Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. atstovės pagal įstatymą L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės dalimi ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį asmenį analiniu būdu, t.y. 2014 m. kovo 15 d., tarp 7.00 val. ir 08.00 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamajame kambaryje, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu E. P., gim. 2000-09-28, ir veikdamas prieš jo valią, pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl mažametystės ir panaudojęs prieš jį fizinį smurtą, t. y. suspaudęs savo rankomis nukentėjusiojo rankas ir kairįjį klubą, tuo padaręs smulkias poodines kraujosruvas rankose ir kairio klubo srityje, o taip pat pagrasinęs tuoj pat panaudoti prieš mažametį kitą fizinį smurtą, t. y., kad jei priešinsis bus sumuštas, ir taip savo elgesiu sukėlęs nukentėjusiajam baimę ir išgąstį bei atėmęs galimybę pasipriešinti, liepė E. P. atsistoti keturiomis ant lovos ir nusiimti kelnaites, o mažamečiui įvykdžius jo nurodymus, kelis kartus įvedė savo varpą į nukentėjusiojo analinę angą ir taip analiniu būdu seksualiai prievartavo E. P., kuriam dėl V. P. atliktų nusikalstamų veiksmų patyrus kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8) ir panaudoto fizinio smurto buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Apeliaciniame skunde nuteistojo V. P. atstovė pagal įstatymą L. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendį V. P. atžvilgiu panaikinti ir bylą nutraukti.

Nuteistojo V. P. atstovė pagal įstatymą teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesiėmė priemonių išsiaiškinti byloje kilusių abejonių, jas aiškino ne kaltinamojo naudai, atmetė kaltinimui nepalankius įrodymus (kaltinamojo ir liudytojo N. parodymus), nors galėjo skirti papildomą ar pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, apkaltinamąjį nuosprendį parėmė ne patikimais įrodymais, o prielaidomis, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Apeliantė nurodo, kad teismas be įtikinamų motyvų nesirėmė specialisto išvada, kad išeinamojoje angoje neužfiksuoti jokie sužalojimai, nors tai paneigia nukentėjusiojo parodymus ir patvirtina teisme duotus V. P. parodymus. Specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai gali būti padaromi įvairiais būdais ir nėra jokių duomenų, kad jie buvo padaryti būtent tuo metu, kaip nurodo E. P.. Taip pat teismas neįvertino tos aplinkybės, kad teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte nurodyta tik tai, kad nukentėjusiajam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, tačiau tai nepaneigia tos aplinkybės, kad pastarasis gali meluoti ir fantazuoti. Be to, neatsižvelgė į nukentėjusiojo elgesį iki įvykio, charakteristiką, už ką buvo patalpintas į specialiąją įstaigą, o taip pat ir padėties įstaigoje, kurioje buvo laikomas V. P. ir nukentėjusysis, kuri neabejotinai traumuoja vaikus, ką patvirtina E. P. diagnozuota reakcija į stiprų stresą.

Nuteistojo atstovė pagal įstatymą teigia, kad nepilnamečiui V. P. galėjo būti daromas poveikis duoti tokius parodymus, kurių reikia suinteresuotiems asmenims, nes pastarasis, visiškai neigęs savo kaltę, staiga kitą dieną kaltinimus iš dalies pripažino. Prašo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo medicinos ekspertą dėl galimų sužalojimų analinio akto metu ir kodėl jie neužfiksuoti E. P., taip pat pakartotinai apklausti nuteistąjį V. P., kodėl jis keitė parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Teismo posėdyje nuteistojo V. P. gynėjas advokatas G. Byčius prašė V. P. atstovės pagal įstatytą L. Z. apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį V. P. išteisinti, prokuroras prašė nuteistojo V. P. atstovės pagal įstatymą L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. atstovės pagal įstatymą L. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl V. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas atliko BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus mažamečiui. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis, o ne patikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir argumentuotai nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl kaltinamojo V. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, o kuriuos atmeta, išsamiai pasisakė dėl visų būtinųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių egzistavimo kaltinamojo V. P. veiksmuose.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. parodymus vertino kaip nepatikimus. Iš V. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei jį apklausiant teisiamajame posėdyje matyti, kad jis savo parodymus ne kartą keitė, skirtingai aiškindamas įvykio aplinkybes.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. kovo 20 d. apklausoje V. P. parodė, kad E. P. buvo atėjęs pas V. P. šeštadienį į kambarį, tačiau V. P. dar miegojo, todėl pasakė E. P., kad kai atsikels, pas jį ateis. E. P. kambaryje pabuvo gal minutę, prisėdęs nebuvo, kai jam buvo pasakyta, kad V. P. dar miegos, jis išėjo. Vėliau šeštadienį dienos metu grupės vaikai susitiko televizijos kambaryje ir V. P. pamatė, kaip E. P. pradėjo žodžiais kabinėtis prie vaikino, kurį vadino F., tada V. P. priėjo aiškintis ir pastūmė rankomis E. P. bei pasakė jam, kad jis visą laiką masturbuojasi. Tai jis sužinojo iš E. P. kambario gyventojo T.. Tada E. P. pagrasino, kad V. P. atsakys už savo žodžius. Atėjęs pirmadienį į mokyklą V. P. išgirdo kalbas, kad F. ir E. M. visiems pasakoja, jog jis išprievartavo E. P.. Tai buvo melas, nes V. P. lytinių santykiu su E. P. neturėjo. V. P. vertinimu, E. P. jį apkalba, kad galėtų už tai prisiteisti pinigų (t. 1, b. l. 135- 137).

Duodamas parodymus 2014 m. kovo 21 d. papildomos apklausos metu, V. P. nurodė, kad prieš vieną dieną davė ne tokius parodymus, kaip buvo iš tikrųjų, prisipažino, kad tarp jo ir E. P. buvo lytinis santykiavimas, tačiau viskas vyko abipusiu sutikimu. Parodė, kad šeštadienį, kai E. P. buvo atėjęs į jo kambarį, V. P. juokais pasiūlė masturbuoti jo lytinį organą, E. P. iškart sutiko ir tai padarė. Vėliau V. P. pasiūlė pasimylėti per išeinamąją angą, jis sutiko ir V. P. du kartus buvo įvedęs lytinį organą nukentėjusiajam į išangę (t. 1, b. l. 140- 141).

Iš byloje esančio 2014 m. kovo 21 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenų matyti, kad V. P. patvirtino 2014 m. kovo 21 d. papildomos apklausos metu duotus parodymus, parodė, kaip E. P. ranka lietė jo lytinį organą bei kaip jis įvedė lytinį organą į V. P. išeinamąją angą (t. 1, b. l. 142-146).

2014 m. rugsėjo 9 d. apklausos metu V. P. nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir 2014 m. kovo 21 d. apklausos metu (t. 1, b. l. 149-151).

Apklausiamas teisme V. P. pateikė kitą įvykio versiją ir parodė, kad 2014 m. kovo 15 d. ryte E. P. atėjo į jo kambarį, atsisėdo ant lovos, ėmė kalbėti apie masturbavimąsi, bandė pamasturbuoti ir kaltinamajam, bet V. P. neleido, tuomet E. P. nusimovė kelnaites, atsistojo keturiomis lovoje nugara į V. P. ir paprašė, kad šis patenkintų jį analiniu būdu. V. P. nesutiko ir E. P. po kurio laiko išėjo. Tos pačios dienos ryte V. P., atėjęs į televizijos kambarį, išgirdo vaikus kalbant apie masturbaciją ir V. P. jiems pasakė, jog E. P. jam siūlė pamasturbuoti, o T. N. pasakė, kad E. P. savo kambaryje masturbuodavosi. E. P. dėl tokių kalbų supyko (t. 2, b. l. 30-32).

Taigi, atsižvelgiant į nurodytus V. P. parodymus, matyti, kad parodymai apklausų metu buvo keičiami, nurodomos skirtingos įvykio versijos, todėl tokie prieštaringi parodymai apie įvykio aplinkybes negali būti vertinami kaip patikimi, juolab tokie nuteistojo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tuo tarpu nukentėjusiojo E. P. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek jį apklausiant teisme iš esmės buvo nuoseklūs ir išsamūs, ir tai pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Nukentėjusysis E. P., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. kovo 19 d. apklausos metu parodė, kad 2014 m. kovo 15 d. apie 7-8 val. jį pažadino V. P. ir nusivedė į savo kambarį. V. P. nusirengė ir liepė nusirengti E. P., pagrasino, kad jeigu neklausys jo, tai E. P. sumuš. E. P. išsigando grasinimų, todėl nusirengė, jam buvo liepta atsigulti skersai lovos. Tada V. P. priėjęs iš nugaros įvedė lytinį organą du kartus nukentėjusiajam į išangę. Po to leido nukentėjusiajam išeiti (t. 1, b. l. 14-15).

Papildomos apklausos metu 2014 m. kovo 31 d. E. P. patvirtino anksčiau duotus parodymus ir juos papildė nurodydamas, kad kai V. P. jį pasikvietė į savo kambarį, E. P. ten nuėjo. Būnant kambaryje, V. P., pagrasinęs E. P. papasakoti kitiems vaikams nebūtų dalykų, dėl kurių jis gali būti sumuštas, privertė V. P. pamasturbuoti, o tada vėl pagrasinęs privertė apsisukti, kad iš nugaros galėtų V. P. įvesti lytinį organą, ir tai jis padarė du kartus (t. 1, b. l. 17-18).

Iš 2014 m. kovo 31 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenų matyti, kad E. P. patikslino įvykio aplinkybes naudojant manekeną (t. 1, b. l. 19-24).

Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui E. P. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir apklausiamas anksčiau – kad V. P. pasikvietė E. P. į kambarį, kambaryje grasino, E. P. prievartavo analiniu būdu bei liepė V. P. pamasturbuoti (t. 1, b. l. 194-195).

Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. P. parodė, kad 2014 m. kovo 15 d. ryte, savo kambaryje V. P., suėmęs už kairės rankos žasto, įvedė varpą jam į analinę angą. Mėlynė ant žasto atsirado būtent tuo metu, o kaip atsirado kraujosruvos klubo srityje ir ant alkūnės – neprisimena. Kiek vėliau tą patį rytą V. P. apie tai, kas įvyko jo kambaryje, papasakojo visiems vaikams (t. 2, b. l. 23-26).

Iš liudytojo M. B. parodymų, duotų iki teisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) psichologu. Nagrinėjamų įvykių metu pastebėjo pasikeitusias vaikų reakcijas į E. P. ir V. P.. Sklido nešvankios kalbos apie juos, laidomi tokio pobūdžio juokeliai. Todėl pasikalbėti pasikvietė E. P., kuris pokalbio metu ilgai tylėjo, verkė, o galiausiai papasakojo, jog V. P. privertė jį lytiškai santykiauti analiniu būdu. Apie šį įvykį buvo pranešta policijos pareigūnams ( t. 1, b. l. 35- 36, t. 2 b. l. 7-8). Analogiškas įvykio aplinkybes bylos nagrinėjimo metu nurodė ir kiti liudytojais apklausti socializacijos centro darbuotojai M. G. (t. 1, b. l. 37-38, t. 2 b. l. 8-9), G. B. ( t. 1, b. l. 39-40, t. 2 b. l. 9).

Be to, tas pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir teismo psichologui, kuris atliko teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę – E. P. nurodė, kad V. P. pažadino jį ryte ir pakvietė į savo kambarį, kambaryje pagrasinęs privertė V. P. pamasturbuoti, o vėliau įvedė varpą jam į analinę angą (t. 1, b. l. 67). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-99/2014 pateikta išvada, kad E. P. diagnozuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą, kurios tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su byloje nagrinėjamais įvykiais bei kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai. Taip pat ekspertizės akte konstatuota, kad E. P., atsižvelgus į jo amžių ir turimas žinias apie lytiškumą, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su juo atliktų veiksmų esmės (primityviai, iš dalies klaidingai paaiškina tokių veiksmų pobūdį, paviršutiniškai supranta tokių veiksmų reikšmę), todėl jis negalėjo šiems veiksmams aktyviai priešintis; aktyvesnį pasipriešinimą įtariamojo veiksmams apsunkino ir jo būsena įvykių metu (išgąstis ir baimė dėl įtariamojo grasinimų); padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą E. P. nėra būdingi; E. P. pasakojimas apie bylai reikšmingas aplinkybes atitinka jo amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias apie lytiškumą bei jo emocines reakcijas (įsitempęs, nerimaujantis, gynybiškas, vangus, niūrios nuotaikos) į klausimus, susijusius su įtariamojo veiksmais (t. 1, b. l. 65-70).

Į bylą pateikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 912/14(01) patvirtina, kad E. P. padarytos smulkios poodinės kraujosruvos rankose ir kairio klubo srityje; sužalojimai galėjo būti padaryti maždaug prieš 4-8 dienas iki apžiūros (2014 m. kovo 19 d.) ir būdingi suspaudimui pirštais; išangės srityje sužalojimų nenustatyta; sužalojimams padaryti pakako 3 trauminių poveikių; sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui (t. 1, b. l. 49). Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas V. K. nurodė, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti tokiu būdu, kaip nurodyta kaltinamajame akte, t. y. suspaudus rankomis nukentėjusiojo rankas ir kairįjį klubą, tuo padarius smulkias poodines kraujosruvas rankose ir kairio klubo srityje (t. 2, b. l. 19-20).

Taigi įvertinus nuteistojo V. P. parodymus, kurie buvo keičiami ir prieštaringi, taip pat įvertinus nukentėjusiojo E. P. parodymus, kurie proceso metu buvo nuoseklūs ir vieningi, kitų įrodymų – specialisto akto, specialisto parodymų teisme, ekspertizės akto – kontekste, darytina išvada, kad V. P. atliko veiksmus, atitinkančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalies dispozicijoje, požymius.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaltinimui nepalankius liudytojo T. N. parodymus, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2011 ir kt.). Pagal BPK 277 straipsnio 1 dalį, prieš liudytojui duodant parodymus, teisiamojo posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę, ar nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką, liudytojui išaiškina pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, įspėja dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus. BPK 279 straipsnyje nustatyta liudytojo apklausos tvarka – teisiamojo posėdžio pirmininkas išsiaiškina liudytojo santykius su kaltinamuoju bei nukentėjusiuoju ir pasiūlo liudytojui, kad šis praneštų teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, vengdamas dėstyti žinių, kurių šaltinio negali nurodyti (BPK 279 str. 2 d.); po to BPK 275 straipsnyje nustatyta tvarka liudytojui užduodami klausimai (BPK 279 str. 3 d.). Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad T. N., duodamas parodymus, neigiamai charakterizuojančius nukentėjusįjį E. P., juos pradėjo dėstyti to nepaklaustas ir nepaaiškinus, dėl ko konkrečiai iškviestas į teismą. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. N. parodymai vertintini kaip duoti V. P. įtakoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats liudytojas pripažino, jog abu su V. P. šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 26-27). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojo T. N. parodymus ir juos atmetė.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesirėmė specialisto išvada, jog E. P. išeinamojoje angoje neužfiksuoti jokie sužalojimai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėtų sužalojimų pas nukentėjusįjį nebuvimas, įvertinus įrodymų visumą, savaime nepaneigia analinių santykių buvimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti byloje kilusias abejones, galėjo skirti papildomą ar pakartotinę teismo medicinos ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Remdamasis BPK 286 straipsnio 7 dalimi, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją daryti tam pačiam ar kitam ekspertui, jeigu įvertina ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą. Ekspertizės akto, kaip įrodymo, vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 912/14(01) yra išsami, motyvuota, tyrimas atliktas išanalizavus tiek pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tiek pokalbio su nukentėjusiuoju metu gautą informaciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia specialisto išvada ir nevertino jos kaip nepakankamai išsamios ar nepakankamai pagrįstos, dėl ko būtų pagrindas skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagal bylos duomenų visumą tinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir jų pagrindu konstatavo, kad V. P. padarė jam inkriminuotą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti V. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. P. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai nustatyti BK 91 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 str. 2 d.). Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. P., minėtų baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę V. P., apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis nusikalto atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu skirtą laisvės apribojimo bausmę, teismas įvertino, kad iš teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės akto matyti, jog V. P. tiek praeityje, tiek jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek šiuo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo ir nėra laikinoje ūmioje psichikos sutrikimo būsenoje, jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. V. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu jam konstatuotas nesocializuoto elgesio sutrikimas. Teismas įvertino tai, kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės V. P. poveikio nedaro, kadangi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu jį nuteisus laisvės apribojimu už 3 vagystes ir vieną pasikėsinimą į vagystę, V. P. padarė sunkų nusikaltimą, už kurį yra teisiamas, praėjus tik mėnesiui po pirmo nuosprendžio paskelbimo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. P. yra nepilnametis, anksčiau nėra baustas laisvės atėmimo bausme, todėl jam skyrė minimalios trukmės, kurią galima skirti nepilnamečiui, laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus paminėtas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. P. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 91 straipsnio reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. atstovės pagal įstatymą L. Z. apeliacinį skundą atmesti.