Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Kristinos Latožienės ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros 1 metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį bendrauti su V. R. bei lankytis jo gyvenamojoje bei darbo vietose.

Iš jo buvo priteista bei išieškota: 1) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 209,59 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nukentėjusiajam V. R. 373,63 Eur turtinei žalai atlyginti, 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą atlyginti 1873,63 Eur dydžio žalą, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, taip pat 2700 Eur jo turėtų atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. R. buvo nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 9 d. apie 13 val., garaže (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį – brolį V. R., suduodamas jam nenustatytą kiekį smūgių kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu į įvairias kūno vietas bei padarydamas odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, dešiniame žande, kairės plaštakos nykštyje, kairiame kelyje, dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, abiejų akių vidiniuose kampuose, dešiniame užausyje, dešiniame žaste, nugaroje, juosmens dešinėje, kairėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kairiame smilkinyje, dešinėje šlaunyje, nukentėjusiajam V. R. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

2.1. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik išvardijami priešiškai prieš nuteistąjį G. R. nusiteikusių proceso dalyvių parodymai, tačiau nuosprendis nėra pagrįstas duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Nuteistojo ir nukentėjusiojo V. R. tarpusavio santykiai yra priešiški. Nukentėjusiojo sutuoktinė E. R. yra materialiai bei psichologiškai priklausoma nuo prieš ją smurtaujančio sutuoktinio V. R.. Esant tokioms aplinkybėms, tiek nukentėjusiojo, tiek jo sutuoktinės parodymais teismas vadovavosi nepagrįstai.

2.2. Teismas nepagrįstai nevertino kritiškai nukentėjusiojo dukters D. L., kuri įvykyje nedalyvavo, parodymų. D. L. pati atliko neteisėtus veiksmus prieš G. R. sugyventinę R. L., kuomet G. R. buvo laikinai sulaikytas, t. y. naktį atėjusi pas R. L., buvusią vieną su dviem mažais vaikais namuose, ją terorizavo – apstumdė, apdraskė, grasino, sukėlė įtampą ir stresą, po ko besilaukusiai R. L. įvyko persileidimas. Todėl nukentėjusiojo dukra D. L. ne tik siekia padėti savo tėvui, tačiau ir pateisinti savo neteisėtą elgesį prieš R. L. ir mažamečius vaikus.

2.3. Teismas nepagrįstai G. R. kaltę grindė ir liudytojos S. D. (nuteistojo ir nukentėjusiojo sesers) parodymais, nes teisme ji atsisakė liudyti savo brolio baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta, tačiau ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 184 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Tokiu būdu buvo iš esmės pažeistos G. R. teisės, nes buvo užkirsta bet kokia galimybė užduoti klausimus šiai liudytojai, kurios parodymais teismas neteisėtai vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

2.4. Byloje nėra jokių specialistų, ekspertų išvadų, jog ant G. R. rūbų ar avalynės būtų nukentėjusiojo kraujo pėdsakų ar pastarojo rūbų mikrodalelių, kas objektyviai patvirtintų galimą jų tarpusavio kontakto buvimą. Byloje nebuvo ištirta medinė lazda, ar ant jos yra kokių nors G. R. DNR pėdsakų, kad būtų padaryta neginčijama išvada dėl jo kontaktavimo su lazda, kuria neva buvo mušamas nukentėjusysis. Taip pat byloje nebuvo tiriama, ar vaizdo įraše iš tikrųjų užfiksuotas G. R.. Vien tik subjektyvus nukentėjusiojo ir jam artimų, nebuvusių įvykio vietoje asmenų, vaizdo įrašo vertinimas nėra pakankamas pagrindas G. R. kaltei konstatuoti. Dėl V. R. konfliktiško būdo jis turi daug priešiškai prieš jį nusiteikusių asmenų, galinčių padaryti jam tyčinius kūno sužalojimus.

2.5. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiojo pateiktais duomenimis dėl jo lankymosi pas psichiatrą, siejant tai su jo užpuolimu. Apelianto žiniomis, V. R. nuolat lankosi pas psichiatrą, kadangi ir taip turi psichikos sutrikimų, tarp jų – ir dėl alkoholio vartojimo, nuolatinio smurtavimo prieš sutuoktinę.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais esminiais argumentais: 1) nukentėjusiojo V. R., liudytojų E. R., D. L. parodymai dėl to, kad V. R. sumušė brolis G. R., yra nepatikimi, todėl jais pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi nepagrįstai; 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos S. D. parodymais, kadangi jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinti teisiamajame posėdyje; 3) byloje nebuvo išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti reikšmingus duomenis, todėl vien tik nepatikimų nukentėjusiojo V. R. ir liudytojų E. R. bei D. L. parodymų nepakanka G. R. kaltei pagrįsti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais (su išimtimi dėl liudytojos S. D. parodymų) nesutinka.

5. Šioje byloje nustatyta, kad 2023 m. spalio 9 d. apie 13 val. į nukentėjusiojo V. R. garažą atėjęs vyriškis (teismo nuosprendžiu nustatyta, jog tai buvo nukentėjusiojo brolis G. R.), kuris buvo su kepure bei burną ir nosį užsidengęs skarele, prieš jį panaudojo fizinį smurtą, t. y. suduodamas nenustatytą kiekį kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu V. R. į įvairias kūno vietas, padarė jam sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo V. R., liudytojų E. R. ir D. L. parodymai, vaizdo įrašas, specialisto išvada bei kiti bylos įrodymai. Šios faktinės įvykio aplinkybės byloje iš esmės nėra ginčijamos.

6. Nuteistasis G. R., nors parodymų šioje byloje ir nedavė, tačiau viso proceso metu laikėsi gynybinės pozicijos, jog jokio smurto prieš brolį V. R. jis nenaudojo, tarp jų santykiai įtempti jau seniai, todėl brolis bei jo šeima (žmona ir dukra) tyčia siekia jam pakenkti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė tokią nuteistojo versiją ir ją motyvuotai atmetė kaip paneigtą byloje surinktų įrodymų visumos. Teisėjų kolegija su tuo visiškai sutinka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, G. R. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstai buvo grindžiama tiek nukentėjusiojo V. R., tiek ir liudytojų E. R. bei D. L. parodymais, kurie buvo nuoseklūs, sutapo, dėl ko teismo buvo visiškai teisingai įvertinti kaip patikimi ir neabejotini, jie buvo labai išsamiai išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos įrodymų kontekste. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų teismas negalėjo vertinti kaip objektyvių, nes jų pačių ir jų šeimų narių tarpusavio santykiai yra priešiški. Teisėjų kolegija su tuo iš esmės sutinka ir pritaria, kad esant konfliktiškiems proceso šalių santykiams kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, lyginant tokių nesutariančių asmenų parodymus tie tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos duomenimis. Tačiau kolegija pažymi, kad vien tik dėl tokių apelianto išdėstytų įtarimų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patys savaime negali būti laikomi besąlygiškai šališkais ir visuomet neteisingais.

7. Iš bylos matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis V. R. ir jį sumušęs brolis – nuteistasis G. R. Kitų tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra ir nebuvo nustatyta. Kalbant apie nukentėjusiojo V. R. parodymus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino ir jų patikinimu nesuabejojo įvertinęs juos kitų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai pripažino, kad pirmiausiai būtent pagal nukentėjusiojo parodymus jį 2023 m. spalio 9 d. apie 13 val. garaže sumušė brolis G. R., ką patvirtina kiti bylos duomenys. O būtent, V. R. nuo pat įvykio pradžios, vos po kelių minučių grįžęs sumuštas iš garažo, žmonai E. R. ir vėliau atvykusiems policijos pareigūnams bei dukrai D. L. kategoriškai (o ne spėliodamas ar abejodamas) nurodė, kad jį sumušė būtent brolis G. R. Tai patvirtina liudytojų E. R., D. L. ir policijos pareigūnės G. P. parodymai. Nors jį sumušęs vyriškis maskavo savo veidą, t. y. buvo užsidėjęs kepurę bei nosį ir burną užsidengęs skarele, nukentėjusysis V. R. tvirtino atpažinęs savo brolį iš judesių, akių ir balso. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla jokių abejonių dėl to, kad nukentėjusysis nustatytomis aplinkybėmis turėjo realią galimybę ir pakankamas sąlygas atpažinti savo brolį, su kuriuo nuolat bendrauja, gyvena tame pačiame name, dažnai vienas kitą mato. Byloje esantis vaizdo įrašas, darytas V. R. garaže įrengta kamera, taip pat patvirtina, kad V. R. su nedidelėmis pertraukomis (kad pailsėtų) buvo mušamas tikrai pakankamai ilgai, t. y. šiek tiek daugiau nei 7 minutes. Iš vaizdo įrašo galima įžvelgti ir tai, kad G. R., mušdamas brolį, pastarajam kažką sakė, nes jam pasilenkus prie ant žemės gulinčio ar sėdinčio nukentėjusiojo, linksėjo jo galva. Tai taip pat patvirtina nukentėjusiojo V. R. parodymus, kad jis savo brolį G. R. turėjo galimybę atpažinti bei tai padarė ne tik iš akių, bet ir iš jo balso. Sumaišyti brolio, su kuriuo kartu augi ir nuolat bendrauji, vargu ar įmanoma. Taigi, kolegijos vertinimu, netikėti nukentėjusiojo V. R. parodymais vien tik dėl to, kad jis yra su nuteistuoju nesutariantis brolis, nėra jokio pagrindo.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad be brolio G. R., nukentėjusįjį V. R. galėjo sumušti ir kiti asmenys, nes pastarasis konfliktavo ne tik su nuteistuoju. Tačiau šis apelianto argumentas niekuo nepatvirtintas, nepateikta jokių labiau įtikinamų faktinių duomenų apie kitus, galimai su nukentėjusiuoju nesutariančius asmenis, kurie galėjo tai padaryti, jau nekalbant apie tai, kad galimai jį sumušė. Tai tiesiog spėjimas ar prielaida, į kuriuos motyvuotai atsakinėti nėra būtina.

9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ir liudytojų E. R. bei D. L. parodymai yra nepatikimi dėl tų pačių priežasčių kaip ir nukentėjusiojo V. R. parodymai. Taip pat teigiama, kad liudytoja E. R. savo parodymus priderino prie vyro V. R. parodymų, nes yra visokeriopai priklausoma nuo prieš ją smurtaujančio sutuoktinio. Tvirtinama ir kad liudytoja D. L. panaudojo psichologinį ir net fizinį smurtą prieš nuteistojo G. R. sugyventinę R. L.. Teisėjų kolegija visa tai vertina kaip apelianto teiginius, kurie vėlgi nėra patvirtinti jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis ir yra tiesiog deklaratyvūs. Kaip jau minėta, priešiški proceso šalių, t. y. iš vienos pusės – G. R. ir jo sugyventinės R. L., iš kitos pusės – V. R., E. R. ir D. L., tarpusavio santykiai dar nesudaro pagrindo kaip visiškai nepatikimus atmesti pastarųjų liudytojų parodymus. Dėl apelianto teiginių apie neva neteisėtus D. L. veiksmus prieš R. L. teisėjų kolegija pažymi, kad tokius teiginius patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apeliaciniame skunde D. L. metami rimti kaltinimai, tačiau duomenų, kad dėl to R. L. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, į medikus ar, juo labiau, kad patyrė persileidimą, byloje nėra. Tas pats pasakytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kad liudytoja E. R. yra priklausoma nuo sutuoktinio V. R., dėl to savo parodymus priderino prie jo parodymų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde tiesiog paprasčiausiai bandoma sumenkinti liudytojų E. R. ir D. L. parodymus, tačiau be teiginių, kurių negalima pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, nebuvo pateikta jokių argumentų, sudarančių pagrindą šių liudytojų parodymais suabejoti. Liudytoja E. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad į namus grįžęs stipriai sumuštas sutuoktinis V. R. iškart nurodė, kad tai padarė G. R.. Liudytoja D. L. taip pat nuosekliai parodė, kad V. R. kaip jį sumušusį asmenį jai nurodė būtent brolį G. R.. Taip pat abi liudytojos patvirtino mačiusios V. R. garaže įrengta kamera darytą vaizdo įrašą, kuriame pakankamai gerai matosi V. R. sumušęs vyriškis. Liudytojos patvirtino, kad šiame įraše jos atpažino prieš V. R. smurtą naudojusį jo brolį G. R. iš pastarojo eisenos, judesių, kūno sudėjimo, ūgio. Prisimenant, kad jos taip pat gerai pažįsta nuteistąjį G. R., kaip ir nukentėjusysis V. R., abejoti tokiais jų parodymais pagrindo nėra. Negana to, liudytojos parodė, kad kelios dienos po įvykio joms bendraujant su G. R. jis joms pripažino, kad V. R. sumušė dėl to, kad jis nepriėmė R. L. užsakyto kuro namo šildymui, t. y. už jį nesumokėjo.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi liudytojos S. D. parodymais kaip patvirtinančiais liudytojų E. R. ir D. L. parodymus. Kaip matyti iš bylos, liudytoja S. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūno, o teisiamajame posėdyje ji pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo brolį G. R. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje turėjo pagrindą jos parodymus perskaityti vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Pagal liudytojos S. D. parodymus, ji matė 2023 m. spalio 9 d. V. R. garaže filmuotą vaizdo įrašą ir jame atpažino savo brolį G. R., smurtavusį prieš kitą jos brolį V. R.. Savo brolio atpažinimą liudytoja S. D. grindė tuo, kad visi, pažįstantys jos brolį G. R., galėtų jį atpažinti iš šio vaizdo įrašo, nes jo eisena yra specifinė, taip pat kūno sudėjimas, judesiai. Liudytoja parodė ir tai, kad po įvykio 2023 m. spalio 26 d. (po tėvo laidotuvių) ji kalbėjosi su G. R., jis jai neneigė, jog sumušė V. R., tačiau jai smulkių įvykio aplinkybių nenurodė; taip pat jai G. R. sakė, kad taip pasielgė, nes labai supyko, kai V. R. nesumokėjo už kurą namo šildymui, dėl ko nebuvo kuo šildyti namų. Taigi, liudytojos S. D. parodymai, savaime suprantama, nėra savarankiškas įrodymas, jų perskaitymas buvo susijęs su kitų byloje esančių įrodymų, t. y. nukentėjusiojo V. R., liudytojų E. R. ir D. L. parodymų, patikrinimu. Bet jais nebuvo nustatomos kažkokios naujos įvykio aplinkybės ar išimtinai tik jais G. R. grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Be to, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, S. D. apklausą atlikusi pareigūnė G. A. buvo apklausta kaip liudytoja. Ji parodė, kad S. D. apklausos metu laisva valia papasakojo apie jos brolių V. R. ir G. R. konfliktiškus santykius; taip pat apklausos metu S. D. patvirtino V. R. jai parodytame vaizdo įraše iš jo garažo atpažinusi G. R., kuris smurtavo prieš V. R., ir tai, kad vėliau G. R. jai prisipažino sumušęs V. R. už tai, jog jis nesumokėjo už kurą namo šildymui. Taigi, kaip matyti, aptarti S. D. parodymai atitinka anksčiau nurodytus nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus, kad vaizdo įraše užfiksuotas vyriškis, smurtavęs prieš V. R., yra G. R. bei kad tai jis darė iš pykčio broliui – už tai, kad šis nesumokėjo V. R. už kurą namo šildymui. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde, priešingai negu liudytojų E. R. ir D. L. atveju, nenurodomi jokie argumentai dėl liudytojos S. D. suinteresuotumo šios bylos baigtimi ar jos priešiškumo prieš nuteistąjį G. R.. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nematė jokių kliūčių BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaityti liudytojos S. D. parodymus dėl byloje esančių įrodymų patikrinimo. Čia pirmosios instancijos teismas jokių BPK pažeidimų nepadarė.

11. Nors nusikalstamos veikos motyvas ir nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Kaip minėta, byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad be G. R., nukentėjusįjį V. R. galėjo sumušti kitas asmuo ar asmenys. Pagal pakankamai nuoseklius ir vienas kitą papildančius nukentėjusiojo V. R., liudytojų E. R., D. L., S. D. parodymus nustatyta, kad anksčiau tarp V. R. ir G. R. yra buvę konfliktų, kurių metu pastarasis buvo toks piktas, kad grasino V. R. sumušti ir atrodė, kad jis tuoj taip ir pasielgs. Šiuo gi atveju nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad G. R. brolį V. R. sumušė dėl to, kad pastarasis nesumokėjo už į namus atvežtą kurą namo šildymui. Įvertinus tai kartu su, kad įvykio metu buvo beveik spalio mėnesio vidurys (kai paprastai būna prasidėjęs šildymo sezonas), bei vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, kad V. R. G. R. buvo netikėtai užpultas darbo vietoje (garaže), teisėjų kolegija sprendžia, kad V. R. buvo sumuštas savo brolio jo nurodytomis aplinkybėmis dėl to, kad nesumokėjo už kurą namo šildymui.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje nebuvo imtasi visų būtinų procesinių veiksmų įvykio aplinkybėms išsamiau nustatyti (tokie veiksmai išvardijami šios nutarties 2.4 punkte). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nors šioje byloje tokie veiksmai nebuvo atlikti, tačiau byloje surinktų įrodymų pakanka pagrįsti G. R. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija su tuo sutinka. Teismų praktikoje jau seniai susiformavo nuostata, kad nebūtina siekti surinkti visus galimus įrodymus – jų turi pakakti priimti galutiniam sprendimui procese.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis V. R. pas psichologą lankėsi dėl priežasčių, nesusijusių su 2023 m. spalio 9 d. įvykiu. Tačiau tai nėra tiesa. Iš bylos matyti, kad V. R. psichiatro buvo konsultuotas nuo 2021 m., tačiau ne dėl su alkoholio vartojimu ar smurtiniu elgesiu susijusių priežasčių, kaip yra nurodoma apeliaciniame skunde, o dėl konfliktų, kylančių tarp jo ir brolio G. R. bei jo sugyventinės R. L. Taip pat byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis V. R. ir po 2023 m. spalio 9 d. įvykio ne kartą lankėsi pas psichiatrą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai į šias aplinkybes atsižvelgė spręsdamas civilinio ieškinio klausimą bei nurodydamas, kad be skausmo V. R. patyrė ir dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, nes buvo netikėtai užpultas ir sumuštas savo paties brolio, mušamas intensyviai ir pakankamai ilgai.

14. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad G. R., suduodamas nenustatytą kiekį kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu V. R. į įvairias kūno vietas, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris įrodytas anksčiau aptartais įrodymais, jų visuma. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią G. R. veiką, kaip padarytą prieš šeimos narį, kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

15. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojęs BK 61 straipsnio pakeitimas panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Kita vertus, naujoji BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija šiuo atveju nuteistajam G. R. pagal BK 140 straipsnio paskirtos laisvės apribojimo 1 metams bausmės švelninimui įtakos neturi. Už šią nusikalstamą veiką nuteistajam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, artima vidurkiui (kai pagal BK 48 straipsnio 2 dalį tokia bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų). Anksčiau G. R. buvo teistas, šiuo metu jo teistumas yra išnykęs, jis nebaustas administracine tvarka, nedirba, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar ją sunkinančių aplinkybių, prieš V. R. jis smurtavo intensyviai ir ilgai, savo kaltės nepripažino, gailesčio neišreiškė, nukentėjusiojo neatsiprašė. Įvertinus tai, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Jos švelninti pagrindo nėra.

16. Taip pat pažymėtina, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 66 straipsnio, reglamentuojančio suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo įskaitymą į paskirtą bausmę, pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija). Šiuo atveju šie pakeitimai lengvina nuteistojo G. R. teisinę padėtį, kadangi nustato palankesnį jo laikino sulaikymo laiko įskaitymą į jam paskirtą bausmę, t. y. vieno laikino sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms. Bylos duomenimis, šioje byloje G. R. buvo laikinai sulaikytas nuo 2023 m. spalio 9 d. 14 val. iki 2023 m. spalio 11 d. 11.31 val., t. y. 2 dienas. Todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi bei BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), dvi G. R. laikino sulaikymo dienos įskaitytinos į jam paskirtą bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms. Kiti nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai nuteistojo G. R. teisinei padėčiai įtakos neturi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo G. R. apeliacinį skundą.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), dvi nuteistojo G. R. laikino sulaikymo nuo 2023 m. spalio 9 d. iki 2023 m. spalio 11 d. dienas įskaityti į jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms, ir laikyti, kad jis yra atlikęs 6 jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės dienas.