Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M. (toliau – A. M.) ir A. V. (toliau – A. V.) gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. ir A. V. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti:

- A. M. 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bus pradėtas bausmės vykdymas;

- A. V. 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bus pradėtas bausmės vykdymas.

Iš A. V. ir A. M. solidariai nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui M. K. priteista 78,85 (septyniasdešimt aštuoni eurai 85 ct) turtinės žalos atlyginimo, 250 (du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 750 (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. ir A. V. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, mušdami nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2017 m. gruodžio 24 d. apie 00.00 val. (duomenys neskelbtini), A. V. gyvenamajame name, tyčia sudavė ne mažiau penkių smūgių rankų kumščiais ir kojomis M. K. į veidą, krūtinę ir kitas kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam M. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų odoje ir poodyje abiejų akių viršutiniuose vokuose ir krūtinės kairėje pusėje, odos nubrozdinimo kairio antakio vidinio galo srityje, gleivinės nubrozdinimo apatinės lūpos kairėje pusėje, apatinio žandikaulio dešinės pusės II danties vainiko krašto lūžimo.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistųjų A. M. ir A. V. gynėjo advokato P. Jablonsko apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Nors nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl M. K. konstatuotų sužalojimų A. M. ir A. V. buvo pripažinti nepagrįstai, netinkamai įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. M. ir A. V. kaltės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant A. M. ir A. V. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. A. M. ir A. V. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teisinio pagrindo nėra.

7. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. M. ir A. V. 2017 m. gruodžio 24 d. apie 00.00 val. (duomenys neskelbtini), A. V. gyvenamajame name, veikdami bendrininkų grupėje, nežymiai sužalojo M. K.. Nors savo kaltės atlikus komentuojamus veiksmus nei A. M., nei A. V. nepripažino, neigė komentuojamo įvykio metu buvę įvykio vietoje ir sudavę kokius nors smūgius nukentėjusiajam, pažymėdami ir tai, kad 2017 m. gruodžio 23 d. jie, kartu su K. M., A. J. ir D. Š. buvo J. M. pirtyje, ten išbuvo maždaug iki 22-23 val.ir išsiskirstę į namus ėjo miegoti, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, šiuos A. M. ir A. V. parodymus vertinti kaip patikimus ir jų pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priešingai nei tai teigiama nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

8. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis visų pirma pažymėtina, kad remiantis 2018 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvadoje Nr. pG 875/2018906) konstatuotomis aplinkybėmis, M. K. nustatyta: kraujosruvos odoje ir poodyje abiejų akių viršutiniuose vokuose ir krūtinės kairėje pusėje; odos nubrozdinimas kairio antakio vidinio galo srityje; gleivinės nubrozdinimas apatinės lūpos kairėje pusėje; apatinio žandikaulio dešinės pusės II ir III dantų vainikų kraštų lūžimai; sužalojimai padaryti kietais bukais žalojančiais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, esant mažai tikėtinai sužalojimų padarymo galimybei griūnant ar atsitrenkiant į kietą paviršių. Šia specialisto išvada, be kita ko, buvo panaikinta 2017 m. gruodžio 27 d. specialisto išvados Nr. G 1304/2017(06) 1 punkto dalis, aptarianti dantų pažeidimą, laikant šią dalį negaliojančia, kadangi išvada duota neturint duomenų apie tolimesnį nukentėjusiojo odontologinį ištyrimą ir gydymą (1 t., b. l. 84). Svarbu tai, kad M. K. tyrimas, kurio rezultatai užfiksuoti 2017 m. gruodžio 27 d. specialisto išvadoje Nr. G 1304/2017(06), buvo atliktas praėjus vos kelioms dienoms po komentuojamo įvykio, o duomenų, patvirtinančių, kad M. K. jam nustatytus sužalojimus galėjo pasidaryti pats, ar per tą laiką juos jam galėjo padaryti kiti asmenys, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Darant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas D. S., atvykęs į įvykio vietą pagal gautą iškvietimą iš Bendrojo pagalbos centro, patvirtino, kad įvykio vietoje jis rado du asmenis – nukentėjusįjį ir A. V., vienas kurių – M. K. buvo sužalotas, įvykio vietoje buvo matomi kraujo pėdsakai, kurie vėliau buvo užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros, atliktos 2017 m. gruodžio 24 d., 00.55 val., protokolu (1 t., b. l. 29-39), todėl abejonių tuo, kad M. K. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kaltinime nurodytu laiku ir vietoje teisėjų kolegijai nekyla.

9. Kaip nustatyta nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiojo M. K. parodymais, vertinamo įvykio dieną jis nakvojo A. V. namuose. Apie 00.00 val. išgirdęs bildesį į namo langus ir duris, A. V. atidarė namo duris, po ko, į namo vidų įėjo keturi asmenys. Jie įbėgo į miegamąjį, kur jis (M. K.) gulėjo, ir nieko nesakę pradėjo jį mušti. Iš balsų atpažino visus asmenis. Tai buvo A. V., K. M., A. M. ir A. J., tačiau jį mušė tik A. V. ir A. M.. Kiti asmenys neleido A. V. iš virtuvės užeiti į miegamąjį, tačiau jokių aktyvių veiksmų M. K. atžvilgiu neatliko. Smūgių buvo daug tiek kojomis, tiek rankomis, iš lūpos ir nosies bėgo kraujas. Kai jis (M. K.) nebesugebėjo atsistoti, muštynės buvo baigtos ir minėti asmenys iš A. V. namų išėjo. Iš esmės analogiškas aplinkybes, neįvardindamas tik jį mušusių asmenų pavardžių, M. K. išdėstė ir 2017 m. gruodžio 24 d. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 21-23). Negana to, tą pačią dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 24 d., apklaustas liudytoju M. K. nurodė ir jį mušusių asmenų tapatybes – A. V., asmuo, pravarde „M.“ (kurį dar vėliau M. K. įvardino kaip A. M.), A. J. ir K. M. (1 t., b. l. 43-45), dėl ko, nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jį sumušusius asmenis M. K. įvardino tik praėjus 3 savaitėms po įvykio, atmestinas kaip deklaratyvus. Tokios aplinkybės nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, nepasitvirtino.

10. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistųjų gynėjas, teisinio pagrindo nėra. Viso baudžiamojo proceso metu jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, tuo pačiu patvirtindami ir A. V. bei A. M. pareikštus kaltinimus. Nors M. K. sumušusių asmenų pavardės buvo nurodytos ne iš karto, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir objektyvumu. Juo labiau, jog tam tikras minėtus asmenis apibūdinančias aplinkybes, sprendžiant iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų liudytojo D. S. parodymų, M. K. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams – teigė, kad vienas iš jį sumušusių asmenų buvo ką tik grįžęs iš užsienio (A. V., remiantis jo paties parodymais, iš užsienio grįžo 2017 m. gruodžio 22 d.), į jo namus įvykio naktį pareigūnai buvo nuvykę, beldėsi į duris, tačiau niekas jiems durų neatidarė, name buvo tamsu. Vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą paminėtina ir tai, kad jau skambindamas Bendrajam pagalbos centrui ir prašydamas policijos pareigūnų pagalbos M. K. nurodė, jog jį sumušė į namus įsiveržę keturi jam pažįstami asmenys, gyvenantys tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime (2 t., b. l. 34-36). Minėta, jog analogiškas aplinkybes jis išdėstė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams – D. S. ir R. Š., jas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (1 t., b. l. 57-66) bei akistatų su A. V., K. M., A. M. ir A. J. (1 t., b. l. 51-53, 54-56, 70-73, 74-76) metu.

11. Neabejojant M. K. pateikta vertinamo įvykio versija atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo A. V. parodymus. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją), tiek ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. V. patvirtino, jog vertinamo įvykio dieną M. K. buvo sumuštas jo namuose 4 asmenų – A. M., A. V. ir dar dviejų, kurių šis nežino. M. K. mušė tik A. V. ir A. M., M. K. gulint lovoje, kiti asmenys – stovėjo prie jo (A. V.) virtuvėje. Negynė M. K., nes bijojo, kad jam nesuduotų. Nors kritikuojant šio asmens parodymus apeliaciniame skunde ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad vertinamo įvykio metu A. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ką patvirtino M. K., D. S. ir R. Š., šios aplinkybės neneigė ir pats A. V., tačiau vien tai, kad komentuojamo įvykio dieną A. V. nebuvo galima apklausti dėl girtumo, vėlesnėje stadijoje šio liudytojo duotų nuoseklių parodymų patikimumo nemenkina. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad tikslus A. V. neblaivumo laipsnis iš karto po vertinamo įvykio nustatytas nebuvo, duomenų apie tai, kad komentuojamo įvykio metu jis buvo pataloginio girtumo būsenoje, kai asmuo praranda normalią orientaciją bei santykį su jį supančia aplinka, kas neabejotinai galėtų turėti įtakos jo parodymų patikimumui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, todėl teigti, jog analizuojamu atveju A. V. dėl savo neblaivumo negalėjo suvokti savo ar kitų asmenų daromų veiksmų, o po kurio laiko ir prisiminti vertinamo įvykio aplinkybių, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog remiantis liudytojo D. S. parodymais, nepaisant A. V. neblaivumo, įvykio vietoje šis vis įsikišdavo į pareigūno ir nukentėjusiojo pokalbį, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju A. V., nors ir buvo neblaivus, tačiau orientuotas aplinkoje, dėl ko atmesti jo parodymus kaip nepatikimus, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Aptarti argumentai neginčijamai patvirtina, kad liudytojas A. V. įvykio aplinkybes prisiminė gerai, todėl teisėjų kolegija nei jo parodymais, iš esmės patvirtinusiais nukentėjusiojo pateiktą įvykių seką, nei M. K. nurodytomis vertinamo įvykio aplinkybėmis neabejoja.

12. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai dėl praeityje buvusių priešiškų M. K. ir A. V. santykių. Sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, akivaizdu, kad M. K. su A. V. konfliktavo dar besimokydami mokykloje, tačiau, remiantis A. V. parodymais, baigęs mokyklą jis išvyko gyventi į Vilnių, kur gyveno apie 8 metus, vėliau dar 2 metus jis pragyveno užsienyje, todėl teigti, jog mažiausiai 10 (dešimties) metų senumo įvykiai galėjo paskatinti M. K. melagingai apkalbėti A. V., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje M. K., kaip, be kita ko, ir A. V., buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, A. V., betarpiškai patvirtinęs nukentėjusiojo parodymus, nuteistuosius pažinojo, jokių konfliktų su jais neturėjo, jų tarpusavio santykiai buvo geri, todėl, net ir manant, kad M. K. parodymams galėjo turėti įtakos jo ir A. V. praeityje buvę konfliktiški santykiai, teigti, jog ir šis liudytojas melagingai apkalbėjo nuteistuosius, turėdamas kokį nors išankstinį suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, nėra jokio pagrindo.

13. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste vertinant nuteistųjų ir jiems palankių liudytojų parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą vis tik paminėtina, kad A. M., A. V., A. J., K. M. ir D. Š. yra artimai pažįstami. Vertinamo įvykio dieną jie visi kartu buvo J. M. pirtyje, o K. M. ir A. J., remiantis nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiojo parodymais, taip pat dalyvavo komentuojamame įvykyje (jokių aktyvių veiksmų M. K. atžvilgiu jie neatliko, jų baudžiamosios atsakomybės klausimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas, viso baudžiamojo proceso metu jie buvo apklausiami liudytojais, todėl jų veiksmai nagrinėjamoje byloje plačiau neanalizuotini), kas visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai įžvelgti galimą šių asmenų suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi.

14. Be to, nors visi paminėti asmenys, kaip be kita ko, ir liudytojas J. M., patvirtino, kad iš jo pirties jie visi išėjo laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., tačiau A. M., A. V., K. M. ir D. Š. teiginiai, jog po to jie iš karto grįžo į namus ir atsigulė miegoti, su nieko nebendravo, buvo akivaizdžiai paneigti jų telefonų išklotinėse užfiksuotais duomenimis. Nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 24 d., iš karto po vertinamo įvykio, t. y. 00.10 val. ir 00.29 val. A. V. savo mobiliuoju telefonu kontaktavo su D. Š., tos pačios dienos 00.19 val., 00.35 val. – su A. M., laikotarpiu nuo 00.35 val. iki 00.38 val., 00.41 val., 00.42 val. – su K. M., įvykio naktį naudojosi ir mobiliuoju internetu (2 t., b. l. 48-50). Svarbu tai, kad iki šių duomenų pateikimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tiek liudytoja D. Š., tiek ir A. V. teigė, jog įvykio naktį po grįžimo iš J. M. pirties jie nebuvo niekur išėję, tačiau paaiškėjus jų bendravimo mobiliaisiais telefonais faktui, abu prisiminė, kad A. V. vis tik buvo išėjęs, nes jie susipyko. Jo nebuvo maždaug apie pusvalandį, po ko, jie susitaikė ir A. V. gulėdamas lovoje toliau bendravo su savo draugais mobiliuoju telefonu, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad liudytojos D. Š. ir nuteistojo A. V. parodymai vertinamu atveju buvo derinami su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, o tai akivaizdžiai leidžia abejoti jų parodymų patikimumu ir objektyvumu. Analogiškai pasisakytina ir dėl nuteistojo A. M. parodymų. Iki aptartų faktinių aplinkybių paaiškėjimo jis taip pat tvirtino, kad į lovą atsigulė iš karto po to, kai grįžo namo iš pirties, t. y. apie 23 val., tačiau, paaiškėjus jo bendravimo mobiliuoju telefonu su A. V. faktui, jis nurodė, kad su A. V. bendravo dėl jo miegojimo vietos, kas, įvertinus tai, jog visi asmenys iš J. M. pirties, jų pačių teigimu, išėjo kartu, o A. M. miegojo vienuose namuose su A. V. (A. V. teigimu, jis su D. Š. vertinamo įvykio naktį miegojo A. M. valdose esančioje pirtyje), ne tik prieštarauja nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir sveikai logikai. Juo labiau, jog, remiantis A. V. ir A. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, iš J. M. pirties jie grįžo apie 23 val., o jų kontaktas mobiliaisiais telefonais fiksuotas 00.18 val., 00.19 val. ir 00.35 val., t. y. jau gerokai po to, kai jie visi grįžo į namus. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad K. M., nurodęs, jog miegoti jis nuėjo apie 23 val., paaiškinti, kodėl buvo užfiksuotas jo mobilaus ryšio telefono aktyvumas, šiam kontaktuojant su A. V. kiek vėliau, nesugebėjo, kas leidžia pagrįstai abejoti ir jo parodymų patikimumu bei objektyvumu. Ir nors nei vienas asmuo, sprendžiant iš telefono išklotinėse esančių duomenų visumos, su A. J. vertinamo įvykio naktį nebendravo, tačiau vien tik šis faktas, įvertinus tai, kad šioje baudžiamojoje byloje A. J. kaltės klausimas nesprendžiamas, o jis pats teigė, kad po pasibuvimo J. M. pirtyje jis išėjo namo ir su nei vienu iš byloje minimų asmenų susitikęs nebebuvo, atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, A. V. ir A. M. kaltės nepaneigia. Iš esmės analogiškai vertintini ir nuteistųjų gynėjo teiginiai dėl K. M. naudojimosi mobilaus ryšio telefonu 00.01 val. ir 00.03 val., kai, M. K. ir A. V. teigimu, jis turėjo būti A. V. namuose. Atsižvelgiant į tai, kad, pasak M. K. ir A. V., nukentėjusysis buvo mušamas tik aktyviais A. V. ir A. M. veiksmais, kai tuo pačiu metu K. M. ir A. J. stovėjo prie virtuvės, t. y. iš esmės kitame namo kambaryje, akivaizdu, kad K. M. naudojimosi mobiliuoju telefonu fakto nei M. K., nei A. V. galėjo ir nematyti, todėl ši aplinkybė jokios reikšmės A. V. ir A. M. veiksmų vertinimui neturi.

15. Kaip nepagrįstai atmestini ir apeliacinio skundo motyvai, kad A. V. mobiliojo ryšio jungimasis prie skirtingų bazinių stočių neparodo asmens judėjimo. Bylos duomenimis, po komentuojamo įvykio A. V. mobilaus ryšio telefonas pakaitomis veikė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bazinių stočių veikimo zonose. Remiantis viešai internetiniuose šaltiniuose prieinama informacija, (duomenys neskelbtini) kaimas nuo (duomenys neskelbtini) kaimo yra nutolęs per 12 km, o (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame įvyko komentuojamas įvykis, randasi (duomenys neskelbtini) kaimo ir (duomenys neskelbtini) kaimo centre, todėl akivaizdu, kad nuteistųjų gynėjo versija, jog vienas asmuo gali jungtis prie skirtingų bazinių veikimo stočių, nutolusių viena nuo kitos ne mažiau nei 10 km., būdamas vienoje vietoje, šiuo konkrečiu atveju neatlaiko kritikos.

16. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas neišsamiai, baudžiamoji byla išnagrinėta neatlikus visų prašomų tyrimo veiksmų bei nesurinkus tyrimui reikšmingų duomenų, pagrindo nėra. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas procesinis sprendimas. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti A. V. ir A. M. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atlikti nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde nurodomus papildomus veiksmus – nustatyti ir apklausti asmenį, pravarde „M.“ (M. K. patvirtino, jog šia pravarde vadinamas būtent A. M.), nustatyti, kokios bazinės stoties veikimo zonoje veikė nukentėjusiojo ir A. V. mobiliojo ryšio telefonai, patikrinti policijos pareigūno D. S. nurodytą namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, adresą, kurį jį tikrino iš karto po vertinamo įvykio, atsižvelgiant į surinktų ir tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje išsamiai aptartų duomenų visumą, nėra tikslinga. Nesant pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. K. parodymų visuma, jų nepaneigus jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, minėtų procesinių veiksmų atlikimas būtų bereikšmis, prieštaraujantis proceso ekonomiškumo ir greitumo principams.

17. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės ir tėra jų gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad A. V. ir A. M. gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. V. ir A. M. veiksmuose yra visi būtini BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. V. ir A. M. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. V. ir A. M. kaltės bei jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

18. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Alytaus apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, nuteistųjų A. V. ir A. M. gynėjo advokato P. Jablonsko apeliacinį skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. M. ir A. V. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.