- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-04-10
- Bylos Nr.
- 1A-274-891/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40867-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Žimkienė, Daiva Kazlauskienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- M. J., I. S., E. G., J. Š., A. P. K.
- Advokatai
- Petras Ragauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės, Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjo advokato P. Ragausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti I. S., E. G., J. Š., A. P. K., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
M. J. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurias neteisėtai gabeno ir turėdamas tikslą platinti laikė su savimi iki 2015 m. spalio 17 d., kai (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, būdamas skolingas A. P. K. 200 €, kaip skolos grąžinimą A. P. K. perdavė apie 40 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), tokiu būdu jis, A. P. K. grąžino 200 € skolą, tačiau pats A. P. K. liko jam skolingas 200 €, sutardami, kad A. P. K., pardavęs narkotinę medžiagą, 200 € jam sumokės vėliau, po to, tą pačią dieną, A. P. K., tiksliai ikiteisminio tyro metu nenustatytu laiku, grįžęs namo, (duomenys neskelbtini), nuėjo į namo rūsį, kur turėtų svarstyklių pagalba atskyrė apie 30 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), įsidėjo į savo kuprinę, o likusią dalį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), suvartojo pats, kitą dalį – 6,407 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), paliko rūsyje, puodelyje, bei violetinės spalvos plastikiniame indelyje, po to, tą pačią dieną, A. P. K., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), viename iš kiemų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, susitiko su E. G., kuriam už 20 € pardavė nemažiau kaip 18,92 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) (prieš tai įgytų iš M. J.), sutardami, kad E. G. pardavęs minėtas narkotines medžiagas, A. P. K. sumokės likusius 260 €, tokiu būdu jis (M. J.) neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir platino narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti M. J.. Nurodo, kad M. J. kaltė yra grindžiama tik vienu vieninteliu įrodymu – A. P. K. duotais parodymais. Teigia, kad teismų praktikoje tokie parodymai asmens kaltės pagrindimui laikomi pakankamais tik jei liudytojas yra patikimas, t. y. jis nėra asmeniškai suinteresuotas ir jo parodymai nuoseklūs bei neprieštaringi. Pažymi, kad A. P. K. nebuvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, todėl be jokių teisinių pasekmių galėjo apkalbėti bet kurį asmenį. Nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas iš esmės netikrino kaltinimo liudytojų parodymų patikimumo bei tikslumo, neįvertino jo suinteresuotumo, neįvertino aplinkybės, kad A. P. K. buvo plačiai įsitraukęs į narkotinių medžiagų platinimo veiklą ir narkotinių medžiagų gaudavo iš įvairių asmenų.Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, jog aptariamas liudytojas nėra patikimas, kadangi yra keitęs parodymus dėl E. G.. Taip pat, nurodant M. J., kaip narkotinių medžiagų tiekėją, iš tiesų siekta sudaryti bendradarbiavimo regimybę su teisėsaugos pareigūnais. A. P. K. yra suinteresuotas apkalbėti M. J. siekdamas savo paties baudžiamosios atsakomybės sušvelninimo. Akistatos ir teismo posėdžio metu A. P. K. pripažino, kad policijos pareigūnų jam buvo daromas teisėtas psichologinis spaudimas ir nurodyta, kad siekiant išvengti realios laisvės atėmimo bausmės jis privalo įvardinti pas jį rastų narkotinių medžiagų tiekėją. Kadangi jis narkotines medžiagas platino nepilnamečiui E. G., tai laikoma itin sunkiu nusikaltimu, už kurį gresia net iki 12 metų, o sankcijos vidurkis yra 7,5 metų laisvės atėmimo. Suprantama, kad pažadas veikos nekvalifikuoti pagal BK 261 straipsnį bei galimybė pritaikius lengvinančią aplinkybę pagal BK 260 straipsnį gauti 4 metus laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas gali būti atidedamas, yra nepaprastai rimtas argumentas šitaip giliai įklimpusiam žmogui. Kitų A. P. K. įvardintų asmenų galimai neteisėtų veikų jie net nebandė tirti ir nustatinėti jų asmenybių. Netgi paprašius papildyti ikiteisminį tyrimą ir pabandyti išsiaiškinti su kuo iki suėmimo telefonu jis bendravo, prokurorė atsisakė tai daryti. Tokiu būdu, nesant galimybės sužinoti su kuo prieš nuteistąjį liudijantis asmuo bendraudavo, gynybai nebuvo suteikta galimybių įvertinti ir įrodyti ką, nepagrįstai kaltindamas M. J., bando apsaugoti A. P. K.. Vertinant skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo pateiktus argumentus, nėra reikiamų prielaidų pripažinti, kad A. P. K. parodymai (kaip vienintelis byloje esantis nuteistojo M. J. kaltės įrodymas) buvo įvertintas remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
M. J. gynėjo advokato P. Ragausko apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir nepagrįstai nusprendė, kad M. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl šių aplinkybių, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl M. J. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 1 punktas).BPK 20 straipsnyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindė išimtinai tik kito nuteistojo, A. P. K., duotais parodymais. Pastebėtina, kad BPK nėra įtvirtintas įrodymų skirstymas pagal įrodymų šaltinį ir nenumatyta jokių privalomų taisyklių sprendžiant dėl kito kaltinamojo duotų parodymų vertinimo, tačiau EŽTT praktikoje pripažįstama, kad kito kaltinamojo, bendradarbiaujančio su kaltintoju, duoti parodymai turi būti tikrinami itin atidžiai ir kruopščiai, nes tokių asmenų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių, tokiems asmenims netaikoma jokia (nei baudžiamoji, nei procesinė) atsakomybė už galimai neteisingų ar akivaizdžiai melagingų parodymų davimą. EŽTT praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (pvz. 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Labita v. Italy, peticijos Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas Contrada v. Italy, peticijos Nr. 27143/95).Įvertinus tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai patikrino nuteistojo A. P. K. duotus parodymus, nevertino jų leistinumo, liečiamumo ir patikimumo aspektais, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad M. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. K. pirminės apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad narkotines medžiagas pirko iš M. ar M. (vardo tiksliai nežinojo), 2015 m. spalio 18 d. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 162), papildomos apklausos metu, kuri vyko 2015 m. lapkričio 6 d., nurodė, kad narkotines medžiagas pirko iš M. J., su kuriuo susitiko 2015 m. spalio 16 d., (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 177). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijose teisme nurodė, kad su M. J. buvo susitikęs pas jį bute 2015 m. spalio 17 d. (t. 6, b. l. 154). Įvertinus nuteistojo A. P. K. duotus parodymus, kolegija konstatuoja, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi. Kiekvieną kartą apklausiamas A. P. K. nurodė skirtingas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios turi reikšmės vertinant ar buvo padaryta nusikalstama veika. Pažymėtina, kad A. P. K. teigė, kad pirko iš M. J. narkotinę medžiagą („žolę“) 6 kartus (t. 4, b. l. 53), tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmosios instancijos teisme nurodė tik vieną pirkimą. Atkreiptinas dėmesys, kad A. P. K. prieštaringus parodymus davė ir dėl kito kaltinamojo, E. G., t. y. apklausų metu neigė aplinkybę, kad E. G. buvo nepilnametis. Kolegija neabejoja, kad A. P. K. ir M. J. yra pažįstami ir bendravo studijuodami kolegijoje, dėl to ta aplinkybė, kad A. P. K. atpažino M. J. neturi jokios savarankiškos įrodomosios reikšmės ir negali būti pakankama priežastis konstatuoti, kad A. P. K. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės tik perrašė nuteistojo A. P. K. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, konstatavo, kad jokių priežasčių apkalbėti M. J. jis neturi ir jų nenustatyta, tačiau kolegija sutikti su tokia pozicija negali. EŽTT yra nurodęs, kad kaltinamųjų, kurie dėl kaltinimui naudingų parodymų gauna esmines privilegijas sprendžiant jų pačių baudžiamosios atsakomybės klausimus, parodymais kitų kaltinamųjų kaltės klausimą būtų galima spręsti tik tada, jei minėti parodymai ir juos duodantys asmenys savo patikimumu būtų nepriekaištingi, jei jų parodymai jokiose aplinkybėse nekeltų abejonių ir juos patvirtintų kiti bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl A. P. K. duotų parodymų patikimumo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pats A. P. K. akistatos metu pripažino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą, nurodė, kad įvardinęs narkotinių medžiagų tiekėją, jis gali tikėtis mažesnės bausmės (t. 3, b. l. 54), taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jį „prigąsdino, bet nemušė“ (t. 6, b. l. 154). Taigi kolegijai nekyla jokių abejonių, kad A. P. K., nurodydamas asmenį iš kurio pirko narkotines medžiagas, siekė palengvinti savo teisinę padėtį, kas laikytina akivaizdžiu suinteresuotumu duoti kaltinimui naudingus parodymus. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. J. atžvilgiu negalėjo vadovautis vien A. P. K. duotais parodymais, kadangi jie akivaizdžiai neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. P. K., dar 2015 m. lapkričio 6 d. apklausos metu nurodė, kad narkotines medžiagas pirko iš nuteistojo M. J., tačiau patikrinus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų pateiktoms aplinkybėms nustatyti, patikrinti, kadangi pirmoji M. J. apklausa įvyko tik 2017 m. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų A. P. K. iškeltą įvykių versiją. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuojama tai, jog kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis ir in dubio pro reo principu, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-228/2014 ir kt.). Įvertinus tai, kad atmetus A. P. K. parodymus, kaip neatitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje nėra surinkta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad M. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė jam inkriminuota nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio1 dalyje, M. J. išteisintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
M. J. gynėjo advokato Petro Ragausko apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalį, kuria M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:
M. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.