Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos UAB „Vantolina“ atstovui advokatui Petrui Selilioniui, atsakovės Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Giedriui Galentui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vantolina“ skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdama su paskirta nuobauda pareiškėja nurodė, kad įmonės nekilnojamojo turto nuoma nelaikytina ūkine komercine veikla. Nuomojant įmonės turtą buvo siekiama užtikrinti įmonės turto apsaugą, išvengti jo nusidėvėjimo, žuvimo rizikos ir papildomų jo išlaikymo kaštų. Be to, Etikos kodekso 11.2 p. ir ĮBĮ 30 str. 3 d. neįpareigoja administratorių kreiptis į teismą dėl leidimo nuomoti nekilnojamąjį turtą. Pabrėžė, kad nuomos sutartys buvo terminuotos, todėl vis tiek nebūtų buvę galima nutraukti šių sutarčių anksčiau termino, nes tokios galimybės nenumato įstatymas. Administratorius galėtų tik nepratęsti nuomos sutarčių termino, jeigu tam nebūtų buvęs gautas teismo leidimas, tačiau tokį leidimą pareiškėja gavo dar iki pasibaigiant sutarčių galiojimo terminui.

Pareiškėjos nuomone, nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių teisės ir teisėti interesai nenukentėjo. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje nurodyta, kad įmonės patalpos nuomojamos pagrįstai. Pabrėžė, jog tai, kad patalpos buvo nuomojamos ir po įmonės likvidavimo paskelbimo, savaime nereiškia kokių nors teisės aktuose įtvirtintų administratoriaus pareigų pažeidimo. Pareiškėjos nuomone, patalpų nuoma yra atskira likviduojamos įmonės ūkinės veiklos rūšis, kuriai vykdyti apskritai nėra privalomas teismo leidimas. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į ĮBĮ 11 str. 5 d. 4, 6, 7 p. įvardytas bankroto administratoriaus funkcijas. Net, jeigu įmonės turto nuomos sutarčių sudarymą ir būtų galima priskirti įmonės ūkinei-komercinei veiklai, tai iš ĮBĮ nuostatų matyti, kad tokia veikla yra išskirtinė kitokios įmonės ūkinės-komercinės veiklos atžvilgiu, nes įmonės turto nuomos sutartys sudaromos ne iki įmonės likvidavimo dienos, bet iki šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo dienos, o ĮBĮ 11 str. 5 d. 7 p. neįpareigoja bankroto administratorių gauti teismo leidimą tokių nuomos sutarčių tęsimui, pratęsimui ar sudarymui po teismo sprendimo likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos prašyme leisti sudaryti sandorius ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje nurodyta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo iki šiol už patalpų nuomą susikaupė 65 212,81 Eur (apmokėjus visas einamąsias išlaidas, susijusias su patalpų išlaikymu bei atstovavimu civilinėse bylose, pradėtose bankroto byloje), o iš patalpų nuomos gaunamų pajamų BUAB „Kennedy Forbes“ turi lėšų turto išlaikymui, apsaugai, administravimo procedūroms bei daliniam kreditorinių reikalavimų padengimui, taigi, atsakovės nuomone, akivaizdu, kad įmonės vykdoma veikla yra ūkinė komercinė ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. prasme. Nors ĮBĮ nenustato tikslaus ūkinės komercinės veiklos apibrėžimo, tačiau Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 2 str. 40 d. tokią veiklą apibrėžia kaip bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos.

Pabrėžė, jog ĮBĮ 30 str. 3 d. tiesiogiai įtvirtintas draudimas nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos likviduojamai įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą, suteikiant jai teisę sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Ši ĮBĮ nuostata įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d., tuo tarpu pareiškėja apie pasikeitusį teisinį reguliavimą sužinojo tik pradėjus patikrinimą, taigi profesionalumo principo pažeidimas yra akivaizdus. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad, esant motyvuotam ir pagrįstam administratoriaus prašymui, ĮBĮ 30 str. 3 d. nuostata suteikia teismui teisę nutartyje likviduoti dėl bankroto įmonę leisti bankrutavusiai įmonei sudaryti tam tikrus sandorius, reikalingus įmonės turto vertei išsaugoti ar nuostolius mažinti, net jei tai susiję su tam tikru ūkinės komercinės veiklos vykdymu iki bus parduotas turtas. Ši teismo teisė leisti sudaryti tam tikrus sandorius pagal ĮBĮ 30 str. 3 d. normos turinį yra išimtis iš ĮBĮ 30 str. 3 d. nustatytų apribojimų ir 31 str. 1 d. nurodytos administratoriaus kompetencijos.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas visiškai.

Ginčas kilęs dėl Departamento direktorius 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-309, kuriuo pareiškėjai skirta nuobauda – įspėjimas už Etikos kodekso 11.2 p. ir ĮBĮ 30 str. 3 d. pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2013 m. gegužės 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pareiškėja paskirta BUAB „Kennedy Forbes“ bankroto administratoriumi.

2015 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2015 m. liepos 10 d., BUAB „Kennedy Forbes“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Departamente gavus UAB „Infina“ skundą dėl pareiškėjos veiksmų administruojant BUAB „Kennedy Forbes“, buvo pradėtas neplaninis pareiškėjos veiklos patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ 30 str. 3 d. bei Etikos kodekso 11.2 p. nustatytą profesionalumo principą, kadangi teismui priėmus nutartį laikyti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, daugiau nei du mėnesius vykdė ūkinę komercinę veiklą, nuomojo įmonės turtą, neturėdama tam teismo leidimo.

Pareiškėja dėl įtariamų pažeidimų pateikė Departamentui paaiškinimus, kuriuose kaip ir skunde teismui nurodė mananti, jog patalpų nuomai nėra privalomas teismo leidimas, o nuomos sutarčių sudarymas nėra įmonės ūkinė komercinė veikla ĮBĮ prasme. Be to, pažymėjo, kad Departamentas pažeidžia minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, nediskriminavimo principus, nes pareiškėjos atžvilgiu atliekamas jau antras neplaninis patikrinimas remiantis vieno iš įmonės kreditorių, turinčio vos 0,004 proc. visų įmonės bankroto byloje patvirtintų reikalavimų ir kurio vadovas yra bankroto administratorius, skundu.

Departamentas, įvertinęs pareiškėjos teiktus paaiškinimus, 2015 m. gruodžio 17 d. surašė galutinę išvadą, jog UAB „Vantolina“ pažeidė ĮBĮ 30 str. 3 d. bei Etikos kodekso 11.2 p. nustatytą profesionalumo principą. Už minėtą pažeidimą Departamento direktoriui buvo pasiūlyta skirti pareiškėjai nuobaudą – įspėjimą. Atsižvelgiant į galutinę išvadą, minėta nuobauda pareiškėjai skirta skundžiamu Departamento direktoriaus įsakymu.

Pažymėtina, kad asmenų, turinčių teisę teikti įmonių, fizinių asmenų bankroto ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir bankroto bei restruktūrizavimo administratorių profesinės veiklos etikos principus ir taisykles, kuriomis jie turi vadovautis, siekdami teikti ir teikdami administravimo paslaugas, nustato Etikos kodeksas. Pagal Etikos kodekso 11.2 p. bankroto administratorius savo veikloje turi vadovautis profesionalumo principu, kuris reiškia, jog administratorius turi turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus.

Šiuo atveju Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė minėto principo, nes pažeidė ĮBĮ 30 str. 3 d., kuriame įtvirtinta, jog teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus. Nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius.

Pažymėtina, jog pareiškėja neneigia, kad po nutarties, kuria BUAB „Kennedy Forbes“ pripažinta bankrutavusia, įsiteisėjimo toliau numojo bankrutavusios įmonės turtą, tačiau nemano, kad tokie jos veiksmai prieštarauja ĮBĮ 30 str. 3 d.

Visų pirma teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad likviduojamos įmonės turto nuoma nėra ūkinė komercinė veikla. Nors ĮBĮ nėra įtvatinta ūkinės komercinės veiklos sąvoką, tačiau sutiktina su atsakovės pateiktu šios veiklos apibrėžimu, jog tai bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Pareiškėja neneigia, jog, nuomodama bankrutavusios įmonės turtą, siekė ekonominės naudos – išvengti turto nusidėvėjimo, papildomų jo išlaikymo kaštų, taigi pareiškėjo teiginiai, kad turto nuoma nelaikytina ūkine-komercine veikla, atmestini kaip nepagristi.

Atkreiptinas dėmesys, jog ĮBĮ 30 str. 3 d. aiškiai įtvirtinta, jog nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Bankrutavusios įmonės turto nuoma nėra sandoris, susijęs su įmonės veiklos nutraukimu, be to, toks sandoris nebuvo numatytas ir teismo nutartyje dėl įmonės likvidavimo, todėl pareiškėja UAB „Vantolina“, norėdama toliau tęsti administruojamos įmonės turto nuomą, turėjo gauti tam teismo leidimą. Pažymėtina, kad pareiškėja tokį leidimą gavo tik 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, taigi nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo, pareiškėja nuomojo BUAB „Kennedy Forbes“ turtą, pažeisdama ĮBĮ 30 str. 3 d., kas iš esmės reiškia ir profesionalumo principo, reikalaujančio būti gerai susipažinusiu su įstatymais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti, tinkamai atlikti savo pareigas nesilaikymą.

ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. nustato, jog už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Kaip matyti iš ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. formuluotės „gali būti paskirta nuobauda“, bankroto administratoriui už nustatytus pažeidimus nuobauda gali būti ir neskiriama. Pažymėtina, jog detaliau bankroto administratorių veiklos priežiūrą, kuri apima ir poveikio priemonių administratoriams taikymą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintos Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 p. įtvirtinta, kad administratorių veiklos priežiūra atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36² str. 1 d. nustatytais principais. VAĮ 36² str. 1 d. 1 p. nurodytas minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl nuobaudos bankroto administratoriui skyrimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individuliai, įvertinat pažeidimo pobūdį ir pasekmes.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, nors pareiškėja nuo 2015 m. liepos 10 d. nuomojo BUAB „Kennedy Forbes“ turtą be teismo leidimo, taip pažeisdama ĮBĮ 30 str. 3 d., tačiau toks leidimas buvo gautas 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje konstatuota, kad BUAB „Kennedy Forbes“ priklausančių nuomojamų patalpų pardavimas gali užtrukti, o pagal nuomos sutartis gautos pajamos naudojamos išlaidoms, susijusioms su patalpų išlaikymu, apsauga, administravimo procedūromis ir kt., todėl, nors Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, kuria BUAB „Kennedy Forbes“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nebuvo numatytas leidimas sudaryti tam tikrus sandorius, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju, siekiant ir toliau iš likviduojamos įmonės turto nuomos gauti pajamų šio turto išlaikymui, priežiūrai, administravimo procedūroms, tikslinga leisti BUAB „Kennedy Forbe“ pratęsti patalpų nuomos sutartis arba dabartiniam nuomininkui atsisakius nuomos, pasirašyti su naujais nuomininkais nuomos sutartis, galiosiančias iki patalpų pardavimo ar perdavimo įkaito turėtojui dienos. Teismo nuomone, nustačius paminėtą sutarčių galiojimo terminą, nebus apsunkintas turto realizavimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pareiškėja, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo jokia žala nekilo, o ĮBĮ 30 str. 3 d. neatitikę nuomos sandoriai iš esmės įteisinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi. Taigi, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį bei padarinius, pažeidimas pripažintinas formaliu ir mažareikšmiu, už kurį, be kita ko, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, pareiškėjai nuobauda neturėjo būti skirta, todėl skundžiamas įsakymas naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Vantolina“ skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-309 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ skyrimo“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.