Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-04-13 · Administracinė byla Nr. AS-351-502/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-13
Bylos Nr.
AS-351-502/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01932-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
M. R. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui
Kategorijos
  • 61.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-351-502/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01932-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 61.1; 61.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. balandžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD, Departamentas, atsakovas) 2014 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. (1.26)-V2-2185 „Dėl 2014-11-20 ir 2014-11-25 prašymų“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą pratęsti Departamento Varėnos rajono agentūros 2014 m. rugsėjo 2 d. privalomojo nurodymo Nr. 25 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą.

2015 m. gruodžio 7 d. teisme buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Raštą ir Privalomąjį nurodymą. Kartu su patikslintu skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kuriuo prašė atnaujinti terminą skundo reikalavimui panaikini Privalomąjį nurodymą pareikšti.

Prašyme pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. rugsėjo 11 d. pareigūnui, surašiusiam Privalomąjį nurodymą, pateikė duomenis, jog yra laikinai nedarbingas, negali atlikti procesinių veiksmų, 2014 m. spalio 21 d. pateikė įrodymus, jog nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. spalio 27 d. buvo laikinai nedarbingas, 2014 m. spalio 21 d. pateikė atsakovui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti, tačiau 2014 m. lapkričio 6 d. raštu bei 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės prašyti atnaujinti terminą. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 18 d. padavė skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, tačiau atsakovas 2014 m. gruodžio 1 d. raštu jį informavo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenumato termino atnaujinimo galimybės. Pareiškėjas nurodė, jog per nustatytą terminą skundo nepadavė dėl objektyvių priežasčių t. y. nedarbingumo ir dėl atsakovo veiksmų negalėjo pasinaudoti teise kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Atsakovas nurodė, kad Privalomojo nurodymo apskundimo terminas buvo nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., o pareiškėjui nedarbingumas prasidėjo tik 2014 m. rugsėjo 11 d. Atsakovas akcentavo, jog devynias iš dešimties dienų pareiškėjas nerodė iniciatyvos apskųsti Privalomąjį nurodymą ir tik 2014 m. spalio 21 d. pranešė apie nedarbingumą. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatyme nėra nustatyta skundo padavimo termino atnaujinimo galimybė.

2016 m. sausio 28 d. pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui padavė procesinį dokumentą, kuriuo atsisakė nuo skundo reikalavimų panaikinti Raštą ir atsakovą įpareigoti pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bei prašė šią administracinės bylos dalį nutraukti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo teismui termino ir atsisakė priimti pareiškėjo M. R. S. skundą dėl reikalavimo panaikinti Privalomąjį nurodymą bei nutraukė administracinę bylą dėl reikalavimų panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

Teismas nurodė, kad Įstatyme yra nustatyta privaloma išankstinė ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo tvarka, todėl skundas turėjo būti paduodamas minėto įstatymo nustatyta tvarka ir atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio reikalavimus.

Teismas nustatė, kad Varėnos rajono agentūros vyriausiasis specialistas pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 2 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodė iki 2014 m. lapkričio 2 d. pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) k., Merkinės sen., Varėnos r. Nemuno upės pakrantės apsaugos juostoje nustatyta tvarka atstatyti būklę, buvusią iki pažeidimo padarymo. Privalomasis nurodymas tą pačią dieną įteiktas pareiškėjui, kuris Privalomąjį nurodymą turėjo teisę apskųsti per 10 dienų nuo jo įteikimo dienos, t. y. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tik 2014 m. spalio 21 d., t. y. praleidęs Įstatyme nustatytą 10 dienų apskundimo terminą, Departamento direktoriui pateikė prašymą dėl Privalomojo nurodymo apskundimo termino atnaujinimo, nes negalėjo skundo paduoti laiku, nes nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. spalio 27 d. buvo nedarbingas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nedarbingumas prasidėjo tik nuo 2014 m. rugsėjo 11 d., o devynias iš dešimties dienų pareiškėjas nerodė iniciatyvos skųsti Privalomąjį nurodymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas pasirašė antroje Privalomojo nurodymo pusėje, kurioje išaiškinta apskundimo tvarka ir terminai, todėl pareiškėjas, pasirašydamas, jog susipažino su Privalomuoju nurodymu ir gavo jo nuorašą, patvirtino, jog susipažino su Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminais, kurie nurodyti Privalomajame nurodyme, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo žinoma Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka ir terminai.

Teismas pažymėjo, kad Departamentas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino apskųsti Privalomąjį nurodymą pratęsimo. Teismas akcentavo, jog šiame Departamento sprendime nurodyta ir jo apskundimo tvarka.

Teismas vadovavosi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimas priimtas 2014 m. lapkričio 5 d., konstatavo, jog skundas teismui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo turėjo būti pateiktas (išsiųstas) iki 2014 m. lapkričio 25 d.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. lapkričio mėnesį žinojo apie Departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą, tačiau skundą teismui, kuriame prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą išsiuntė 2015 m. gruodžio 3 d., t. y. praleidęs apskundimo terminą.

Teismas nurodė, jog net ir preziumuojant, kad pareiškėjas savarankiškai galbūt nesugebėjo apginti savo galbūt pažeistų teisių, tačiau, teismo vertinimu, skundas teismui paduotas po nepagrįstai ilgo laiko tarpo nuo Departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo priėmimo dienos. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta, jog svarbios termino praleidimo priežastys būtų buvusios visą termino praleidimo laikotarpį, o laiko tarpas, kuriuo buvo praleistas terminas skundui paduoti, negali būti laikomas protingu.

Teismas, atsižvelgęs į termino praleidimo trukmę ir byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu naudojantis savo teise skųsti nepalankų sprendimą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė kitų svarbių aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas.

Teismas konstatavo, kad Departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad skundas Departamentui paduotas praleidus Privalomojo nurodymo apskundimo terminą, yra teisėtas ir pagrįstas, o teismas neturi teisinio pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl Privalomojo nurodymo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepateisinamai ilgai nesiėmė aktyvių veiksmų paduoti skundą.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis. Teismas konstatavo, kad terminas skundui paduoti praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį pareiškėjui atnaujinti. Netenkinęs prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Privalomąjį nurodymą.

Šalies argumentai

Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą prašymą, teismas nutarė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Raštą bei įpareigoti atsakovą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

III.

Pareiškėjas M. R. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį, patenkinti jo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą priimti.

Pareiškėjas pažymi, kad Kauno apygardos teismui priėmus 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo buvo panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo nutartis ir administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta, darytina išvada, kad Privalomasis nurodymas skirtas ne tam asmeniui, nes dėl padaryto pažeidimo yra kalti valstybės pareigūnai, o ne pareiškėjas ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Privalomasis nurodymas yra nekonkretus, neatitinka Įstatymo nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Pareiškėjas teigia, kad Privalomojo nurodymo neįmanoma įvykdyti, todėl teisė į teisminę gynybą bei interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą, nes neįmanomo įvykdyti Privalomojo nurodymo ir jo palikimas galioti sukels didesnį konfliktą tarp pareiškėjo ir lems tolesnį bylinėjimąsi.

Pareiškėjas pažymi, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas 2014 m. lapkričio 6 d. raštu kartu su 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjui nurodė, kad jis neturi teisės prašyti atnaujinti Privalomojo nurodymo apskundimo termino, nes tokios galimybės nenustato Įstatymas. Pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. lapkričio 18 d. padavė skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, tačiau atsakovas jį 2014 m. gruodžio 1 d. raštu informavo, kad Įstatymas nenustato galimybės atnaujinti apskundimo terminą. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas dėl formalių priežasčių nepriėmęs jo skundo ir neatnaujinęs termino skundui paduoti neužtikrino jo teisės apskųsti valstybės institucijų sprendimus, nes šia teise negalėjo pasinaudoti dėl objektyvių priežasčių – nedarbingumo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų nepagrįstai atsisakant atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jis negalėjo pasinaudoti teise kreiptis į teismą, buvo pažeisti teisėti jo lūkesčiai, nes ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija jo argumentų nenagrinėjo.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis dėl teisės į teisminę gynybą ir pažymi, kad buvo suklaidintas atsakovo, nes turėjo vienu metu gintis skirtingose teisenose nuo jam nepagrįstai reiškiamų reikalavimų, susirašinėti su kitomis valstybės institucijomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti patikslinto skundo reikalavimą panaikinti Privalomąjį nurodymą. Atsižvelgus į tai, šios bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – pareiškėjo M. R. S. teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo įgyvendinimo tinkamumas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Tačiau, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Speciali tvarka, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, nustatyta ABTĮ. Tokia tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų – viena tokių sąlygų – laikytis teisės aktuose nustatytų kreipimosi į teismą terminų. Pažymėtina, jog įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 13 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas panaikinti Alytaus RAAD Raštą, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, bei atsakovą įpareigoti šį terminą pratęsti. Pareiškėjo skundas buvo priimtas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi. 2015 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas teismui išsiuntė patikslintą skundą, kuriame pareiškė naują reikalavimą – panaikinti Privalomąjį nurodymą (b. l. 60–63). Kartu su patikslintu skundu pareiškėjas padavė prašymą atnaujinti naujai pareikšto skundo reikalavimo padavimo terminą (b. l. 64–66).

Vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 bei 7 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, privalomųjų nurodymų apskundimui yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-51/2009; 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-281/2013; 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-928/2014).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 21 d. prašymu kreipėsi į Alytaus RAAD vedėją ir prašė leisti pasinaudoti teise apskųsti Privalomąjį nurodymą, nes 2014 m. rugsėjo 11 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (b. l. 74 antra pusė). Dėl šio prašymo Alytaus RAAD 2014 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. V5-33 (b. l. 67), kuriuo nusprendė Privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą. Sprendime nurodyta, kad Įstatyme nenustatyta termino apskųsti privalomąjį nurodymą atnaujinimo galimybė, todėl Alytaus RAAD negali šio termino atnaujinti. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 20 d. prašyme (b. l. 29) patvirtino, kad Alytaus RAAD 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. V5-33 gavo 2014 m. lapkričio 11 d. Iš Alytaus RAAD 2014 m. gruodžio 1 d. rašto (b. l. 78) turinio matyti, kad juo atsakoma į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 18 d. skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Alytaus RAAD 2014 m. gruodžio 1 d. rašte nurodyta, kad Departamentas buvo gavęs pareiškėjo prašymą dėl termino apskųsti Privalomąjį nurodymą atnaujinimo ir 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu nuspręsta šio prašymo netenkinti. Aptariamame Alytaus RAAD rašte taip pat pacituotos Įstatymo 23 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas, nustatantis atvejus kada skundas nenagrinėjamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas inicijavo ginčo dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą ir pagal jo Alytaus RAAD pateiktus prašymą bei skundą yra priimti atitinkami administraciniai aktai. Byloje nėra duomenų, kad pagal pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. prašymą bei 2014 m. lapkričio 18 d. skundą priimti Departamento sprendimai būtų apskųsti teismui, nors tiek 2014 m. lapkričio 5 d. sprendime, tiek ir 2014 m. gruodžio 1 d. sprendime yra išaiškinta šių administracinių teisės aktų apskundimo teismui galimybė. Pareiškėjas nei atskirajame skunde nei kituose procesiniuose dokumentuose taip pat nenurodė, kad aptariamų Alytaus RAAD sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas būtų patikrintas ar tikrinamas teisme.

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatytas specialus skundo padavimo teismui terminas tais atvejais, kai pareiškėjas prieš tai pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Jame numatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Alytaus RAAD 2014 m. lapkričio 5 d. sprendime nutarta Privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą, o tai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, laikytina, kad ginčas buvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl skundas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo teismui turėjo būti paduotas per 20 dienų nuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo gavimo dienos. Vadovaujantis bylos duomenimis, pareiškėjui Alytaus RAAD 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas įteiktas 2014 m. lapkričio 11 d. (b. l. 29), todėl skundas teismui turėjo būti pateiktas iki 2014 m. gruodžio 1 d., tačiau pareiškėjas į teismą su reikalavimu panaikinti Privalomąjį nurodymą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 3 d. (spaudas ant voko). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad termino skundui paduoti skaičiavimo tvarka nustatyta ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje, tačiau neteisingai nustatė datą, nuo kada pradedamas skaičiuoti skundo padavimo teismui terminas, nes terminą skundui paduoti skaičiavo ne nuo sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos, kaip nurodyta ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje, bet nuo sprendimo priėmimo dienos.

Vadovaujantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi – pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. ABTĮ 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Kaip buvo pažymėta, terminas skundui teismui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti prasidėjo 2014 m. lapkričio 12 d. ir baigėsi 2014 m. gruodžio 1 d., pareiškėjas į teismą su aptariamu skundo reikalavimu kreipėsi praėjus metams – 2015 m. gruodžio 3 d., todėl prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, jam sutrukdžiusius 2014 m. lapkričio 12 d. – 2015 m. gruodžio 3 d. kreiptis į teismą.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą grindžia išimtinai aplinkybėmis, egzistavusiomis iki kreipimosi į Alytaus RAAD dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo – t. y. nedarbingumu nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Pažymėtina, kad šios aplinkybės vertintinos tik sprendžiant Departamento priimtų sprendimų pagal pareiškėjo prašymą bei skundą teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, tačiau byloje reikalavimo panaikinti tokius administracinius aktus pareiškėjas nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas atskiruoju skundu skundžiamoje nutartyje nepagrįstai pasisakė dėl Departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, nes išvados dėl to, ar Departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas gali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu gali būti daromos tik pareiškėjui pareiškus reikalavimą dėl tokio sprendimo panaikinimo ir bylą išnagrinėjus iš esmės.

Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad buvo suklaidintas atsakovo ir tai lėmė pavėluotą kreipimąsi į teismą. Įvertinusi bylos aplinkybes, atsakovo pareiškėjui teiktų dokumentų turinį, teisėjų kolegija nenustatė, jog atsakovas būtų pareiškėją klaidinęs dėl Privalomojo nurodymo apskundimo tvarkos bei terminų. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas nedetalizavo, kaip jis buvo suklaidintas ir kaip tai lėmė jo pavėluotą kreipimąsi į teismą. Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad Departamento sprendimuose, kuriais buvo atsakoma į pareiškėjo prašymą dėl Privalomojo nurodymo apskundimo termino atnaujinimo bei skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, buvo nurodyta galimybė juos apskųsti teismui, bet, kaip byloje nustatyta, šia galimybe pareiškėjas nepasinaudojo. Atsižvelgus į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis.

Kitos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl kurių, pareiškėjo nuomone, Privalomasis nurodymas turėtų būti panaikintas, galėtų būti vertinamos tik teismui priėmus reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ir bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti skundo padavimo termino.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepateisina jo delsimo kreiptis į teismą nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d., todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti pareiškėjui terminą reikalavimui panaikinti Privalomąjį nurodymą pareikšti, iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, tačiau iš dalies nurodė netinkamus motyvus, kurie šia nutartimi keistini. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. R. S. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė