- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-24
- Bylos Nr.
- 1A-313-135-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00181-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus, Irena Matuzevičienė
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr.1A-313-135/2012
2012 m. gegužės 24 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,
asmeniui, kuriam buvo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – D. A., jos atstovui pagal įstatymą S. A., jų atstovei advokatei J. B.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam buvo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės D. A. atstovo pagal įstatymą S. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 nutarties, kuria pripažinta, kad D. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., 187 str. 1 d., ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – R. psichiatrinėje ligoninėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. grasino nužudyti žmogų, o būtent: 2010-03-27, apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), O. T. priklausančio namo kieme, grasino O. T. sakydama, kad ją užmuš, prikals prie kryžiaus, sudegins karves ir namus, sukeldama pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Be to, D. A. 2010-03-27, apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), O. T. priklausančio namo kieme, tyčia sugadino O. T. priklausantį turtą, o būtent: akmeniu išdaužė septynis namo langų stiklus, kurių bendra vertė 470 Lt, tuo padarydama nukentėjusiajai O. T. 470 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Asmens, kuriam buvo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – D. A. – atstovas pagal įstatymą S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-02-10 nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti neįrodyta, kad D. A. įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1d., ir D. A. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centre.
Skunde nurodo, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė baudžiamojo proceso principus ir priėmė neteisingą nutartį, kadangi, pripažinęs, kad D. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d., vadovavosi dukters uošvės ir M. T. parodymais, kuriuose teismas neįžvelgė subjektyviškumo. Nurodo, kad buvo nustatyta, jog D. A. nesuvokė savo veiksmų, todėl ji negali prisiminti, kad grasino, ir pasiaiškinti, ir nustatytos aplinkybės yra tik subjektyvi prielaida. Teigia, kad pati D. A. jokių grasinimų niekada neminėjo ir 2011-02-25 teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuota, kad ekspertizės metu D. A. pasakoja visai kitokią istoriją, nei nurodyta apklausos protokole. Taip pat nurodo, kad vyr. postinio M. P. 2010-04-12 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog apie tai, kad buvo kam grasinta, jie (policininkai) negirdėjo, ir apie tai neminėjo nei M. T., nei jo motina. Pabrėžia, kad tyrėjas V. V. 2010-04-12 tarnybiniame pranešime taip pat pažymėjo, jog apie tai, kad O. T. buvo grasinta, O. T. neminėjo. Nurodo, kad vertinant grasinimo realumą, subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė yra tai, kad grasinantis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis, o 2011-02-25 ekspertizės akte nurodyta, kad D. A. įvykio metu negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų.
Apelianto nuomone, skundžiamojoje nutartyje nurodyta teismų praktika tik patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusioji neturėjo pagrindo bijoti tariamo grasinimo, kadangi į įvykio vietą atskubėjęs M. T. griebė D. A. į glėbį ir ją paguldė ant žemės, laikė tol, kol atvyko policijos pareigūnai ir D. A. išsivežė, todėl nukentėjusiajai nebuvo pagrindo bijoti tariamo D. A. grasinimo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismo posėdžio metu nebuvo apklaustas kaimynas, kuriam, galbūt, D. A. pagaliu pataikė į galvą, jis nepaliudijo grasinimo fakto. Apeliantui abejones kelia ir M. T. parodymai, kadangi, pasak jo, lieka neaišku, kaip D. A. rankoje galėjo atsirasti pagalys, kuriuo ji pataikė atėjusiam kaimynui į galvą tuo metu, kai M. T. ją griebė į glėbį ir paguldė ant žemės, ir tik po kurio laiko leido atsistoti, tačiau visą laiką prilaikė D. A. Nurodo, kad liudytojas A. N. parodė, jog nepamena, ką rado ir nustatė po 2010-03-27 įvykio, todėl neaišku, kada policija paėmė D. A. atsivežtą kirvuką ir laužtuvą, kadangi įvykio dieną 2010-03-27 policija jokio daiktų poėmio iš įvykio vietos neužfiksavo, o 2010-04-19 apžiūros protokole nurodyta, kad daiktų identifikuoti nerasta. Nurodo, kad teismas minėtas aplinkybes vertino jo dukters D. A. nenaudai, pažeisdamas teisingo bylos nagrinėjimo principą.
Apeliantas nurodo, kad padarytą žalą atlygino ir pretenzijų O. T. neturėjo, ir daro prielaidą, kad pretenzijos atsirado tik po to, kai buvo anuliuotas M. T. ir D. A. santuokos įrašas, ir siekiant sužlugdyti D. A..
Nurodo, kad duktė D. A., gyvendama santuokoje su M. T., nuolat jautė įtampą ir diskomfortą, jos nemėgo O. T., ir toks gyvenimas išprovokavo D. A. ligos paūmėjimą. Teigia, kad iš M. T. ir O. T. parodymų matyti, kad D. A. iki santuokos ir jos pradžios buvo normaliai funkcionuojantis žmogus, nekėlęs jokių įtarimų aplinkiniams dėl savo psichinės būsenos, turintis normalius socialinius ir buitinius įgūdžius.
Teigia, kad nors D. A. ir turi tik 40 proc. darbingumą, tai nereiškia, kad ji turi būti stacionarizuota, be reikalo stebima, kai jos psichikos būklė yra stabili, kontroliuojama ir ji nuolatos stebima specialistų ambulatoriškai. Nurodo, kad jo dukters psichozę bei ligos paūmėjimą išprovokavo įtemptas, traumuojantis gyvenimas su vyru, nesantaika su uošve ir šiandien šie asmenys įtakos jo dukters gyvenimui neturi. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje bylose, susijusiose su priverstiniu paguldymu į gydymo įstaigą, yra suformulavęs principą, pagal kurį psichiškai nesveikam asmeniui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam asmeniškai arba, esant būtinumui, per atstovą, o teismo posėdžių metu jo duktė išklausyta nebuvo, teismas, prieš priimdamas 2012-02-10 nutartį, galėjo įsitikinti jo dukters psichikos stabilumu, nuosekliu mastymu, orientacija, tačiau to nepadarė.
Nurodo, kad ne dėl D. A. kaltės bylą išnagrinėti ir priimti teismo nutartį prireikė beveik 3 metų, todėl teismo sprendimas nebeteko prasmės, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo priimtas daugiau nei prieš metus laiko ir kuriame nurodyta, kad įvykio metu D. A. negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų, to ji negali daryti ir šiuo metu, todėl jai reikalingas prievartinis stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Teigia, kad akte nenurodyta, kokių veiksmų suprasti ir valdyti jo duktė negali šiuo metu.
Nurodo, kad D. A. yra nuolat stebima specialistų, lankosi pas psichiatrę, psichologę, o specialistams pastebėjus, kad jai reikalingas stacionarus gydymas, poilsis, psichinės būklės stabilizavimas, D. A. to neatsisako. Teigia, kad nuo 2011-02-25 akspertizės akto, kuriuo vadovavosi teismas priimdamas nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, D. A. gyvenime viskas pasikeitė – ji gyvena su tėvais, jiems padeda kasdieninėje buityje, prižiūri gyvulius, gyvena ramioje, mylinčioje, ne stresinėje aplinkoje ir ne konfliktinėje aplinkoje, ji yra reikalinga ir mylima, turi savo kasdienybę ir įpareigojimus, kartą per mėnesį, o jei prireikia – ir dažniau, lankosi pas gydytoją psichiatrę, kartą per savaitę lankosi pas gydytoją psichologę. Teigia, kad duktė namuose yra reikalinga.
Nurodo, kad D. A. psichikos būsena paskutinį kartą buvo vertinta 2012-02-20, ir komisija išvadoje nurodė, kad D. A. yra orientuota visais atžvilgiais, mąstymas nuoseklus. Išvada, apelianto teigimu, patvirtina šeimos narių nuomonę, kad priverstinis gydymas uždaro tipo psichiatrijos stacionare sutraumuos D. A. psichologiškai, pablogins socialinę adaptaciją, sutrikdys ryšį su artimaisiais, ji praras socialinius ir buitinius įgūdžius. Taip pat nurodo, kad D. A. ir taip šiuo metu išgyvena dėl buvusios uošvės sugadinto turto ir dėl savo elgesio, kurio negalėjo kontroliuoti, džiaugiasi, kad gyvenimas įtampoje ir nuolatiniame konflikte yra praeityje.
Teismo posėdyje D. A. atstovas pagal įstatymą S. A. ir jų atstovė advokatė J. B. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė tenkinti apeliacinio skundo dalį dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 395 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurios turi būti įrodytos proceso dėl nepakaltinamo asmens padarytos veikos metu – tai: a) aplinkybės, kurios susijusios su padaryta veika, t. y. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, padarytos žalos pobūdis ir dydis bei kitos aplinkybės (BPK 395 str. 1 ir 5 punktai); b) aplinkybės, kurios susijusios su veiką padariusiu asmeniu, t.y. duomenys apie asmenį ir jo psichikos būklę praeityje, jo elgesį prieš veiką ir po veikos, jo pavojingumą visuomenei (BPK 395 str. 2, 3, 4 punktai).
D. A. atstovas pagal įstatymą apeliaciniame skunde tvirtina, kad A. A. jai inkriminuotos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d., nepadarė, o teismas, pripažindamas ją padarius minėtą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, vadovavosi subjektyviais O. T. ir M. T. parodymais, nepašalino jų parodymuose esančių prieštaravimų, o prieštaringus įrodymus vertino D. A. nenaudai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pateikiami argumentai apie įrodymų vertinimą nepaneigia teismo išvadų. BPK 20 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad teisėjas vertintų įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šie BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme būtų pažeisti. Apie D. A. padarytą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., nuoseklius ir nesikeičiančius parodymus davė buvusi D. A. uošvienė O. T. ir buvęs sutuoktinis M. T. Ir nors išraše iš duomenų bazės matyti, kad pranešime apie įvykį nurodyta, jog įvykio metu buvo daužomi namo langai (10 b. l.), o atvykę į įvykį policijos darbuotojas M. P. savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad buvo išdaužti O. T. namo langai, tačiau, kad būtų kam grasinta, jis negirdėjo. Pranešimuose taip pat nurodyta, kad jam atvykus D. A. (buvusi T.) ginčijosi su savo vyru, garsiai ant jo šaukė, elgėsi agresyviai. Policijos pareigūnas M. P. teismo metu prisiminė tik tai, kad buvo išdaužti namo langai, daugiau prisiminti nieko negalėjo (137 b. l.). O. T. teismo posėdyje paaiškino, kad įvykio metu atvykę policijos pareigūnai neklausė, ar ji rašys pareiškimą policijai ir išsivežė D. A., paaiškinę, kad tai šeimos problema (137 b. l.). Iš O. T. pareiškimo, kuriuo ji kreipėsi 2010-04-09 į Šiaulių rajono apylinkės prokuratūrą, matyti, kad 2010-03-27 atvykusi D. A. (buvusi T.) išlipusi iš mašinos pradėjo iškart mėtyti akmenis į namo langus, M. T. bandant ją sulaikyti, ji, pamačiusi ją (O. T.), pradėjo grasinti, žadėjo užmušti, sudeginti karves, sudeginti namus, prikalti prie kryžiaus (12 b. l.). Apie analogiškus išsakytus D. A. žodžius O. T. nurodė ir pareiškime-patikslinime (3 b. l.), apklausos metu (7 b. l.) ir patvirtino teisminio nagrinėjimo metu (135 b. l.). Apie tai, kad po to, kai M. T. D. A. paguldė ant žemės, kad ji baigtų daužyti namo langus, ir vėliau leido jai atsistoti, tačiau laikė už pakarpos, o ji (D. A.) šaukė, kad užmuš jo mamą, padegs namus, M. T. nurodė teismo posėdyje (136 b. l.).
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie D. A. grasinimų realumą. Nukentėjusioji O. T. parodė, kad apie D. A. grasinimų realumą ji sprendė iš to, kad D. A. daužė namo langus, iš jos žodžių jautėsi pyktis, agresija, O. T. labai išsigando, nes suprato, kad šie grasinimai gali būti realūs. Kad O. T. šiuos grasinimus priėmė kaip realius, patvirtino liudytojas M. T., parodęs, kad po įvykio mama buvo labai išsigandusi, kreipėsi pas gydytojus, bijojo dėl savo gyvybės, nemiegojo naktimis, mamai buvo didžiulis stresas (136 b. l.). Apie tai, kad D. A. elgesys buvo grėsmingas, matyti ir iš policijos pareigūno M. P. tarnybinio pareiškimo, kuriame jis nurodė, kad D. A. kalbėjo ir elgėsi kaip pamišėlė, agresyviai, todėl buvo skubiai perduota medikams (15 b. l.). Anksčiau išdėstyti duomenys paneigia apelianto skunde nurodytą teiginį, kad D. A. įvykio metu nebuvo pavojinga ir jos grasinimai buvo visiškai nerealūs. Paneigiant apelianto teiginį, kad O. T. įvykio metu atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, jog D. A. jai grasino, pažymėtina, kad tiek iš policijos pareigūno M. P. tarnybinio pranešimo (15 b. l.), tiek iš O. T. parodymų matyti, kad prie į įvykį atvykusių pareigūnų O. T. nebuvo priėjusi, todėl M. P. ir negalėjo žinoti, ar O. T. tiriamo įvykio metu D. A. grasino. Taip pat nepagrįstu kolegija laiko apelianto skundo teiginius, kad O. T., nurodydama, kad D. A. jai grasino, siekia D. A. sužlugdyti dėl nutrauktos santuokos su M. T., kadangi iš bylos duomenų matyti, kad apie grasinimus O. T. pareigūnams pranešė netrukus po įvykio, t. y. 2010-04-09, o D. A. santuoka su M. T. buvo nutraukta tik 2011-04-18 (LITEKO duomenys).
Taip pat kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti galbūt prieštaringi liudytojo M. T. parodymai apie tai, jog į įvykio vietą D. A. buvo atsivežusi kirvuką ir laužtuvą, šiuo atveju D. A. inkriminuojamiems veiksmams įtakos neturi, kadangi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad D. A. padarė BK 145 str. 1 d. nurodytą nusikalstamą veiką, minėtais liudytojo M. T. parodymais nesirėmė.
Taigi, remdamasis paminėtais nuosekliais, vienas kitą papildančiais įrodymais teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. A. padarė veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.
D. A. atstovas pagal įstatymą apeliaciniu skundu prašo pakeisti priverstinio gydymo sąlygas D. A. ir taikyti jai ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
D. A. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – taikoma asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare.
Pagal baudžiamąjį įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės – tai ir gydomojo, ir valstybės prievartos poveikio priemonių derinys. Nors priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmės, tačiau kai kurios jų pagal sukeliamus suvaržymus, apribojimus prilyginamos suėmimui, laisvės atėmimui (BK 76 str. 3 d., BPK 406 str. 2 d.). BK 98 str. 1 d. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas parenka ir taiko atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į asmens psichikos sutrikimą ir ligos sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai.
Nuteistoji padarė du nesunkius (BK 145 str. 1 d., 187 str. 1 d., 11 str. 3 d.), nesmurtinio pobūdžio nusikaltimus, nesukėlusius jokių realių neigiamų pasekmių. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. A. atstovas pagal įstatymą nukentėjusiajai O. T. turtinę žalą atlygino. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad D. A. ir toliau gali kelti pavojų savo ar kitų asmenų sveikatai. D. A. anksčiau neteista.
Iš byloje esančios VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės pažymos matyti, kad D. A. (buvusi T.) gydėsi ligoninės paros stacionare moterų ūmių būsenų skyriuje (19 b. l.), iš tos pačios įstaigos pažymos matyti, kad nuo 2010-03-27 iki 2010-06-09 jai buvo nustatytas schizoafektinis sutrikimas, manijos tipas, ligos požymiai turi polinkį į agresiją ir smurtą (24 b. l.). Iš 2011-02-25 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. A. (buvusiai T.) nustatyta klinikinė diagnozė – šizoefektinis sutrikimas, manijos tipas, ir jai rekomenduojama skirti prievartinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichiatrijos ligoninėje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (70–74 b.l.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas G. B. siūlė skirti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi D. A. išlieka psichozės pasekmės ir nekritiškas būsenos vertinimas, nurodė, kad ateityje gali būti D. A. būsenos paūmėjimai ir pagerėjimai, vaistus D. A. turi vartoti (134–135 b.l.). VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro 2012-02-20 išraše iš medicinos dokumentų nurodyta, kad gydytojų komisija, kurią sudaro Psichikos sveikatos centro vedėja L. Š., medicinos psichologė N. L., gydytoja D. M, mano, jog D. A. gali būti stebima ambulatoriškai pagal gyvenamąją vietą, reguliariai po paskutinio gydymo stacionare lankosi ir gydosi PSC, jos psichikos būsena išlieka stabili, o priverstinis gydymas uždaro tipo psichiatrijos stacionare sutraumuotų ligonį psichologiškai, sutrikdytų psichologinę pusiausvyrą, žymiai pablogintų socialinę adaptaciją, sutrikdytų ryšius su artimaisiais, pablogintų socialinius ir bendravimo įgūdžius (153 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gydytoja D. M. nurodė, kad ji rekomenduoja D. A. taikyti ambulatorinį priverstinį gydymą, nes jos būsena stabili, ligos paūmėjimo požymių nėra, ji savikritiška, reguliariai lankosi gydymo įstaigoje, gauna gydymą, bendradarbiauja su medikais, priverstinis stacionarus gydymas gali turėti neigiamos įtakos, D. A. gali būti traumuota psichologiškai, o psichozės reiškinių nepastebi jau apie metus laiko. Ekspertė S. G. teismo posėdyje nurodė, kad gydymas duoda savo efektą, ir D. A. galima būtų skirti ambulatorinį gydymą.
Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti, jog D. A. šiuo metu yra pavojinga sau bei kitiems asmenims, todėl, atsižvelgdama į naujausias specialistų pateiktas išvadas, sprendžia, kad taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūroje, kaip nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, D. A. paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė neatitinka jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Be to, priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – paskyrimas sukeltų jai neigiamas pasekmes, suvaržymus, apribojimus, dėl jų D. A. patirtų nepatogumų, nes ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir šeimą, kuri ja rūpinasi ir kuriai D. A., atlikdama ūkio ir buities darbus, padeda.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. A. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, be to, paskirta priverstinio medicininio poveikio priemonė neatitinka jos padarytų veikų pavojingumo, jos asmenybės, todėl ši nutarties dalis keistina paskiriant D. A. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį pakeisti.
D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) padariusiai nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., 187 str. 1 d., skirti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pagal gyvenamąją vietą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BK 98 str. 1 d. 1 p.).
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.