Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Danutės Švitinienės ir Valdo Meidaus,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant viso laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu nebendrauti su P. N., nesilankyti P. N. nuosavybės teise priklausančiose valdose; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Priteista iš V. D. P. N. 32,74 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei ir 800 eurų neturtinei žalai atlyginti, bei 500 eurų nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Skundžiamu nuosprendžiu V. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 29 d., apie 20 val. 00 min., M. k., M. sen., P.r., prie jam priklausančios fermos pastato tyčia du kartus koja spyrė P. N., pataikydamas jam į dešinį šoną ir dešinę pažastį, padarydamas krūtinės ląstos dešinės pusės ir dešinio paties sričių sumušimą su viršdyglinio raumens plyšimu, podyglinio raumens ir viršmentinio raumens sausgyslių tendinoze bei uždegimu, taip nesunkiai sukrikdė P. N. sveikatą.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas tenkinamas.

6. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas savo išvadas dėl V. D. kaltės grindė išimtinai tik teismo medicinos specialisto išvadomis, nukentėjusiojo P. N. parodymais bei iš jų išvestiniais, įvykio nemačiusių liudytojų: nukentėjusiojo žmonos L. N., sūnaus L. N., P. N. ūkio darbuotojų A. P. bei A. Š. (pastarasis teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaityti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK 276) straipsnio tvarka), mačiusių, kad P. N. po įvykio į namus grįžo purvinais rūbais ir skundėsi dešinės rankos skausmu, parodymais, tačiau visiškai nepasisakė ir neįvertino nei V. D., viso proceso metu kategoriškai neigusio savo kaltę, nei liudytojo A. S. parodymų. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju savo išvadą dėl V. D. kaltės pagrindė ne byloje esančių įrodymų visetu, o tik įrodymų dalimi. Tuo buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas teismams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

7. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai įrodyta (to neneigia nei V. D., nei P. N.), kad 2015 m. gegužės 29 d., apie 20 val. prie V. D. priklausančios fermos pastato tarp jų kilo konfliktas dėl jų žemes skiriančio melioracijos griovio tvarkymo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad šį konfliktą būtų matę kokie nors pašaliniai asmenys, o tai, kad į šią vietą, kur jau buvo V. D., atvyko P. N., parodė liudytojas A. S., kuris konflikto metu buvo V. D. fermos patalpose ir konflikto nestebėjo.

7.1 Apie konflikto eigą jo dalyviai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu davė iš esmės prieštaringus parodymus: V. D. parodė, kad P. N. jį puolė, galva bei kumščiu sudavė smūgius į veidą, dėl ko jis nugriuvo, po to P. N. jam įspyrė į kairę koją bei du kartus į dešinį šoną, jis jokių smūgių P. N. nesudavė; P. N. parodė, kad V. D. jam du kartus spyrė: pirma pataikė į dešinį šoną, po to labai stipriu smūgiu – ties dešine pažastimi, bei kumščiu labai nestipriai sudavė į apatinę lūpą, o jis V. D. jokių smūgių nesudavė.

7.2 Esant tokiems prieštaringiems V. D. ir P. N. parodymams vertintinas šių parodymų patikimumas, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visetą.

7.3 Teismo medicinos specialisto 2015-06-04 ir 2015-06-16 išvadose nurodyta, kad, remiantis ir 2015-06-03 atlikto magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo išvada, P. N. nustatytas krūtinės ląstos dešinės pusės ir dešinio peties sričių sumušimas su viršdyglinio raumens plyšimu, podyglinio raumens ir viršmentinio raumens sausgyslių tendinoze bei makščių uždegimu ir, kad sužalojimas padarytas ne mažiau dviejų bukų trauminių poveikių pasekoje (T. 1 b.l. 31, 34).

7.4 Liudytoja L. N. pirmos instancijos teisme parodė, kad po įvykio grįžęs jos vyras skundėsi, kad skauda dešinę ranką, kuri buvo purvina, ant treningo rankovės ir šono buvo pilkos, lyg spyrių, žymės, panašios į bato antspaudą. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu L. N. nurodė, kad ant vyro džemperio, kuriuo jis buvo apsivilkęs, dešinio šono ir dešinės rankos matė purvo žymes. Pagalvojo, kad jam kas nors spyrė. (t. 1, b. l. 50).

7.5 Liudytojas L. N. pirmos instancijos teisme parodė kad 2015 m. gegužės 29 d. apie 14-15 val. ar vėliau į ūkį grįžo tėvas, kuris skundėsi, kad V. D. jį sumušė, sakė, kad skauda dešinę ranką, negalėjo jos pakelti. Tėvas buvo visas išsivoliojęs ir pasakojo, kad jie su V. D. parvirto, susigrūmė, kad V. D. trenkė tėvui kai šis buvo pagriuvęs ir sužalojo jo ranką. Tėvo treningo viršus buvo dulkinas, ypač dešinė ranka, ant rankos matėsi bato žymės. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu L. N. parodė, kad kai tėvas išlipo iš automobilio pamatė, kad išpurvintas jo džemperio, kuriuo buvo apsivilkęs, dešinysis šonas. Tėvas dejavo, kad skauda dešinę ranką ir dešinį šoną, sakė, kad jį sumušė V. D. (t. 1, b. l. 52).

7.6 Liudytojas A. P. pirmos instancijos teisme parodė, kad kai P. N. grįžo iš V. D., jo treningo, kuriuo vilkėjo, dešinė pusė buvo purvina. Sakė, kad V. D. jį užsipuolė, kad jam skauda dešinę ranką, rodė, kad V. D. jam sudavė per petį. Po to važiuodamas namo liudytojas matė, kad pas V. D. stovėjo greitoji medicinos pagalba, kad ant žemės kažkas gulėjo.

7.7 Liudytojas A. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai P. N. išlipo iš automobilio, pamatė, kad purvinas jo (nukentėjusiojo) dešinysis šonas, pagalvojo, kad jis buvo nugriuvęs ant žemės. P. N. pasakė, kad jį užpuolė ir sumušė kaimynas V. D. (t. 1, b. l. 54).

7.8 Liudytojas A. S. pirmos instancijos teisme parodė, kad matė, kaip pas V. D. atvyko P. N. ir girdėjo, jog jie kažką kalbėjosi apie griovio priežiūrą, o jis tuo metu nuėjo į V. D. fermą. Po 15-20 minučių iš ten išėjo ir pamatė V. D. gulintį ant žemės. P. N. nebebuvo. V. D. buvo sumuštas, po akimi jam buvo kraujosruva, viena akis – sumušta, iš nosies bėgo kraujas. Jis V. D. iškvietė greitąją med. pagalbą, kuri šį išvežė į ligoninę. V. D. sakė, kad jį sumušė P. N..

7.9 2015-06-02 teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad galimai 2015-05-29 V. D. buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, skruostuose ir kairėje blauzdoje, kraujosruva akies obuolio junginėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės priekinių dantų dantenų sumušimas, nugaros dešinės pusės apatinės dalies minkštųjų audinių sumušimas, dešinės pusės VIII-IX šonkaulių lūžiai (T. 1 b.l. 75)

7.10 Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad pranešimas iš (duomenys neskelbtini) ligoninės apie ten pristatytą sumuštą V. D. Panevėžio AVPK operatyvaus valdymo skyriuje buvo gautas 2015-05-30 0.15 val., o dėl vėlyvo paros meto patikslinti sužalojimo aplinkybių nebuvo galimybės. (T. 1 b.l. 62)

7.11 P. N. pareiškimą dėl jo sužalojimo policijoje pateikė 2015-05-30 16.30 val. (1 t. b.l. 23-24), pas teismo medicinos specialistą apsilankė 2015-06-04 8.40 val. (1 T. b.l. 31).

7.12 Pirmos instancijos teisme apklaustas P. N. tyrimą atlikęs teismo medicinos specialistas G. S. savo išvadą patvirtino, o apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis parodė, kad P. N. nustatyti peties sąnario pakitimai buvo traumos pasekmė, nes duomenų apie kitokią to kilmę nėra, o raumens plyšimas rodo, kad į peties sąnario sritį buvo momentinis stiprus bukos jėgos poveikis iš priekio arba nugaros pusės, nes tam, kad plyštų raumuo, petys turėjo staigiai judėti į priekį arba atgal. Specialistas taip pat parodė, kad toks sužalojimas smūgiuojant į pažastį ar į petį iš viršaus negalėjo būti padarytas. Konkrečios poveikio į petį krypties specialistas negalėjo nurodyti, kadangi išorinių sužalojimų apžiūrint P. N. nebuvo.

8. Apeliacinės instancijos teismas, siekiant nustatyti P. N. teismo medicinos specialisto nustatyto sužalojimo laiką ir mechanizmą, paskyrė teismo medicinos ekspertizę.

8.1 Iš šios ekspertizės, kurią atliko (duomenys neskelbtini) ekspertė J. M.-Č., turinti kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, ekspertinio darbo stažą nuo 2008 metų ir gydytojos radiologės specialybę nuo 2012 metų; VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Ortopedijos skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas V. R.; (duomenys neskelbtini) ekspertas J. M. P., turintis kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, ekspertinio darbo stažą nuo 1974 metų, matyti, kad, įvertinus 2015-06-04 teismo medicinos specialisto išvadą, VšĮ P. rajono savivaldybės poliklinikos 2015-06-03 medicinos dokumentų išrašą / siuntimą, UAB „(duomenys neskelbtini) “ 2015-06-03 dešinio peties sąnario 0,2 T magnetinio rezonanso tyrimo aprašymą, bei VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos P. N. asmens sveikatos istoriją, padaryta išvada, kad P. N. po 2015-05-29 įvykio objektyvių išorinių traumavimo požymių nenustatyta. 2015-06-03 dešinio peties sąnario magnetinio rezonansinio tyrimo metu nustatyta podyglinio raumens ir pomentinio raumens (m. infraspinatus ir m. subcapularis) ryški tendinozė, subakromialinis ankštumas, burzitas, sąnarinių lūpų degeneracija bei 2016-02-05 dešinio peties sąnario echoskopijos tyrimo metu nustatyta dvigalvio žasto raumens ilgosios galvos (m. biceps brachii t. longus) sinoviitas, pradiniai akromioklavikuliarinio (AC) sąnario artrozės požymiai (rasti osteofitai) bei 2016-03-28 diagnozuotas „sukamojo varžčio“ sindromas yra lėtinė dešiniojo peties sąnario liga, kuri išsivystė prieš 2015-05-29 aplinkybėse nurodytą traumą. Viršdyglinio raumens plyšimas (m. supraspinatus plyšimas) su dislokacija, degeneracinių peties sąnario pakitimų fone, galėjo būti padarytas kaip nurodomos traumos metu, staigaus dešinės rankos atvedimo/kėlimo su pasipriešinimu būdu, taip ir tiesioginio smūginio poveikio metu, esant rankai tam tikroje padėtyje (suduodant arba atsimušant). Viršdyglinio raumens sausgyslės plyšimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginio smūginio poveikio metu, tiek ir pačiam P. N. staigaus rankos kėlimo momentu, nesant pašalinės traumuojančios jėgos. Viršdyglinio raumens sausgyslės plyšimas galėjo būti padarytas atvestos rankos padėtyje smūginiu poveikiu į žastikaulio galvą iš pažasties pusės arba smūginiu poveikiu į žastikaulio didžiojo gumburėlio sritį (tiek pačiam atsitrenkiant į kietą buką daiktą/paviršių), tiek ir keliant ranką nesant pašalinės traumuojančios jėgos (2 T. b.l. 143-145).

8.2 Atsižvelgiant į išvardintų įrodymų visetą akivaizdu, kad konflikto metu V. D. tikrai buvo sužalotas, jam buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, tačiau byloje nėra jokių abejonių nekeliančių įrodymų, kad to konflikto metu buvo sužalotas P. N.. Kaip matyti iš teismo medicinos ekspertizės akto ir teismo medicinos specialisto G. S. išvados bei jo parodymų, jokių objektyvių išorinių traumavimo požymių P. N. nenustatyta, todėl nėra jokių įrodymų, kad P. N. apskritai buvo padarytas krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimas, o juo labiau, kad tokį sužalojimą P. N. padarė V. D.. Podyglinio raumens ir pomentinio raumens ryški tendinozė, yra lėtinė dešiniojo peties sąnario liga, kuri išsivystė prieš 2015-05-29 traumą, todėl akivaizdu, jog dėl šio P. N. diagnozuoto susirgimo V. D. nėra ir negali būti kaltas. Dėl to daroma išvada, kad V. D. už P. N. krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą ir podyglinio raumens ir viršmentinio raumens sausgyslių tendinozės bei uždegimo sukėlimą skundžiamu nuosprendžiu kaltu pripažintas visiškai nepagrįstai.

9. Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad konflikto su V. D. metu P. N. plyšo dešinio peties viršdyglinis raumuo, tačiau atsižvelgiant į teismo medicinos ekspertizės išvadą, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas tiek staigaus dešinės rankos atvedimo/kėlimo su pasipriešinimu būdu, tiek ir tiesioginio smūginio poveikio į žastikaulio galvą iš pažasties pusės arba smūginiu poveikiu į žastikaulio didžiojo gumburėlio sritį (tiek pačiam atsitrenkiant į kietą buką daiktą/paviršių) metu, esant rankai tam tikroje padėtyje (suduodant arba atsimušant), tiek tiesioginio smūginio poveikio metu, tiek ir pačiam P. N. staigaus rankos kėlimo momentu, nesant pašalinės traumuojančios jėgos, galima tik spėti, jog tokį sužalojimą padarė smūgiuodamas P. N. į petį V. D., tačiau asmens kaltė turi būti įrodyta neginčijamai ir negali būti grindžiama prielaidomis.

10. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad V. D. stipriai spyrė į pažastį, po ko pajuto stiprų skausmą petyje, nurodė tik nukentėjusysis P. N., tačiau V. D. tai neigė viso proceso metu. Atsižvelgiant į visas nagrinėjamo konflikto aplinkybes, taip pat į tai, kad V. D. taip pat kaltina P. N. jo sužalojimu šio konflikto metu, į P. N. parodymų visetą, nėra pagrindo P. N. parodymų laikyti objektyviais ir neabejoti jų patikimumu, nes jie esminėse detalėse prieštarauja bylos įrodymų visetui.

10.1 Pirmiausia, kaip minėta, nėra pagrindo abejoti V. D. parodymais, kad nagrinėjamo konflikto metu jis buvo sužalotas. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad liudytojas A. S. V. D. gulintį sumuštą rado po neilgo laiko tarpo po to, kai toje pačioje vietoje matė bendraujančius V. D. ir P. N. ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuria V. D. buvo išgabentas į ligoninę. Atsižvelgiant į tai, kad vieta, kur bendravo V. D. ir P. N., yra pakankamai nuošali, nėra jokio pagrindo manyti, kad V. D. po konflikto su P. N., kai P. N. išvyko, ir iki V. D. surado A. S., galėjo sužaloti koks nors kitas asmuo. Tuo tarpu P. N. parodė, kad jis V. D. jokių sužalojimų nepadarė, o po konflikto V. D. įšoko į savo automobilį. Be to, kad prie V. D. namų buvo atvažiavęs greitosios pagalbos automobilis, parodė matęs ir liudytojas A. P..

10.2 Liudytojai L. N., L. N., A. P. ir A. S. parodė, kad po konflikto su V. D. grįžusio P. N. džemperis buvo purvinas, tačiau šie liudytojai nurodė iš esmės skirtingus džemperio ištepimo požymius: L. N. parodė, kad purvina buvo treningo dešinė rankovė ir šonas, ten buvo pilkos, lyg spyrių, žymės, panašios į bato antspaudą; L. N. parodė kad tėvas buvo visas išsivoliojęs ir pasakojo, kad jie su V. D. parvirto, susigrūmė, kad V. D. trenkė pagriuvusiam tėvui ir sužalojo jo ranką, ant rankos matė bato žymes; A. P. parodė, kad buvo purvina P. N. treningo, kuriuo vilkėjo, dešinė pusė; A. S. parodė, kad buvo purvinas P. N. dešinysis šonas, kad liudytojas pagalvojo, jog P. N. buvo nugriuvęs ant žemės. Tuo tarpu P. N., duodamas parodymus viso proceso metu nenurodė, kad jis konflikto metu būtų pargriuvęs ir teigė, kad V. D. jį sužalojo stovintį, o įspyrė du kartus. Taigi, tokie P. N. parodymai iš esmės sutampa tik su L. N. parodymais, tačiau prieštarauja L. N., A. P. bei A. S. parodymams, todėl, atsižvelgiant į tai, kad minimi liudytojai yra artimuose santykiuose su P. N. ir į aplinkybę, kad tyrimui P. N. džemperis pateiktas nebuvo, galima daryti išvadą, kad šių liudytojų parodymai nėra objektyvūs, kad šie liudytojai siekia tik patvirtinti nukentėjusiojo P. N. pateiktą versiją apie jo sužalojimo mechanizmą, t. y. jo kūno kontaktą su V. D. koja. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai L. N. ir L. N. parodė, kad ant P. N. džemperio matė bato atspaudo žymes, o tai reiškia, kad tokiu atveju batas, kuris paliko tokias žymes, su džemperiu turėjo kontaktuoti pado apačia, t. y. koja, apauta tuo batu, turėjo judėti link vietos, kurioje buvo palikta žymė, padu į priekį, kas, atsižvelgiant į P. N. nurodytą vietos, į kurią jam buvo spirta, aukštį nuo žemės (ties 160 cm ūgio žmogaus pažastimi), į V. D. amžių (65 metai) ir tuo pačiu į jo fizinę formą, taip pat į aplinkybę, kad V. D. konflikto metu buvo neblaivus, yra logiškai neįtikėtina, be to, L. N. parodymai, kad P. N. grumtynių metu buvo pargriuvęs, akivaizdžiai prieštarauja paties P. N. parodymams, o tuo pačiu tai prieštarauja ir A. S. parodymams, kad džemperio supurvinimas jam atrodė kaip padarytas nugriuvus, nes P. N. nurodytu būdu V. D. jį traumuojant džemperio sutepimai galėjo būti tik nežymūs ir negausūs. Esant šioms aplinkybėms, minimų liudytojų parodymai atmetami.

10.3 Šiame kontekste, atsižvelgiant į teismo medicinos ekspertizės išvadą, kad dešinio peties viršdyglinis raumuo P. N. galėjo plyšti dėl įvairiausių priežasčių, tame tarpe ir dėl staigaus rankos pakėlimo be pašalinės jėgos poveikio ir nesant jokių P. N. parodymus apie jam padaryto sužalojimo mechanizmą patvirtinančių įrodymų, be kita ko, teismo medicinos specialistui nenustačius jokių išorinių P. N. sužalojimo požymių apžiūrint jį neužilgo po įvykio, nors, kolegijos vertinimu, po stipraus smūgio, į ką nurodo P. N., išoriniai sužalojimai turėjo atsirasti, nėra jokio pagrindo neabejotinai išvadai, kad pastaroji trauma P. N. padaryta dėl jo atžvilgiu V. D. pavartoto smurto.

11. Esant šiai situacijai ir vertinant įrodymus atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje egzistuojantį nekaltumo prezumpcijos principą, daroma išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad V. D. kaltas dėl P. N. sužalojimo, t. y. kad jis padarė veiką, atitinkančią nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, už ką yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, sudėtį. Dėl to pirmos instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), o nukentėjusiojo civilinis ieškinys šiuo atveju paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taip pat nėra jokio pagrindo iš V. D. priteisti proceso išlaidų, tame tarpe ir nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. D. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę V. D. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

P. N. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktinį įrodymą – kompaktinę plokštelę su magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo vaizdu palikti saugoti baudžiamojoje byloje.