Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vladimiro Kokoškino, nuteistojo R. U. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo bei nukentėjusiųjų L. D. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį R. U. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d.

R. D. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 d. išteisintas, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla dėl jo nutraukta (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 19 d., apie 16 val., restorane „Gan-Bei“, esančiame Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, viešoje vietoje, panaudodamas psichinę prievartą prieš L. D. bei V. J. , reikalaudamas jų nutraukti maisto papildų „Olimp“ platinimą, grasindamas paveikti šių papildų „Olimp“ gamintojus neteikti jiems produkcijos, primygtinai nurodydamas L. D. bei V. J. G. S. mirties faktą ir užuominomis leisdamas suprasti, kad nenutraukus maisto papildų „Olimp“ platinimo, jie taip pat gali mirti, vertė nukentėjusiuosius L. D. bei V. J. susilaikyti nuo 2242 litų vertės maisto papildų „Olimp“ platinimo. Šiais veiksmais R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje.

R. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. lapkričio 19 d., apie 16 val., restorane „Gan-Bei“, esančiame Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, veikdamas organizuota grupe su R. U. , neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, viešoje vietoje, panaudodamas psichinę prievartą prieš L. D. bei V. J. , reikalaudamas jų nutraukti maisto papildų „Olimp“ platinimą, grasindamas paveikti šių papildų „Olimp“ gamintojus neteikti jiems produkcijos, primygtinai nurodydamas L. D. bei V. J. G. S. mirties faktą ir užuominomis leisdamas suprasti, kad nenutraukus maisto papildų „Olimp“ platinimo, jie taip pat gali mirti, vertė nukentėjusiuosius L. D. bei V. J. susilaikyti nuo didelės - ne mažiau 2 100 000 litų vertės turtinio pobūdžio veiksmų - maisto papildų „Olimp“ platinimo. Šiais veiksmais R. D. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje.

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vladimiras Kokoškinas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. D. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, o baudžiamoji byla dėl jo nutraukta, ir šioje nuosprendžio dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti R. D. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 6 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Be to, prokuroras prašo perkvalifikuoti R. U. padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, ir už šią nusikalstamą veiką paskirti jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Išteisintasis nurodo, kad nukentėjusieji L. D. , V. J. ir liudytojas R. U. yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi jiems buvo leista atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus - užmegzti ir palaikyti kontaktus su R. U. bei galimais bendrininkais, šių susitikimų metu daryti garso ir vaizdo įrašus, bendrauti apie piniginių lėšų bei neteisėto verslo užvaldymo ar perėmimo aplinkybes tam, kad būtų atskleista nusikalstama veika. Tačiau išteisintasis teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo ketinimus bendrauti su L. D. , V. J. ir R. U. . Be to, išteisintojo nuomone, minėti nukentėjusiųjų ir liudytojo veiksmai yra provokaciniai, o šie asmenys negali būti laikomi neutraliais tyrimo dalyviais.

R. D. nuomone, baudžiamojoje byloje buvo padaryta daug Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų: ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant pakankamo pagrindo (Lietuvos Respublikos BPK 166 ir 171 straipsniai); L. D. , V. J. ir R. U. nepagrįstai leista atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus (Lietuvos Respublikos BPK 158 straipsnio 4 ir 6 dalys); buvo neteisėtai gauta informacija apie telefono Nr. 861011999 skambučius ir trumpąsias žinutes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 8 straipsnis); Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d. nutarčių tekstai yra identiški, todėl nebuvo iš esmės svarstytas prokurorės prašymo pagrįstumas ir taip iš esmės pažeisti Lietuvos Respublikos BPK reikalavimai; 2009 m. lapkričio 30 d. dokumentų pateikimo protokole neteisingai nurodyta, kad L. D. pateikė kompaktinę plokštelę, nors teisiamojo posėdžio metu paaiškėjo, kad jis, ne tą dieną, kuri nurodyta minėtame dokumente, o kitą dieną pateikė diktofono kasetę. Išvardinti pažeidimai rodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai ir pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nuteistasis R. U. atsikirtime į prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus prašo minėtus apeliacinius skundus atmesti, o jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą patenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusieji prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo R. U. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. U. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Išteisintojo R. D. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų ir nuteistojo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl R. D. išteisinimo

Nesutikdamas su tokiu įrodymų vertinimu prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad abu kaltinamieji suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais vadovautis negalima, o nukentėjusiųjų parodymai logiški ir nuoseklūs, be to, pastarieji parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Prokuroras nurodo ir tai, kad negalima vadovautis ir liudytojo A. A. parodymais, nes jis, dirbdamas UAB „Trikampis žiedas“ Kauno miesto padalinio vadovu, saugojo nuteistojo R. U. bei išteisintojo R. D. namus, todėl yra nuo pastarųjų priklausomas ir taip pat suinteresuotas bylos baigtimi. Panašiai apeliaciniame skunde teigia ir nukentėjusieji, nurodydami, kad nuosprendyje nepagrįstai remiamasi liudytojo A. A. parodymais, nes jų manymu, šis liudytojas yra šališkas, nes verslo bei asmeniniais santykiais yra susijęs su R. U. bei R. D. , o jų parodymai nepagrįstai nelaikyti nuosekliais.

Vertindama šiuos argumentus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šie apeliacinių skundų argumentai nėra pakankami tam, kad būtų pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl kaltinimo R. D. pagrįstumo. Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad tiek R. U. , tiek R. D. , kaip asmenys, kuriems pareikšti kaltinimai padarius sunkų nusikaltimą, turi suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jų parodymai negali būti labai reikšmingi teismo daromoms išvadoms. Tačiau ir nukentėjusiųjų parodymai nėra labai patikimi, jie prieštarauja objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teisme L. D. , be kita ko, parodė, kad 2009-11-19 pokalbio restorane metu (nustatyta, kad pokalbis vyko nuo 16 val.) R. U. su kažkuo kalbėjo telefonu ir tą asmenį pakvietė prisijungti. Po kurio laiko prie jų prisijungė nematytas asmuo, kurį dabar žino kaip R. D. (b. l. 16, t. 3). Šią aplinkybę nukentėjusysis nurodė ir dar kartą, teigdamas, kad R. D. į restoraną atėjo po R. U. skambučio (b. l. 20, t. 3). Taip pat parodė ir nukentėjusysis V. J. (b. l. 43, t. 3). Tačiau iš Kauno apygardos prokuratūros 2010-06-10 rašte Nr. 477-10 pateiktos informacijos matyti, kad 2009-11-19 pokalbis tarp kaltinamųjų užfiksuotas tik 14 val. 59 min. (b. l. 105-106, t. 4). Nukentėjusiųjų padarytame garso įraše toks skambutis taip pat neužfiksuotas. Tai, kad nukentėjusieji atpažino R. D. , pastarojo kaltės taip pat neįrodo, nes nėra ginčijama, kad šis asmuo buvo atėjęs į restoraną, kur vyko pokalbis ir nukentėjusieji jį matė.

Nei nuteistasis R. U. , nei kiti proceso dalyviai neginčijo, kad byloje esančiame garso įraše užfiksuota, kaip R. U. kalbasi su nukentėjusiaisiais. Tame pokalbyje išteisintojo R. D. balsas neužfiksuotas ir ši išvada apeliaciniuose skunduose neginčijama.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad šio pokalbio pabaiga neįrašyta dėl to, kad diktofone buvo nustatytas laikmatis, ką patvirtina ir diktofono naudojimo instrukcija, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino, diktofono savininko neapklausė.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis L. D. parodė, kad jo pasiskolintame diktofone buvo nustatytas laiko limitas, todėl būtent dėl laiko limito pasibaigimo pokalbio tęsinys nebeįsirašė (b. l. 16, t. 3). Nukentėjusysis V. J. taip pat parodė, kad 2009-11-19 pokalbis įsirašė ne visas, nes jie su L. D. nežinojo, kad diktofone nustatytas laiko limitas (b. l. 45, t. 3).

Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad diktofono, kurį 2010-04-22 Kauno apygardos teismui pateikė nukentėjusysis L. D. (b. l. 71, t. 3), pilnas modelio pavadinimas yra „Olympus VN-480PC“. Šio modelio diktofono naudojimo instrukcijoje be kita ko nurodyta, kad galima užprogramuoti automatinį įrašinėjimą, nustatant įrašo pradžios ir pabaigos laiką; pasibaigus laikmačio reguliuojamam įrašinėjimui nustatymas atšaukiamas (b. l. 11, t. 8). Taigi, laikmačio funkcijos veikimui reikalinga nustatyti įrašo darymo pradžios ir pabaigos laiką.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. B. parodė, kad minimas diktofonas yra jo. Šį diktofoną nukentėjusiojo L. D. prašymu paskolino pastarajam. Tai buvo seniai, galėjo būti 2009 m. lapkričio mėnesį. Prieš skolindamas jis jokių įrašo pradžios ir pabaigos nustatymų nebuvo padaręs, jų nedarė ir skolinimo metu, tokių diktofono funkcijų su L. D. neaptarinėjo. Nuo paskolinimo momento diktofono daugiau nematė. Prieš 3-5 mėnesius iki A. B. apklausos teisme kaip liudytojo (apklausa vyko 2011-03-23), jis sutiko L. D. ir paklausė, kur yra tas diktofonas. Jam L. D. pasakė, kad teisme. Ar L. D. su paskolintu diktofonu pavyko padaryti kokį nors įrašą, nežino, jokių įrašų iš diktofono neperkėlinėjo, nes kaip minėjo, nuo paskolinimo diktofono nebematė.

Šis liudytojas byloje proceso dalyviams nėra nei giminė, nei labai artimas, jokių duomenų apie jo suinteresuotumą bylos rezultatais taip pat nėra, todėl jo parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Remiantis šio liudytojo parodymais ir diktofono instrukcija, darytina išvada, kad nukentėjusiųjų parodymai apie priežastis, kodėl 2009 m. lapkričio 19 d., apie 16 val., restorane „Gan-Bei“ nebuvo padarytas visas pokalbio garso įrašas, nėra teisingas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie abiejų nukentėjusiųjų parodymą vertinimą kaip nepakankamai patikimų yra teisinga ir bylos duomenimis nepaneigta.

Nukentėjusiojo L. D. parodymų nepatikimumą (kitas nukentėjusysis apie tai išsamesnių parodymų nedavė, nurodydamas, kad po įrašo padarymo diktofonas liko pas L. D. ) patvirtina ir parodymai apie restorane „Gan-Bei“ 2009-11-19 vykusio pokalbio įrašo perkėlimą į laikmeną, kuri buvo pateikta į bylą. Nukentėjusysis L. D. apeliacinės instancijos teisme teigė, kad įrašas iš diktofono į USB atmintinę buvo perkeltas pas A. B. , t. y. jis parodė, kad padaręs įrašą diktofoną nunešė A. B. , turintį reikiamą programinę įrangą, ir tada jie įrašą perkėlė į nešiojamą USB laikmeną, kurią jis (L. D. ) jau pateikė policijos pareigūnui A. Rutkauskui, o diktofonas liko pas liudytoją

Kaip minėta, liudytojas A. B. parodė, kad nuo to, kai diktofoną paskolino nukentėjusiajam L. D. , šio įtaiso nebematė. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad diktofoną teismui pateikė nukentėjusysis L. D. . Taigi, nukentėjusiojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja liudytojo A. B. , kuriuo teismas neturi jokio pagrindo netikėti, parodymams.

Nėra pagrindo sutikti ir su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginiais apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Tokį vertinimą nukentėjusieji pateikia, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir vertino jų parodymus. Be to, jie nurodo, jog pirmosios instancijos teismas 2010-04-07 posėdyje dalyvavo žurnalistai ir po to internetiniame puslapyje buvo pateikta neigiama informacija apie jų platinamų maisto papildų kokybę.

Įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga. Šioje byloje nenustatyta, kad tai pirmosios instancijos teismas padarė šališkai, nemotyvuotai, atsietai nuo bylos medžiagos. Informacijos, kurią žurnalistai pateikia visuomenei, turinys su teismu nebūna derinamas ir nuo teismo nepriklauso. Pažymėtina, kad teismo posėdžio protokole neužfiksuoti nei 2010-04-07, nei kurią kitą dieną užduoti teisėjų klausimai nukentėjusiesiems, kuriais būtų menkinama ar viešai abejojama nukentėjusiųjų platinamų maisto papildų kokybe. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje kalbama apie nusikaltimą, kuriame ginčas eina ne apie maisto papildų rūšį ar savybes, o apie tai, kas turi teisę jais prekiauti, taigi, kad ir koks būtų pirmosios instancijos teismo požiūris į tuos maisto papildus, jis būtų vienodai taikomas tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų platinamiems maisto papildams ir įžvelgti čia teismo šališkumo nėra jokio pagrindo.

Nustatant, ar R. D. dalyvavo 2009 m. lapkričio 19 d., apie 16 val., Kauno m. restorane „Gan-Bei“ vykusiame pokalbyje, atsižvelgiant į kaltinamųjų suinteresuotumą bylos rezultatais, taip pat į aptartą nukentėjusiųjų parodymų vertinimą, nėra pagrindo atmesti ir liudytojo A. A. parodymų. Nors jis ir dirbo firmoje, teikiančioje paslaugas kaltinamiesiems ar jų šeimos nariams, bei, kaip matyti iš jo parodymų, neblogai sutarė su jais, tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad dėl šių aplinkybių jis duoda neteisingus parodymus. Priesaiką, įpareigojančią duoti teismui teisingus parodymus, davė tiek nukentėjusieji, tiek ir šis liudytojas, todėl tai, kad nukentėjusieji prisiekė, nereiškia jų parodymų didesnio patikimumo negu priesaiką davusio liudytojo A. A. . Jokie kiti bylos duomenys tokios pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nepaneigia. Todėl toks R. U. padaryto turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis nenustatytas pagrįstai, o R. D. išteisintas taip pat pagrįstai.

Tačiau prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo be jokio pagrindo dar nutarė ir nutraukti baudžiamąją bylą R. D. . Lietuvos Respublikos BPK 235 straipsnis numato, kad baudžiamoji byla nutraukiama, kai yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas, arba yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40 ir 93 straipsniuose numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 1 dalis nustato, kad „teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Be to, nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla“. Tačiau bylos nutraukimą reglamentuojanti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 227 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. D. turi būti išteisintas ir toks sprendimas dėl jo turėjo būti priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 1 dalimi. Baudžiamoji byla šiam kaltinamajam neturėjo būti nutraukta, ir sprendimas tai padaryti yra perteklinis ir naikintinas, kadangi baudžiamoji byla nutraukiama esant kitiems – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 227 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytiems pagrindams atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nutraukdamas baudžiamąją bylą R. D. , pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tačiau ir šio straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Tą pirmosios instancijos teismas ir padarė, todėl nutraukti bylos nereikėjo. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai kritikuojamas ir pirmosios instancijos teismo nurodytas R. D. išteisinimo pagrindas – kaip nurodyta nuosprendyje – nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Iš tikro, nuteisdamas R. U. už turto prievartavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokia veika prieš nukentėjusiuosius buvo padaryta. Tik aptarti įrodymai patvirtina, jog tą nusikaltimą padarė tik R. U. , o R. D. nusikaltimo padaryme nedalyvavo. Todėl jo išteisinimo pagrindas pakeistinas, nurodant, kad R. D. išteisinamas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Dėl to skundžiamas nuosprendis pakeistinas, ir nuoroda dėl bylos nutraukimo R. D. panaikintina, taip pat pakeistinas ir jo išteisinimo pagrindas. Tai padarytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai) – netinkamai taikyta Lietuvos Respublikos BPK norma apie bylos nutraukimą ir apie išteisinimo pagrindą. Tuo prokuroro apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Dėl prievartaujamo turto vertės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 4 punkte išaiškinta, kad prievartaujant turtą reikalavimo dalykas yra: a) nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis, jam patikėtas ar esantis jo žinioje turtas; b) teisė į turtą, kurią įgavęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti; c) atlikimas turtinio pobūdžio veiksmų ar susilaikymas nuo jų, kai dėl to kaltininkas neteisėtai gauna turtinę naudą, o nukentėjusysis patiria materialinių nuostolių arba kitaip pažeidžiami jo turtiniai interesai (nedalyvauja aukcione, varžytinėse, priverstas išeiti iš darbo ir pan.). R. U. buvo kaltinamas turto prievartavimu, pasireiškusiu tuo, kad neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – viešoje vietoje, panaudodamas psichinę prievartą - L. D. bei V. J. atžvilgiu - reikalaudamas jų nutraukti maisto papildų „Olimp“ platinimą, grasindamas paveikti šių papildų „Olimp“ gamintojus neteikti jiems produkcijos, primygtinai nurodydamas L. D. bei V. J. G. S. mirties faktą ir užuominomis leisdamas suprasti, kad nenutraukus maisto papildų „Olimp“ platinimo, jiems taipogi galimas mirties įvykis, vertė nukentėjusiuosius L. D. bei V. J. susilaikyti nuo didelės - ne mažiau 2 100 000 litų vertės turtinio pobūdžio veiksmų - maisto papildų „Olimp“ platinimo. Taigi, jam inkriminuoto turto prievartavimo rezultatas turėjo pasireikšti nukentėjusiųjų susilaikymu nuo turtinio pobūdžio veiksmų - maisto papildų „Olimp“ platinimo. Tokio turto prievartavimo reikalavimo dalykas nustatytinas vadovaujantis jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 4 punkto c papunkčiu, t. y. reikalavimo dalykas bus atlikimas turtinio pobūdžio veiksmų ar susilaikymas nuo jų, kai dėl to kaltininkas neteisėtai gauna turtinę naudą, o nukentėjusysis patiria materialinių nuostolių arba kitaip pažeidžiami jo turtiniai interesai (nedalyvauja aukcione, varžytinėse, priverstas išeiti iš darbo ir pan.).

Iš bylos medžiagos žinoma, kad R. U. nėra kaltinamas reikalavęs perduoti jam kokį nors nukentėjusiųjų turtą, taigi, jo ar asmenų, kurių interesais nuteistasis veikė, neteisėtai gaunama turtinė nauda skaičiuojama pagal nukentėjusiųjų gaunamą pelną, t. y. tai sudarė tik 2242 litus, o ne įsivaizduojamą nukentėjusiųjų pelną virš dviejų milijonų litų ir ne vertę maisto papildų, kuriuos nusikaltimo padarymo metu realizavimo tikslais buvo įgiję nukentėjusieji, kaip tai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde. Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginys, kad, prievartaujant turtą, jie buvo verčiami susilaikyti nuo 60565,24 Lt vertės turtinio pobūdžio veiksmų – prekybos maisto produktais - taip pat nėra pagrįstas. Iš 2009-11-30 pokalbio, vykusio tarp R. U. ir nukentėjusiųjų įrašo matyti, kad nukentėjusiesiems pareiškus, jog įvykdžius reikalavimą pasitraukti iš verslo jiems liks prisipirkti produktai, R. U. pasako, „tai parsiduosit tuos produktus, jeigu daug pripirkę jūs ten esat“ .. „parsiduos čia be problemų“ (b. l. 2, t. 4). Tokią aplinkybę 2010-04-07 pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė ir nukentėjusysis V. J. , parodęs, kad R. U. antrojo susitikimo metu paklausus, ką daryti su tais maisto papildais, kurių nukentėjusieji dar nepardavė, atsakė, kad tai yra jų reikalas (b. l. 44, t. 3). Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, R. U. tyčia neapėmė noro užvaldyti nukentėjusiųjų turimus maisto papildus arba sukliudyti šiems parduoti turimas maisto papildų atsargas. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiųjų turėtų maisto papildų vertė, kaip nusikaltimo dalykas, neinkriminuotina ir todėl, kad turto prievartavimas, kaip nusikaltimas, padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o šiuo atveju nėra įrodymų, kad R. U. žinojo, kokios vertės maisto papildų yra įgiję nukentėjusieji. Dėl nurodytų motyvų kvalifikuoti turto prievartavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, kaip to prašoma prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose, nėra teisinio pagrindo, nes nenustatyti šį nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai. Nėra nustatyti ir Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantys požymiai – fizinio smurto pavartojimas, laisvės atėmimas prievartaujant turtą, turto sunaikinimas ar sužalojimas ar kitoks didelės žalos padarymas, todėl nėra pagrindo R. U. veiką perkvalifikuoti ir į Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, todėl konstatuojama, kad jis pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį.

Dėl R. U. gynėjo apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis V. J. negalėjo patirti neigiamų pasekmių dėl nukentėjusiesiems išsakytų reikalavimų, nes šis nukentėjusysis nedirbo UAB „GDG“, nebuvo šios bendrovės akcininkas. Tačiau iš nukentėjusiųjų parodymų, kurie tuo klausimu yra nekeliantys jokių abejonių, matyti, kad sprendimas organizuoti maisto papildų „Olimp“ importą į Lietuvą ir prekybą šiais papildais, priklauso abiems nukentėjusiesiems, jie tuo klausimu buvo tarp savęs sudarę žodinį susitarimą. Jie abu vyko į Lenkiją pirkti maisto papildų, derinti tiekimą į Lietuvą. V. J. save laiko idėjos prekiauti maisto papildais autoriumi, nurodė, kad prie to verslo prisidėjo populiarindamas prekę, ateityje buvo planuojama, gal būt, įkurti bendrą verslą. Kliudymu tai daryti jam padaryta ne turtinė, bet moralinė žala (b. l. 42-50, t. 3). Nukentėjusysis L. D. tuo klausimu parodė analogiškai, be kita ko patvirtino ir tai, kad nors V. J. pinigų į šį verslą neįnešė, buvo susitarimas ateityje su juo pelną dalintis pusiau (b. l. 14-21, t. 3). Šie duomenys patvirtina, kad V. J. pagrįstai byloje laikomas nukentėjusiuoju, su visomis įstatymo numatytomis nukentėjusiesiems teisėmis. R. U. gynėjo apeliaciniame skunde be pagrindo abejojama ir tuo, kad turtinių nuostolių galėjo patirti nukentėjusysis L. D. , kaip fizinis asmuo, teigiant, kad maisto papildų platinimu vertėsi UAB „GDG“. Tačiau iš jau minėtų parodymų, taip pat iš maisto papildų pirkimo bei distribucijos dokumentų matyti, kad UAB „GDG“ vardu veikė L. D. , todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį asmenį laikė nukentėjusiuoju, kuriam padaryti ir materialiniai nuostoliai (b. l. 77-94, t. 1). Nėra pagrįsti ir R. U. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nurodoma, kad R. U. nieko nusikalstamo nepadarė, nes R. U. , nuo 2009-10-01 būdamas vieninteliu UAB „Olimplita“ akcininku, turėjo teisę domėtis, kas kuo užsiima.

Šios teisės niekas neginčija ir už jos realizavimą nebaudžia. R. U. nubaustas ne už tai, kad domėjosi, kas dar prekiauja maisto papildais „Olimp“, bet už tai, kad panaudodamas psichinę prievartą, reikalaudamas nutraukti maisto papildų „Olimp“ platinimą, grasindamas paveikti šių papildų „Olimp“ gamintojus neteikti jiems produkcijos, primygtinai nurodydamas L. D. bei V. J. G. S. mirties faktą ir užuominomis leisdamas suprasti, kad nenutraukus maisto papildų „Olimp“ platinimo, jiems taipogi galimas mirties įvykis, vertė nukentėjusiuosius L. D. bei V. J. susilaikyti nuo šių maisto papildų platinimo. Tokius veiksmus R. U. padarė 2009-11-19. Tuo laiku UAB „GDG“ jau buvo patvirtinta generaliniu „Olimp“ produktų atstovu Lietuvoje. Tai matyti iš kompanijos Olimp Laboratories Sp. z. o. o. 2009-11-06 išduoto rekomendacinio rašto (b. l. 84, t. 1). Taigi, UAB „GDG“ buvo teisėtas „Olimp“ maisto papildų platintojas Lietuvoje, ir veiksmai, kuriais pavartojant užuominomis išreikštus grasinimus prieš nukentėjusiuosius, buvo siekiama nutraukti šios UAB veiklą, platinant maisto papildus, yra neteisėti, jie atitinka Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo – turto prievartavimo požymius. Tai, kad iki turto prievartavimo momento buvo praėjęs tik mėnuo nuo tada, kai dalis platinamų produktų buvo notifikuota Lietuvoje, ir dar mažesnis laikas nuo tada, kai UAB „GDG“ buvo patvirtinta generaliniu „Olimp“ produktų platintoju Lietuvoje, neturi jokios įtakos baudžiamosios atsakomybės kilimui, nes šie terminai nuteistajam nesuteikė jokio teisėto pagrindo, pavartojant grasinimus, versti konkurentus pasitraukti iš rinkos, susilaikant nuo maisto papildų platinimo.

R. U. gynėjo apeliaciniame skunde teisingai teigiama, kad reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis tik tada, kai jis paremtas grasinimu neįvykdžius reikalavimo panaudoti prieš nukentėjusį ar kitą asmenį fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba susijęs su kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Tačiau skunde be pagrindo teigiama, kad R. U. veiksmuose turto prievartavimo požymių nėra.

Iš 2009-11-19 įrašyto pokalbio turinio matyti, kad R. U. siekė įbauginti nukentėjusius ir palaužti jų valią, vertė atsisakyti prekiauti maisto papildais, paminėjo, kad G. S. , turėdamas tokį hobį nusinuodijo, minėjo, kad turi būti viena firma arba kitaip neturi būti, klausė ar nebus „atsitraukimo nuo verslo“, nurodė, kad su gamykla susitars, jog L. D. firma nieko negautų, kad jis gali išbrauti iš sąrašo L. D. firmą, gyrėsi savo didelėmis galimybėmis.

Tai negali būti traktuojama kaip derybos dėl verslo perspektyvų, ir atitinka turto prievartavimą apibūdinančius veiksmus. Primygtinis G. S. mirties fakto nurodymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip psichinė prievarta, kuria siekta palaužti nukentėjusiųjų valią. Tai, kad nenustatyta, jog R. U. būtų grasinęs prieš nukentėjusiuosius pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jų turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, nešalina jo atsakomybės, kadangi įstatyme numatyta, kad kaip neteisėtas poveikis gali būti pavartotas bet kuris iš įstatyme numatytų būdų – šiuo atveju pavartota kitokiai psichinei prievartai priskirtinas G. S. mirties fakto nurodymas. Gynėjo apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti tokio posakio reikšmę, teigiant, kad G. S. mirtis paminėta ne norint įbauginti nukentėjusiuosius, o tik kaip pavyzdys, kas nutinka asmenims, kurie į verslą žiūri kaip į laisvalaikio praleidimo būdą. Su tuo sutikti nėra pagrindo. Iš viso pokalbio turinio (b. l. 66-67, t. 1) ir frazės apie nusinuodijimą pavartojimo konteksto, kuris logiškai, kalbiškai neseka iš ankstesnio pokalbio turinio (L. D. aiškina, kad prekybą maisto papildais pasiėmė kaip hobį, o R. U. tuoj po to pareiškia „Nu tai kaip hobį. Vienas hobį turėjo, o nusinuodijo“), matyti, kad nukentėjusiųjų atėjimas į tą verslą susiejamas su tokį verslą turėjusio asmens mirties faktu, o tai vertintina kaip psichinė prievarta. Tokios prievartos buvimo fakto nepaneigia ir liudytojo A. A. parodymai. Kaip minėta, R. U. ištarta frazė yra pokalbio garso įraše, taigi, tai objektyviai nustatyta. O tai, kad A. A. nurodė, jog R. U. ir nukentėjusiųjų pokalbis, kuriuo jis iš esmės ir nesidomėjo, nebuvo įtemptas, psichinės prievartos panaudojimo nepaneigia. Kaip minėta, psichine prievarta laikoma frazė buvo pasakyta, o viso pokalbio įtampa nėra būtina psichinės prievartos buvimą patvirtinanti savybė.

Nėra pagrindo nuteistojo R. U. veiksmų kvalifikuoti kaip savavaldžiavimo, nes nei tikros, nei tariamos teisės daryti veiksmus, kuriais iš rinkos būtų bandoma išstumti nukentėjusiuosius, jis neturėjo, jokių tarpusavio santykių, duodančių tikrą ar tariamą teisę taip elgtis nebuvo. Nuteistojo teiginiai apie nesąžiningą konkurenciją taip pat negalėjo būti pagrindu, pateisinančiu jo veiksmus, nes UAB „GDG“ pelno norma yra rinkos, o ne nesąžiningos konkurencijos dalykas.

Negalima sutikti ir su gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad R. U. nepadarė nusikaltimo ir todėl, kad nuteistojo pasakymas, jog jis galėtų kreiptis į maisto papildų gamintojus, kad šie netiektų produkcijos konkurentams, nėra teisei priešingas veiksmas. Taip teigdamas gynėjas netiksliai perteikia R. U. pasakytą frazę. Iš tikro R. U. pareiškė ne tai, kad gali kreiptis į tiekėjus, ragindamas netiekti nukentėjusiesiems maisto papildų, o nurodė: „Išbrauksime jus iš sąrašo“ „Mes daug ką galime“, „Su gamykla susidėliosiu taip, kad jums nieko neduotų“. Šie teiginiai patvirtina vykus ne normalų verslo atstovų pokalbį, kaip bandoma įtikinti, o atsižvelgiant ir į pokalbio metu išsakytą grasinimą – turto prievartavimą. Tai, kad UAB „GDG“ prekybos maisto papildais nebuvo sustabdžiusi, šios įmonės turtinės teisės ir turtiniai interesai nenukentėjo, žalos nepatyrė ir nukentėjusieji, nepanaikina baudžiamosios atsakomybės už turto prievartavimą, tai tik neduoda šį nusikaltimą kvalifikuojančio žalos požymio. Todėl R. U. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą turto prievartavimą ir jo gynėjo skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir baudžiamoji byla jam nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: R. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kitą šio nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. U. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo bei nukentėjusiųjų L. D. ir V. J. apeliacinius skundus atmesti.