- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- 2-951/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00514-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- TŪB „Energija“, V. D., J. K., J. Č.
- Ieškovas
- UAB „KRS“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. bei dviejų 2012 m. gruodžio 17 d. nutarčių, kuriomis buvo atmesti prašymai dėl sprendimo atidėjimo ir išdėstymo bei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-5370-258/2010 pagal ieškovo UAB „KRS“ ieškinį atsakovams TŪB „Energija“, V. D., J. K. ir J. Č. dėl skolos ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 7 d. sprendimu priteisė iš TŪB „Energija“ ieškovo UAB „KRS“ naudai 508 709 Lt skolos, 19 709,52 Lt delspinigių, 8,28 % metines palūkanas nuo 548 418,52 Lt sumos pradedant skaičiuoti nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. kovo 5 d.; nuo 538 418,52 Lt pradedant skaičiuoti nuo 2010 m. kovo 6 d. iki 2010 m. kovo 17 d.; nuo 528 418,52 Lt sumos pradedant skaičiuoti nuo 2010 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 742 Lt žyminį mokestį bei 6 764,54 Lt teisinės pagalbos išlaidų. TŪB „Energija“ neturint pakankamai lėšų, likusios sumos išieškojimą nurodė solidariai nukreipti į V. D., J. K., J. Č. turtą. Iš J. Č. turto išieškojimą nukreipė neviršijant 459 800 Lt skolos ir 17 948,80 Lt delspinigių sumos. Iš TŪB „Energija“ priteisė 60 Lt į valstybės biudžetą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą. Iš atsakovo TŪB „Energija“ ieškovui UAB „KRS“ priteistas 6 764,54 Lt teisinės pagalbos išlaidas sumažino iki 4 589 Lt. Priteisė iš atsakovų TŪB „Energija“, V. D. ir J. K. solidariai ieškovui UAB „KRS“ 1 392 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir iš šių atsakovų solidariai 8 284 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą valstybei.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovų TŪB „Energija“, V. D. ir J. K. solidariai priteista ieškovui UAB ,,KRS“ 1 392 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir valstybei 8 284 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Priteisė iš atsakovų TŪB ,,Energija“, V. D. ir J. K. iš kiekvieno lygiomis dalimis po 464 Lt ieškovui UAB ,,KRS“ advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 2 761,33 Lt valstybei žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Priteisė iš atsakovų TŪB ,,Energija“, V. D. ir J. K. lygiomis dalimis iš kiekvieno po 2 785,27 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Atsakovai TŪB „Energija“ ir V. D. pateikė teismui prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/2011; atidėti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo dėl 508 709 Lt skolos, 19 709,52 Lt delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo įvykdymą 1 metams, skaičiuojant nuo nutarties atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą priėmimo dienos; išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 4 metų, t.y. 48 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsakovą TŪB „Energija“ kas mėnesį nuo 2013 m. spalio mėnesio atlikti prašyme nurodyto dydžio mokėjimus. Nurodė, kad TŪB „Energija“ vykdo didelės vertės, valstybinės reikšmės dujotiekių tiesimo ir aptarnavimo darbus, joje dirba 38 darbuotojai, įmonė moka mokesčius valstybei, todėl laikytina socialiai reikšminga įmone, kurios sklandi veikla prisideda tiek prie darbo vietų sukūrimo užtikrinimo, tiek ir valstybės biudžeto formavimo. TŪB „Energija“ patiria laikinų finansinių sunkumų, todėl nei ji, nei V. D. šiuo metu nėra finansiškai pajėgūs įvykdyti sprendimą. Sprendimas negali būti vykdomas iš antstolio areštuoto turto, nes jis reikalingas TŪB „Energija“ veiklai vykdyti. Atidėjus ir išdėsčius sprendimo vykdymą, būtų sudarytos sąlygos TŪB „Energija“ atkurti mokumą ir tinkamai įvykdyti sprendimą. Dalis TŪB „Energija“ kreditorių, remdamiesi atsakovo patiektais įrodymais apie planuojamas pajamas ir numatomas išlaidas yra atitinkamai atidėję ir išdėstę atsakovo TŪB „Energija“ kreditorinius įsipareigojimus: TŪB „Energija“ yra sudariusi mokestinės paskolos sutartį su VMI dėl 1 158 848,34 Lt mokestinės paskolos išdėstymo iki 2014 m. Be to, ieškovo turtinė padėtis yra gera, todėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas ir atidėjimas nepažeis šalių lygiateisiškumo principo. Išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, ieškovas priteistą sumą atgautų per ilgesnį laiką, tačiau nuo priteistos sumos jis gautų 8,28 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrintas atsakovams Vilniaus apygardos teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovai grindė iš esmės tais pačiais motyvais, papildomai pažymėję, kad pagal Civilinio proceso kodekso 665 str., vykdant išieškojimą iš juridinio asmens, iš gamybai būtinų nekilnojamojo turto objektų, taip pat žaliavų, staklių, įrengimų, kitų pagrindinių priemonių, skirtų tiesiogiai gamybai, išieškoma paskutine, t.y. ketvirtąja eile, o šiuo atveju ketinama vykdyti sprendimą labiausiai atsakovo teises varžančiu būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo atidėjimo ir išdėstymo atmetė. Teismas taip pat atmetė atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėjo, kad motyvas, jog sprendimą ketinama vykdyti labiausiai atsakovo teises varžančiu būdu, šioje byloje apskritai negali būti nagrinėjamas, nes tokiu būdu būtų nagrinėjama dėl antstolio veiksmų teisėtumo, o jų teisėtumui tikrinti ir vertinti Civilinio proceso kodekso numato atskirą antstolio veiksmų apskundimo tvarką.
Faktinės bylos aplinkybės
2012 m. lapkričio 21 d. atsakovai TŪB „Energija“ ir V. D. kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuriuo prašė skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t.y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/11; atidėti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo dėl 508 709 Lt skolos, 19 709,52 Lt delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo įvykdymą 1 metams, skaičiuojant nuo nutarties atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą priėmimo dienos; išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 4 metų, t.y. 48 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsakovą TŪB „Energija“ mokėjimo grafike nurodyto dydžio mokėjimus atlikti nustatytais terminais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi sutiko su atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties dalies, kuria netenkintas atsakovų prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo atidėjimo ir išdėstymo, ir atskirąjį skundą šioje dalyje patenkino, t.y. panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria netenkintas atsakovų prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo atidėjimo ir išdėstymo, bei paskyrė šio prašymo nagrinėjimą teismo posėdyje. Įpareigojo apie teismo posėdį pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims. Su atskirojo skundo dalimi dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesutiko, nurodė siųsti atskirojo skundo kopijas byloje dalyvaujantiems asmenims, informuojant, kad jie turi teisę per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos pateikti atsiliepimus į juos. Taip pat ta pačia nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/2011 iki įsiteisės nutartis dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo.
Šalies argumentai
2012 m. lapkričio 29 d. ieškovas UAB „KRS“, kilus neaiškumams dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kreipėsi į teismą su prašymu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties išaiškinimo, kuriuo prašė išaiškini minėtos nutarties dalį dėl atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. atskirojo skundo dėl 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties tenkinimo, t.y. ar atskirasis skundas dalyje dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teismo patenkintas ir laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ar vis dėl to teismas nesutiko su atskiruoju skundu dalyje dėl atsisakymo taikyti laikinasias apsaugos priemones ir ieškovas UAB „KRS“ įpareigotinas pateikti atsiliepimą į atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. atskirojo skundo dalį dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2012 m. gruodžio 5 d. ieškovas UAB „KRS“ taip pat pateikė teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012m. lapkričio 26 d. nutarties dalies, kuriuo prašė panaikinti nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/2011.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo atidėjimo ir išdėstymo atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovams pareiga mokėti daugiau nei 0,5 milijono Lt skolą atsirado 2009 m. Atsakovai prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams ir skolos mokėjimą išdėstyti keturiems metams. Tai reiškia, kad atsakovai siekia, jog teismo priteistos skolos grąžinimas galėtų būti pradėtas vykdyti dalimis nuo 2014 m. Ieškovas, kategoriškai nesutikdamas su tokiu prašymu tvirtino, kad atidėjus ir išdėsčius sprendimo vykdymą iš esmės būtų paneigta ieškovo teisė į teisminę gynybą, o atsakovams būtų suteikta teisė dar penkeriems metams vilkinti skolos sumokėjimą. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad toks ilgas skolos sumokėjimo atidėjimas ir išdėstymas pažeistų šalių lygiateisiškumo principą ir suteiktų perdėtą pranašumą atsakovams. Atsakovai situacijos išimtinumą, kaip pagrindą jų prašymo tenkinimui, grindė patiriamais laikinais finansiniais sunkumais, nurodė, kad sprendimas negali būti vykdomas iš antstolio areštuoto turto, nes jis reikalingas TŪB „Energija“ veiklai vykdyti. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kai atsakovas daugiau nei trejus metus nevykdo sutartimi prisiimtos pareigos sumokėti už atliktus statybos montavimo darbus negali būti laikoma laikina įmonės finansinė problema, kaip ir įsipareigojimai kitiems kreditoriams. Atsakovai nurodė, kad antstolio areštuotos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), atsakovui TŪB „Energija“ yra būtinos siekiant tinkamai įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartis su „Balttruboprovodstroj“ bei pagal jungtinės veiklos sutartį su UAB „Energijos deimantas“, kad gamybos medžiagos gali būti sandėliuojamos ir įranga montuojama tik specialiai tam pritaikytose patalpose, tokiose kaip (duomenys neskelbtini). Teigdami apie šias aplinkybes atsakovai rėmėsi tik viena nuosavybės naudojimo priemone ir nepateikė jokių argumentų ar tai pagrindžiančių įrodymų, kodėl šioje situacijoje negali būti taikomi kiti turto naudojimo būdai (nuoma, panauda ir pan.). Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ketinamos sandėliuoti medžiagos pasižymi tokiomis savybėmis, kad gali būti talpinamos tik į atsakovų nurodytas patalpas (duomenys neskelbtini), kurios pritaikytos būtent tokių medžiagų laikymui ir jų pakeisti kitomis galimybės nėra. Atsakovai taip pat nurodė, jog ekonomikai atsigaunant TŪB „Energija“ galimai svarstytų ir statybos projektų vystymo galimybę antstolio areštuotame, bet jai priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), o žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei patalpas (duomenys neskelbtini), ketina nuomoti, nes įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti būtinos lėšos, tačiau vien ketinimai vykdyti veiklą antstolio areštuotame sklype, o kitus sklypus nuomoti negali būti pagrindas teismo sprendimo vykdymo atidėjimui ir išdėstymui. Teismas pažymėjo, kad apyvartinių lėšų reikia ne vien skolininkui, bet ir kreditoriui. Nors ieškovo turtinė padėtis geresnė, vien dėl to jis neprivalo sudaryti sąlygų skolininkui iš turto, kuriuo būtų įvykdytas sprendimas, gauti lėšų jo veiklai vykdyti, ypač, kai tokios veiklos vykdymas tėra įrodymais neparemti planai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė situacijos išimtinumo ir neabejotino pagrindo teismo sprendimo vykdymo atidėjimui ir išdėstymui pagal jų pateiktą grafiką. Teismas taip pat pažymėjo, kad kiti prašyme nurodyti argumentai dėl TŪB „Energija“ socialinės reikšmės, šios įmonės ir VMI sudaryta mokestinės paskolos sutartis neturi reikšmės prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo nagrinėjimui, nes valstybei svarbus kiekvienas juridinis asmuo kaip mokesčių mokėtojas, o mokestinės paskolos sutartis su VMI yra tik šių dviejų juridinių asmenų reikalas, kuris netampa privalomu pavyzdžiu sprendžiant dėl TŪB „Energija“ skolų su kitais kreditoriais atlyginimo sprendimo.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl vykdomosios bylos Nr. 13-2227/2011 stabdymo, panaikino. Teismas nurodė, kad gavęs atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties Civilinio proceso kodekso 334 str. 2 d. pagrindu, sutikęs su atskirojo skundo dalimi, kuria rašytinio proceso tvarka atmestas atsakovų prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo atidėjimo ir išdėstymo, ir šioje dalyje nusprendęs skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/2011 iki žodinio proceso tvarka bus išspręstas atsakovų prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, tačiau rezoliucinėje dalyje per apsirikimą nurodė - iki įsiteisės nutartis dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Atsižvelgęs į tai, kad taisant rašymo apsirikimus, tiek aiškinant sprendimą negalima keisti jo turinio, bei į tai, kad žodinio proceso tvarka išnagrinėtas atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, teismas sprendė, kad yra pagrindas sutikti su ieškovo UAB „KRS“ atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl vykdomosios bylos Nr. 13-2227/2011 stabdymo.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Šalies argumentai
Atsakovai TŪB „Energija“ ir V. D. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/11. Nurodo, kad prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo teismui buvo pateiktas 2012 m. spalio 22 d. Tą pačią dieną teismas išsiuntė kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pranešimą iki 2012 m. lapkričio 7 d. pateikti atsiliepimus į prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Tokiu būdu, nors atsakovų (pareiškėjų) prašyme buvo nurodyti išsamūs motyvai, dėl kurių nutartis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu turi būti priimta itin operatyviai, nutartis nebuvo priimta nei per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos (CPK 147 str. 1 d.), nei per tris darbo dienas po to, kai buvo gauti kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimai. Nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams įteikta varžytynių dieną, joms jau įvykus. Šis procesinės teisės normų pažeidimas atsakovams (pareiškėjams) sutrukdė imtis papildomų veiksmų, susijusių su savo teisių gynimu, t.y. nežinodami, koks sprendimas yra priimtas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, jie negalėjo spręsti dėl savo teisių paduodant skundą dėl antstolio veiksmų ar kitu teisėtu būdu. Teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovams padaryta esminė žala - 2012 m. lapkričio 15 d. įvyko TŪB „Energija” turto, areštuoto užtikrinant ieškovo UAB „KRS” reikalavimus, pirmosios varžytynės, kurių metu priverstinai realizuotas atsakovui TŪB „Energija” priklausantis turtas - patalpos, (duomenys neskelbtini). Likusį areštuotą turtą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pasiūlyta perimti kreditoriui; jam atsisakius tai padaryti, bus rengiamos antrosios varžytynės, kuriame pirmosiose varžytynėse nerealizuotas turtas gali būti parduotas. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš šio turto gautos pajamos bus skirtos atsiskaityti su ieškovu, t.y. ieškovo reikalavimas, dėl kurio yra pareikštas prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, dalinai yra patenkintas. Tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos ir atsakovų turtas bus priverstinai realizuotas, o teismo sprendimo vykdymas bus atidėtas ir išdėstytas, atsakovai bus priversti inicijuoti naujus teisminius procesus dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo, o tai neatitiks Civilinio proceso kodekso 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „KRS“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą dėl 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmesti ir šią nutarties dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai pažymėjo nutartyje, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kaip ir sprendimo vykdymo atidėjimas bei išdėstymas pažeis ieškovo interesus. Kaip liudija bylos medžiaga, atsakovams yra sudarytos iš esmės neribotos galimybės išvengti prievolių vykdymo: skolos sumokėjimo terminas suėjo dar 2009 m., tačiau šios pareigos atsakovas TŪB „Energija“ neįvykdė. Taigi ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Galutinis sprendimas dėl skolos buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat buvo sustabdęs sprendimo vykdymą). Visų instancijų teismai vieningai pripažino, kad atsakovas TŪB „Energija“ privalo sumokėti ieškovui, tačiau iki šio laiko ieškovas tik ir turi rašytinį patvirtinimą, kad TŪB „Energija“ yra skolingas. Nuo 2012 m. vasaros prasidėjęs priverstinis turto realizavimo procesas taip pat buvo nesėkmingas dėl nuolatinių atsakovo TŪB „Energija“ skundų. Teisinis reguliavimas neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kad būtų leidžiamas toks nesąžiningas elgesys ir išimtinai būtų ginami tik skolininko interesai, visiškai nepaisant kreditoriaus interesų, kuris per tuos jau beveik 4 metus, per kuriuos negavo iš atsakovų skolos, nors ir veikiamas tos pačios ekonominės krizės, su savo kreditoriais atsiskaitė ir ant jų savo finansinių sunkumų naštos neperkėlė.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties dalis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės
Šalies argumentai
Atsakovai TŪB „Energija“ ir V. D. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki sprendimo byloje pagal TŪB „Energija“ ir V. D. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-5370-258/10 vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, įsiteisėjimo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/11. Nurodo, kad teismo teiginiai, susiję su tuo, kad 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas siekė nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą ne iki sprendimo (nutarties) atidėjimo ir išdėstymo klausimu įsiteisėjimo, bet tik iki jos priėmimo, apskritai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimams bei bendroms Civilinio proceso kodekso normoms, reglamentuojančioms nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galiojimą ir panaikinimą. Pagal Civilinio proceso kodekso 150 str. 2 ir 3 d. laikinosios apsaugos priemonės, priklausomai nuo procesinės bylos baigties galioja iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (ieškinį patenkinus) arba sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, įsiteisėjimo. Priešingu aiškinimu, t.y. kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos tik iki atitinkamo procesinio sprendimo priėmimo, o ne jo įvykdymo ir/ar įsiteisėjimo, paneigiama pati laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir esmė - užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str.). Nutartyje teismas apsiriboja pasisakymais teismo sprendimo išaiškinimo klausimais ir visiškai nepasisako dėl to, kokiais pagrindais ir dėl kokių motyvų naikinama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui realumą patvirtina į bylą pateikti įrodymai, o būtent 2012 m. lapkričio 15 d. antstolio patvarkymas, iš kurio matyti, kad dalis areštuoto turto jau parduota - 2012 m. lapkričio 15 d. įvyko pirmosios turto, areštuoto užtikrinant UAB „KRS“ reikalavimus, varžytinės, kuriose priverstinai realizuotas TUB „Energija“ priklausantis turtas - patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš pridedamo antstolio V. M. patvarkymo, antrosios varžytinės yra numatytos 2012 m. gruodžio 28 d. Tikėtina, kad jau šiose varžytinėse visas likęs ar dalis įkeisto turto gali būti parduota, tokiu būdu padarant esminę žalą būsimo, galimai atsakovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Vykdymą reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso normos, o būtent Civilinio proceso kodekso 665 str. nustato, kad vykdant išieškojimą iš juridinio asmens, iš gamybai būtinų nekilnojamojo turto objektų, taip pat žaliavų ir medžiagų, staklių, įrengimų, kitų pagrindinių priemonių, skirtų tiesiogiai gamybai, išieškoma paskutine, t.y. ketvirtąja eile, tuo tarpu šiuo atveju vykdant teismo sprendimą ketinama įvykdyti būtent atsakovų teises labiausiai suvaržančiu būdu.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „KRS“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, ir šią nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas nepažeidė sprendimo išaiškinimo, rašymo apsirikimų ištaisymo bei atskirųjų skundų nagrinėjimo institutus reglamentuojančių normų, todėl kad egzistavo pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi atsakovų reikalavimas yra nepagrįstas, be to nėra grėsmės nutarties įvykdymui, antstolio veiksmų sustabdymas nepagrįstai pažeistų ieškovo interesus.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl sprendimo atidėjimo ir išdėstymo
Šalies argumentai
Atsakovai TŪB „Energija“ ir V. D. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. atidėti teismo sprendimo dėl 508 709 Lt skolos, 19 709,52 Lt delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-5370-258/2010 įvykdymą atsakovams V. D. ir TŪB „Energija“ 1 metams, skaičiuojant nuo nutarties atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą priėmimo dienos bei išdėstyti teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5370-258/2010 vykdymą 4 metų, t.y. 48 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsakovą TŪB „Energija“ nurodyto dydžio mokėjimus atlikti nustatytais terminais. Nurodo, kad nutartis neatitinka teismų praktikos šiuo klausimu. Atsakovų nuomone, jie įrodė, kad sprendimo įvykdymo tikslu areštuotas turtas yra reikalingas TŪB „Energija“ veiklai, taigi priverstinis jo realizavimas sutrikdytų TŪB „Energija“ veiklą, o ieškovui sprendimo vykdymo atidėjimas ir išdėstymas visiškai nepadarytų jokios žalos. Atsakovai teigia, kad nesiekia išvengti skolos grąžinimo, kadangi pradelstu laikotarpiu bus skaičiuojamos teismų priteistos procesinės palūkanos. Atsakovų nuomone, nutartis neteisėta taip pat ir dėl to, kad nepagrįstai kaip teisiškai reikšmingas nevertintas sutarties dėl mokestinės paskolos su Valstybine mokesčių inspekcija faktas, o taip ir bendrijos socialinė reikšmė. Teismas neanalizavo ir nevertino, kuo sprendimo vykdymo atidėjimas galėtų pažeisti ieškovo, kuris, kaip patvirtina į bylą pateikti UAB „KRS“ 2011 metų balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita pagrindžia, kad ieškovo finansinė padėtis yra gera - UAB „KRS“ turi 70 308 000 Lt vertės turto ir veikia pelningai. Taip pat pažymi, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus patikrinimą nustatyta, kad suteikus apeliantui galimybę tam tikrą laiką gaunamas pajamas nukreipti į einamąją veiklą, atsakovai turės galimybę generuoti daugiau pajamų ir atsiskaityti su ieškovu. Dėl šios priežasties nepagrįsta yra teigti, kad ta aplinkybė, jog kiti kreditoriai taiko apeliantams atitinkamas lengvatas, susijusias su prievolių jiems vykdymu, šiuo atveju negali būti laikoma turinčia teisinės reikšmės. Atsakovai kartu su prašymu dėl teismo sprendimo atidėjimo ir išdėstymo pateikė teismui įrodymus apie įmonės veiklos pobūdį, trukmę ir tikslus. Kaip patvirtina į bylą pateikti įrodymai, TŪB „Energija“ jau daugiau kaip dvidešimt metų vykdo didelės vertės, taip pat ir valstybinės reikšmės dujotiekių ir naftotiekių tiesimo ir aptarnavimo darbus; vykdo ir UAB „Vilniaus energija“ priklausančių dujotiekių, kuriais tiekiama ir šilumos energija gyventojams, techninės priežiūros paslaugas.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „KRS“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties. Nurodo, kad jau daugiau nei 3 metus TŪB „Energija” vengia vykdyti savo skolinius įsipareigojimus ieškovui. Siekiant užvilkinti šio įsipareigojimo vykdymą buvo užvesti paraleliniai teismo procesai, taip pat jau nebe pirmą kartą kreipiamasi į teismą dėl Civilinio proceso kodekso 284 str. taikymo. Per visą šį laikotarpį nebuvo rodomos jokios pastangos (juo labiau - maksimalios) bent iš dalies įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus ieškovui. Taigi teismas visiškai pagrįstai netenkino atsakovų prašymo ir nesuteikė nepagrįsto pranašumo atsakovams, o atsižvelgė į visiškai pagrįstą ir teisėtą ieškovo lūkestį susigrąžinti skolą už dar 2009 metais atliktus darbus. Atidėjus ir išdėsčius sprendimo vykdymą, būtu akivaizdžiai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, kadangi atsakovams būtu suteikta teisė dar mažiausiai 5 metus vilkinti skolos sumokėjimą, o ieškovas šiam terminui neteks teisės į sumokėjimą skolos, kuri jau ir taip nėra padengta daugiau nei 3 metus (nuo 2009 m. birželio). Akivaizdu, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai, jog bendrija ketina vystyti statybos projektus ar nuomoti tam tikras patalpas, nėra ir negali būti pagrindas atidėti sprendimo vykdymą ar jį išdėstyti. Šios aplinkybės visiškai neliudija situacijos išimtinumo, nes visų pirma pats ketinimo faktas nėra įrodytas, o be to, kyla ir klausimas, kodėl, esant daugiau nei pusės milijono įsiskolinimui ieškovui, tokia veikla nebuvo pradėta vykdyti anksčiau, siekiant padengti įsiskolinimą ieškovui. Be to, ir būtinumas naudoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kaip teisingai pažymėjo teismas, nėra įrodytas, t.y. kodėl būtent tik šiose patalpose galima sandėliuoti gamybos medžiagas ir montuoti tam tikrą įrangą. Tokie įrodymai į bylą atsakovų nebuvo pateikti. Šiuo atveju nėra reikšmingas ir atsakovų argumentas, kad ieškovo turtinė padėtis yra geresnė nei atsakovų. Kasacinis teismas savo praktikoje yra netgi tiesiogiai pažymėjęs, kad nevienoda šalių turtinė padėtis negali būti laikoma ir nelaikytina svarbia aplinkybe, lemiančia Civilinio proceso kodekso 284 str. taikymo būtinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004).
Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. vasario 28 d. gautas ieškovo UAB „KRS“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašoma ieškovo naudai iš atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. priteisti 3 853,90 Lt patirtų išlaidų advokato pagalbai už suteiktas teisines paslaugas apmokėti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Dėl sprendimo atidėjimo ir išdėstymo
Civilinio proceso kodekso 7 str. 1 d. įtvirtina nuostatą, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko (atsakovo), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą skolininko (atsakovo) nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo (ieškovo) lūkesčiai. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 str.). Kartu su šia nuostata taikytina ir Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo.
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą bei apeliantų atskirųjų skundų argumentus, yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atmetė prašymą dėl sprendimo atidėjimo ir išdėstymo, nes nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti atsakovų prašymo atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo būtina atsižvelgti ne tik į skolininkų (atsakovų), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus, todėl nesutinka su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovų gyvybiškai svarbius poreikius leisti priteistą skolą ir palūkanas ieškovui sumokėti vėliau ir dalimis, taip sudarant galimybę užtikrinti bendrovės normalios ūkinės-komercinės veiklos tęstinumą esant pablogėjusiai finansinei padėčiai, išsaugoti bendrovės darbuotojų darbo vietas, tuo pačiu nesukeliant ieškovui grėsmės patirti nepagrįstus nuostolius, nes bendrovės bankroto atveju susigrąžinti skolą būtų sunku arba neįmanoma. Pažymėtina, jog svarbu užtikrinti ir išieškotojo (ieškovo) teisėtus lūkesčius, įvertinti tai, ar jie nebus pažeisti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jau yra sumokėję nors dalį iš jų priteistų sumų, t.y. būtų įvykdę bent dalį teismo sprendimo. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovai nesiima maksimalių pastangų įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo iš jų priteistos atitinkamos sumos, o tokia situacija neabejotinai pažeidžia ieškovo (išieškotojo) teises.
Atsakovų motyvai, kad jie turi vykdyti įsipareigojimus užsakovams, kad atsiskaito su darbuotojais, moka mokesčius valstybės biudžetui nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Tai, jog pagal bylos medžiagą matyti, jog atsakovai per ilgą laiką neatsiskaitė su ieškovu bent dalinai, sudaro pagrindą teigti, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ir išdėstymas neatitiktų lygiateisiškumo principo, prieštarautų viešajam interesui ir pažeistų išieškotojo UAB „KRS“ teisėtus interesus. Atsakovų veiksmai parodo, kad jie nesistengė laipsniškai, kiekvieną mėnesį, dengti ieškovui priteistos skolos, o tai neleidžia sutikti su teiginiais, kad jie atsakingai žiūri į savo kreditorinių įsipareigojimų įvykdymą.
Atsakovų skundo argumentai dėl bendrovės sunkios finansinė padėties taip pat negali paneigti jų pareigos per trumpiausią laiką įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Neigiamų padarinių gali kilti ne tik skolininkams, kai yra vykdomas priimtas teismo sprendimas, bet ir kreditoriui, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas nevykdomas ilgą laiką, o vėliau jo įvykdymas dar ir išdėstomas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkams patiems geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų teiginiais, kad priteistos palūkanos iki teismo sprendimo įvykdymo kompensuoja ieškovui pinigų negavimą iki to laiko, kol atsakovas sumokės visas priteistas sumas. Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 7 str. 1 d. įtvirtina nuostatą, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, kad kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, todėl vien tai, jog teismo sprendime yra nustatytos procesinės palūkanos, kurios skaičiuojamos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nesudaro pagrindo tenkinti atsakovų prašymo bei atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Kiti apeliantų skundo argumentai taip pat nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovų prašymo atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantų skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti arba pakeisti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį ir išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, nes tokiu atveju būtų pažeisti lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai bei išieškotojo (ieškovo) interesai, todėl atskirasis skundas netenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesilaikė Civilinio proceso kodekso 147 str. 1 d. nustatytos tvarkos, tačiau išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų ieškovo teisėtus interesus.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pritaikius atsakovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 13-2227/11, iškiltų grėsmė skolos negrąžinimui, taip pat gali būti pažeista kreditoriaus teisė į bent dalies skolos apmokėjimą, kuri būtent yra užtikrinama netaikant laikinųjų apsaugos priemonių (ar laikinąsias apsaugos priemones panaikinus, jeigu jos yra pritaikytos).
Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis yra nemotyvuota ir kad nebuvo pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, nes jos ir neturėjo būti taikomos teismui nutartimi atmetus atsakovų prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Teismas nutartyje paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi ketino pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones tik iki kol bus žodinio proceso tvarka išnagrinėtas atsakovų prašymas dėl sprendimo atidėjimo ir išdėstymo, o minėta nutartimi kartu buvo nurodyta ir tai, kad atsisakoma sutikti su atsakovų atskiruoju skundu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir jis perduodamas spręsti apeliacinės instancijos teismui. Laikinosios apsaugos priemonės panaikintos ir dėl to, kad teismas sutiko su ieškovo atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad neegzistavo nė viena iš laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų: atsakovų reikalavimas yra prima facie nepagrįstas ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo (šiuo atveju - nutarties) vykdymas nepasunkėtų.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantų atskirųjų skundų ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. bei 2012 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuriomis buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.
Atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. atskiruosius skundus atmetus, iš atsakovų ieškovo UAB „KRS“ naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovas patyrė 3 853,90 Lt dydžio išlaidas advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Soliutions Lietuva“, atstovavusios ieškovą bylos nagrinėjimo metu, teisinei pagalbai apmokėti, t.y. ši suma buvo apmokėta advokatų profesinei bendrijai už atstovavimą civilinėje byloje Lietuvos apeliaciniame teisme, už procesinių dokumentų parengimą. Prašymas atlyginti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki atskirųjų skundų išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, ieškovo advokatų atliktus procesinius veiksmus – paruoštus atsiliepimus į atskiruosius skundus, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas ieškovo naudai priteistinas išlaidas už advokatų teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje sumažina, priteisdamas ieškovo naudai iš atsakovų TŪB „Energija“ ir V. D. 1 000 Lt, t.y. po 500 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8.15 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl sprendimo atidėjimo ir išdėstymo, palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį dalyje, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties dalis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, palikti nepakeistą.
Ieškovo UAB „KRS“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovų TŪB „Energija“ (į.k. 120202619) ir V. D. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB „KRS“ (į.k. 133630961) naudai 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų), t.y. po 500 Lt (penki šimtai litų) iš kiekvieno atsakovo, išlaidų už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.