Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Č. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007-03-14 nuosprendžio, kuriuo V. J. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Č. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. J. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006-05-12, apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), žaliojoje juostoje tarp V. J. L. sklypo ir kelio Klaipėda – Veiviržėnai sudavė Č. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinę ranką, tuo padarė Č. M. poodinę kraujosruvą dešinėje rankoje, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei nežymiai ją sužalojo.

Pirmosios instancijos teismas dėl mažareikšmiškumo baudžiamąją bylą nutraukė.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji Č. M. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007-03-14 nuosprendį ir pripažinti V. J. L. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. bei paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant V. J. L. artintis prie jos per penkis metrus ir lankytis jos gyvenamoje vietoje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad mažareikšme veika galėjo būti pripažinta tuo atveju, jei nebūtų buvę jai padaryta sveikatos sutrikdymo, o sukeltas tik nedidelis fizinis skausmas, kadangi žmogaus gyvybė ir sveikata yra labiausiai ginama ir didžiausia vertybė, todėl bet koks sveikatos sutrikdymas negali būti laikomas mažareikšmiu. Apeliantė nurodo, kad teismas nustatė, jog V. J. L. sužalojo jai plaštaką ir tai galėjo padaryti stumdamas, tačiau nekonkretizavo, kokiu būdu pasireiškė stūmimas. Teigia, kad stumti galima visu kūnu, rankomis ir kojomis, be to, garso įraše girdėti duslūs garsai, tad iš to galima daryti išvadą, jog stūmimas buvo ne paprastai pastumiant, bet pastumiant suduodant smūgius į įvairias kūno vietas, nes ir plaštakos sužalojimai padaryti dėl smūgio. Nukentėjusioji pabrėžia, kad teismas nustatė, jog V. J. L. jai padarė plaštakos sužalojimus, todėl turi būti pripažinta, kad sužalojimus gaktoje taip pat padarė kaltinamasis, nes jie padaryti vienu metu tokiais pat veiksmais. Taip pat nukentėjusioji nurodo, kad teismas paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą dėl to, jog nedetalizuota, kokia žala yra padaryta dėl kiekvieno sužalojimo atskirai. Teigia, kad civiliniame ieškinyje yra nurodyta, iš ko susidaro turtinė žala, mokestis už specialisto išvados padarymą yra susijęs su bet kuriuo sužalojimu, gydomasis tepalas buvo naudojamas plaštakos sužalojimams gydyti, mokestis už rengenogramą susijęs su gaktos srities sužalojimais. Be to, ir neturtinės žalos sudėtis irgi išdėstyta civiliniame ieškinyje, kur nurodyta, kad didžioji dalis neturtinės žalos susijusi su sužalojimais plaštakoje, o kita dalis – su sužalojimais gaktoje. Nukentėjusioji pažymi, kad teismas nors ir pripažino V. J. L. iš dalies kaltu, be jokios motyvacijos nepriteisė jai turėtų atstovavimo išlaidų.

Nukentėjusioji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai V. J. L. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Nuosprendyje detaliai išdėstyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės motyvai, pagrįsti išnagrinėtais įrodymais.

Apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad V. J. L. veika neturėjo būti pripažinta mažareikšme, kadangi ja buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnyje teigiama, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos veikos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 p. nurodyta, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte išvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme. Kolegija, svarstydama klausimą dėl nuteistojo padarytos veikos pripažinimo mažareikšme, negali atmesti svarbių byloje nustatytų dalykų, kurie atitinka minėto Senato nutarimo išaiškinimo turinį. Nustatyta, kad prieš pat įvykį kilo kitas incidentas - nukentėjusioji Č. M. eidama į parduotuvę ištrypė V. J. L. pasodintus aplinkai puošti ir dulkių srautui sulaikyti medelių sodinukus. Šiuo atveju apylinkės teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad tyčinę veiką nulėmė nukentėjusiosios provokuojantys veiksmai, susiję su pasodintų aplinkai puošti ir dulkių srautui sulaikyti medelių sodinukų ištrypimu, ką patvirtina ir liudytojai V. P. bei J. R.. Šis incidentas paveikė V. J. L. elgesį, galbūt nebevaldomą pykčio būseną, tai lėmė jo daromos veikos tikslus ir motyvus, nes būtent nukentėjusiosios veiksmai turėjo lemiamos įtakos konfliktui kilti.

Nepaisant to, Č. M. kokie nors rimtesni sužalojimai padaryti nebuvo, konfliktas tarp priešiškų šalių vyko labai trumpą laiką, šis sužalojimas nukentėjusiajai jokių sunkesnių pasekmių nesukėlė. Kartu dėl incidento susiformavo ir V. J. L. bei nukentėjusiosios Č. M. priešiški interesai. Todėl teisingumo požiūriu atsižvelgtina į abiejų - tiek V. J. L., tiek Č. M., - interesus, nes dėl sukelto konflikto nukentėjo abi pusės. Pats V. J. L. taip pat neneigia vartojęs fizinę jėgą, tačiau tai įvardija kaip pastūmimą. Taip pat nenustatyta, kad kaltininkas siekė sunkesnių pasekmių negu tos, kurios padarytos. Tai rodo, kad jis neturėjo ketinimų sužaloti Č. M., o tai padarė dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos, kurią savo veiksmais išprovokavo pati nukentėjusioji.

V. J. L. pripažinimas kaltu pagal baudžiamąjį įstatymą būtų susijęs su sunkiomis pasekmėmis - kriminalinės bausmės paskyrimu ir jos vykdymu. Atsižvelgus į konkrečias įvykio aplinkybes toks sprendimas nebūtų teisingas teisės prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. J. L. padaryta veika formaliai turi visus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau dėl mažareikšmiškumo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 str.) ji nėra pavojinga, nes dėl anksčiau išvardytų aplinkybių ji nepadarė esminės žalos įstatymo ginamai vertybei – žmogaus sveikatai. Pirmosios instancijos teismas V. J. L. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo bei baudžiamąją bylą nutraukė pagrįstai.

Kolegija atmeta apeliantės skundo argumentus, kuriuose ji nurodo, kad jei teismas nustatė, jog V. J. L. jai padarė plaštakos sužalojimus, todėl turi būti pripažinta, kad sužalojimus gaktoje taip pat padarė V. J. L.. Šis apeliantės teiginys yra niekuo nepagrįstas, kadangi baudžiamojoje byloje nėra jokių patvirtinančių įrodymų, jog V. J. L. padarė nukentėjusiajai sužalojimus gaktoje. Apklausta pirmosios instancijos teisme Č. M. pati nebuvo tikra, ar V. J. L. įspyrė jai į gaktą, iškart po įvykio rašydama pareiškimą policijai taipogi nenurodė spyrio į gaktą, be to, ir liudytojas J. R. šio fakto nepatvirtino, o liudytoja V. P. ne tik kad nepatvirtino, bet ir paneigė šį faktą. Apylinkės teisme apklaustas Klaipėdos skyriaus teismo ekspertas R. Petrauskas taip pat parodė, kad pakartotinai įvertinus visas rentgenogramas, darytas dėl galimų gaktikaulio lūžimų, nustatyta, jog toks lūžimas ar įskilimas niekur objektyviai neužfiksuotas, todėl darytina išvada, kad pirminė diagnozė buvo neteisinga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 4.5. punkte išaiškinta, kad nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje teismas kaltinamąjį atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, sprendime nurodo baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kvalifikavo padarytąją veiką, atleidimo pagrindą ir nutraukia baudžiamąją bylą, nurodo skiriamas baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, panaikina procesines prievartos priemones. Nutraukiant baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Proceso išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. Atsižvelgus į tai, kad procesas, kurio metu baudžiamoji byla nutraukta, buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) pareiškimą, Č. M. nepriteistinos proceso išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios Č. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.