboti pilną fizinį krūvį 1 mėnesio laikotarpiui, t. y. medicininiai nukentėjusiosios išrašai neginčytinai patvirtina, jog praėjus 8 dienoms po įvykio, jai šuns padaryti sužalojimai jau buvo sugiję. Tuo tarpu, kad gydytojai rekomendavo mankštinti ranką bei riboti krūvį 1 mėnesio laikotarpiui nesudarė pagrindo ekspertui konstatuoti, jog nukentėjusiajai sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, kadangi minėtas gydymas nebuvo privalomas, o buvo tik rekomenduotinas.

3.4. Pabrėžtina, kad aukščiau įvardintų motyvų pagrindu nuteistojo gynėja prašė teismo skirti pakartotinę medicininę ekspertizę, tačiau teismas nuteistojo gynėjos prašymo netenkino. Negana to, apkaltinamajame nuosprendyje dėl šių prieštaravimų nepasisakė ir jų nepanaikino, o tik paviršutiniškai nurodė, jog teismo posėdžio metu specialistas D. B. savo išvadą visiškai patvirtino, nors specialistas teisiamojo posėdžio metu tokią savo išvadą aiškino vieninteliu motyvu - esą nukentėjusiajai buvo nustatytas gijimas antriniu būdu, o toks gijimo būdas visuomet trunka daugiau nei dešimt dienų. Tačiau pabrėžtina, jog tokie specialisto paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl subjektyvi niekuo nepagrįsta specialisto nuomonė teismo turėjo būti vertintina kritiškai suteikiant didesnę įrodomąją galią nukentėjusiosios medicininiams dokumentams, iš kurių aiškiai matyti, jog jau 8 dieną po įvykio padarytos žaizdos buvo sugijusios, o nukentėjusiosios būklė buvo stabilizavusi.

3.5. Konstatuotina ir tai, kad net ir vertinant, jog nukentėjusiajai padarytos žaizdos iš tiesų gijo antriniu būdu, teismas turėjo spręsti klausimą, ar nustatymas žaizdos gijimo antriniu būdu, kuomet yra duomenys, jog pirminiu būdu žaizdos sugijo, apskritai gali būti vertintinas kaip besitęsiantis sveikatos sutrikdymas. Kaip nurodė specialistas teisiamojo posėdžio metu, apskritai visos kastinės žaizdos beveik niekada nesugyja pirminiu būdu, kadangi yra infekuotos žaizdos. Taigi, gijimo antriniu būdu pripažinimas besitęsiančiu sveikatos sutrikdymu iš esmės suformuotų ydingą praktiką, kuomet dėl bet kokių kastinių žaizdų būtų konstatuojamas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

3.6. Šiuo konkrečiu atveju matyti, jog iš baudžiamojoje byloje pateiktų nukentėjusiosios medicininių išrašų negalime daryti kategoriškos išvados, jog dėl sužalojimų jai buvo sutrikdyta sveikata ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, dėl ko remiantis tuo, kad visos abejonės turi būti šalinamos kaltinamojo naudai, konstatuotina, jog nuteistasis turi būti išteisintas, kadangi priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas - byloje nebuvo įrodytas būtinas nusikalstamos veikos, numatytos 139 straipsnio 1 dalyje, požymis - padariniai.

3.7. Visiškai nesuprantama kokių įrodymų pagrindu teismas sprendė esą nuteistasis pripažino pažeidęs norminių aktų reikalavimus dėl šunų auginimo ir laikymo, kad pripažino, jog privalėjo užtikrinti, kad jo šuo nesukeltų grėsmės kitų žmonių sveikatai, tačiau neužtikrino. Pabrėžtina, jog B. M. gynybinė pozicija ir buvo paremta tuo, kad jis jokių norminių aktų reikalavimų nepažeidė, kad padarė viską, kad užtikrintų, jog jo augintinis S. būtų tinkamai prižiūrimas ir nekeltų grėsmės aplinkiniams, todėl niekaip negalėjo numatyti, jog jo šuo sutrikdys kito žmogaus sveikatą. Tačiau teismas nuteistojo gynybinės versijos ir nuteistąjį teisinančių įrodymų neanalizavo ir nevertino, ko pasėkoje darė nepagrįstą išvadą, jog nuteistojo tyčinių veiksmų pasėkoje nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

3.8. Priešingai nei sprendė teismas, šiuo atveju nebuvo pagrindo nuteistąjį pripažinti pažeidus norminių aktų reikalavimus. Nors bylos duomenys patvirtina, jog šuo privačioje valdoje lakstė nepririštas, bylos duomenys taip pat patvirtina, jog šuo nebuvo paliktas be priežiūros, o B. M. buvo pagrįstai įsitikinęs, jog šuo išeiti iš teritorijos ribų negali. Kaip patvirtino ir liudytoju apklaustas A. Š., įvykio dieną B. M. kartu su kitais šeimos nariais leido vakarą savo uošviams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriame nuolat leidžia savo laisvalaikį. Šuo be priežiūros paliktas nebuvo, nes visi žmonės vakarieniavo pavėsinėje verandoje, iš kurios galėdavo matyti lakstančius šunis. Kiemo varteliai buvo uždaryti, todėl niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš kiemo. Tuo tarpu visa žemės sklypo teritorija buvo aptverta tvora. B. M. buvo puikiai žinoma, jog tvoroje nėra skylių, kadangi kuris laikas prieš įvykį pats asmeniškai buvo apžiūrėjęs valdą bei radęs plyšį vienoje tvoros vietoje, kurį kartu su A. Š. sutvarkė, įtempdamas metalinį sietą ir prikaldamas papildomai lentas toje vietoje, kad joks šuo negalėtų pralysti per tvorą. Be to, nuteistajam buvo žinoma, jog privačioje valdoje lakstė kitas žemės sklype gyvenantis šuo - A. Š. priklausantis Samojedas, kuris yra tokio paties dydžio kaip Akita, tačiau Samojedas nė karto nebuvo pabėgęs iš teritorijos, kas vėlgi leido daryti pagrįstą išvadą, kad tvoroje jokių plyšių per kuriuos galėtų praslysti šuo nėra. Pagrindo abejoti aukščiau išdėstytais paaiškinimais nebuvo, kadangi kaip jau buvo minėta, tokius nuteistojo paaiškinimus patvirtino liudytojas A. Š., tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

3.9. Skunde pabrėžiama, jog vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių 25.4. punktu šuo aptvertoje žemės valdoje gali būti nepririštas su sąlyga, jei gyvūno savininkas arba atsakingas asmuo yra užtikrinęs, kad šuo negalėtų išbėgti iš teritorijos. Neginčytina, jog esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis pažeidė norminių aktų reikalavimus, kadangi B. M. buvo pagrįstai įsitikinęs, kad yra užtikrinęs, jog šuo Akita niekaip nepabėgs iš teritorijos, kadangi visas žemės sklypas buvo aptvertas tvora, įskaitant tą vietą per kurią šuo pralindo. Tuo tarpu nuspėti, jog šuo vis tiek išsikas gilią skylę ir sugebės pralysti pro tvoros apačią nuteistasis niekaip negalėjo numatyti, nes pirma, aptvertoje teritorijoje po tvoros sutvarkymo lakstė uošvių šuo Samojedas, kuris yra panašaus dydžio, kaip šuo Akita, tačiau pro sutvarkytą ar kitas tvoros vietas niekada nebuvo pralindęs, antra, bylos duomenys patvirtina, jog ir nagrinėjamu atveju nuteistojo šuo Akita pro tvorą vos prasiveržė, kadangi tvoroje liko pluoštai šuns gaurų, kas taip pat rodo, jog tvora buvo sutvarkyta itin stipriai. Tuo tarpu aplinkybių, jog šuo nuspręs išsikasti duobę bei prasiveržti pro tvirtai sutvarkytą tvorą, negana to, apkandžioti nukentėjusiąją, nuteistasis niekaip negalėjo numatyti atsižvelgiant į šunį charakterizuojančius duomenis, tačiau vėlgi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šių aplinkybių neanalizavo. Negana to, atsisakė prijungti prie baudžiamosios bylos šunį charakterizuojančius įrodymus, nors vadovaujantis kasacinio teismo praktika šunį charakterizuojantys duomenys laikytini esminiais sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą. Pabrėžtina, jog kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog veikiantis teisinis reguliavimas nustato trijų rūšių teisinę atsakomybę asmenims už jų žinioje esančių gyvūnų padarytą žalą. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 346 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą. Taip pat kiekviena savivaldybė yra patvirtinusi jos teritorijoje galiojančias gyvūnų laikymo (auginimo) taisykles. Būtent už šių taisyklių pažeidimus taikoma atsakomybė pagal ANK ir tais atvejais, kai padaroma žala asmens sveikatai. Atsakomybę už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą numato ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.267 straipsnis. Todėl vadovaujantis kasacinio teismo praktika, baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), turi būti taikoma tais atvejais, kai gyvūno savininko ar laikytojo veiksmai prižiūrint, kad gyvūnas nekeltu pavojaus aplinkiniams, yra žemo atsakingumo ar nusikalstamai nerūpestingi, todėl aukštesnio pavojingumo laipsnio, nei numatyta civiliniame delikte ar ANK. Veiksmų pavojingumo laipsnis neturi būti tiesiogiai siejamas su atsiradusios žalos dydžiu, šiam kriterijui reikšmingiausi yra nustatytu saugumo reikalavimų pažeidimo grubumas, gyvūno keliamo pavojaus mastas atsižvelgiant ne tik į gyvūno rūšies pavojingumą, bet ir į konkretaus gyvūno agresiją, charakterio savybes, praeityje buvusius panašius incidentus dėl gyvūno padarytos žalos ar pasireiškusios agresijos ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-697/2016).

3.10. Byloje ištirti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuteistajam priklausantis Akita veislės šuo S. buvo itin gerai prižiūrimas ir gero charakterio - šuo buvo su kilmės dokumentais, nuolat prižiūrimas veterinaro, laiku ir tinkamai vakcinuotas, dresiruotas, puikiai klausęs komandų, dalyvavęs eilėje parodų, ką patvirtina teikiami šuns gauti diplomai, kuriuos priimti pirmosios instancijos teismas atsisakė, nors šie duomenys ir yra esminiai sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Pabrėžtina, kad bylos rašytiniai duomenys (B. M., A. Š., L. S. paaiškinimai) taip pat patvirtina, kad šuo niekada agresyviai prieš tai nėra elgęsis ir niekada nėra kėlęs grėsmės aplinkai. Bylos duomenys patvirtina, jog visi kaimynai, įskaitant nukentėjusiąją, galėjo drąsiai įeiti į kiemą, su S. žaisti bei prie jo prieiti šuniui nereiškiant jokios agresijos. Net tą vieną kartą, kuomet S. buvo pabėgęs iš kiemo, jį į kiemą parvedė kaimynė šuniui visiškai nesipriešinant. Pabrėžtina ir tai, kad Akita Inu veislės šunys nepatenka į valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintą kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, priešingai - Akita Inu veislės šunys yra ypač draugiški ir tinkami auginti šeimoms su mažais vaikais. Taigi, matyti, kad esant tokiems šunį charakterizuojantiems duomenims kaltinamasis B. M. niekaip negalėjo ir neturėjo numatyti, kad S. sugalvos prasikasti duobę, prasiverš per sutvirtintą tvorą ir užpuls mergaitę. Nuteistojo įsitikinimu, šuo galėjo tapti agresyvus dėl pačios nukentėjusiosios ir jos draugės veiksmų tyčia išerzinant šunį, tačiau vėlgi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų visiškai nepasisakė.

3.11. Kaip jau buvo minėta, Akita Inu veislės šunys nėra koviniai ir agresyvūs, kurie pagal veislei būdingas charakterio savybes galėtų pulti aplinkinius. Kaip patvirtina bylos duomenys, S. nepuolė mažesnio šuniuko, kas būtų logiška ir įprasta šioje situacijoje, o įkando mažametei nukentėjusiajai. Nors ikiteisminio tyrimo metu mergaitės neigė erzinusios šunį, A. Š. byloje patvirtino girdėjęs kaip kažkas girgždino kiemo vartelius, kas šuniui galėjo sukelti stresą. Kaip paaiškino A. Š., jam iš kitų kaimynų yra žinoma, jog G. S. nuolat tyčia erzina kitus šunis kaimynystėje. Be to, ir pati nukentėjusioji 2019 m. liepos 22 d. vykusio teismo posėdžio metu iš dalies paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog neerzino šuns, nurodydama, jog sakė šuniui „au au au“. Visuotinai žinoma, jog žmogui šaukiant šuniui „au au au“ yra iššaukiama šuns agresija, kadangi šuo nebesuvokia, ar ant jo loja kitas šuo ar žmogus. Matomai, šuo ir įkando nukentėjusiajai, kadangi ji apsimesdama šunimi lojo ant S., o šuo išsigando, kad gali būti užpultas didesnio šuns, todėl sprendė įkasti visiškai nesuvokdamas, jog ant jo loja ne šuo, o mažametis vaikas. Minėta paaiškintų ir tai, kodėl S. nepuolė šalia esančio mažesnio šuns, kas būtų būdingas elgesys šuniui tokioje situacijoje. Be to, pabrėžtina ir tai, jog pati nukentėjusioji yra paaiškinus, jog matė S. 100 kartų ir šuo niekad jos nepuolė. Todėl daugiau nei akivaizdu, kad turėjo būti priežastys, dėl ko S. užpuolė mergaitę ir tos priežastys akivaizdžiai buvo pačios nukentėjusiosios veiksmai išerzinant šunį. Minėtos aplinkybės neabejotinai yra reikšmingos sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, kadangi vėlgi patvirtina, jog B. M. niekaip negalėjo numatyti, jog kažkas tyčiniais veiksmais provokuos jo šunį visiškai nesusimąstydamas apie tokios provokacijos galimas pasekmes.

3.13. Bylos duomenys patvirtina, jog B. M. šuo S. nebuvo pavojingas nei savo charakteriu, nei savo kilme. Tai buvo draugiškas, parodinis šuo, kuris niekada nebuvo nieko užpuolęs ar ką nors sužeidęs. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog kaltinamasis B. M. buvo itin atsakingas šuns laikytojas, kuris visuomet rūpinosi savo augintiniu ir buvo ėmęsis visų jam prieinamų veiksmų užtikrinti, kad šuo nekeltų grėsmės aplinkai. Šunį dresiravo ir augino taip, kad jis būtų draugiškas aplinkai bei nekeltų jokios grėsmės visuomenei. Aplinkybę, kad B. M. buvo itin atsakingas šuns laikytojas, neginčytinai patvirtina ir tas faktas, kad dėl įvykusios situacijos ir galimų bei numanomų pasekmių į ateitį Akita Inu veislės S. nuteistojo iniciatyva buvo užmigdytas.

3.15. Taigi, remiantis tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kas lėmė teismo nepagrįstas išvadas, jog byloje buvo įrodyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos 139 str. 1 d., požymiai - padariniai ir kaltė, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, o nuteistasis turi būti išteisintas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nenustačius B. M. veikoje visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių.

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo Akita Inu veislės šuo buvo draugiškas, gero charakterio, todėl jis negalėjo numatyti, kad šuo pabėgs ir užpuls nukentėjusiąją. Tačiau šie teiginiai grindžiami tik paties nuteistojo B. M. ir jo uošvio A. Š., kurio namuose šuo buvo auginamas, parodymais. Pažymėtina, kad patiems šuns šeimininkams jų augintinis visada atrodo geras ir draugiškas, todėl jų parodymai vertintini kritiškai, nes kiti byloje apklausti liudytojai Akita Inu veislės šuns draugiškumo nepatvirtina. Pastebėtina, kad tame pačiame name buvo auginamas kitas šuo – A. Š. priklausantis Samojedų veislės šuo, kuris įvykyje nedalyvavo. Byloje apklausti liudytojai, nuteistojo kaimynai, taip pat nukentėjusioji parodė, kad Samojedų veislės šuo buvo geras, normalus šuo, jį galėjo paglostyti, o Akita Inu veislės šuo buvo piktas, jo mergaitės bijojo. Apklausiama nukentėjusioji D. P. parodė, kad net bijojo pro tą namą praeiti ir pasižiūrėdavo, ar to šuns nėra kieme (1 tomas, b. l. 32). Apklausiama liudytoja G. S. parodė, kad jas užpuolęs Akita Inu veislės šuo anksčiau lodavo ant jų, buvo piktas (2 t., b. l. 122). Be to, šis šuo jau anksčiau jau buvo pabėgęs iš aptverto kiemo. Po įvykio šunį apžiūrėję kinologai nurodė, kad šuo gali kartoti užpuolimus, todėl patarė jį užmigdyti, ką patvirtinto ir pats nuteistasis B. M. (1 t., b. l. 174). Šios aplinkybės rodo, kad Akita Inu veislės yra piktas, agresyvus, linkęs pabėgti ir pulti praeivius.

17. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepažeidė jokių šunų laikymo norminių aktų reikalavimų ir padarė viską, kad jo šuo nekeltų grėsmės aplinkiniams, tačiau nagrinėjamoje byloje yra įvardinti konkretūs norminių aktų pažeidimai ir tai patvirtinantys įrodymai. Nuteistasis pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą - neužtikrino, kad laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, taip pat Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 25.4 punktą, kuriame nurodyta, kad uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, tačiau gyvūno savininkas arba atsakingas asmuo privalo užtikrinti, kad šuo negalėtų išbėgti iš teritorijos ir 25.7 punktą, kad voljeras, narvas ar kita laikymo įranga, kuriuose laikomi šunys, turi būti įrengti taip, kad juose laikomi šunys, priklausomai nuo jų dydžio, negalėtų iš jų iššokti ar kitu būdu pabėgti.