- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- AS-63-188-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00030-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos
- Pareiškėjas
- UAB „Fertimara“
- Trečiasis asmuo
- UAB Afalita, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, UAB „Amber Bay“, UAB Vakarų laivų agentai, UAB „Arijus“, UAB Baltic Forwarding
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Fertimara“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims UAB Afalita, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, UAB „Amber Bay“, UAB Vakarų laivų agentai, UAB „Arijus“, UAB Baltic Forwarding and Shipping, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB Baltnautic Shipping Ltd, UAB „BPA“, UAB Fregatų aptarnavimo agentūra, UAB GREEN TERMINAL, UAB Jungtinė ekspedicija, UAB Jūrtransa, UAB „Jūrų agentūra forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos translit“, UAB Jūrų agentūra „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK laivyba“, UAB „Nordis shipping service“, UAB Nurminen Maritime, UAB Okeaninių konteinerių servisas, UAB „Passat“, UAB „Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Unitek“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H Muller and Co“, dėl nutarimo dalies panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Fertimara“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą ta apimtimi, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2) panaikinti 2 punktą ta apimtimi, kuria pareiškėjas įpareigojamas nutraukti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį pažeidžiančius veiksmus; 3) panaikinti Nutarimo 3.10 punktą; 4) panaikinti Nutarimo 4 punktą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pranešti apie inkriminuojamo pažeidimo nutraukimą ir baudos sumokėjimą Konkurencijos tarybai.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti nurodyto 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 3 punkto vykdymą.
Pareiškėjas, pagrįsdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodo, kad vykdydamas skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto reikalavimus, per 3 mėnesius nuo nutarimo įsigaliojimo dienos privalėtų sumokėti į valstybės biudžetą 138 400 Lt baudą. Pareiškėjo finansinė būklė yra labai sudėtinga. Pareiškėjas susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu bei nemokumo problema. 2010 m. už (duomenys neskelbtini) Lt pareiškėjas pardavė vieną iš savo veikloje naudojamų nekilnojamojo turto objektų, o būtent šio turto pardavimas lėmė pareiškėjo veiklos minimalų pelningumą. Todėl šios baudos sumokėjimas nedelsiant itin apsunkintų pareiškėjo tolesnę veiklą ir priverstų patirti dar didesnius nuostolius, kurių kompensacijos išreikalauti iš valstybės pagal galiojančią teismų praktiką yra praktiškai neįmanoma.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo patenkino.
Įvertinęs teismui pateiktų 2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinės pelno (nuostolių) ataskaitos už 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį ir pelno (nuostolių) ataskaitos už atitinkamą 2010 m. laikotarpį, duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjo veiklos pelningumas nurodytu laikotarpiu sumažėjo beveik 2 kartus. Pareiškėjo sunkią finansinę padėtį patvirtina pateiktas 2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinis balansas už 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. rugsėjo 30 d. atskaitinį laikotarpį, iš kurio matyti, kad per vienerius metus pareiškėjas turės kreditoriams padengti (duomenys neskelbtini) Lt įsiskolinimą, kai gautinos sumos per metus yra žymiai mažesnės už šią sumą. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas nepritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas sumokėtų paskirtą baudą, nesulaukus kol teismas išnagrinės inicijuotą bylą dėl atsakovo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 ginčijamų dalių teisėtumo, o vėliau teismas priimtų pareiškėjui palankų teismo sprendimą, buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis būtų apsunkinta. Pareiškėjo komercinės veiklos vykdymas būtų sudėtingas negalint disponuoti 138 400 Lt dydžio lėšomis, pareiškėjas susidurtų su dar didesniais finansiniais sunkumais patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais ir tokia situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir teismui pateiktus šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus, padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamu atsakovo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Pabrėžė, kad šiuo atveju Nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas Nutarimo 3.10 punkto nevykdymas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo prašymą tenkino.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad su skundžiama nutartimi nesutinka, nes teismas nesilaikė įstatymų reikalavimų bei suformuotos teismų praktikos. Teismo nutartis iš esmės grindžiama argumentais, susijusiais su pareiškėjo galimais finansiniais sunkumais sumokėjus Konkurencijos tarybos skirtą baudą. Pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai siekiama garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar nuo galimų teisminių ginčų, todėl pareiškėjo prašymas tenkintas nepagrįstai. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556- 174/2009). Pareiškėjo 2011 m. balansas ir pelno nuostolių ataskaita (už 2011 m. sausio 1 d. - 2011 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį) yra sudaryti 2011 m. rugsėjo 30 d., todėl jokiu būdu nepatvirtina, kad teismo sprendimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones priėmimo metu pareiškėjo finansinė situacija iš tiesų buvo sunki. Pareiškėjo pateikti duomenys negali būti laikomi patikimais – jo pateiktoje 2010 m. spalio 20 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad pareiškėjas per 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį turėjo (duomenys neskelbtini) Lt grynojo pelno. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagoje esančiame UAB „Fertimara” pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad per 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pareiškėjas turėjo (duomenys neskelbtini) Lt grynojo pelno, t.y. du kartus daugiau nei nurodyta teismui pateiktoje 2010 m. spalio 20 d. sudarytoje pelno (nuostolių) ataskaitoje. Pavyzdžiui, iš 2010 m. Balanso matyti, kad pareiškėjo per vienerius metus gautinos sumos bei pinigai ir piniginiai ekvivalentai apie (duomenys neskelbtini) litų viršija per vienerius metus mokėtinas sumas; ir trumpalaikius įsipareigojimus. Be to, 2010 m. UAB „Fertimara“ nepaskirstytas pelnas sudarė 279 911 Lt. Dar daugiau –pareiškėjo teismui pateikti 2011 m. Balanse esantys duomenys patvirtina, kad pinigai ir piniginiai ekvivalentai 2011 m. sudaro (duomenys neskelbtini) Lt, per vienerius metus gautinos sumos sudaro (duomenys neskelbtini) Lt, o nepaskirstytas pelnas sudaro (duomenys neskelbtini) Lt. Todėl mano, jog pareiškėjo pateiktas 2011 m. Balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, rodantys jo finansinę padėtį 2011 m., tariamai patvirtinantys jo sunkią finansinę situaciją ir tai, kad įmonė neturi apyvartinių lėšų, iš tikrųjų nepatvirtina, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki ir kad objektyviai egzistuoja reali grėsmė, kad nesustabdžius Konkurencijos tarybos skirto baudos mokėjimo, tai jam sukeltų finansinių sunkumų ir turėtų neigiamos įtakos jo komercinė veiklos vykdymui. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikini finansiniai nepatogumai nelaikytini pakankamu pagrindu sustabdyti skundžiamo nutarimo vykdymą ar neproporcingu pareiškėjo teisių suvaržymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-88-05). Pareiškėjo prašymas buvo išvien grindžiamas aplinkybėmis, išimtinai susijusiomis su jo finansine padėtimi. Tačiau pareiškėjo teiginiai ir prielaidos dėl galimų neigiamų finansinių pasekmių patyrimo sumokėjus Konkurencijos tarybos Nutarimu paskirta baudą bei nepagrindus realios grėsmės pareiškėjo veiklai nelaikytinas objektyvia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju, t. y. panaikinus ginčijamą Konkurencijos tarybos Nutarimą, pareiškėjo sumokėta bauda būtų grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų bylų iškėlimo teismuose.
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad 2011 m. sausio - rugsėjo mėnesiais lyginant atitinkamu 2010 m. laikotarpiu, pareiškėjo veiklos pelningumas sumažėjo beveik 2 kartus, t.y. nuo (duomenys neskelbtini) litų sumažėjo iki (duomenys neskelbtini) litų, o 2011 m. rugsėjo 30 d. tarpinis balansas rodo, kad 2011 m. sausio – rugsėjo mėnesiais pareiškėjo balansas buvo neigiamas, t.y. (duomenys neskelbtini) litų. Tai iš esmės reiškia, kad pareiškėjas susiduria su pakankamai reikšmingu apyvartinių lėšų stygiumi. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo finansinė padėtis visgi yra gera, kadangi 2010 m. (ekonominio sunkmečio metais) pareiškėjas gavo apie (duomenys neskelbtini) litų pelno, o 2010 m. balansas rodo, kad per vienerius metus gautinos sumos, pinigai ir piniginiai ekvivalentai apie (duomenys neskelbtini) litų viršijo per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus. Vertindamas atsakovo pateiktus argumentus, pažymi, kad 2010 m. gautas (duomenys neskelbtini) Lt pelnas ar likęs nepaskirstytas pelnas neatskleidžia realios pareiškėjo finansinės būklės. Natūralu, kad ankstesniais metais gautas pelnas gali būti investuojamas į veiklos plėtrą, naudojamas apyvartinėms lėšoms, pelnu dengiamas einamaisiais metais patiriamas nuostolis, kad nereikėtų nuostolio dengti papildomais akcininkų įnašais ir t.t. Atitinkamai, ankstesnis pelningumas ar anksčiau turėtas nepaskirstytas pelnas neparodo šiuo metu esamo verslo pelningumo, o parodo tik tiek, kad šis verslas turi potencialą būtų pelningu ir jį prasminga tęsti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo finansinės padėties įvertinimas jokiu būdu negali būti grindžiamas 2010 m. duomenimis, kadangi šie duomenys atspindi anksčiau buvusią, bet ne aktualią situaciją. Nepagrįstais laikytini atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neturėtų didelių sunkumų dėl iš banko paimtų kreditų grąžinimo, kuriais finansuojamas apyvartinių lėšų trūkumas ir dar sumokėti atsakovo paskirtą baudą. Tokią poziciją atsakovas grindžia tuo, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodoma, kad pareiškėjo pinigai ir piniginiai ekvivalentai sudarė (duomenys neskelbtini) litų, per vienerius metus gautinos sumos sudaro (duomenys neskelbtini) Lt, o nepaskirstytas pelnas – (duomenys neskelbtini) litus. Tokia pozicija neatitinka realios situacijos, kadangi paskirtos baudos sumokėjimui pareiškėjas galėtų sumokėti tik pasiskolinęs baudos sumokėjimui reikiamą pinigų sumą ir mokėdamas už tokią paskolą palūkanas. Atskirajame skunde atsakovas taip pat nepagrįstai prie laisvai disponuojamų lėšų priskiria nepaskirstytą (duomenys neskelbtini) litų dydžio pelną, kadangi šis nepaskirstytas pelnas visiškai nereiškia, kad pareiškėjas sąskaitoje turi tokio dydžio pinigų sumą, kuria gali laisvai disponuoti. Konkrečiu atveju (duomenys neskelbtini) litų sudarantis nepaskirstytas pelnas yra investuotas į veiklos vystymą, todėl realiai tokios pinigų sumos pareiškėjas neturi. Atkreipia dėmesį, kad piniginės prievolės kreditorius gali patirti kur kas didesnius nuostolius, kurių palūkanos nepadengia. Dėl šios priežasties Civilinio kodekso 6.261 straipsnyje numatyta, kad palūkanos skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti. Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas taip pat nustato prezumpciją, kad negalėdamas naudotis pinigais kreditorius patiria VILIBOR + 7% metinėmis palūkanų dydžio minimalius nuostolius. Atitinkamai, tokio dydžio nuostoliai priteisiami kreditoriui net nereikalaujant įrodyti, kad kreditorius faktiškai juos patyrė dėl skolininko pradelstų mokėjimų. Akivaizdu, kad negalėjimas naudotis baudos sumokėjimui skirtais pinigais kiekvieną dieną pareiškėjui sukeltų nuostolių. Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo reiškiamais argumentais, kad teismo sprendimo atveju atsakovas galės būti nesunkiai sugrąžintas į iki baudos sumokėjimo buvusią padėtį, o žalą pareiškėjas visuomet galės prisiteisti iš valstybės. Jo nuomone, galimybės prisiteisti iš valstybės nuostolius dėl negalėjimo naudotis baudos sumokėjimui skirtais pinigais (t.y. užsitikrinti, kad pareiškėjas bus grąžinąs į padėtį buvusią iki neteisėtai paskirtos baudos sumokėjimo) pagal šiuo metu teismų formuojamus precedentus yra labai abejotina. Be to, nusprendęs papildomai inicijuoti tokį žalos atlyginimo teisminį procesą pareiškėjas turėtų patirti reikšmingas teisines išlaidas, kurių prisiteisti iš valstybės pareiškėjas taip pat neturėtų jokios galimybės.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Limarko“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad šiuo atveju reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta taisykle, kad atsakovo Nutarimo dalių, susijusių su baudų skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas, todėl prašymas turi būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. AS-146-310/11 ir kt.). Laikosi nuomonės, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, turi būti tenkinamas, kadangi pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog, prašymo nepatenkinus, pareiškėjui gali kilti finansinių sunkumų grėsmė. Mano, kad Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustatanti, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, neatitinka protingumo ir teisingumo principų, o atitinkami dominuojančio ūkio subjekto ar net valstybės institucijos veiksmai daro nepataisomą žalą vartotojams ir efektyviai konkurencijai. Tuo tarpu, baudos mokėjimo atidėjimas Nutarimo teisėtumo patikrinimo laikotarpiui, t.y. iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali sukelti jokios nepataisomos žalos jokiems įstatymų saugomiems interesams. Pažymi, kad bet koks apribojimas ūkio subjektui naudotis finansinėmis lėšomis, ypač pinigais banko sąskaitoje, sudaro tiesiogines neigiamas finansines pasekmes, kadangi šių lėšų ūkio subjektas negali panaudoti savo numatytiems tikslams.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nesutikdamas su atskiruoju skundu, palaiko trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Limarko“ atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo tenkintas pareiškėjo prašymas ir pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Nutarimo dalies, kurioje pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Be to, kaip ne kartą savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant Nutarimo ar jo dalies galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pažymėtina, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), nors susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Taip pat pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį (II t., b. l. 145–158, III t., b. l. 35). Iš šių dokumentų matyti pareiškėjo finansinė būklė, t.y. turimos lėšos, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu pareiškėjui buvo paskirta 138 400 Lt bauda.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs bylą dėl Nutarimo panaikinimo, priimtų palankų pareiškėjui sprendimą ir nebūtų sustabdytas ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu pareiškėjui paskirtos baudos išieškojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų apsunkintas. Ginčo teisme laikotarpiu negalėdamas naudotis 138 400 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas patirtų nuostolius ir kitas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su jiems paskirtos baudos išieškojimu, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais.
Atsižvelgdama į nustatyta aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punkte nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Skundžiamo atsakovo Nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo Nutarimo nevykdymas. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, susijusiose su konkurencijos teisiniais santykiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį byloje Nr. AS438-473/2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Nutarimu pareiškėjui nustatytus įpareigojimus, į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, į faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimą iki įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.