Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Neringos Venckienės, sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant ieškovei D. P., jos atstovei advokatei D. J., atsakovei V. N., jos atstovui advokatui A. M. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. ir atsakovų V. N., M. N. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams V. N., M. N., tretiesiems asmenims O. N., 20-jo notarų biuro notarei R. V. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl dalinės nuosavybės pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas visiškai, atsakovų tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo.

Šis turtas, dėl kurio teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, įgytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl sprendžiant pareikštus reikalavimus reikia vadovautis 1964 m. CK nuostatomis. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau ginčo turtas buvo įgytas pirmiau paminėtos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl nuosavybės teisei atsirasti teisiškai reikšmingos tampa aplinkybės dėl piniginių lėšų, reikalingų šiam turtui įgyti panaudojimo. Ieškovė įrodinėjo, kad butas buvo įsigytas, panaudojus jos asmenines lėšas, t.y. gautą kreditą iš liudytojos A. P.. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovė nurodė, kad šis kreditas buvo panaudotas jau ne buto įsigijimui, o jo remontui. 1995-10-23 Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje A. N. nurodė, kad butą įsigijo už lėšas, gautas pardavus jam nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), taip pat panaudojus 22504 Lt atsakovės V. N. jam 1995-10-03 dovanojimo sutartimi padovanotų lėšų. (II t., b.l. 49-54). Ši sutartis buvo ginčijama, bet Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004-05-07 ekspertizės akto Nr. 11-895 išvadoje konstatuota, kad 1995-10-03 dovanojimo sutartyje, eilutėje „Dovaną priėmiau: A. N.“, pasirašė pats A. N. (II t., b.l.96). Apeliantė neneigė, kad buto įsigijimui A. N. panaudojo savo lėšas, gautas už parduotą butą. Ryšium su tuo, kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog A. N. įsigyjant butą (duomenys neskelbtini) buvo panaudotos ir ieškovės asmeninės lėšos ir dėl to ji galėtų pretenduoti į dalį bendrojoje nuosavybėje.

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., bylos Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008). Šios teismų praktikos nuostatos taikytinos tais atvejais, kai turtą įsigyja asmenys, kuriuos sieja faktiniai ryšiai, savo pobūdžiu artimi sutuoktinių santykiams (sugyventiniai); pakankamas įrodinėjimo dalykas tokiais atvejais yra faktinių santykių pobūdis, jų trukmė ir pan. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nuo 1992 m. pabaigos su A. N. iki jo mirties gyveno faktinėje santuokoje, kartu vedė bendrą ūkį. Tačiau sau prieštaraudama nurodė, kad kartu apsigyveno tik bute (duomenys neskelbtini), kurį palikėjas įsigijo 1995-10 05 sandoriu. Bylą nagrinėjant teisme (III t., b.l. 112) ieškovė nurodė, kad su A. N. vedė bendrą ūkį, tačiau negyveno kartu. Ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-425-06, apklausiama liudytoja (III t., b.l. 18) ieškovė nurodė, kad pas A. N. bute ji tik apsilankydavo, bet negyveno pastoviai. Esant tokiems paaiškinimams ir paliudijimams, kolegija neturi pagrindo vertinti kitaip sprendime nurodytų liudytojų parodymus, kurie nepaliudijo, kad ginčo bute (duomenys neskelbtini) nuolat gyveno ieškovė. Priešingai, teismo sprendime nurodyti liudytojai parodė, kad ginčo bute gyveno atsakovė ir sūnus M. N.. Tokia išvada darytina ir pagal rašytinius įrodymus apie vaiko gyvenamąją vietą - Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos 2003-03-27 raštą (I t., b.l. 197) ir Kauno „Varpo“ gimnazijos pažymėjimą (I t., b.l. 198). Ryšium su tuo nustatyti, kad ieškovę su A. N. siejo santuokiniai faktiniai ryšiai, savo pobūdžiu artimi sutuoktinių santykiams (sugyventiniai), kai jie negyveno drauge, netvarkė bendrai ūkio, neįgijo bendrų lėšų ir jų kartu nenaudojo ir šiuo pagrindu nustatyti jos dalį nuosavybėje, nėra pagrindo. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos O. N. parodymų bei tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-773/2005 neginčijamai nustatyta, jog ieškovė vedė bendrą ūkį su A. N.. Tačiau pastarojoje byloje priimtame 2005-11-24 sprendime tokių duomenų nėra. Kolegija pažymi, kad šioje byloje duodama paaiškinimus O. N. paaiškino, kad jai žinoma, jog sūnus A. N. nusipirktame bute gyvena vienas, pas jį į svečius ateina V. N. ir D. P. (b.l. 141). Nagrinėjamoje byloje O. N. nurodė priešingai, kad ieškovė su jos sūnumi bute Taikos pr. gyveno ilgai, nuo 10 iki 5 metų. Taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bute (duomenys neskelbtini) gyveno ne visą laiką, ji nesutiko su sūnumi, buvo išsiskyrę, bet gyveno kartu (I t., b.l. 169). Ši liudytoja taip pat nurodė, kad davė sūnui 13 000 dolerių buto pirkimui. Kolegija sprendžia, kad šios liudytojos parodymai yra nenuoseklūs, dargi, prieštaringi, todėl remtis jos parodymais galima tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Šie parodymai nepaneigia išvados, kad ieškovė su A. N. drauge negyveno, bendro ūkio netvarkė. A. D. P. be pagrindo teigia, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0583-52/2005 dėl jos santuokoje su A. P. įgyto turto padalinimo buvo konstatuotas faktas, kad ji gyveno faktinėje santuokoje su A. N. ir įsigijo daug brangaus turto. Tokie faktai nėra konstatuoti nei 2005-12-15 Kauno miesto apylinkės teismo sprendime paminėtoje byloje, nei šioje byloje priimtoje 2006-03-29 Kauno apygardos teismo nutartyje (civ. byla Nr. 2A-305-378/2006). Kolegija sprendžia, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, taip pat liudytojų parodymai neįrodo, kad ieškovė ir A. N. buvo bendro gyvenimo partneriai, jų santykiai nebuvo artimi sutuoktinių santykiams. Tuomet nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovė ir A. N. buvo susitarę, kad visos lėšos bus bendros, turtas, kuris bus įgytas bendro gyvenimo metu, priklausys abiem bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vardu bus įregistruotas. Darydamas iš esmės tokią išvadą pirmosios instancijos teismas laikėsi CPK 185 straipsnyje nustatytų visapusiško ir objektyvaus įrodinėtinų aplinkybių byloje įvertinimo reikalavimų.

Bendrąją dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys gyventi (susituokti) asmenys, kurie iki santuokos kartu negyvena ir bendro ūkio netvarko, tačiau susitaria įsigyti būsimam bendram gyvenimui reikalingą turtą. Tuomet turi būti įrodytas jų susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti. Toks susitarimas gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, tačiau susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis). Rašytinio susitarimo dėl bendros veiklos įgyjant bendros dalinės nuosavybės teise ginčo butą ieškovė nepateikė. Kaip minėta, ginčo turtas buvo įsigytas už asmenines A. N. lėšas, iš kurių puse buvo atsakovės jam dovanotos lėšos. Ieškovė ieškinyje (II t., b.l. 155) nurodė, kad 28000 Lt buto pirkimui skolinosi iš liudytojos A. P., todėl ji turėjo lėšų ginčo butą įsigyti bendrai. Visgi, A. N. priėmė savo buvusios sutuoktinės atsakovės V. N., su kuria santuoka buvo nutraukta 1990-10-16 dovaną, bet ne ieškovės lėšas, nors tokią galimybę turėjo, todėl nustatyti, kad ieškovė įrodė jų susitarimą pirkti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise nėra pagrindo (CPK 185 str.). Apibendrinant tai, kas pirmiau nurodyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veikslą (1964 m. CK 472 -476 str.) ir ieškinį šioje dalyje atmetė pagrįstai.

Dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Ieškovė D. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos ieškinys turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo dalyje buvo patenkintas tik iš dalies, kitoje dalyje atmestas, nepakakus įrodymų ieškiniui pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinė firma „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B. W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.). Dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir savo išvadas pagrįsdamas tikimybių pusiausvyros principu, pažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklę (CPK 185 str.).

Ieškovė, pareikšdamas ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, rėmėsi CK 4.95 straipsnio nuostata, pagal kurią savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, t.y. pareiškė vindikacinį ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant vindikacinius reikalavimus, vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas pirmiausia privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, 2008 m. kovo 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008). Ieškovė nurodė, kad jos prašomus išreikalauti daiktus valdo atsakovai, todėl kolegija sprendžia, kad iki kol nėra paneigta preziumpcija, kad atsakovai yra teisėti tų daiktų valdytojai, ieškinio patenkinimas negalimas. Ieškovė prašė išreikalauti 19 vnt individualiais požymiais apibūdinamų daiktų (CK 4.4 str.). Rašytinius įrodymus, patvirtinančius tų daiktų įsigijimą ieškovė pateikė tik dėl prieškambario komplektas „Tau“ (I t., b.l. 7), prieškambario spintos (I t. b.l. 116), minkštos žalios odos kampo 3F 2BOT (I t., b.l. 11,13), SYLT kompozicijos - kampinės indaujos ir trijų dalių komodos (I t., b.l. 9-10,13), telefono „Nokia“ (I t., b.l. 12), užuolaidų (I t., b.l. 14-15); veidrodžių (I t., b.l. 17), garų surinkėjo (I t., b.l. 14). Iš šių daiktų, kurių įsigijimo dokumentus ieškovė pateikė pas atsakovus rasti prieškambario komplektas „Tau“, prieškambario spinta, garų surinkėjas ir veidrodžiai. Kaip minėta, prašomi išreikalauti individualiais požymiais apibūdinami daiktai. Ieškovės reikalaujamas garų surinkėjas turi identifikacinį Nr.(duomenys neskelbtini) tai patvirtina UAB „Erpika“ garantinis lapas (I t., b.l. 14). Ginčo bute rastas garų surinkėjas nėra identifikuotas šiais numeriais, todėl nėra pagrindo jį laikyti tapačiu daiktu. Kitų jo požymių ieškovė nėra nurodžiusi. Rasti veidrodžiai, kaip pagrįstai nurodė teismas, nėra tapačių dydžių. Iš 2009-04-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (duomenis DVD diske, b.l. 185) matyti, kad bute galimai langus dengė užuolaidos, tačiau tokios prielaidos nepakanka nustatyti faktą, kokios tai buvo užuolaidos, kada jos nukabintos ir ar jos buvo tapačios reikalaujamoms grąžinti, kai pateiktuose įrodymuose apie jų įsigijimą nėra jokių šiuos daiktus apibūdinančių individualių požymių (I t., b.l. 14-15). Konstatuotas faktas apie ginčo bute esančius daiktus: svetainėje - Lentvario kilimą (2x2), barą, miegamajame – lovos užtiesalą su dviem pagalvėlėm, virtuvėje - virtuvinį komplektą, apvalų medinį stalą, elektrinę viryklę, vonioje - vonios baldus su marmuru, prieškambaryje - kilimus. Tačiau nesant šių daiktų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, kitais įrodymais nustatyti jų identiškumą reikalaujamiems grąžinti, taip pat nebuvo galimybės. Pažymėtina, kad daigiausia liudijusi dėl išreikalavimo turto iš svetimo valdymo aplinkybių, liudytoja R. B. (I t. b.l. 214), ginčo bute buvusi 1999 m. vasaros pabaigoje, parodė, kad <matė odinius baldus, paveikslą ant sienos, labai gražias užuolaidas ir žaliuzes>, <naktinės užuolaidos buvo spalvingos, gal su žaliu ar su mėlynu, odinis žalias kampas stovėjo pagal langą>“. Liudytoja O. N. (I t., b.l. 169) paliudijo, kad „<prieškambaryje stovėjo žalias komplektas, svetainėje buvo komplektas, kilimas, komodos>“. Kiti byloje apklausti liudytojai neprisiminė kokie buvo baldai ar kada juos matė, taip pat nenurodė individualių daiktų požymių, juolab nenurodė, kas juos pirko ir kada.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepaneigė prezumpcijos, jog ginčo bute pagal 2002-11-23 Areštuoto turto aprašą (I t., b.l. 50-55) rasti daiktai (išskyrus prieškambario baldus „Tau“ ir prieškambario spintą), kurių įsigijimą nepatvirtino rašytiniais įrodymai ir ieškovės nuosavybės į juos nebuvo galima nustatyti kitais byloje surinktais įrodymais, yra teisėtai valdomi atsakovų, todėl negali būti iš jų išreikalaujami (CPK 185 str.).

Byloje nenustatyta, kad ieškovės ir A. N. santykiai buvo artimi sutuoktinių santykiams, tačiau negalima paneigti jų bendravimo tuo laikotarpiu, kai buvo įsigyti, ginčo bute rasti ir identifikuoti prieškambario baldai „Tau“ ir prieškambario spinta. Kolegija sprendžia, kad šie asmenys galėjo turėti planų dėl jų tarpusavio santykių ateityje, todėl ginčo bute ir buvo pastatyti daiktai, į kuriuos nuosavybės teisę ieškovė įrodė, paneigdama atsakovų, kaip teisėtų daiktų valdytojų prezumpciją. Šių daiktų buvimas ginčo bute, nebuvo pakankamu pagrindu pripažinti buvus susitarimui dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo butą, tačiau daiktai, kurių nuosavybė nustatyta neginčytinai, turi būti išreikalauti iš atsakovų neteisėto valdymo (CPK 178 str., CK 4.95 str.). Atsakovų apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Apibendrinant tai, kas paminėta pirmiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos teisinius santykius tarp nesusituokusių asmenų ir savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą.

Dėl atsakovės V. N. apeliacinio skundo bylinėjimosi išlaidų dalyje.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė V. N. patyrė 2050 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau pagal teismo sprendime nurodytus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus akivaizdu, kad tos išlaidos sudarė 3050 Lt. Proporcingai atmestų ieškovės reikalavimų daliai (95,37 %), atsakovė turi teisę į 2098,79 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl šioje dalyje V. N. apeliacinis skundas tenkintinas, išlaidos advokato pagalbai apmokėti padidintinos, atitinkamai pakeičiant Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo patirta 20,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės, jos apeliacinį skundą atmetus visiškai (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Ieškovės D. P. apeliacinį skundą atmesti.

A. V. N. ir M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą, dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės D. P. atsakovei V. N. pakeisti, jas padidinant nuo 1955,06 Lt iki 2098,79 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. P. valstybei 20,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.