Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. K. (F. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (15/4-6) 171-446 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Sumani prekyba“ akcininkas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.

5.1. Departamentas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei apklausos rezultatus, nustatė, kad užsienietis neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. 1) nustatytų atvykimo sąlygų, nes negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie vykimo tikslą ir sąlygas ir 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.

6. Nacionalinių vizų išdavimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas); Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintas vizų išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, nuostatos. Vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, kuris gali trukti iki 12 mėnesių.

6.1. Pagal Aprašo 70.10 punktą, nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens (toliau - įmonė), įsteigto ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcines bendrovės ir ne uždarosios akcines bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

6.2. Baigtinis atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų sąrašas išdėstytas Įstatymo 19 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 1 punktas, kuriame reglamentuota, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų ir 2 punktas, kuriame nurodoma, kad norėdamas gauti vizą jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, tyrimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

6.3. Vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalimi, numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios: a) jie turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną ir kuris atitinka šiuos kriterijus: i) jis galioja bent tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos. Pagrįstu skubos atveju šio reikalavimo galima netaikyti; ii) jis turi būti išduotas per pastaruosius 10 metų; b) jie turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą; c) jie pagrindžia numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) jie nėra asmenys, dėl kurių į Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti; e) jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių.

6.4. Aprašo 78 punkte reglamentuota, kad sprendimas išduoti nacionalinę vizą priimamas tuo atveju, jeigu užsienietis atitinka nacionalinės vizos išdavimo sąlygas ir įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas nenustato nė vieno iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje. Tuo atveju, jeigu yra nustatomas kuris nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų pirmiau minėtame Įstatymo straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą. Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą dalyje „Pildo vizų tarnyba“ įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas pažymi, kad priimtas sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nurodo Įstatymo 19 straipsnio punktą, kuriuo vadovaujantis atsisakoma išduoti vizą, savo pareigas, vardą, pavardę, datą ir pasirašo (Aprašo 80 punktas).

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kaip prašymo pagrindą įvardindamas aplinkybę, kad jis dirba UAB „Sumani prekyba“ (b. l. 1-3). Pareiškėjas rėmėsi pirmiau minėtu Aprašo 70.10 papunkčiu, pagal kurį daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens vadovas, o jo atvykimo tikslas – darbas toje įmonėje. Vadinasi, svarbu nustatyti, ar pareiškėjas iš tikrųjų siekia užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, ar jis nedeklaruoja ketinimo dirbti Lietuvos Respublikoje tik siekdamas pateisinti savo buvimą valstybėje.

8. Iš byloje esančių duomenų matyti, bendrovė „Sumani prekyba“ Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruota 2018 m. balandžio 11 d. Bendrovės steigėja yra kita bendrovė „Parduodama įmonė“, kurios direktorė Lietuvos Respublikos pilietė R. P., nuo bendrovės įsteigimo iki 2018 m. lapkričio 26 d. buvo bendrovės direktore, nuo 2018 m. lapkričio 26 d. bendrovės direktoriumi paskirtas pareiškėjas. Bendrovės įstatinis kapitalas nuo 2018 m. balandžio 11d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. buvo 2 500 eurų, nuo 2018 m. gruodžio 13 d. yra 28 000 eurų. Juridinių asmenų registre deklaruoti bendroves veiklos tikslai ir rūšys už 2018 metus - maisto produktų, gėrimų, tabako ir jo gaminių didmeninė prekyba. Bendrovės registracijos ir, kaip nurodoma pateiktuose bendrovės dokumentuose, buveinės adresas nurodytas (duomenys neskelbtini). Atsakovas nustatė, kad šiuo adresu esančio administracinio pastato būklė – fiziškai pažeistas, baigtumas – 7 procentai, pastate neįrengtas šildymas, vandentiekis, nuotekų šalinimas, nėra sienų ir stogo dangos, taigi įmonės registracijos adresu esanti patalpa negali būti laikoma tinkama bendrovės veiklai vykdyti o pareiškėjas, būdamas bendrovės direktoriumi, nesiekė šio bendrovės registracijos adreso pakeisti ir išsinuomoti realias patalpas darbo vietoms įrengti ar teisėtai veiklai vykdyti. Šiuo adresu esantis objektas (administracinis pastatas) nuo 1997 m. balandžio 25 d. nuosavybės teise priklauso bendrovei „Dovis“, o minėta Lietuvos Respublikos pilietė R. P. taip pat iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo bendrovės „Dovis“ akcininkė. Šios įmonės direktorius Lietuvos Respublikos pilietis R. Z. Migracijos departamentui yra žinomas kaip asmuo, per savo vadovaujamus juridinius asmenis, tarpininkavęs užsieniečiams, norintiems atvykti į Šengeno erdvę ir tuo tikslu teikė prašymus patvirtinti kvietimus užsieniečiams.

9. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko su Latvijos Respublikos ambasados Uzbekistano Respublikoje išduota vienkartine Šengeno viza, galiojančia nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 5 d., buvimo laikas – 11 d. Su šia viza užsienietis 2019 m. vasario 11 d. atvyko į Latvijos Respubliką, tai patvirtina minėto užsieniečio pase (Nr. AA23952632) esantis Šengeno išorės sienos kirtimo spaudas ir kitą dieną pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pažymėtina ir tai, jog, Migracijos departamento turimais duomenimis, Latvijos Respublikos ambasada 2019 m. kovo 20 d. panaikino pareiškėjui išduoti Šengeno vizą (panaikinimo priežastys – buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą; pareiškėjo ketinimas palikti Valstybės teritoriją pasibaigiant galioti vizai negali būti nustatytas). Taigi, turizmo į Latvijos Respubliką tikslu gautą Šengeno vizą pareiškėjas siekė gauti ir vėliau ją panaudojo ne tuo tikslu, kurį nurodė prašydamas šią vizą išduoti, t. y. išduotą Šengeno vizą panaudojo atvykimui į Lietuvos Respubliką ir vėliau prašymo išduoti jam nacionalinę vizą pateikimui.

10. Be to, kaip matyti iš užsieniečio pateiktų dokumentų (b. l. 29-177), pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d., 2018 m. lapkričio 23 d. ir 2018 m. lapkričio 26 d. įgijo bendrovės akcijas, 2018 m. lapkričio 26 d. ir 2018 m. gruodžio 3 d. priėmė vienintelio akcininko sprendimus, 2018 m. gruodžio 3 d., padidinus bendrovės įstatinį kapitalą, įnešė į kasą piniginį įnašą, 2018 m. lapkričio 26 d. ir 2019 m. vasario 4 d. sudarė buhalterinių paslaugų teikimo sutartis bei 2018 m. lapkričio 26 d. sudarė darbo sutartį, tačiau Migracijos departamento duomenimis, šiuo laikotarpiu užsienietis neturėjo galiojančios vizos kai buvo sudaryti ir pasirašyti minėti dokumentai, ir į Šengeno erdvę, taip pat ir Lietuvos Respubliką, atvykęs nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad minėti dokumentai pasirašyti originaliais, o ne autorizuotais elektroniniais parašais, dokumentuose taip pat nėra nuorodų į tai, kad jie galėjo būti sudaromi ne Lietuvos Respublikoje – visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, jog akcininkų susirinkimas vyksta bendrovės buveinėje adresu (duomenys neskelbtini) ir susirinkime dalyvauja įmonės akcininkai. Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes pareiškėjui 2018 m. nebuvo išduota Šengeno viza, 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. (15/4-16) 10K-8888 buvo prašoma pateikti paso originalą, nes buvo pagrindas abejonėms, kad pareiškėjas negalėjo pasirašyti pateiktus bendrovės dokumentus. Pareiškėjas paso originalo nepateikė, o pateikė tik jo kopiją. Teismo vertinimu, šios aplinkybės apibūdina pareiškėjo veiksmus kaip neskaidrius ir keliančius įtarimų dėl tikrojo užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, sudaro pagrindą įtarimams, kad prašymas ir dokumentai dėl nacionalinės vizos išdavimo buvo teikiami, siekiant tik formaliai atitikti reikalavimus nacionalinei vizai gauti.

11. Kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pareiškėjas pateikė tris – 2018 m. lapkričio 21 d. , 2018 m. lapkričio 23 d. ir 2018 m. lapkričio 26 d. – UAB „Sumani prekyba“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 79-90), kurių pagrindu įgijo 50 procentų visų bendrovės akcijų, t. y. pirmomis dvejomis sutartimis įgijo po 20 ir trečiąja sutartimi 10 procentų bendrovės vardinių paprastųjų nematerialiųjų akcijų, vienos akcijos vertė – 25 eurai. Sutartyse nurodyta, jog parduodamų akcijų kaina atitinkamai yra po 500 ir 250 eurų, vienos akcijos kaina – 25 eurai. Svarbu pažymėti, jog visos minėtos akcijų pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos per ypač trumpą laiką, vienu kartu įgyjant ne daugiau kaip 25% bendrovės akcijų. Taigi akcijos buvo perleidžiamos dalimis, tokiu būdu siekiant išvengti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto įpareigojimo uždarųjų akcijų bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kai parduodama 25% ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų, sudaryti notarine forma, kas savaime apibūdina pareiškėjo – bendrovės „Sumani prekyba“ akcininko ir direktoriaus – veiksmus kaip neskaidrius ir keliančius įtarimus, o atsižvelgus į tai, jog Migracijos departamento duomenimis akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu užsienietis nebuvo Šengeno erdvėje, tame tarpe ir Lietuvos Respublikoje, sudaro pagrindo abejoti dėl minėto užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, t. y. jo sąžiningo siekio užsiimti tesėta veikla, kaip bendrovės akcininkui ir direktoriui.

12. Be to, pareiškėjas kartu su prašymu daugkartinei nacionalinei vizai gauti pateikė 2018 m. gruodžio 3 d. bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 03-01, kuriuo nuspręsta padidinti bendrovės „Nauja rinka“ (protokole nurodomas visai kitos bendrovės pavadinimas) įstatinį kapitalą iki 28 000 Eur papildomais piniginiais įnašais (b. l. 92). Todėl toks protokole esantis netikslumus dėl bendrovės pavadinimo, parodo, kad protokolas buvo sudaromas nesigilinant į jo esmę, buvo sudarytas ne realiam bendrovės veiklos vykdymui, o tik siekiant, kad pareiškėjas formaliai atitiktų sąlygas nacionalinei vizai gauti.

13. Pareiškėjas taip pat pateikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro elektroninį sertifikuotą išrašą (b. l. 74-75, 124-126), kuriame pažymėta, jog bendrovės „Sumani prekyba“ įstatinis kapitalas yra 28 000 eurų. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad akcinių bendrovių nuosavo kapitalo sudėtis yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrovės nuosavą kapitalą sudaro apmokėto įstatinio kapitalo dydis, akcijų priedai, rezervai ir nepaskirstytas pelnas. Įstatinio kapitalo dydis yra lygus visų pasirašytų bendrovės akcijų nominalių verčių sumai (38 str. 2 d.). Šio įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jos akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą ar perduoda visą akcijų pasirašymo sutartyje nurodytą nepiniginį įnašą (paskutinę nepiniginio įnašo dalį) bendrovės nuosavybėn. Taigi, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre esantys duomenys apie bendrovės įstatinį kapitalą, patys savaime dar nepatvirtina įstatinio kapitalo apmokėjimo. Todėl esant šiai duomenų visumai kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėjas atitinka Aprašo 70.10 papunkčio sąlygas.

14. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, kaip įstatinio kapitalo apmokėjimą, pateikė 2018 m. lapkričio 21 d. kasos pajamų orderį Serija PDI Nr. 21/1, 2018 m. lapkričio 23 d. kasos pajamų orderį Serija PDI Nr. 23/1, 2018 m. lapkričio 26 d. kasos pajamų orderį Serija PDI Nr. 26/1, kuriuose nurodyta, jog pagal bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartis įnešta į kasą atitinkamai viso 1250 eurų. Tačiau svarbu paminėti, jog šiuos kasos pajamų orderio kvitus, kaip vyr. buhalteris ir kaip kasininkas pasirašė R. P., kuri iki 2018 m. lapkričio 26 d. buvo šios bendrovės direktore. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4¹ punkto nuostatą, kasos pajamų orderius privalo pasirašyti įmonės vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų orderius. Todėl ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ar pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas. Taip pat pareiškėjas pateikė 2018 m. gruodžio 3 d. kasos pajamų orderį Serija PDI Nr. 3/2 ir šio kasos pajamų orderio kvitą Serija PDI Nr. 3/2, kuriuose nurodyta, kad iš pareiškėjo priimtas į kasą piniginis įnašas sumai 12 750 eurų už paprastųjų nematerialiųjų akcijų išleidimą ir apmokėjimą. Kaip kasininkas šiuos dokumentus pasirašė kitas bendrovės akcininkas O. R., kuriam Latvijos Respublikos ambasada 2019 m. kovo 20 d. panaikino išduotą Šengeno vizą (panaikinimo priežastys – buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą; užsieniečio ketinimas palikti valstybės teritoriją pasibaigiant galioti vizai negali būti nustatytas).

15. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjo pateiktų bendrovės kasos orderių numeriai nesutampa su pateiktoje bendrovės kasos knygoje esančiais orderių numeriais, nes pagal pateiktą kasos knygą, kaip kasininkas pasirašė pats bendrovės direktorius, t. y. pareiškėjas, nors 2018 m. gruodžio 31 d. su bendrove „Parduodama įmonė“ buvo sudaryta dėl buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 26-1 (b. l. 95-98). Todėl sudarant minėtą sutartį kaip paslaugos užsakovas pasirašo bendrovės „Nauja rinka“ direktorius, t. y. pareiškėjas. Taigi, atsižvelgus į sutartyje esančius netikslumus dėl įmonės pavadinimo ir tai, kad kai buvo sudaryta ir pasirašyta minėta sutartis, Šengeno erdvėje, tame tarpe ir Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo šalyje nebuvo, todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad buhalterinių paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta. Pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. D26-1, kurioje nurodyta, kad jis pradeda dirbti nuo 2019 m. vasario 28 d. direktoriumi, jam mokant 600 eurų darbo užmokestį, tačiau nuo jos įsteigimo iki šiol įdarbintų asmens nebuvo ir nėra.

16. Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, o užsieniečio pateikti, su UAB „Sumani prekyba“ susiję, dokumentai šio siekio savaime nepatvirtina ir kelia pagrįstų įtarimų, kad dokumentai buvo teikiami siekiant formaliai atitikti reikalavimus nacionalinei vizai gauti, o ne realios įmonės veiklos vykdymui. Kartu tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad nacionalinei vizai gauti buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė formaliai atitikti nustatytas sąlygas nacionalinei vizai gauti ir legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje.

17. Teismo vertinimu, išvardintos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad UAB „Sumani prekyba“, nėra įsteigta siekiant vykdyti realią komercinę veiklą, tačiau siekiant pateisinti užsieniečių buvimą Lietuvos Respublikoje. Kartu nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjo prašymas išduoti nacionalinę vizą buvo sąlygotas ne ketinimo vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje ir leidžia daryti prielaidą dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės. Todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, argumentuodamas savo sprendimą tuo, kad pareiškėjas nepagrindė buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.

18. Teismas atkreipia dėmesį, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Atsisakymas pakeisti savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės akcininko pareigų pasitelkiant įgaliotus atstovus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad užsieniečio nebuvimas Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

20. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų jo naikinimui nenustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo F. K. (F. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.