Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko (pranešėjas), ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stomatologinės implantacijos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stomatologinės implantacijos centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2.1. Jis nurodė, kad pareiškėjas ir VMI 2020 m. balandžio 24 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjo 142 775,19 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas laikotarpiui nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki 2025 m. kovo 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įgyvendino Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąlygą, t. y. su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, jis 2020 m. birželio 30 d. pateikė prašymą dėl atleidimo nuo paskirtos baudos sumokėjimo. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2020 m. liepos 29 d. sprendimu jį atmetė. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. spalio 13 d. jo netenkino ir patvirtino VMI 2020 m. liepos 29 d. sprendimą.

2.2. Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad yra sudaryta mokestinės paskolos sutartis, pareiškėjas gali būti atleidžiamas nuo paskirtos 33 016,68 Eur GPM baudos sumokėjimo. Be to, pareiškėjo skola valstybei susidarė ne sistemingai nemokant mokesčių, bet dėl mokesčių administratoriaus atlikto paskolų sutarčių perkvalifikavimo į dividendų išmokėjimą.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas, be kita ko, pripažino, kad 2020 m. balandžio 24 d. sudaryta mokestinės paskolos sutartis yra nutraukta.

5. Teismo posėdyje atsakovo atstovas patvirtino, kad mokestinės paskolos sutartis su pareiškėju yra nutraukta.

8. Teismas nesutiko, kad mokestinės paskolos sutarties sudarymas turi įtakos sprendžiamam klausimui. MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga nėra atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš alternatyvių būtinų sąlygų tam, kad, nustačius vieną iš pagrindų, nurodytų MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atleidimo nuo baudos mokėjimo pagrindai, to neginčija ir pareiškėjas, tad vien aplinkybė, kad tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, negali būti pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 2 dalį ir atleisti pareiškėją nuo baudos sumokėjimo. Be to, teismo posėdžio metu proceso šalys pripažino ir patvirtino, kad šiuo metu minėta mokestinės paskolos sutartis yra nutraukta. Tad ši aplinkybė, net ir nustačius atleidimo nuo baudos mokėjimo pagrindus, įtvirtintus MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, būtų kliūtis atleisti pareiškėją nuo baudos mokėjimo. Be to, šis pareiškėjo argumentas, t. y. dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo MAĮ 141 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai paaiškėjo, kad ji šiuo metu jau yra nutraukta, nebetenka prasmės ir vertinant galimybės atleisti nuo baudos mokėjimo MAĮ 8 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta dėl to, kad pareiškėjas nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal šią sutartį.

10. Atsakydamas į argumentus, kad VMI pripažinus ir konstatavus pakankamus pagrindus atleidimui nuo delspinigių mokėjimo, šios aplinkybės sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos sumokėjimo, teismas pažymėjo, kad VMI 2019 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atleido pareiškėją nuo 41 343,67 Eur GPM delspinigių mokėjimo, atsižvelgusi į ilgą delspinigių skaičiavimo laikotarpį, tuo tarpu pareiškėjui skirtos baudos dydis priklausė tik nuo pažeidimą sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kurioms, kaip teisingai pažymėjo Komisija, didžiąja dalimi įtakos turėjo paties pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis. Be to, pareiškėjo atleidimas nuo delspinigių negali būti pagrindu atleisti pareiškėją ir nuo baudos sumokėjimo.

11. VMI viršininko 2020 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. VA-27 „Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (Covid-19) sukeltų neigiamų pasekmių“ ūkio subjektams buvo patvirtintos pagalbos priemonės, susijusios su pagal mokestinių paskolų sutartis apskaičiuotomis palūkanomis, su galimybe jų netaikyti, mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpis ir kt. Minėtame įsakyme dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams nėra numatyta galimybė atleisti mokesčio mokėtoją nuo paskirtos baudos mokėjimo. Šiame įsakyme yra numatytos kitos pagalbos priemonės, dėl kurių mokesčių mokėtojas gali kreiptis ir taip jam bus palengvinta mokestinė našta. Taigi, tai, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į Mokesčių mokėtojų, nukentėjusių nuo Covid-19, sąrašą, jam (kaip ūkio subjektui), susidūrus su sunkia finansine situacija, yra galimybė kreiptis į VMI dėl mokestinės naštos palengvinimo, pasinaudojant atitinkamomis pagalbos priemonėmis. Tačiau įtraukimas į minėtą sąrašą neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo paskirtos baudos sumokėjimo.

12. Dėl pareiškėjo patiriamų sunkumų teismas pažymėjo, kad įmonės patiriami finansiniai sunkumai nėra ta aplinkybė, kuri leistų, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais principais, atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų baudų. Ūkio subjektas veikia savo rizika, finansiniai sunkumai yra įprasta ūkio subjekto veiklos situacija, kuri gali būti valdoma. Tad tai neturi įtakos ūkio subjekto pareigos tinkamai apskaičiuoti mokesčius ir laiku juos sumokėti. To nepadarius seka atitinkamos neigiamos teisinės pasekmės. Pareiškėją atleidus nuo priskaičiuotų baudų mokėjimo, nėra garantijos, jog pareiškėjo finansinė padėtis pagerėtų.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16.2. Mokesčių mokėtojo atleidimas nuo jam paskirtos baudos sumokėjimo gali būti savarankiška MAĮ nustatyta procedūra. Todėl nepaisant to, kad pareiškėjas mokestinio ginčo metu nebuvo atleistas nuo paskirtos baudos sumokėjimo, tai neužkerta kelio kreiptis į VMI su atskiru prašymu dėl šios prievolės panaikinimo.

16.3. VMI 2019 m. spalio 18 d. pareiškėjo prašymą dalyje dėl atleidimo nuo 33 016,68 Eur GPM baudos sumokėjimo paliko nenagrinėtu, nes nustatė, kad pareiškėjas GPM, susijusio su paskirta bauda, nėra sumokėjęs, taip pat GPM sumokėjimas šio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo išdėstytas. Tačiau pareiškėjas su VMI 2020 m. balandžio 24 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią GPM sumokėjimas buvo išdėstytas sutartyje nurodytu laikotarpiu. Ši mokestinės paskolos sutartis yra galiojanti, kadangi Lietuvos administracinių ginčų komisija 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu panaikino VMI sprendimus, kuriais minėta sutartis buvo nutraukta.

16.4. VMI 2019 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėją atleido nuo pusės apskaičiuotų delspinigių sumos, t. y. nuo 41 343,67 EUR GPM ne tik tuo pagrindu, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti už itin ilgą laikotarpį, bet ir atsižvelgusi į aplinkybę, kad pareiškėjas nevengia mokestinės prievolės įvykdymo, taip pat į pareiškėjo ankstesniame prašyme išdėstytus argumentus apie neadekvačiai didelę delspinigių sumą, lyginant su papildomo apskaičiuoto mokesčio suma. Pareiškėjo manymu, šioje situacijoje VMI pripažinus ir konstatavus pakankamus pagrindus atleidimui nuo delspinigių mokėjimo, tarp jų dėl neadekvataus sankcijos dydžio, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo paskirtos 33 0136,68 Eur GPM baudos sumokėjimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skola valstybei susidarė ne dėl sistemingai nemokamų mokesčių, bet dėl VMI atlikto paskolų sutarčių perkvalifikavimo į dividendų išmokėjimą. Šių išlaidų pareiškėjas negalėjo planuoti, o tai lemia, kad pareiškėjui kyla rimtų finansinių sunkumų įvykdyti jo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo metu jam papildomai apskaičiuoto GPM, delspinigių bei baudos sumokėjimą. Kitų įsiskolinimų pareiškėjas iš esmės neturi.

16.6. Teisės aktai nesieja atleidimo nuo paskirtos baudos sumokėjimo su aplinkybe, kad tai turi turėti teigiamos įtakos mokesčių mokėtojo finansinei padėčiai. Ši aplinkybė, vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, aktuali VMI sprendžiant klausimą dėl mokestinės paskolos sudarymo. Iš esmės vienintelė sąlyga, kuria mokesčių mokėtojui įgyvendinus jis įgyja teisę kreiptis į VMI dėl atleidimo nuo paskirtos baudos sumokėjimo, nustatyta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje – kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (ar) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra sudaręs mokestinės paskolos sutartį ir ji yra galiojanti, taigi pareiškėjas atitinka MAĮ nustatytą sąlygą.

16.7. Pareiškėjas siekia, kad jo mokestinė nepriemoka, susidariusi dėl mokestinio patikrinimo metu apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų, valstybei būtų padengta tokiu būdu, kad pareiškėjo veikla nebūtų galutinai sustabdyta.

17.3. Siekiant pripažinti, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti atleidimo nuo baudos pagrindą, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka du konkrečius požymius: 1) ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios; 2) ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

17.5. Duomenų, kad pareiškėjas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar dėl mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos, nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos ir pareiškėjas neatleistinas nuo mokėjimo pagal minėtą nuostatą.

17.6. Patvirtindama sąrašą nuo Covid-19 nukentėjusių bendrovių ir atlaisvindama juos nuo delspinigių, valstybė palengvino mokestinę naštą ūkio subjektams, dėl pandemijos susidūrusiems su nepalankia ekonomine ir finansine situacija. Tačiau nesumokėtoms baudoms minėtos mokestinės pagalbos priemonės nėra taikomos, baudas ūkio subjektai privalo įvykdyti visa apimtimi, o atleidimo nuo baudų procedūra vyksta įprasta tvarka. Be to, MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė nėra imperatyvi, todėl vien tik aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas sumoka jam apskaičiuotą mokestį, nėra pagrindas atleisti jo nuo paskirtos baudos sumokėjimo. Visada yra būtina nustatyti nors vieną iš MAĮ 141 straipsnio1 dalyje nustatytų atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindų. Taigi, nagrinėjamu atveju būtinos sąlygos įvykdytos, atsižvelgiant į tai, kad tiek 2019 m. spalio 18 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2020 m. liepos 29 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų buvo išnagrinėti MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyti atleidimo nuo baudų ir (ar) delspinigių pagrindai, kurie dėl nustatytų mokesčių pažeidimų pareiškėjui netaikytini.

17.7. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia būti atleistas nuo 33 016,68 Eur GPM baudos sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs MAĮ 8 straipsnio 3 dalies ir 141 straipsnio 1 dalies pagrindų. Pareiškėjas su šiuo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi ne tik MAĮ, tačiau ir protingumo bei teisingumo principais; jis buvo įtrauktas į sąrašą bendrovių, nukentėjusių nuo Covid-19; be to, jeigu jis nebus atleistas nuo baudos, apskritai negalės įvykdyti įsipareigojimų valstybei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija jam nustatytų mokesčių (baudų), kadangi jie buvo patvirtinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau mano, kad yra pagrindas jį atleisti nuo jį nuo 33 016,68 Eur GPM baudos sumokėjimo.

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal MAĮ 140 straipsnio 1 dalį asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus šio MAĮ 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Nuo baudos mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas tik esant MAĮ 141 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p. 82–89; 2005 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005). Bauda yra skiriama kaip sankcija už teisei priešingą veiką ir ji gali būti netaikoma tik esant teisės aktuose įtvirtintoms aplinkybėms (žr., pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1543/2009).

22. Pagrindai, kai mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, yra numatyti MAĮ 141 straipsnyje. Paminėto straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis atleidimo nuo baudos pagrindų sąrašas. Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

23. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

24. LVAT, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualią MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, jog šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasėkoje atsiradę padariniai negalėjo būti priklausomi nuo mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-141/2005; 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013).

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, yra tik būtina sąlyga, kuriai esant apskritai gali būti vertinamas klausimas dėl atleidimo nuo baudos. Jos neįgyvendinus, iš esmės negalima būtų kelti klausimo dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo baudos. Ginčo dėl šios nuostatos aiškinimo, iš esmės, nėra. Taigi tai, kad su pareiškėju buvo sudaryta (ir nenutraukta) mokestinės paskolos sutartis, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas per se (savaime) turėjo būti atleistas nuo paskirtos baudos mokėjimo. Šiuo atveju privalėjo būti vertinami ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šiuo atveju nenustatyta pagrindų atleisti pareiškėją nuo 33 016,68 Eur GPM baudos sumokėjimo:

26.1. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto – nagrinėjamu atveju mokesčių administratorių sprendimais, kurių teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (šiuo aspektu žr. LVAT 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-438/2019), pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 110 055,60 Eur GPM, 61177,39 Eur GPM delspinigius ir 33 016,68 Eur GPM baudą (30 proc. mokesčio dydžio). Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo kaltė yra įrodyta.

26.2. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto – pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima laikyti nuo jo valios nepriklausančiomis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo pareiga sumokėti jam priklausančius mokesčius ir baudas atsirado ne Covid-19 pandemijos metu, o dar iki ekstremaliosios padėties paskelbimo, laikotarpiu nuo 2017 m. (patikrinimo akto surašymo) iki 2019 m. (LVAT nutarties, kuria palikti galioti mokesčių administratoriaus sprendimai, priėmimo). Paminėtu laikotarpiu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti nenugalimos jėgos arba atsitiktinių aplinkybių poveikiui. Atsižvelgiant į tai ir į tai, kad ginčui aktualūs mokesčiai ir bauda buvo paskaičiuoti už laikotarpį iki Covid-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas pagrįstai nebuvo atleistas nuo GPM baudos mokėjimo. Minėta, kad šis pagrindas taikomas tik esant nenugalimai jėgai arba atsitiktinėms aplinkybėms (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2713-968/2021).

26.3. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto – mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-773/2010). Atsižvelgiant į tai, ir pakartotinai įvertinus papildomos mokestinės prievolės atsiradimo aplinkybes, šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad yra nepadaryta žala valstybės biudžetui.

26.4. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto – nagrinėjamai situacijai ir susiklosčiusioms aplinkybėms šis punktas neaktualus, kadangi dėl jo nebuvo pasisakoma procesiniuose dokumentuose, nebuvo keliamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo baudos pagal aptariamą normą, dėl plačiau dėl jo nepasisakoma.

27. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atleisti pareiškėjo nuo baudos mokėjimo vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių pagrįstu argumentų, kurių pagrindu būtų galima prieiti prie kitokios išvados.

28. Pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagrindinė mokesčių paskirtis – fiskalinė, jie naudojami sudaryti valstybės iždui, skirtam visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepageidautinos socialinės–ekonominės raidos tendencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Kartu primintina, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Tam, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (inter alia (be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų) reikalavimų, gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-963/2013).

29. Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje priimti teisingiausią, protingiausią ir sąžiningiausią sprendimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad priskaičiuotų mokesčių (baudų) klausimu jau buvo pasisakyta nagrinėjant mokestinį ginčą, todėl kitokioms išvadoms, nei buvo padaryta administracinėje byloje Nr. eA-1777-438/2019, pagrindų nėra. Pareiškėjui apeliuojant į teisingumo ir protingumo kriterijų netaikymą, neįvardytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pasitarnauti teisingumo ir protingumo kriterijų taikymui. Prašyme atleisti nuo baudos bei remiantis protingumo ir teisingumo kriterijais apsiribojama deklaratyvaus pobūdžio paaiškinimais, kad pareiškėjo veikla patirs neigiamų pasekmių, bus „paralyžiuota“, tačiau šie argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad mokesčių administratorius elgėsi tinkamai, vykdydamas savo funkcijas pareiškėjo teisių nepažeidė, o pareiškėjas laiku nevykdė pareigos tinkamai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai nelaikytini aplinkybe, kuri, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais principais, per se sudarytų pagrindą atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų baudų.

30. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas. Kadangi procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteisiamos (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stomatologinės implantacijos centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.