- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-612-92-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00183-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-612-92/2013
Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00183-2011-9
2013 m. spalio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal teismo pripažinto padariusio nusikalstamą veiką asmens – T. A. ir jo įstatyminės atstovės O. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties, kuria T. A. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 str. 1 d., būdamas nepakaltinamu, jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. A., būdamas nepakaltinamas, 2011-05-10, apie 12.15 val., prie prekybos centro „Maksima“, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, kartu su A. M. iš G. T. nusipirkdamas už 50 Lt įgijo 0,399 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, po ko buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie jo asmens kratos metu rankinėje rado ir paėmė 0,399 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu T. A. prašo jam taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminėmis psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę, neatsižvelgė į tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis stacionariai gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, po ko jo sveikatos būklė žymiai pagerėjo, šiuo metu reguliariai vartoja vaistus, laisvėje juo rūpintųsi motina, pasižada daugiau nebedaryti įstatymo uždraustų veikų.
Apeliaciniu skundu T. A. įstatyminė atstovė O. A. prašo T. A. taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad T. A. po nusikalstamos veikos padarymo buvo gydytas stacionariai ir jo sveikatos būklė yra žymiai pagerėjusi, lyginant su ta, kuri buvo ekspertizės metu. Nors T. A. gyvena atskirai, tačiau butas priklauso jai, jie kasdien susitinka, T. A. klauso jos, jos prašymu atsigulė gydytis į stacionarą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. A., jo įstatyminė atstovė ir gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama T. A. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, patikrinus bylos medžiagą, matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo T. A. veiksmus pagal BK 259 str. 1 d.
BK 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką, jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.
BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, pripažintiems nepakaltinamais, teismas gali taikyti tokias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
Įstatymas nenumato, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš aukščiau nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių, tačiau kaip kriterijai parinkti priverčiamąją medicinos priemonę yra numatyti padarytos veikos pobūdis, psichikos sutrikimas ir jo sunkumas, pavojus, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad „šiuo metu klinikoje vyrauja šizofrenijai būdingi mąstymo, emocijų ir valios sferos sutrikimai, lydimi specializuoto psichiatrinio gydymo reikalingų santykio, interpretavimo, pervertinimo, reformarystės kliedesių, galimai ir suvokimo sutrikimų (haliucinacijų), kurie įtakoja bei nulemia neadekvatų ir keliantį potencialią grėsmę tiek paties T. A., tiek aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui elgesį“ bei rekomenduojama T. A. taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nors apklaustas teisme ekspertizę atlikęs ekspertas I. R. tokias išvadas patvirtino, tačiau atsižvelgtina į tai, kad ekspertizė atlikta 2011 m. rugsėjo 29 d. – lapkričio 30 d., taigi, nuo jos atlikimo yra praėję beveik 2 metai, toks laikotarpis laikytinas pakankamai ilgu, per kurį asmens psichikos sveikatos būklė galėjo iš esmės pasikeisti. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gauti duomenys patvirtina, kad per tą laikotarpį T. A. buvo gydomas stacionare, iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės rašto matyti, jog paskutinį kartą T. A. buvo gydytas nuo 2013 m. gegužės 12 d. iki birželio 28 d., dėl šios priežasties jis negalėjo dalyvauti ir bylos nagrinėjime apylinkės teisme. Teismo posėdyje dalyvavusi gydytoja R. F. paaiškino, jog T. A. reguliariai lankosi poliklinikoje, jam skiriamas medikamentinis gydymas. Šie duomenys patvirtina apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes dėl T. A. psichikos sveikatos būklės pagerėjimo. Be to, T. A. parodė, kad šiuo metu dirba, turi šeimą.
Atsižvelgiant į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, T. A. pats savanoriškai jau gydėsi stacionare, psichikos sveikatos būklei pagerėjus, šiuo metu pastoviai lankosi poliklinikoje, vartoja jam priskirtus vaistus, todėl laikytina, kad nei padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumas, nei T. A. psichikos sveikatos būklė nesudaro pagrindo T. A. taikyti stacionarinį stebėjimą, laikytina, kad baudžiamajame įstatyme numatyti tikslai bus pasiekti paskyrus T. A. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tokiu būdu, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis keistina BPK 326 str. 5 d. 3 p. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 3 p.,
nutaria:
T. A. ir jo įstatyminės atstovės O. A. apeliacinius skundus tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį pakeisti: T. A., pripažintam padariusiam BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą būnant nepakaltinamu, paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.