Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-516-370/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-21
Bylos Nr.: e2A-516-370/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01073-2018-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Romualda Janovičienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Jan car factory“

Kategorijos

2.1.6.4Savigyna
2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
2.6.10.1.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma
3.1.16Priešieškinis
3.3.1.2Apeliacijos ribojimai
3.3.1.10Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus
3.4.1.11.4.1Atsakovo prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo

Civilinė byla Nr. e2A-516-370/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01073-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.4; 2.6.10.1; 2.6.10.1.2.1; 2.6.16.5; 3.1.16; 3.3.1.2; 3.3.1.10; 3.4.1.11.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Romualdos Janovičienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Jan car factory“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018 pagal ieškovės žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jan car factory“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Nemėžis“ (toliau – ir ieškovė) dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, pareikšdama ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Jan car factory“ (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė), kuriame prašė priteisti iš atsakovės 32 158,98 Eur skolos, 9 715,52 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė ŽŪB „Nemėžis“ ieškinyje nurodė, kad 2006 m. birželio 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2006/6/1 (toliau – ir sutartis, ir nuomos sutartis), pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei nuomos teise naudotis 610,70 kv. m ploto gamybines patalpas, esančias adresu Vilniaus r., Nemėžio k., Sirokomlės g. 38 (dabartinis adresas – Vilniaus r. sav., Nemėžio sen., Nemėžio k., Arklių g. 1,). Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo patalpas naudoti gamybinei veiklai vystyti ir mokėti sutartyje nustatytą nuomos mokestį bei kitus mokėjimus. Ieškovės teigimu, sutarties 3.1 punkte šalys susitarė dėl 3 054 Lt (884,50 Eur) per mėnesį nuomos mokesčio, kuris pagal sutarties 3.3 punktą turėjo būti sumokamas iki kito mėnesio 10 dienos pagal ieškovės pateiktą sąskaitą – faktūrą.

3. Anot ieškovės, 2007 m. birželio 1 d. ir 2008 m. gegužės 30 d. šalys susitarė pakeisti sutarties 3.1 punktą ir padidinti nuomos mokestį nuo pradinės 3 054 Lt (884,50 Eur) iki 3 664 Lt (1 061,17 Eur) sumos. Ieškovės teigimu, 2010 m. balandžio 1 d. šalys sutarė papildyti nuomos sutartį, t. y. ieškovė perdavė atsakovei papildomai naudotis 187,07 kv. m ploto gamybines patalpas, esančias adresu Vilniaus r. sav., Nemėžio k., už papildomą 1 000 Lt (289,62 Eur) nuomos mokestį. Taip pat ieškovė nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. šalys dar kartą sutarė papildyti sutartį, t. y. ieškovė perdavė atsakovei papildomai naudotis 268,86 kv. m ploto gamybines patalpas, esančias adresu Vilniaus r. sav., Nemėžio k., už papildomą 300 Eur nuomos mokestį. Nuo 2015 m. spalio mėn. atsakovė nuomojosi iš ieškovės negyvenamąsias patalpas, kurių bendras plotas buvo 1 066,63 kv. m.

Šalies argumentai

4. Ieškovė nurodė, kad ji tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, dėl to susidarė skola. Dėl nemažėjančio skolos dydžio 2018 m. sausio 2 d. ji informavo atsakovę, kad nuo 2018 m. balandžio 3 d. nutraukia nuomos sutarties dalį, kuria buvo papildomai išnuomotos 286,86 kv. m. ploto gamybinės patalpos. Taip pat nurodė, kad siuntė atsakovei pranešimą apie susidariusią skolą. Kadangi atsakovė nereagavo į siunčiamus pranešimus, ieškovė 2018 m. sausio 29 d. pranešimu informavo atsakovę apie tai, kad nuo 2018 m. gegužės 1 d. bus nutraukta visa nuomos sutartis.

5. Anot ieškovės, atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove pagal ieškinyje nurodytas bei prie ieškinio pridėtas PVM sąskaitas – faktūras, pagal kurias įsiskolinimas sudaro 32 158,98 Eur. Taip pat ieškovė nurodė, kad pagal nuomos sutarties 4.1 punktą, ji turi teisę reikalauti netesybų, kurios sudaro 0,2 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovės skaičiavimais bendra delspinigių suma, apskaičiuota už 6 mėnesių laikotarpį, sudaro 9 715,52 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018, ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 32 158,98 Eur skolos, 9 715,52 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 764 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

7. Atsakovė UAB „Jan car factory“, nesutikdama su priimtu preliminariu sprendimu, pareiškė prieštaravimus, kuriuose prašė priteisti iš ieškovės atsakovei 42 157,06 Eur pagerinimo išlaidų ir 1 915,73 Eur nuostolių atlyginimo, taip pat sumažinti delspinigių dydį iki 8 proc. metinių netesybų dydžio, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prieštaravimai buvo grindžiami šiais argumentais:

Šalies argumentai

7.1. Ieškovės nurodyta skola už nuomą ir nepagrįstai priskaičiuotų delspinigių suma turėtų būti mažinama atsakovės atliktais ieškovės patalpų pagerinimais. Atsakovė nurodė, kad įrengtame dažymo ceche buvo apšiltintos sienos su daline apdaila, apšiltintos / pažemintos lubos, įrengtos dvi dažymo kameros, kurių tinkamam naudojimui taip pat buvo įrengtos šildymo ir ventiliacijos sistemos. Atsakovė pažymėjo, kad, be kita ko, išnuomotose patalpose buvo įrengtas vandens šildymo katilas (boileris), tualetas ir nuotekų sistema kartu su nuotekų rezervuaru, apsaugos sistema, nauja elektros instaliacija, įrengta 40 vnt. dvigubų šviestuvų, sumontuoti pakeliami garažo vartai su durimis, išlygintos grindys didžiojoje dalyje patalpų. Šiems pagerinimams atlikti buvo sunaudota medžiagų už 38 501,05 Eur. Pažymėjo, kad mažajame surinkimo ceche taip pat buvo sumontuota nauja elektros instaliacija, apšvietimas, vandens sistema, apsaugos sistema, įrengtas izoliuotas pietų / poilsio / persirengimo kambarys, įrengti pakeliami garažo vartai su durimis. Šiems pagerinimams buvo sunaudota medžiagų už 3 656,01 Eur. Iš viso pagerinimams buvo sunaudota medžiagų už 42 157,06 Eur. Kadangi ieškovė, nuo 2018 m. gegužės 1 d. nutraukusi nuomos sutartį, atsakovės atliktų pagerinimų nekompensavo, todėl atsakovė prašė 42 157,06 Eur sumą priteisti iš ieškovės atsakovei ir įskaityti į atsakovės skolą ieškovei.

7.2. Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų (nuomos sutarties galiojimo metu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 29 d. atjungus elektros energijos tiekimą į nuomojamas patalpas) atsakovė patyrė 1 915,73 Eur žalą, kurios atlyginimo dydis taip pat turėtų būti įskaitytas į atsakovės skolą ieškovei. Neteisėtas elektros energijos tiekimo nutraukimas buvo užfiksuotas antstolės Daivos Prunskienės 2018 m. sausio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0068/18/7F, už kurį atsakovė sumokėjo 100 Eur. Taip pat atsakovė, siekdama įvykdyti užsakymus, turėjo išsinuomoti dyzelinį elektros generatorių, kurio nuoma atsakovei kainavo 1 637,50 Eur. Be kita ko, dėl ieškovės neteisėtai nutraukto elektros energijos tiekimo atsakovės darbuotojams buvo skaičiuojama prastova, dėl to atsakovė patyrė 1 815,73 Eur tiesioginių nuostolių.

7.3. Atsakovės manymu, 0,2 proc. dydžio delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis ir neprotingas.

7.4. Ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo pagal 2018 m. gegužės 11 d. PVM sąskaitą – faktūrą NVK Nr. 1609 (113,87 Eur sumai) yra nepagrįstas. Sutarties 5.9 punkto sąlyga, pagal kurią nuomininkas nuomos sutarties nutraukimo atveju privalėjo mokėti nuomą už patalpas iki visiško jų atlaisvinimo, sutarčiai tapus neterminuotai, negaliojo, todėl ir nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. apskaičiuotas nepagrįstai.

7.5. Ieškovė yra nesąžininga ir piktnaudžiauja savo teisėmis, nes sąmoningai nutylėjo aplinkybę, kad 2018 m. gegužės 3 d., neįspėjusi atsakovės, neteisėtai sulaikė atsakovei ir tretiesiems asmenims priklausančius daiktus iki visiško skolos grąžinimo.

Atsiliepimas

8. Ieškovė atsiliepime į atsakovės pateiktus prieštaravimus prašė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018 palikti nepakeistą, taip pat išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Iš prieštaravimų turinio matyti, kad atsakovė skolos neginčija.

8.2. Atsakovė neįvykdė savo pareigos grąžinti jai išnuomotas patalpas, todėl šios patalpos ieškovės buvo perimtos tik 2018 m. gegužės 3 d. Kadangi atsakovė naudojosi išsinuomotomis patalpomis iki 2018 m. gegužės 3 d., todėl pagrįstai buvo priskaičiuotas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1d. iki 2018 m. gegužės 2 d.

8.3. Sulaikymo teise ieškovė pasinaudojo teisėtai, kadangi atsakovė buvo įsiskolinusi ieškovei daugiau nei 40 000 Eur, todėl ieškovė nepiktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis. Priešingai, po daiktų sulaikymo paaiškėjus aplinkybei, kad perimtose iš atsakovės patalpose buvo trečiųjų asmenų daiktų, ieškovė šiuos daiktus leido atsiimti ir kitiems asmenims priklausantys daiktai buvo grąžinti. Dėl grąžintinų daiktų, kurie buvo perduoti 2018 m. gegužės 28 d., pati atsakovė į ieškovę nesikreipė, apie tokį atsakovės pageidavimą ieškovės atstovas sužinojo tik iš policijos pareigūno.

8.4. Atsakovė, siekdama išsinuomoti ieškovei priklausančias patalpas, kreipėsi į kvalifikuotą teisininką, kuris parengė sutarties projektą ir jį pasiūlė ieškovei. Šiame projekte buvo nustatytas netesybų dydis, sudarantis 0,2 proc. už kiekvieną atsiskaityti uždelstą dieną. Taigi, atsakovė sutarties pasirašymo metu žinojo, kokio dydžio netesybas ji įsipareigoja mokėti, jeigu netinkamai bus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai.

8.5. Pagal sutarties sąlygas, patalpos buvo perduotos atsakovei naudotis, nurodant, kad jų paskirtis yra gamybinė. Atsakovė su tokia patalpų naudojimo paskirtimi sutiko. Atsakovei buvo leista naudoti patalpas automobilių remonto veiklai vystyti. Taigi atsakovė, sudariusi nuomos sutartį, atliko patalpų remonto darbus, kurie laikytini ne nuomojamo turto pagerinimu, tačiau patalpų įrengimu ir pritaikymu atsakovės vykdomai veiklai. Patalpų pritaikymas veiklos vykdymui savaime nėra laikytinas patalpų pagerinimu.

8.6. Atsakovė, siekdama atlikti tam tikrus statybos darbus išsinuomotose patalpose, niekada nesikreipė į ieškovę dėl tokių darbų atlikimo suderinimo ir leidimo juos atlikti. Atsakovė prieštaravimuose patvirtino faktą, kad nuomininkas turi suderinti su nuomotoju atliekamus darbus išsinuomotose patalpose, tačiau šalys niekada nederino atliekamų darbų, naudojamų medžiagų, jų vertės ir pan. Nepaisant to, šalys sutartyje susitarė, kad nuomininkas, grąžindamas patalpas, turi teisę pasiimti iš jų už nuomininko lėšas įrengtą dažymo kamerą, įstatytus trejus vartus, juos pakeičiant senaisiais (buvusiais iki nuomos sutarties sudarymo), visą kilnojamąjį turtą, kuris gali būti paimtas nepadarius žalos patalpoms. Taigi, analizuojant sutarties sąlygas, matyti, kad šalys buvo susitariusios dėl dažymo kameros įrengimo ir trejų vartų sumontavimo, kuriuos pasibaigus nuomos sutarčiai atsakovė turėjo pasiimti. Be to, dažymo kameros sudėtinėmis dalimis yra šildymo sistema ir papildoma ventiliacija, todėl šių sudėtinių dalių sumontavimas nelaikomas patalpų pagerinimu.

8.7. Atsakovė nurodė, jog yra pagerinusi nuomojamas patalpas ir pateikė sąskaitas, kurios yra išrašytos dar iki nuomos sutarties pasirašymo momento. Be to, iš 2006 m. balandžio 13 d. sąskaitos Nr. AGROK080012197 (nurodyta paskirtis: dažymo kamera / medžiagos) ir 2006 m. rugsėjo 13 d. sąskaitos Nr. AGROK080015744 (nurodyta paskirtis: ventiliacijos montavimas) turinio matyti, kad sąskaitose nurodytos medžiagos buvo panaudotos ne dažymo kameros ir ventiliacijos montavimo darbams, tačiau atsakovės veikloje. 2004 m. birželio mėn. ieškovė pakeitė elektros instaliaciją, o papildomus elektros instaliacijos darbus atsakovė atliko 2015 m. spalio mėn. patalpoje, pažymėtoje indeksu 5G1/b (610,70 kv. m. ploto), nesuderinusi su ieškove. Ieškovė nurodė, kad atsakovės naujai įrengta papildoma elektros instaliacija iš dalies yra demontuota ir išvežta. Taip pabrėžė, kad 2004 m. ieškovė išlygino ir suremontavo sienas bei grindis. Remonto darbai buvo atlikti iki nuomos sutarties pasirašymo momento, todėl atsakovei atlikti papildomus grindų betonavimo, sienų lyginimo, dažymo ir patalpų apšiltinimo darbus nebuvo būtinumo.

8.8. Nutraukus nuomos sutartį atsakovė turi teisę dažymo kamerą su jos sudėtinėmis dalimis pasiimti. Įrengta dažymo kamera, kurią sumontavo atsakovė, buvo dėvėta. Atsakovė turėjo galimybę sumontuoti jau dėvėtą dažymo kamerą, todėl yra galimybė ją išmontuoti ir sumontuoti kitose atsakovės naudojamose patalpose. Dažymo kamera gali būti atskirta nuo patalpų, nedarant žalos tiek patalpoms, tiek pačiai kamerai.

8.9. Nutraukus nuomos sutartį ieškovė objektyviai negali pasinaudoti atsakovės atliktais patalpų pertvarkymais, nes šie buvo reikalingi tik atsakovei, vykdžiusiai patalpose veiklą, be to, patalpų pertvarkymai yra visiškai nereikalingi ieškovės vykdomai veiklai. Atsakovės atlikti darbai nesukūrė ieškovės patalpose jokios pridėtinės vertės, priešingai, ieškovė, siekdama pritaikyti patalpas savo veiklai, turės jas pertvarkyti ir skirti tam nemažą dalį lėšų.

8.10. Dėl atsakovės nuostolių, ieškovė nurodė, kad net ir atjungus elektros energiją, atsakovės darbas nenutrūko. Atsakovės darbuotojai nuolat patys savavališkai vėl įjungdavo elektros energijos tiekimą, nes elektros jungiklis buvo atsakovės patalpose. Atjungus įvadinį kabelį atsakovės darbuotojai atliko transporto priemonių remonto darbus, kuriems atlikti elektros energija nebuvo būtina.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu 2018 m. spalio 17 d. galutiniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovės 696,86 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė iš esmės neginčijo fakto, jog ji tinkamai nevykdė šalių sudarytos nuomos sutarties, dėl to susidarė nuomos mokesčio įsiskolinimas. Įvertinęs šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatas tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai, teismas sprendė, kad sutarties 5.9 punkto nuostata (jos dalis) dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi patalpomis mokėjimo iki visiško jų atlaisvinimo taikytina tiek sutarčiai buvus terminuotai, tiek jai tapus neterminuota. Todėl teismas darė išvadą, kad ieškovė savo reikalavimą dėl 32 158,98 Eur dydžio nuomos mokesčio skolos priteisimo įrodė visiškai.

11. Dėl atsakovės argumentų, susijusių su išsinuomotose patalpose atliktais pagerinimais, teismas nurodė, kad atsakovė su ieškove nederino numatomų atlikti remonto darbų, t. y. neturėjo ieškovės leidimo. Taip pat, kad atsakovė neįrodė faktiškai atliktų turto pagerinimų, deklaratyviai nurodant tik kokie darbai buvo atlikti, tačiau nepateikiant jokių duomenų apie tai, kokios būklės patalpos buvo perimtos iš ieškovės nuomos sutarties sudarymo metu. Teismas sprendė, kad iš į bylą pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokius būtent ginčo patalpų remonto darbus atliko atsakovė (tuo labiau jog jie buvo atliekami ūkiniu būdu, nesamdant jokių rangovų ir pan.), be to, atsakovės pateikti įrodymai – kvitai / čekiai dėl statybinių ir kitų medžiagų pirkimo – neįrodė, kur tos medžiagos ir kada buvo naudojamos / panaudotos.

12. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės nurodytus patirtus nuostolius dėl laikino elektros energijos nutraukimo, kuriuos, anot atsakovės, ieškovė privalo atlyginti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad, pirma, atsakovė neįrodė, jog atsakovės darbuotojams buvo skaičiuojamos prastovos, jie faktiškai nedirbo, o atsakovė mokėjo jiems už tai darbo užmokestį, nes šias aplinkybes atsakovė įrodinėjo tik savo deklaratyviais paaiškinimais ir savo parengta lentele. Antra, atsakovė pati ilgą laiką tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų – nemokėjo nuomos mokesčių, o ieškovė perspėjo apie gresiantį elektros energijos nutraukimą, jeigu atsakovė nepadengs susidariusios skolos. Atsakovė iki ieškovės nustatyto termino jokių veiksmų dėl skolos mokėjimo / jos išdėstymo nesiėmė, todėl, teismas vertino, kad, iš esmės atsakovė pati prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių atsiradimo ieškovei nutraukiant elektros energiją.

13. Teismas pažymėjo, kad tiek iš sutarties nuostatų 2.1.3 punkto, tiek iš ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų, matyti, jog už faktiškai atsakovės sunaudotą elektros energiją ginčo patalpose mokėdavo ieškovė, kuri vėliau išrašydavo atsakovei sąskaitas. Kadangi atsakovė nemokėjo ieškovei ne tik nuomos mokesčio, bet ir už elektros energijos tiekimą (taip pat ir už kitas paslaugas), teismas konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę nutraukti elektros energijos tiekimą atsakovei, tokiu būdu dar labiau nedidindama savo patiriamų nuostolių.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, jog atsakovė neįrodė visų būtinų sąlygų dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir (ar) kitų galbūt patirtų nuostolių priteisimo, todėl sprendė nesant pagrindo mažinti / įskaityti tokių išlaidų / nuostolių į susidariusią nuomos mokesčio skolą.

15. Dėl delspinigių dydžio, teismas pažymėjo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, ir atsakovė to neginčijo (jos atstovas teismo posėdžio metu tai pripažino), kad sutartis buvo rengiama pačios atsakovės (jos teisininkų), šalys derino sutarties sąlygas. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei tai, kad abi šalys yra juridiniai asmenys, kuriems taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, taip pat į tai, jog atsakovė per visą nuomos sutarties vykdymo laikotarpį neginčijo sutartyje nustatyto netesybų dydžio ir kurį laiką mokėjo ieškovės priskaičiuotus delspinigius, sprendė, kad 0,2 proc. dydžio delspinigiai nėra per dideli, nesąžiningi ar akivaizdžiai prieštaraujantys CK 1.5 straipsnyje nustatytiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16. Apeliantė UAB „Jan car factory“ pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir ieškovės ieškinio dalį dėl atsakovės patirtų 1 915,73 Eur nuostolių atmesti.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino atsakovės patirtus nuostolius dėl laikino elektros energijos tiekimo nutraukimo. Byloje nekilo ginčo ir ieškovė šio fakto neginčijo, jog atsakovės automobilio remonto – restauravimo darbų pobūdis buvo susijęs su elektros prietaisų: šlifuoklių, dažų purkštuvų ir kitų elektros įrankių naudojimu, pakankamo apšvietimo reikalingumu, salono detalių siuvimu elektrinėmis siuvimo mašinomis. Darbas atsakovės veikloje nesant elektros energijos nebuvo galimas. Faktą, jog atsakovės darbuotojai nedirbo, pagrindžia antstolės Daivos Prunskienės 2018 m. sausio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0068/18/7F, taip pat tai, kad atsakovė buvo išsinuomojusi elektros generatorių savo veiklai vykdyti.

17.2. Iš pateiktos atlyginimų priskaičiavimo lentelės matyti, kokias sąnaudas patyrė atsakovė, mokėdama darbuotojams darbo užmokestį už laikotarpį, kuomet ieškovė neteisėtai buvo nutraukusi elektros energijos tiekimą. Kadangi atsakovės darbuotojams buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, atsakovė neprivalėjo ir negalėjo mažinti minimalus darbo užmokesčio prastovos dalimi. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo atsakovės nurodyta aplinkybe, kad ji mokėjo darbo užmokestį darbuotojams.

17.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė turėjo teisę nutraukti elektros energijos tiekimą atsakovei, tokiu būdu dar labiau nedidindama savo patiriamų nuostolių. Sutarties 2.1.2 punktu, ieškovė įsipareigojimo tiekti elektros energiją atsakovei ir jos nutraukimo nesiejo su kokių nors atsakovės įsipareigojimų nevykdymu, todėl elektros energija privalėjo būti tiekiama visą sutarties galiojimo laikotarpį.

17.4. Ieškovė, remdamasi atsakovės padarytu sutarties pažeidimu mokėti laiku nuomos mokestį, 2018 m. sausio 2 d. pranešimu informavo atsakovę apie sutarties nutraukimą. Ji pasinaudojo adekvačia ir proporcinga savigynos priemone. Todėl ieškovė nusprendusi nutraukti ir elektros energijos tiekimą, sukėlė atsakovei neproporcingų neigiamų padarinių, nes dėl nutraukto elektros tiekimo buvo visiškai sutrikdyta atsakovės komercinė veikla, ji negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų kitiems asmenims ir naudotis patalpomis, kuriomis turėjo teisę naudotis iki nuomos sutarties nutraukimo, dėl to atsakovė patyrė 1 915,73 Eur nuostolių.

17.5. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad teismas neturi duomenų, jog ieškovė draustų atsakovei pasiimti likusius ginčo patalpose jai priklausančius daiktus, taip pat, jog kokių nors daiktų nėra galimybės pasiimti / atskirti nuo ieškovei priklausančio nekilnojamojo daikto. Iš byloje esančio pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą matyti, kad ieškovės atsakingų darbuotojų atžvilgiu Vilniaus rajono policijos komisariate buvo pradėtas ir tuo metu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22971-18 dėl savivaliavimo, t. y. neteisėto atsakovei priklausančių daiktų sulaikymo. Tokiu būdu ieškovė elgdamasi neteisėtai ne tik areštavo daugiau daiktų, bet faktiškai visus įrankius ir remonto objektus (automobilius), dėl to daugiau nei tris savaites atsakovė negalėjo dirbti bei atsiskaityti su ieškove. Iš 2018 m. birželio 25 d. ieškovei siųstos pretenzijos matyti, kad dar prieš priimant ginčo sprendimą, nors antstolis pagal teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo skolininko daiktų už 41 874,50 Eur sumą, ieškovė vis dar neteisėtai laikė ir iki šiol tebelaiko atsakovės medžiagų ir darbo įrankių už 18 000 Eur sumą, dėl to atsakovė patiria nuostolius, dėl kurių atlyginimo ieškinį pareikš kiek vėliau.

Atsiliepimas

18. Ieškovė ŽŪB „Nemėžis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantės UAB „Jan car factory“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018 palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

18.1. Apeliantė UAB „Jan car factory“ bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų įmonėje buvusią prastovą ir negalėjimą darbo funkcijas atlikti laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 29 d. Pateikta atsakovės lentelė yra išvestinis apskaitos dokumentas, surašytas remiantis kitais dokumentais, tačiau pastarieji nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu, todėl nei teismas, nei ieškovė neturėjo galimybės patikrinti ir įvertinti lentelėje nurodytų duomenų teisingumo. Be to, iš rašytinių įrodymų turinio matyti, kad penktąją prastovos dieną ginčo patalpose buvo atsakovės darbuotojai, todėl darytina išvada, kad per visą atsakovės deklaruojamą prastovos laikotarpį darbuotojai atliko darbo funkcijas, nereikalaujančias naudoti elektros energiją, t. y. prastovos nebuvo.

18.2. Apie planuojamą elektros energijos tiekimo nutraukimą dėl atsakovės nevykdomų įsipareigojimų pagal nuomos sutartį atsakovė buvo įspėta iš anksto (prieš vienuolika dienų), tačiau atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų nei mokėti nuomos mokestį, nei atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją.

18.3. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neteikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jai nepavyko surasti kitų patalpų, kuriose atsakovė būtų galėjusi atlikti darbines funkcijas, reikalaujančias naudoti elektros energiją. Nesant tokių rašytinių įrodymų, ieškovė darė išvadą, kad ir nutraukus elektros energijos tiekimą, penkias dienas iš eilės atsakovės darbuotojai buvo darbo vietoje, galbūt atliko kitus darbus, nereikalaujančius elektros energijos, kadangi remontuojant ir restauruojant transporto priemones ne visi darbai yra atliekami naudojant elektrinius darbo įrankius. Taip pat atsakovė nurodė, kad atsakovės darbuotojai per visą elektros energijos tiekimo nutraukimo terminą nuolat savavališkai pajungdavo elektros energijos tiekimą, nes elektros jungikliai buvo atsakovės naudotose patalpose.

18.4. Atsakovė nuolat pažeidinėjo nuomos sutarties sąlygas, t. y. nevykdė sutartinių įsipareigojimų, susijusių su nuomos, sunaudotos elektros energijos bei kitų mokesčių mokėjimu ieškovei. Todėl ieškovė kiekvieną mėnesį patirdavo nuostolius dėl atsakovės įsipareigojimų nevykdymo, dėl to iš anksto informavo apie elektros energijos tiekimo nutraukimą.

18.5. Sutartis dėl dyzelinio elektros generatoriaus nuomos buvo sudaryta 2018 m. sausio 29 d., t. y. kai elektros energijos tiekimas buvo atnaujintas. Taip pat į bylą pateikta sutartis dėl elektros generatoriaus nuomos nebuvo pasirašyta.

18.6. Atsakovės argumentai dėl ieškovės neperduotų medžiagų ir įrankių susiję su 2018 m. birželio 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu, todėl, jeigu atsakovė mano, kad antstolis yra areštavęs daugiau turto, nei yra pareikšti reikalavimai, šie klausimai gali būti sprendžiami vykdomojoje byloje, skundžiant antstolio veiksmus, o ne teikiant apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos objekto

19. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tiek absoliučių pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, tiek pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalis, kuria ieškovės reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo nebuvo sumažintas atsakovės dėl ieškovės veiksmų galbūt patirta 1 915,73 Eur nuostolių suma.

Dėl atsakovės reikalavimo sumažinti priteistos skolos dydį atsakovės patirtų nuostolių suma

21. Apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės prašo skundžiamu sprendimu patenkintus ieškovės ieškinio reikalavimus dėl skolos ir delspinigių priteisimo sumažinti atsakovės galbūt patirtais nuostoliais, kuriuos, anot atsakovės, sukėlė ieškovės neteisėti veiksmai nutraukus elektros energijos tiekimą į atsakovei išnuomotas patalpas. Nei prieštaravimuose dėl priimto preliminaraus sprendimo, nei apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė tikslaus apskaičiavimo, kas sudaro galbūt patirtus 1 915,73 Eur nuostolius, tačiau iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad šių nuostolių galimą atsiradimą atsakovė sieja, viena vertus, su tuo, jog nesant elektros energijos, jos darbuotojai negalėjo atlikti darbinių funkcijų, todėl tuo metu įmonėje buvo prastova ir atsakovės darbuotojai negalėjo dirbti, o prastovos metu atsakovės darbuotojams buvo mokamas minimalus darbo užmokestis. Kita vertus, atsakovė nurodė, kad dėl ieškovės nutraukto elektros energijos tiekimo nutraukimo ji buvo priversta išsinuomoti elektros generatorių, už kurio nuomą patyrė papildomas išlaidas. Be to, atsakovė pažymėjo, kad elektros energijos tiekimo nutraukimas buvo užfiksuotas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, už kurį atsakovė taip pat patyrė išlaidų.

22. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės nurodytus patirtus nuostolius dėl laikino elektros energijos nutraukimo. Pirma, teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog atsakovės darbuotojams buvo skaičiuojamos prastovos, jie faktiškai nedirbo, o atsakovė mokėjo jiems už tai darbo užmokestį (nes šias aplinkybes atsakovė įrodinėjo tik savo deklaratyviais paaiškinimais ir savo sudaryta lentele). Antra, teismas sprendė, kad atsakovė pati ilgą laiką tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų – nemokėjo nuomos mokesčio; ieškovė perspėjo apie gresiantį elektros energijos nutraukimą, jeigu atsakovė nepadengs įsiskolinimo, tačiau atsakovė iki ieškovės nustatyto termino jokių veiksmų dėl skolos mokėjimo / jos išdėstymo ar kitų aktyvių veiksmų nesiėmė, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš esmės pati atsakovė prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių, ieškovei nutraukiant elektros energiją, patyrimo.

23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi, siekiant taikyti sutartinę civilinę atsakomybę privalu nustatyti viskas jos taikymo sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, taip pat kaltę, kuri, nustačius asmens veiksmų neteisėtumo faktą, yra preziumuojama).

24. Nagrinėjamu atveju, atsakovė, nesutikdama su šios nutarties 22 punkte nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais, teigia, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino atsakovės patirtus nuostolius dėl laikino elektros energijos nutraukimo, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę nutraukti elektros energijos tiekimą atsakovei, tokiu būdu dar labiau nedidindama savo patiriamų nuostolių.

25. Taigi, šiuo atveju byloje keliamas tiek ieškovės veiksmų neteisėtumo, tiek žalos dydžio kaip būtinųjų civilinės atsakomybės ieškovei taikymo sąlygų egzistavimo klausimas. Kadangi pirmoji būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), teisėjų kolegija žemiau pasisako būtent dėl šios sąlygos.

Dėl ieškovės veiksmų (ne)teisėtumo

26. Byloje nustatyta ir atsakovė to neginčija, kad ji yra neatsiskaičiusi su ieškove pagal pastarosios laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2018 m. gegužės 11 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras (15 vnt.). Taigi, atsakovė byloje neginčija fakto, kad bendra skolos suma pagal minėtas PVM sąskaitas – faktūras sudaro 32 158,98 Eur. Iš minėtu laikotarpiu ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad atsakovės pagal šias sąskaitas ieškovei mokėtiną sumą sudarė nuomos mokestis, elektros galios dedamoji, mokestis už suvartotą elektros energiją, rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą, taip pat delspinigiai. Be kita ko, pagal nuomos sutarties 2.1.3 punktą, ieškovė įsipareigojo už per mėnesį suvartotą elektros energiją ir vandenį pateikti atsakovei PVM sąskaitas faktūras ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio 5 dienos. Sutarties 2.2.3 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei sutartyje nustatytą nuomos mokestį bei mokesčius už komunalines paslaugas.

27. Iš byloje esančio ieškovės 2018 m. sausio 11 d. pranešimo, adresuoto atsakovei, matyti, kad ieškovė informavo atsakovę apie susidariusią 30 877,04 Eur skolą, kurią pareikalavo sumokėti iki 2018 m. sausio 22 d. Be kita ko, šiuo pranešimu ieškovė įspėjo atsakovę, kad laiku neatsiskaičius ir / arba negavus pranešimo apie skolos sumokėjimą be atskiro įspėjimo ieškovė bus priversta nutraukti elektros energijos tiekimą atsakovei.

28. Civilinės teisės normos suteikia galimybę asmeniui tam tikrais atvejais panaudoti veiksmus savo teisei priverstinai įgyvendinti – savigyną. CK 1.139 straipsnyje nustatyta, kad ginant savo civilines teises savigyną leidžiama naudoti tik CK nustatytais atvejais, be to, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.

29. CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalių teisė sustabdyti sutarties vykdymą: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti; kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių; šalys CK 6.207 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise turi naudotis sąžiningai. CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.

30. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į šios nutarties 28-29 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą bei šios nutarties 27 punkte aptartas faktines bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad ieškovė informavo atsakovę apie jos sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (susidariusią 30 877,04 Eur skolą) bei įspėjo apie galimą elektros energijos tiekimo nutraukimą atsakovei ir toliau nevykdant savo įsipareigojimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės veiksmus, nutraukiant elektros energijos tiekimą atsakovei, pripažino teisėtais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pasirinktas savigynos būdas (sutarties ir iš jos kylančios prievolės tiekti elektros energiją vykdymo sustabdymas) atitiko ieškovės teisių pažeidimo pobūdį ir neperžengė savigynos ribų, kadangi atsakovė iš nuomos sutarties kylančios prievolės mokėti nuomos mokestį ir kitus komunalinius mokesčius nevykdė daugiau nei metus laiko, dėl to susidarė 30 877,04 Eur skola, taip pat apie šį savigynos būdą atsakovė buvo įspėta ieškovės 2018 m. sausio 11 d. pranešimu. Be to, pažymėtina, kad pati atsakovė pripažįsta, jog elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas trumpą laiko tarpą, t. y. 7 dienas.

31. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė neįrodė ieškovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Nenustačius ieškovės veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo ir ieškovės civilinei atsakomybei kilti, todėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų teisėjų kolegija nevertina, nes tai neturi reikšmės kitokio sprendimo priėmimui.

Dėl atsakovei priklausančių daiktų sulaikymo

32. Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė draustų / ribotų galimybę atsakovei pasiimti likusius ginčo patalpose jai priklausančius daiktus, taip pat nenustatyta, jog kokių nors daiktų nėra galimybės pasiimti / atskirti nuo ieškovės priklausančio nekilnojamojo daikto (ginčo patalpų). Atsakovė teigė, kad iš 2018 m. birželio 25 d. pretenzijos, siųstos ieškovei, matyti, kad dar prieš priimant ginčo sprendimą, nors antstolis pagal teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštavo atsakovės daiktų už 41 874,50 Eur sumą, ieškovė neteisėtai laikė ir iki šiol tebelaiko atsakovės medžiagas bei darbo įrankius už 18 000 Eur sumą, dėl to atsakovė patiria nuostolius, dėl kurių atlyginimo ieškinį reikš kiek vėliau. Atsakovės teigimu, ji įrodė, jog būtent pati ieškovė pažeidinėjo šalių kooperavimosi ir bendradarbiavimo principus ir buvo bei yra nesąžininga sutarties šalis.

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios nutarties 32 punkte nurodytus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais atsikirtimais ir konstatuoja, kad argumentai, kuriais remiasi atsakovė iš esmės susiję su byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu.

34. CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą. Antstolis turi teisę panaikinti turto areštą tik tuomet, jeigu turtas areštuotas antstolio. Antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro areštuojamo turto aprašą (CPK 675 straipsnio 3 dalis). Atitinkamai CPK 510 straipsnyje reglamentuojama antstolio veiksmų apskundimo tvarka, todėl tai atvejais, kai asmuo mano, jog antstolis areštavo daugiau nei buvo nustatyta nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tokių antstolio veiksmų teisėtumo kontrolė atliekama išimtinai CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka.

35. Be kita ko, pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-407-892/2019 pagal ieškovės UAB „Jan car factory“ ieškinį atsakovei ŽŪB „Nemėžis“ dėl daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo, kuriame ieškovė prašo grąžinti atsakovės neteisėtai sulaikytus kilnojamuosius daiktus.

36. Taigi, šios aplinkybės leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad apeliantės argumentai dėl ieškovės ŽŪB „Nemėžis“ galbūt neteisėtai sulaikytų apeliantei priklausančių kilnojamų daiktų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi savarankiško reikalavimo dėl šių daiktų grąžinimo apeliantė pirmosios instancijos teisme šioje byloje nebuvo pareiškusi. Teisėjų kolegija šių argumentų pagrįstumo nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako, nes šie apeliantės argumentai sprendžiami kitoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines ginčo aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, todėl keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalį apeliantės UAB „Jan car factory“ apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasRomualda JanovičienėDanguolė Martinavičienė