Kauno apylinkės teismo sprendimas

- iškeldinti atsakovus D. M. ir nepilnametį L. M., gim. (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta iš jam priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini);

- pripažinti negaliojančia ieškovo D. G. 1999-06-03 dovanojimo sutarties B. G. (mirusi (duomenys neskelbtini)) dalį dėl ½ gyvenamojo namo (1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ garažo (2G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ ūkinio pastato (3J1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini);

- pripažinti negaliojančia ieškovui D. G. išduoto 2012-04-12 paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl paveldėjimo teisės į ½ gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini);

- padalinti santuokinį turtą ir atsakovei D. M. pripažinti nuosavybės teises į ½ dalį nekilnojamojo turto, t.y. ½ gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu: (duomenys neskelbtini);

Ieškovas D. G. savo reikalavimus ir atsikirtimus į priešieškinį grindžia šiais argumentais (b.l. 3-4, 92-96), kuriuos teismo posėdžio metu palaikė ir papildė atstovas advokatas Dalius Mecelica:

- gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), buvo ir yra jo – ieškovo D. G. ? asmeninė nuosavybė;

- atsakovė D. M. iš tiesų buvo jo – ieškovo D. G. – sutuoktinė (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta – (duomenys neskelbtini)), todėl dar (duomenys neskelbtini) deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo sodyboje. Po santuokos nutraukimo atsakovė D. M. liko joje gyventi ir jis tam neprieštaravo, kadangi kartu su ja gyveno ir jų nepilnametės dukterys. Tokiu būdu atsakovė ginčo sodyboje faktiškai gyveno ir gyvena pagal panaudą. Joks susitarimas raštu nebuvo sudarytas. Jie dėl visko tarėsi žodžiu ir sutarė, kad atsakovė ginčo sodyboje gyvens iki dukterų pilnametystės. Dėl šių priežasčių atsakovė jam niekada nereiškė reikalavimų dėl dukterų išlaikymo. Vėliau atsakovė D. M. sukūrė kitą šeimą, susilaukė sūnaus L. M., kurio gyvenamoji vieta taip pat deklaruota ginčo sodyboje (b.l. 8);

- po santuokos nutraukimo jis – ieškovas D. G. – ir atsakovė D. M. pasidalino visą santuokoje įgytą turtą, ką patvirtina ir atsakovės D. M. pareikštas priešieškinis – atsakovė neprašo padalinti santuokoje įgyto kilnojamojo turto, namų apyvokos daiktų, nes jie buvo pasidalinti. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų teismui, kad jie, gyvendami santuokoje, būtų galėję sukaupti tiek piniginių lėšų, už kurias būtų galėję įsigyti ginčo statinius. Atsakovė visada žinojo, kad ginčo statiniai buvo įsigyti už jo motinos ir tėvo duotus/ jam dovanotus pinigus (b.l. 118-120), t.y. atsakovė žinojo, kad ginčo statiniai yra jo asmeninė nuosavybė, ir niekada dėl to nereiškė pretenzijų. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad po santuokos nutraukimo žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai, jie įsigijo už santuokoje įgytas bendras lėšas atskirai, t.y. lygiomis dalimis, kiekvienas savo vardu ir kiekvienas savo vardu registravo Nekilnojamojo turto registre kiekvienam iš jų priklausančią žemės sklypo dalį. Pažymėtina, kad žemės sklypo pirkimo metu buvo lygiomis dalimis padalintos dar santuokos metu už sklypą sumokėtos pinigų sumos – tai patvirtina 1995-02-22 pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, pažymėtina ir tai, kad ginčo sodybai dujos buvo tiekiamos pagal jo – ieškovo, – o ne atsakovės sudarytą 2005-02-10 gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 98), todėl ir ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovė žinojo ir turėjo žinoti, jog ginčo sodyba yra ne jos, o jo nuosavybė;

- kadangi jis – ieškovas D. G. ? ketino parduoti jam priklausančią sodybą, ką patvirtina skelbimas specialiame interneto tinklalapyje (b.l. 18), dar 2013 m. liepą jis kartu liudytoja R. B. atvyko pas atsakovus D. M. ir nepilnametį L. M. bei pranešė, kad nutraukia jų susitarimą, t.y. atšaukia jiems jo duotą leidimą gyventi sodyboje, ir paprašė išsikelti, tačiau iki šiol atsakovai neišsikėlė, dėl ko jam nepavyko parduoti sodybos – taip atsakovai trukdo jam – nekilnojamojo turto savininkui ? naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, dėl ko jis priverstas kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo (Lietuvos Respublikos CK 1.138 str. ir 4.98 str.);

- vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.642 str., kiekviena panaudos sutarties šalis gali nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jei sutartis nenumato ko kita, tačiau šiuo atveju rašytinė formos panaudos sutarties nebuvo. Įstatymas nereglamentuoja įspėjimo formos. Įprastai, tai būna raštu, registruotu paštu ar per notarą, tačiau svarbiausia – aiškiai kitai šaliai išreikšti valią nutraukti panaudos sutartį, kas ir buvo padaryta – atsakovus apie panaudos sutarties nutraukimą jis informavo dar 2013 m. vasarą, žodžiu, girdint liudytojai, nurodė sutarties nutraukimo priežastis ir suteikė pakankamai laiko išsikelti;

- be to, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis: ir dėl atsakovės D. M. reikalavimo padalinti santuokoje įgytą turtą (3 m. pagal Lietuvos Respublikos SŠK, šis terminas buvo pasibaigęs dar iki 2000 m. Lietuvos Respublikos CK įsigaliojimo, todėl naujojo Lietuvos Respublikos CK nuostatos netaikytinos, atsakovės reikalavimas pareikštas po daugiau negu dvidešimties metų nuo santuokos nutraukimo); ir dėl pripažinimo negaliojančia 1999-06-03 dovanojimo sutarties dalį (10 m. pagal Lietuvos Respublikos CK 1.125 str., atsakovės reikalavimas pareikštas po daugiau negu penkiolika metų nuo sutarties sudarymo), ir dėl pripažinimo negaliojančia 2012-04-12 išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį (3 mėnesiai pagal Lietuvos Respublikos CK 5.63 str. 1 d., atsakovės reikalavimas pareikštas po daugiau negu dviejų metų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo).

Atsakovė ir nepilnamečio atsakovo L. M. atstovė pagal įstatymą D. M. savo reikalavimus ir atsikirtimus į ieškinį grindžia šiais argumentais (b.l. 30-32, 64-68), kuriuos teismo posėdžio metu palaikė ir papildė atstovė advokatė Lina Svirinavičienė:

- ieškovo D. G. teiginiai dėl ginčo statinių panaudos yra visiškai neatitinkantys tikrovės. Ginčo namų valda yra ne ieškovo D. G. asmeninė nuosavybė, o jo ir jos ? atsakovės D. M. (buvusios G.) ? bendroji jungtinė santuokinė nuosavybė, ką patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašai (b.l. 34-35), nes ginčo statiniai įsigyti ieškovo D. G. ir jos ? atsakovės D. M. – santuokos metu. Santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta – (duomenys neskelbtini) (b.l. 33), o ginčo statiniai ieškovo D. G. vardu įgyti 1992-03-31 pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l. 34-35, 38). Pagal įstatymą sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė santuokinė nuosavybė. Nutraukiant santuoką, ginčo turtas nebuvo padalintas, todėl dalintinas dabar, lygiomis dalimis – po ½. Kadangi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimas yra iš šeimos teisinių santykių kylančios teisinės pasekmės, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos 2000 m. Lietuvos Respublikos CK nuostatos. Nagrinėjamu atveju ieškinio senatis dėl sutuoktinių bendrąja nuosavybe esančio nekilnojamojo turto padalijimo netaikytina (Lietuvos Respublikos CK 3.129 str.);

- tai, kad ji ? atsakovė D. M. ? yra ginčo statinių savininkė įrodo ir tai, kad ji ir ieškovas D. G. yra namų valdos žemės sklypo, kuriame yra ginčo statiniai, savininkai. Tiek jai, tiek ieškovui priklauso nurodyto žemės sklypo lygios dalys. Žemę jie įsigijo jau po santuokos nutraukimo – 1995-02-22 pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l. 36-37). Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus žemė namų valdai buvo parduodama tik toje namų valdoje esančių statinių savininkams. Akivaizdu, kad valstybės institucijos ir ieškovas D. G. žemės sklypo įsigijo metu pripažino ją ? atsakovę D. M. – bendraturte ir jos teisių neginčijo. Ji ? atsakovė D. M. ? ir ieškovas D. G. yra sutarę dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir jos laikosi iki šiol (b.l. 122);

- prie namų valdos įsigijimo ir šeimos gerovės prisidėjo ne tik ieškovo D. G. tėvai, bet ir jos – atsakovės D. M. – tėvai;

- nuo pat statinių įsigijimo iki šiol ji ? atsakovė D. M. – kartu su šeima nepertraukiamai ir netrukdomai gyveno ir gyvena ginčo namų valdoje, naudojasi ir jai priklausančiais ginčo statiniais, yra deklaravusi savo ir nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą. Apie jos subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą, t.y. apie jos pažeistas teise į jos santuokinį turtą, apie jos ginčijamus teisiškai reikšmingus dokumentus: ieškovo D. G. 1999-06-03 dovanojimo sutartį B. G. (b.l. 71-74) ir ieškovui D. G. 2012-04-12 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, ji sužinojo tik dabar – ieškovui pateikus ieškinį teismui, t.y. gavus ieškinio ir jo priedų kopijas (Lietuvos Respublikos CK 1.127 str.). Apie ginčo statinių, kurie yra ir jos nuosavybė, perleidimą trečiajam asmeniui – šiuo metu jau mirusiai ieškovo motinai B. G. ? ieškovas D. G. jos neinformavo, jos sutikimo neprašė ir elgėsi nesąžiningai. Ginčijami dokumentai iš esmės pažeidžia jos teisės, todėl pripažintini negaliojančiais. Ieškovas negalėjo perleisti ir jai priklausančių ginčo statinių – jos dalies ? trečiajam asmeniui, o šis negalėjo įgyti nuosavybės teisių į visus juos ir testamentu po mirties palikti ieškovui D. G.;

- be to, ieškinį dėl iškeldinimo ieškovas D. G. pareiškė nesilaikydamas Lietuvos Respublikos CK 6.642 str. 1 d. reikalavimų, t.y. prieš tai nepateikęs pranešimo dėl išsikėlimo, kas taip pat yra besąlyginis pagrindas ieškinį atmesti.

Nepilnametis atsakovas L. M. visiškai palaikė atsakovės ir jo atstovės pagal įstatymą D. M. bei atstovės advokatės Linos Svirinavičienės argumentus. Paklaustas apie ginčo aplinkybes, atsakė, jog nieko nežino, nes ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo metu dar nebuvo gimęs. Nuo gimimo jis visą laiką kartu su motina gyvena ginčo namuose, šiuo metu lanko Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnaziją, mokosi dvyliktoje klasėje.

Liudytoja – šalių dukra – J. N. ginčo sodybos įsigijimo aplinkybių negalėjo paaiškinti, nes nežinojo, iš artimųjų apie tai nieko nėra girdėjusi, tačiau teigė, jog visada manė, kad sodyba yra abiejų tėvų.

- ieškovas D. G. ir atsakovė D. M. susituokė (duomenys neskelbtini), o santuoką nutraukė – (duomenys neskelbtini) (b.l. 33);

- nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (2G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (3J1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), buvo (b.l. 9-11, 12-17, 34-35, 38, 71-74):

- nuo 1992-05-18 iki 1999-06-07 registruotos ieškovo D. G. vardu. Įregistravimo pagrindas – 1992-03-31 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. I-1790. Išregistravimo pagrindas – 1999-06-03 dovanojimo sutartis Nr. 2-7329. 1992-03-31 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog Pravienos kolūkis parduoda gyvenamąjį namą, 2G1p garažą ir 3J1p ūkinį pastatą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Parduodamo turto kaina – 29583,99 rb. Parduota už 22187,99 rb., iš kurių 2705,85 rb. pirkėjas sumokėjo grynais pinigais ir 19482,14 rb. vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis ? 1992-03-31. Pagal Lietuvos Taupomojo banko 1994 m. raštus (b.l. 118-120): ieškovas D. G. iš investicinės sąskaitos 1992-03-31 nurašė 19482,14 rub. Pravienos kolūkiui už namo pirkimą; 1992-03-14 nuo investicinės sąskaitos G. J. pagal sutartį pervedė investicines lėšas – 11500 investicinių čekių – sūnui G. D.; 1992-03-14 nuo investicinės sąskaitos G.B. pagal sutartį pervedė investicines lėšas – 11262 investicinių čekių – sūnui G. D.. 1999-06-03 dovanojimo sutartyje nurodyta, kad ieškovas D. G. dovanoja motinai B. G. 0,1258 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., ir jame esančius statinius: gyvenamąjį namą (1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (2G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (3J1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Dovanojamas turtas ieškovui priklauso privačios nuosavybės teise;

- nuo 1999-06-07 iki 2012-05-09 registruotos ieškovo D. G. motinos B. G. vardu. Įregistravimo pagrindas –– 1999-06-03 dovanojimo sutartis Nr. 2-7329. Išregistravimo pagrindas – 2012-04-12 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 902, kur nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirusios B. G. turtą pagal testamentą paveldi sūnus ? ieškovas D. G.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad labai tikėtina, kad ieškovas paveldėjo ne tik visus ginčo statinius, bet ir padovanotą žemės sklypą, tačiau ieškovas teismui pateikė ne visą paveldėjimo teisės liudijimo tekstą;

- nuo 2012-05-09 registruotos ieškovo D. G. vardu. Įregistravimo pagrindas – 2012-04-12 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. 902. Žyma – asmeninė nuosavybė;

- nuosavybės teisės į 0,2517 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 4950-0004-0057), esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (b.l. 36), nuo 1995-02-27 registruotos ieškovo D. G. (1258/2517 dalis) ir atsakovės D. M. (1259/2517 dalis) vardu. Įregistravimo pagrindas – 1995-02-22 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P49/95-0348. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruoti šie juridiniai faktai: ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies perleidimas 1999-06-03 dovanojimo sutartimi Nr. 2-7329 motinai B. G. ir šios žemės sklypo dalies sugrįžimas ieškovui, (duomenys neskelbtini) mirus motinai, pagal 2012-04-12 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 902. Nurodytoje 1995-02-22 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje (b.l. 37) nurodyta, jog žemės sklypo kaina – 3907,64 Lt. Pirkėjai sumokėjo valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis: ieškovas D. G. sumokėjo 1992-08-06, 1992-09-30 ir 1994-12-09 įmokomis, o atsakovė D. M. ? 1992-08-06, 1992-09-30 ir 1994-12-09. Sklypas naudotinas gyvenamųjų namų statybai;

- ieškovas D. G. ir atsakovė D. M. yra sutarę dėl jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarkos (b.l. 122);

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 2 str. nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Lietuvos Respublikos CPK 176 str. nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 12 ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos CPK 182 str.). Lietuvos Respublikos CPK 185 str. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Respublikos CPK 179 str. 1 d.).

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (Lietuvos Respublikos CPK 12-13 str., 17 str.). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi Lietuvos Respublikos CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.

Ieškovo D. G. ir atsakovės D. M. santuokos sudarymo metu ((duomenys neskelbtini)) galiojusio 1969 m. Lietuvos Respublikos SŠK 22 str. nuostatos identiškos šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos CK 3.89 str. 1 d. 1 ir 2 p. nuostatoms, jog abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo ir sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, yra pripažįstamas asmeniniu sutuoktiniu turtu. Taip pat 1969 m. Lietuvos Respublikos SŠK 21 str. nuostatos identiškos šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 1 d. 1 p. nuostatoms, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo dviejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 2 d. preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Lietuvos Respublikos CK 3.89 str. 2 d. nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymų leidėjas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Respublikos CK 3.89 str. 1 d. 7 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-16 nutartis Nr. 3K-3-529/2005). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos CK normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 3.88 ir 3.89 str. turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įgijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-15 nutartis Nr. 3K-3-193/2005). Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 2 d. įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-29 nutartis Nr. 3K-3-422/2008). Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 3 d. norma nepakeičia ir neapriboja Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d., 3.90 ir 3.91 str. įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d., 3.90 ir 3.91 str. taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis Nr. 3K-P-186/2010).

Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, jog ginčo statiniai buvo įgyti 1992-03-31 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. I-179 ieškovo D. G. vardu, tačiau ieškovo D. G. ir atsakovės D. M. santuokos metu ((duomenys neskelbtini)-(duomenys neskelbtini)). Ieškovas teigia, kad ginčo statinius jis įsigijo asmeninėn nuosavybėn už jo motinos ir tėvo duotus/ jam dovanotus pinigus. Deja, pinigų dovanojimo sutarčių ieškovas teismui nepateikė, o savo teiginį grindžia Lietuvos Taupomojo banko 1994 m. raštais (b.l. 118-120, ieškovas D. G. iš investicinės sąskaitos 1992-03-31 nurašė 19482,14 rub. Pravienos kolūkiui už namo pirkimą; 1992-03-14 nuo investicinės sąskaitos G.J. pagal sutartį pervedė investicines lėšas – 11500 investicinių čekių – sūnui G. D.; 1992-03-14 nuo investicinės sąskaitos G.B. pagal sutartį pervedė investicines lėšas – 11262 investicinių čekių – sūnui G. D.). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtiną, kad ieškovas D. G. už ginčo statinius sumokėjo jo tėvų duotais pinigais, tačiau teismas sprendžia, jog šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovo tėvų jam pervesti pinigai buvo perduoti būtent ieškovui asmenine nuosavybe, o ne ieškovo šeimos gerovei, nes tuo metu ieškovas ir atsakovė jau buvo penkerius metus susituokę ir augino dvi mažametes dukras (b.l. 8). Atsižvelgus į šias aplinkybes teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovas D. G. neįrodė, jog ginčo statiniai yra jo asmeninė nuosavybė, todėl jie laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Atsakovė D. M. prašo teismo padalinti nurodytą santuokinį turtą ir jai pripažinti nuosavybės teises į ½ dalį ginčo statinių.

Be to, Atsakovė D. M. prašo teismo pripažinti negaliojančiomis:

- ieškovo D. G. 1999-06-03 dovanojimo sutarties B. G. dalį, kuria ieškovas savo motinai neteisėtai perleido ir jai – atsakovei D. M. – priklausančią ½ ginčo statinių;

Ieškovas D. G. ginasi ieškinio senatimi ir prašo ją taikyti visiems atsakovės reikalavimams: ir dėl reikalavimo padalinti santuokoje įgytą turtą; ir dėl pripažinimo negaliojančia dovanojimo sutarties dalį, ir dėl pripažinimo negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį.