- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-1596-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24985-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- UAB „Psyops constructions“, UAB „Adlex statyba“, UAB „MAXI logistic“, UAB „Psyops Media“
- Ieškovas
- E. D.
- Kategorijos
- 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų UAB „Psyops constructions“ ir UAB „Adlex statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo ir atsakovų UAB „Psyops constructions“ ir UAB „Adlex statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3164-852/2014 pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovams UAB „MAXI logistic“ (UAB „Psyops Constructions“) ir UAB „Psyops Media“ (UAB „Adlex statyba“) dėl neteisėto atleidimo iš darbo, drausminių nuobaudų panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. D. ieškiniu prašė pripažinti ieškovės atleidimus iš UAB „MAXI logistic“ ir UAB „Psyops Media“ 2013-07-11 pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtais, pripažinti, kad ieškovė atleista 2013-07-08 pagal DK 107 str. 2 d., panaikinti ieškovei skirtas drausmines nuobaudas – papeikimus, priteisti iš atsakovų vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, t.y. nuo 2013-07-09 iki 2013-08-19, 10 000 Lt neturinę žalą.
Nurodė, kad 2013-04-05 darbo sutarties pagrindu ji buvo priimta teisininke į UAB „MAXI logistic“ su 3 mėnesių išbandymo laikotarpiu, o 2013-05-14 darbo sutarties pagrindu ji buvo priimta teisininke į UAB „Psyops Media“ taip pat su 3 mėnesių išbandymo laikotarpiu.
Ieškovė 2013-07-03 pateikė atsakovų vadovui prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2013-07-05. Atsakovai 2013-07-03 ieškovei elektroniniu paštu palinkėjo gerų vestuvių ir poilsio, taip pažymėdami, kad susitarimas dėl laisvų dienų galioja. Siekdama tinkamai įgyvendinti savo darbo pareigas, pakartotinai telefonu 2013-07-05 kreipėsi į atsakovų direktorių L. J. ir informavo, kad visus darbus yra atlikusi, o nuo 2013-07-08 remdamasi ant prašymo dėl laisvų dienų suteikimo pasirašytu leidimu išeis laisvoms apmokamoms dienoms (vestuvių proga). Tačiau ieškovė elektroniniu paštu gavo be jokių parašų 2013-07-05 įsakymą dėl direktoriaus vizos atšaukimo. Pažymėjo, kad atšaukti laisvas dienas, kurios darbuotojui dėl svarbių priežasčių buvo suteiktos iš anksto, turėtų būti galima tik darbuotojo sutikimu arba atsiradus svarbioms priežastims, dėl kurių tokios laisvos dienos galėtų būti atšauktos, o ne vienašališkai paskutinę darbo dieną apie tai pranešant negaliojančiu dokumentu, todėl tokie atsakovų veiksmai laikytini neteisėtais ir turėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas darbdavio teisėmis. Dar neįvykus atleidimui 2013-07-05, kartu su negaliojančiu įsakymu dėl vizos atšaukimo elektroniniu paštu buvo gautas ir įsakymas dėl pareigų perdavimo, kuriame buvo nurodyta, kad iki 2013-07-09 įsakoma perduoti pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai žinojo, jog dėl svarbių priežasčių ieškovei nuo 2013-07-08 buvo suteiktos laisvos apmokamos dienos, tokius atsakovų veiksmus ieškovė laiko sąmoningu kerštavimu siekiant sukelti kuo daugiau nepatogumų ir įtampos silpnesnėje pozicijoje esančiam darbuotojui. Ieškovė 2013-07-08 remdamasi direktoriaus L. J. pasirašytu dokumentu dėl laisvų dienų suteikimo į darbą neatvyko. Tą pačią dieną ieškovė elektroniniu paštu gavo skanuotus pranešimus dėl pasiaiškinimų pateikimo, kuriuose buvo prašoma pateikti pasiaiškinimus dėl 2013-07-08 nebuvimo darbe. Atsižvelgdama į tai, ieškovė 2013-07-10 elektroniniu paštu ir registruotu laišku atsakovams išsiuntė pasiaiškinimą, kuriame pakartotinai nurodė, kad nuo 2013-07-08 iki 2013-07-19 jai yra suteiktos laisvos apmokamos dienos, ką patvirtino ir direktorius L. J. pasirašydamas „išleisti“ bei pridėjo tai patvirtinančius skanuotus dokumentus. Ieškovė 2013-07-11 elektroniniu paštu gavo pranešimus dėl atleidimo iš darbo, kuriuose buvo nurodyta, kad darbo sutartis su ja yra nutraukiama nuo 2013-07-11.
Ieškovė teigia, kad pagal DK 107 str. 2 d. paskutinės darbo dienos abejose įmonėse turėjo būti 2013-07-08, todėl atleidimas iš darbo 2013-07-11 data pagal DK 127 str. l d. įrašius į darbo laiko apskaitos žiniaraštį nuo 2013-07-08 iki 2013-07-11 neatvykimą į darbą ir už tai skiriant drausmines nuobaudas – papeikimus, turėtų būti pripažintas neteisėtu. Atsakovai su ieškove atsiskaitė tik 2013-08-19, tuo pažeisdami DK 141 str. 1 d., todėl ieškovei už kiekvieną uždelstą dieną turėtų būti priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis pradedant skaičiuoti nuo 2013-07-09 iki 2013-08-19. Ieškovė taip pat prašo priteisti patirtą neturtinę 10 000 Lt žalą ir savo reikalavimą ji grindžia sekančiais argumentais: ieškovė, nutraukdama darbo santykius prie kitų darbuotojų buvo įžeidinėjama necenzūriniais žodžiais, turėjo išklausyti vulgarius keiksmus, kuriuos direktorius L. J. dažnai vartodavo ir dėl ko prieš eidama į darbą arba darbo metu ieškovė visuomet turėjo gerti raminamuosius preparatus, padedančius įveikti nemigą, paūmėjusią migreną ir stresą. Atsakovai tyčia kėlė nepatogumus ieškovei darydami psichologinį spaudimą siunčiant daugelį nepagrįstų dokumentų ir reikalaudami pasiaiškinimų bei nemokėdami atlyginimo prieš svarbiausią ieškovei gyvenimo įvykį 2013-07-13 įvykusią santuoką. Atsakovai ieškovę apkaltino bylos vagyste ir netinkamu pareigų vykdymu, nors ieškovė darbo funkcijas vykdė tinkamai ir darbus atlikdavo gerai. Jokių pretenzijų dėl pavogtos bylos, vėlavimo ar nevykdomų darbo funkcijų ieškovė gavusi nebuvo, jos pareikštos siekiant melagingais teiginiais suklaidinti teismą ir sumenkinti bei įžeisti ieškovę. Dėl tokio atsakovų elgesio ieškovė dvasiškai išgyveno, pergyveno dėl neteisėto atleidimo, drausminių nuobaudų bei neišmokėto atlyginimo, kas apribojo ieškovės finansines galimybes prieš pat vestuves bei sugadinus šventę dėl sveikatos sutrikimų privertė kreiptis į gydytojus. Atsižvelgiant į tai ieškovė patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 Lt.
Atsakovai UAB „MAXI logistic“ (dabartinis pavadinimas UAB „Psyops Constructions“) ir UAB „Psyops Media“ (dabartinis pavadinimas UAB „Adlex statyba“) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2013-04-05 pasirašė neterminuotą darbo sutartį teisininkės pirmaeilėms pareigoms eiti su UAB „MAXI logistic“, o 2013-05-14 pasirašė neterminuotą darbo sutartį antraeilėms pareigoms eiti su UAB „Psyops Media“. Remiantis DK 105 str. 1 d. abipusiu šalių susitarimu buvo nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis.
Atsiliepimas
Atsakovai nesutinka su ieškovės teiginiu, kad ieškovės paskutinė darbo diena abejose įmonėse turėjo būti 2013-07-08 skaičiuojant 3 darbo dienas nuo pateikto prašymo gavimo dienos, kadangi ieškovė 2013-07-08 buvo pravaikštose, kurios tęsėsi iki 2013-07-11. Šią aplinkybę atsakovai grindžia ieškovės 2013-07-10 elektroniniu laišku bei jame pateiktu pasiaiškinimu, kuriame pati ieškove nepateikė jokių objektyvių pateisinamų priežasčių, kodėl pastaroji nebuvo darbe 2013-07-08. Atsakovai pažymi, kad ieškovė direktoriui pateikė prašymą dėl išėjimo iš darbo nurodydama 2013-07-05 datą, tačiau ieškovė negalėjo būti atleista iš darbo prašyme nurodyta data, todėl privalėjo būti darbe 2013-07-08, nes išleistais įsakymais atsakovai nesuteikė laisvų dienų ieškovei. Ieškovė elgėsi labai neatsakingai ir 2013-07-08 neatvykdama į darbą bei neturėdama tam pateisinimo, šiurkščiai pažeidė darbo drausmę. Atsakovai nesutinka su ieškovės argumentu dėl atsakovų negalėjimo suteikti ar atšaukti laisvą dieną, kadangi darbdavys turi diskrecijos teisę atsižvelgdamas į tarnybinį būtinumą suteikti ir atšaukti laisvas dienas įmones darbuotojams. Pasak atsakovų, vien pateikus prašymą laisvos dienos nėra privalomos suteikti, dėl to jos ieškovei suteiktos nebuvo. Ieškovė neprašė tikslinių nemokamų atostogų ar atostogų, o prašymuose prašė suteikti laisvas dienas, tačiau kokiomis priežastimis jai buvo būtinos tos laisvos dienos, nemotyvavo. Gavus 2013-07-01 prašymus buvo pradėta laisvų dienų suteikimo/nesuteikimo procedūra, kurią, 2013-07-04 paaiškėjus aplinkybei, kad ieškovė ketina išeiti iš darbo ir 2013-07-04 11:42 val. pateikė dėl to prašymą bendrovės direktoriui, atsakovai priėmė sprendimą nesuteikti laisvų dienų ieškovei ir tokiu būdu nutraukti suteikimo procedūrą įsakymais Nr. AP-18 ir AP 113. Ieškovei apie nesuteiktas laisvas dienas buvo tinkamai pranešta 2013-07-05. Todėl ieškovės išėjimo iš darbo atveju buvo pakankamas objektyvus pagrindas atšaukti vizą dėl įsakymo išleidimo „išleisti“ pagal ieškovės prašymus dėl laisvų dienų suteikimo, nesuteikti laisvas dienas ir pareikalauti iš ieškovės perduoti pareigas bei atsiskaityti materialiai su atsakovais. Pati ieškovė aiškiai nurodė 2013-07-05 elektroniniu paštu atsakyme direktoriui, kad jos darbo diena turėtų būti pirmadieni (2013-07-08), tačiau nurodė, kad nebus, tačiau objektyvių priežasčių nepateikė. Apie pasekmes dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties ieškovė buvo įspėta dar 2013-07-05. Kadangi ieškovė 2013-07-08 neatvyko į darbą ir atsakovai neturėjo jokių duomenų, dėl ko ieškovės nėra darbe, o ieškovė, kaip tai numatyta darbo vidaus tvarkos taisyklėse, net telefonu neinformavo direktoriaus ar personalo vadovės, kodėl nėra darbe, nebandė paaiškinti savo elgesio motyvų, ieškovei buvo žymimos pravaikštos ir buvo duotas nurodymas personalo vadovei (kaip tai numatyta DK 240 str. l d.) išsiųsti raštišką pranešimą, kuriuo buvo pareikalauta ieškovės pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe visą dieną. Atsakovai 2013-07-11 ryte gavo elektroniniu paštu ieškoves pasiaiškinimą, kuriame kartu su pasiaiškinimu taip pat buvo pateiktas prašymas ją atleisti iš UAB „Psyops Constructions“ ir UAB „ADLEX statyba“ užimamų teisininkės pareigų. Įvertinus atsakymo į pranešimus Nr. S-155 ir S-0483 turinį, ieškovei taip ir nepateisinus nebuvimo darbe visą dieną ir atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus drausmės pažeidimas buvo padarytas pirmą kartą, 2013-07-11 UAB „Psyops Consiructions“ įsakymu Nr. AP-20 ir UAB „ADLEX statyba“ įsakymu Nr. AP- 114 ieškovei buvo paskirta švelniausia drausminė nuobauda - papeikimas ir atsižvelgiant į ieškovės 2013-07-10 atsakyme išreikštą prašymą ją atleisti iš darbo, ieškovė buvo atleista iš darbo DK 127 str. l d. pagrindu. DK 240 str. drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pažeista, o atleidimas buvo įvykdytas pačios ieškovės prašymu DK 127 str. l d. pagrindu teisėtai ir pagrįstai. Atsakovai nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti jai vidutinį darbo užmokestį, nes ieškovei buvo sumokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis. Pažymi, kad ieškovė pirmą kartą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo kreipėsi su ieškiniu į teismą, pati pretenzijų atsakovams nereiškė, ilga laiką ieškovė nebuvo atsiskaičiusi su bendrove pagal visiškos materialines atsakomybės sutartį (2013-07-17), nebuvo perdavusi bylų, 2013-07-17 atvykusi į biurą atsisakė susipažinti su įsakymais, todėl, pasak atsakovų vidutinis darbo užmokestis ieškovei už laikotarpį nuo 2013-07-12 iki 2013-07-19 turėtų būti nepriteistinas, kadangi pati ieškovė iššaukė konfliktą, elgėsi neteisėtai, nesiekė taikaus ir geranoriško bendradarbiavimo. Atsakovai taip pat pažymi, kad darbo sutartys buvo pasirašomos skirtingomis datomis, ieškinyje pateikiami argumentai dėl išbandymo terminų datos ir atleidimo iš darbo datos nėra susiję, kadangi ieškovė pati parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo remiantis DK 127 str. l d. Ieškovei moralinis spaudimas nebuvo daromas, ji savo valia nutraukė darbo santykius su darbdaviu. Nutraukdama darbo sutartis ieškovė privalėjo perduoti visas turimas civilines bylas, dokumentaciją, informaciją darbdaviui, bet ji šios pareigos neatliko. Ieškovė ignoravo atsakovo 2013-07-05 įsakymą dėl pareigų perdavimo. Nutraukdama darbo sutartis grubiai pažeidė DK 127 str. 1 d. nuostatą, reikalaujančią įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą raštu ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Atsakydami į ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovai nurodo, kad ieškovė nesilaikė DK 35 str. 1 d. įtvirtintų principų. Atsakovų teigimu, ieškovė ignoravo darbdavio teisėtus reikalavimus, pažeidinėjo vidaus darbo tvarkos taisykles, šmeižia darbdavį kaltindama jį naudojus prieš ją įžeidinėjimus necenzūriniais žodžiais, vulgarius veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino ieškovės E. D. atleidimus iš darbo UAB „Psyops Constructions“ (UAB „MAXI logistic“) ir UAB „Adlex statyba“ (UAB „Psyops Media“) nuo 2013 m. liepos 11 d. pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtais. Konstatavo, kad 2013-04-05 darbo sutartis Nr. 22, sudaryta tarp E. D. ir UAB „Psyops Constructions“ (UAB „MAXI logistic“) yra nutraukta nuo 2013 m. liepos 5 d. Darbo kodekso 107 str. 2 d. numatytu pagrindu. Pripažino, kad 2013-05-14 darbo sutartis Nr. 288, sudaryta tarp E. D. ir UAB „Adlex statyba“ (UAB „Psyops Media“) yra nutraukta nuo 2013 m. liepos 5 d. Darbo kodekso 107 str. 2 d. numatytu pagrindu. Panaikino UAB „Psyops Constructions“ (UAB „MAXI logistic“) direktoriaus L. J. 2013 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. AP-20 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ ieškovei E. D. (P.) paskirtą drausminę nuobaudą - papeikimą. Panaikino UAB „Adlex statyba“ (UAB „Psyops Media“) direktoriaus L. J. 2013 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. AP-115 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ ieškovei E. D. (P.) paskirtą drausminę nuobaudą - papeikimą. Priteisė ieškovei E. D. iš atsakovo UAB „Psyops Constructions“ 2 190,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką (nuo 2013-07-08 iki 2013-08-19). Priteisė ieškovei E. D. iš atsakovo UAB „Adlex statyba“ 162,90 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką (nuo 2013-07-08 iki 2013-08-19). Kitus ieškovės E. D. reikalavimus atmetė. Priteisė iš atsakovo UAB „Adlex statyba“ Lietuvos valstybei 216 Lt žyminio mokesčio, o taip pat iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis Lietuvos valstybei 32,48 Lt pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.
Teismas nustatė, kad ieškovė E. D. ir UAB „MAXI logistic“ (pavadinimas nuo 2013-10-14 - UAB „Psyops Constructions) 2013-04-05 sudarė darbo sutartį Nr. 22, pagal kurią ieškovė nuo 2013-04-08 priimta teisininke. Darbo sutartyje numatyta, kad ieškovė dirba 8 valandas per dieną, nustatomas 3 mėn. išbandymo laikotarpis. Taip pat nustatė, kad ieškovė E. D. ir UAB „Psyops Media“ (nuo 2013-10-14 – pavadinimas – UAB „Adlex statyba“) 2013-05-14 sudarė darbo sutartį Nr. 288, pagal kurią ieškovė nuo 2013-05-15 priimta dirbti teisininke. Darbo sutartyje numatyta, kad ieškovė E. D. dirba 1 valandą per dieną, nustatomas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis.
UAB „Adlex statyba“ direktoriaus L. J. 2013 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. AP-115 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ vadovaujantis DK 237 str. 1 d. 2 p. ieškovei - teisininkei E. P. buvo paskirta drausminė nuobaudą - papeikimas, už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą t.y. pravaikštas nuo 2013-07-08 iki 2013-07-11 imtinai. UAB „Psyops Constructions“ direktoriaus L. J. 2013 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. AP-20 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ vadovaujantis DK 237 str. 1 d. 2 p. ieškovei buvo paskirta analogiška drausminė nuobaudą - papeikimas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – pravaikštas nuo 2013-07-08 iki 2013-07-11 imtinai. Atsakovai 2013-07-11 įsakymais nutraukė darbo sutartis su ieškove 2013-07-11 DK 127 str. 1 d. numatytu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti jos atleidimus iš UAB „MAXI logistic“ ir UAB „Psyops Media“ 2013-07-11 pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtais, pripažinti, kad ji atleista nuo 2013-07-08 pagal DK 107 str. 2 d., t.y. darbuotojo prašymu nesibaigus išbandymo terminui, nustačius, kad ieškovė darbo sutartį ketino nutraukti DK 107 str. 2 d. numatytu pagrindu, t.y. išbandymo termino metu nusprendusi, kad jai netinka darbas pas atsakovus, ir todėl prašymuose nurodė trijų dienų terminą. Nurodė, kad į bylą pateiktuose ieškovės 2013 m. liepos 3 d. prašymuose atsakovams yra išreikšta darbuotojos valia nutraukti darbo sutartį konkrečią datą – t.y. 2013 m. liepos 5 d. Todėl darbdavys nutraukdamas darbo sutartį tik 2013 m. liepos 11 d. nepaisė darbuotojos išreikštos valios ir darbo sutartį nutraukė netesėtai. Nors nagrinėjamu atveju ieškovės prašymuose nėra nurodyta jokių darbo sutarties nutraukimo priežasčių, tačiau darbdaviai nepateikė įrodymų, kad aiškinosi dėl kokių priežasčių ieškovė ketina nutraukti darbo sutartis ir kokią reikšmę turi jos prašymuose nurodyta darbo sutarties nutraukimo data. Darbdavio nuomonė, kad darbuotoja norėjo nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 1 d. numatytu pagrindu, nepagrįsta. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbdavys neįrodė, kad ieškovės prašymuose nutraukti darbo sutartį išreikšta valia atitinka darbuotojos valią nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 1 d. numatytu pagrindu ir dėl to darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.
Pasisakydamas dėl neteisėto atleidimo iš darbo pasekmių, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad darbdaviai turėjo įforminti darbo sutarties nutraukimus pagal DK 107 str. 2 d. jos prašyme nurodytą dieną, t.y. 2013 m. liepos 5 d. To nepadarę, darbdaviai elgėsi nesąžiningai, ir piktnaudžiavo savo teisėmis. Atsižvelgdamas į tai teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą bei datą į 2013 m. liepos 5 d.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai 2013-07-01 suteikė ieškovei laisvas dienas (2013 m. liepos 8-19 dienomis, o atšaukti ieškovei suteiktas laisvas dienas nebuvo protingos būtinybės, atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių šios laisvos dienos buvo suteiktos (t.y. dėl pasirengimo sudaryti santuoką). Taip pat teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad nutraukti darbo sutartį ieškovės nurodytą dieną nebuvo galima dėl to, kad iki to laiko nebuvo įmanoma perimti ieškovės darbo pareigų. Teismas iš ieškovės ir atsakovų personalo vadovės liudytojos A. A. paaiškinimų nustatė, kad ieškovė darbus pagal vadovo nurodymus buvo parengusi perduoti 2013 m. liepos 5 d. Darbdaviai UAB „Adlex statyba“ ir UAB „Psyops Constructions“ nepateikė įrodymų, kad ieškovė neperdavė kokios nors jos žinioje esančios medžiagos ar neatsiskaitė už materialines vertybes. Nepagrįstais teismas laikė ir atsakovų argumentus, kad dėl ieškovės atleidimo anksčiau, nei nustato įstatymas, sustojo įmonių juridinio skyriaus darbas ir kad darbdaviai nebuvo tam pasirengę, nes darbdaviai jau iš anksto žinojo, kad ieškovė nuo 2013 m. liepos 8 d. nedirbs dėl suteiktų laisvų dienų.
Pirmosios instancijos teismas ieškovei skirtas nuobaudas panaikino kaip nepagrįstas, nes patys darbdaviai neįformindami darbo sutarties nutraukimo 2013 m. liepos 5 d. piktnaudžiavo savo teisėmis. Teismas konstatavo, kad atsakovė neturėjo pareigos atvykti į darbą 2013 m. liepos 8 d.
Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti teismas nurodė, kad ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis pagal darbdavių pateiktus duomenis yra: UAB „Adlex statyba“– 5,43 Lt (skaičiuojama iš 2013 m. gegužės ir birželio mėnesio), UAB „Psyops Constructions“– 73,01 Lt (skaičiuojama iš 2013 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesių). Laikotarpiu, kurį buvo uždelsta atsiskaityti su darbuotoja, t.y. nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo 30 darbo dienų. Dėl to ieškovei E. D. priteisė iš atsakovo UAB „Adlex statyba“ 162,90 Lt (30 d.d. x 5,43 Lt 1 dienos VDU) ir iš atsakovo UAB „Psyops Constructions“ 2 190,30 Lt (30 d.d. x 73,01 Lt 1 dienos VDU).
Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovei pakankama satisfakcija yra jos teisių pripažinimas ir turtinių reikalavimų tenkinimas.
Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, ieškinį patenkinęs pirmosios instancijos teismas iš atsakovų priteisė bylinėjimosi išlaidos valstybei, nuo kurių ieškovė yra atleista, t.y. žyminį mokestį ir pašto išlaidas už procesinių dokumentų įteikimą.
Šalies argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-13 sprendimą ir priimti naują - ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovės pateiktuose 2013-07-03 prašymuose atleisti ją iš darbo nenurodyta konkretaus pagrindo, nors ieškovė užėmė teisininkės pareigas ir žinojo ar turėjo žinoti būtinus prašymui atleisti iš darbo reikalavimus, nustatytus Darbo kodekse, todėl negalima daryti vienareikšmės išvados, kad ji turėjo būti atleista vadovaujantis DK 107 str. 2 d. Be to, ieškovė pasirašydama darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad nesutinka tik su atleidimo data, tuo tarpu dėl atleidimo pagrindo (DK 127 str. 1 d), nurodyto darbo sutartyse ieškovė jokių pretenzijų darbdaviams nereiškė. Apeliantai pažymi, kad teismas nepagrįstai ieškovės neatvykimą į darbą paskutinę darbo dieną, t.y. 2013-07-08, laikė neesminiu pažeidimu. Pažymi, kad ieškovei 2013-07-03 prašymuose nenurodžius darbo sutarties nutraukimo pagrindo, darbdaviai preziumavo, kad ieškovė darbo sutartis nori nutraukti DK 127 str. 1 d pagrindu. Aplinkybė, kad darbdaviai nesiaiškino neva tikrosios ieškovės valios nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovė buvo atleista neteisėtai. Ieškovei laisvos apmokamos darbo dienos laikotarpiu nuo 2013-07-08 iki 2013-07-19 buvo svarstomos suteikti dar nežinant apie aplinkybę, kad ieškovė ketina nutraukti darbo sutartis, todėl darbdaviai sužinoję šią aplinkybę priėmė įsakymą atšaukti „vizą“ ir nesuteikti laisvą dienų. Aplinkybė, kad ieškovė ketina nutraukti darbo sutartis buvo pakankamai objektyvus pagrindas atšaukti vizą dėl įsakymo išleidimo pagal ieškovės prašymus dėl laisvų dienų suteikimo. Pati ieškovė aiškiai nurodė 2013-07-05 el. paštu atsakyme direktoriui, kad jos darbo diena turėtų būti pirmadienį (2013-07-08), tačiau nurodė, kad nebus jame. Pažymėjo, kad ginčo atveju darbuotoja, turėdama aukštąjį universitetinį teisininkės išsilavinimą, dirbo pas darbdavius teisininke ir jos tiesioginė pareiga buvo teikti teisinę pagalbą įvairiais įmonių veiklos klausimais, tarp kurių buvo ir teisiniai ginčai su darbuotojais, t.y. ieškovė kaip profesionali teisininkė žinojo, kokie reikalavimai pagal DK taikomi prašymui atleisti iš darbo, taip pat ir tai, kokias teisines pasekmes sukels jos nebuvimas darbe 2013-07-08. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atšaukti ieškovei suteiktas laisvas dienas darbdaviams nebuvo būtinybės, o tokiais veiksmais darbdaviai piktnaudžiavo savo teisėmis, elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovei informavus darbdavius apie ketinimą nutraukti darbo sutartis, iš esmės pasikeitė situacija, kadangi darbdaviai neturėjo realaus laiko susirasti kitą darbuotoją, supažindinti jį su darbo pareigomis, perduoti būtiną informaciją apie bylas ir pan. Kadangi apeliantai atšaukė ieškovei laisvas darbo dienas dėl naujai paaiškėjusiu aplinkybių, t.y. ieškovės išreikšto ketinimo nutraukti darbo sutarti, apeliantų nuomone, drausminės nuobaudos – papeikimai, ieškovei paskirtos pagrįstai ir teisėtai. Ieškovė, neatvykdama į darbą paskutinę savo darbo dieną, nevykdė savo darbo pareigų ir pažeidė darbdavio teises, ko pirmosios instancijos teismas nevertino. Pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, kadangi apeliantai su ieškove visiškai atsiskaitė 2013-08-19. Nurodo, kad apeliantai ieškovės atleidimo dieną jai sumokėjo didžiąją dalį atlyginimo, o atsiskaityti uždelsta, kadangi apeliantai ieškovės atleidimo dieną neturėjo lėšų banko sąskaitose, t.y. nebuvo apeliantų tikslo piktybiškai nemokėti ieškovei, todėl prašo sumažinti ieškovei priteistą vidutinį darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą ieškovė E. D. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad ieškovė 2013 m. liepos 10 d. pasiaiškinime nurodė, kad darbo sutartį ji prašo nutraukti nepasibaigus išbandymo laikotarpiui, tai patvirtina ir elektroniniai susirašinėjimai, todėl atsakovų teiginiai dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir darbuotojos valios turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Darbdavys negali įtakoti darbuotojo valios dėl darbo sutarties nutraukimo. Šiuo atveju darbdavys žinodamas, kad ieškovė prašymą dėl atleidimo iš darbo formą užpildė nepasibaigus išbandymo terminui, atleidimą iš darbo įformino pagal DK 127 str.l d., o ne pagal LR DK 107 str. 2 d. ir Ieškovę iš darbo atleido tik 2013-07-11, t.y. pažeidus Lietuvos Respublikos Darbo kodekse nustatytus terminus. Atsakovų teiginiai, kad ieškovė turėdama aukštąjį universitetinį teisės išsilavinimą žinojo, kokie reikalavimai pagal DK taikomi prašymui atleisti iš darbo, yra neteisingi, kadangi prieš įsidarbinant atsakovams buvo pateiktas profesinio, o ne universitetinio bakalauro diplomas. Be to, pagal įmonėje nusistovėjusią praktiką prašymas dėl atleidimo iš darbo turėjo standartinę formą, kurią pildydavo visi darbuotojai, todėl ir ieškovė būtent pagal šią formą užpildė savo prašymą. Atsakovų teiginiai, jog ieškovei laisvos apmokamos darbo dienos buvo svarstomos suteikti dar nežinant apie aplinkybę, kad ieškovė ketina nutraukti darbo sutartis, yra klaidinantys teismą. Atsakovai laisvas apmokamas dienas ieškovei jau buvo suteikę, ką patvirtina ir byloje esanti medžiaga, iš kurios matyti atsakovų direktoriaus žyma „išleisti” su jo parašu. Atsakovai vertina, jog atšaukti vizą dėl laisvų dienų suteikimo buvo pakankamas objektyvus pagrindas remiantis vien ta aplinkybe, kad ieškovė ketina nutraukti darbo sutartis, tačiau tai, anot eiškovės, yra sąmoningas kerštavimas jai. Pažymi, kad atsakovai su ieškove atsiskaitė tik 2013-08-19, ką patvirtina ir byloje esantys banko išrašai, todėl apeliantų teiginiai dėl didžiosios dalies atlyginimo sumokėjimo yra klaidinantys teismą ir neatitinkantys tikrovės.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovai po sprendimo priėmimo kreipėsi į teismą su prašymu priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad atsakovai šioje byloje prašė iš ieškovės priteisti 2 450 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių prašymas ir patvirtinantis dokumentas buvo pateikti kartu su atsakovų 2013-10-31 atsiliepimu į patikslinta ieškinį t.y. prie atsiliepimo buvo pridėtas kasos išlaidų orderis Nr. 20131010, pavirtinantis, jog atsakovai sumokėjo 2 450 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų atstovo teigimu, kadangi šioje civilinėje byloje ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, todėl teismas vadovaudamasis CPK 93 str. 2 d. turėjo proporcingai atmestų ieškinio reikalavimu daliai priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovų atžvilgiu, tačiau teismas sprendime neišsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi atmetė atsakovų prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-13 sprendime yra išsprendęs bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, todėl nėra CPK 227 str. numatyto pagrindo priimti papildomą sprendimą .
Atsakovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-17 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - atsakovui UAB „Psyops Constructions“ iš ieškovės E. D. priteisti 490 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų. Taip pat sumažinti priteistą iš atsakovų žyminio mokesčio dydį - sumažinti nuo 432 Lt iki 345,60 Lt, taip pat 32,48 Lt dydžio sumą už procesinių dokumentų įteikimą sumažinti iki 25,98 Lt.
Nurodo, kad atsakovai šioje byloje prašė priteisti 2 450 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtina kasos išlaidų orderis Nr. 20131010. Patenkintų ieškinio reikalavimo dalį sudaro 80 proc., todėl iš ieškovės priteistina 490 Lt (2 450 Lt x 20 proc.) bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Kadangi ieškovė nuo žyminio mokesčio yra atleista, todėl proporcingai patenkintai reikalavimų daliai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 172,80 Lt (216 - 216 x 20 proc.) žyminio mokesčio valstybei. Taip pat iš šalių proporcingai priteistinos valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kurios nagrinėjant bylą sudarė 32,48 Lt, priteisiant iš ieškovės 6,50 Lt, iš atsakovų lygiomis dalimis po 12,99 Lt (32,48 - 32,48 x 20 proc.) valstybei.
Atsiliepimais į atskirąjį skundą ieškovė E. D. prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-13 sprendimu išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą, todėl pagrindo priimti papildomą sprendimą remiantis CPK 277 str. nėra. Antra, Atsakovams advokatas ar jo padėjėjas byloje neatstovavo, posėdžiuose dalyvavo ir procesinius dokumentus rengė pats atsakovų direktorius L. J., ką patvirtina ir byloje esanti medžiaga, todėl prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias direktorius L. J. įrašė į sau priklausančio juridinio asmens kasos išlaidų orderį turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis ir atskirasis skundai atmetami
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ir atskirojo skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 str., nenustatė.
Dėl atskirojo skundo
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovų prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Pagal CPK 277 str. 1 d. 3 p. teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Priešingai, nei nurodo atsakovai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimu buvo išspręstas. Bylinėjimosi išlaidų išsprendimo teisėtumas (neteisėtumas) galėjo būti atsakovų apeliacinio skundo dalyku, todėl kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo nebuvo procesinio pagrindo. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių papildomo sprendimo priėmimą, padarė teisingas išvadas, kad nėra pagrindo priimti papildomą sprendimą.
Paliekant galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bylinėjimosi išlaidų teisėtumo kolegija pasisakys nagrinėjant atsakovų apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo
Šioje byloje kilo ginčas dėl Darbo kodekso 107 str., reglamentuojančių išbandymą sudarant darbo sutartį, kai darbuotojas išbandymo laikotarpiu nutraukia darbo sutartį, taikymo ir aiškinimo bei kitų su atleidimu iš darbo susijusių klausimų.
Išbandymas yra tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad galimos dvi išbandymo rūšys: darbdavio ar darbuotojo iniciatyva. Darbo sutartis sudaroma šalių valia (DK 93 straipsnis). Tik sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Paprastai darbo sutartyje nenurodoma, kurios darbo sutarties šalies iniciatyva yra nustatytas išbandymo terminas. Tik nurodomas išbandymo terminas, bet ne tai, kieno iniciatyva ir kurios šalies naudai išbandymo terminas nustatytas. Dėl to, jeigu darbo sutartyje lieka neaptarta, kurios šalies iniciatyva išbandymas nustatytas, pripažintina, kad šalys sulygo dėl abiejų išbandymo rūšių. Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai, todėl laikoma, kad darbo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Darbo sutarties sąlyga dėl išbandymo yra tik viena iš darbo sutarties papildomųjų sąlygų (DK 95 straipsnio 4 dalis). Nuo šios sąlygos priklauso ne darbo sutarties galiojimas, bet tik paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, t. y. jei išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, tai darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti šiam išeitinės kompensacijos (DK 107 straipsnio 1 dalis). Jeigu išbandymas nustatytas darbuotojo iniciatyva, tai darbuotojas per išbandymo terminą turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas (DK 107 straipsnio 2 dalis). Tai yra savarankiški darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Tokiu atveju, kai darbo sutartyje nenurodyta, kieno iniciatyva nustatytas išbandymo terminas, darbo sutartis gali būti nutraukiama tiek darbdavio, tiek darbuotojo iniciatyva (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010).
Bylos medžiaga neginčitinai nustatyta, kad ieškovė ir UAB „MAXI logistic“ (dabartinis pavadinimas - UAB „Psyops Constructions) 2013-04-05 sudarė darbo sutartį Nr. 22, pagal kurią ieškovė nuo 2013-04-08 priimta teisininke, darbo sutartyje numatyta, kad ieškovė dirba 8 valandas per dieną, nustatomas 3 mėn. išbandymo laikotarpis. Taip pat ieškovė ir UAB „Psyops Media“ (nuo 2013-10-14 – pavadinimas – UAB „Adlex statyba“) 2013-05-14 sudarė darbo sutartį Nr. 288, pagal kurią ieškovė nuo 2013-05-15 priimta dirbti teisininke, darbo sutartyje numatyta, kad ieškovė dirba 1 valandą per dieną, taip pat nustatomas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis.
Byloje taip pat neginčitinai nustatyta, kad ieškovė išbandymo laikotarpio metu 2013-07-03 pateikė atsakovų vadovui prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2013-07-05, t.y. 3 mėnesių išbandymo laikotarpio paskutinę dieną pagal pagrindinę darbo sutartį su UAB „MAXI logistic“ (dabartinis pavadinimas - UAB „Psyops Constructions). Ieškovė 2013-07-05 telefonu kreipėsi į atsakovų direktorių L. J. ir informavo, kad visus darbus yra atlikusi.
Ieškovė teigia, kad ji darbo sutartį ketino nutraukti DK 107 str. 2 d. numatytu pagrindu, nes išbandymo termino metu nusprendusi, kad jai netinka darbas pas atsakovus, ir todėl prašymuose nurodė trijų dienų terminą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokią informaciją apie darbo sutarties nutraukimo priežastis ieškovė darbdaviui buvo pateikusi dar iki darbdaviui priimant sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo (tai matyti iš ieškovės 2013 m. liepos 10 d. paaiškinimo, kuriame nurodoma, kad darbo sutartį ji prašo nutraukti dėl nepasibaigusio išbandymo laikotarpio, b.l. 19, taip pat tai matyti iš elektroninio susirašinėjimo tarp ieškovės ir L. J. laikotarpiu nuo 2013-07-03 iki 2013-07-05, b.l. 127). Nurodytos aplinkybės duoda pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovė ketino nutraukti sutartį DK 107 str. 2 d. pagrindu. Pagal DK 107 str. 2 dalį, per išbandymo terminą darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Ta aplinkybė, kad ieškovė prašyme dėl sutartis nutraukimo nenurodė teisinio pagrindo, neturi teisinės reikšmės, nes kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, už teisingą darbo sutarties nutraukimo įforminimą atsakingas darbdavys.
Esant nustatytai aplinkybei, kai ieškovė įspėjo darbdavį nepasibaigus išbandymo laikotarpiui, pareiškė norą išeiti iš darbo paskutinę išbandymo termino dieną (penktadienį) , atsakovai turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo taikyti supaprastintą darbo sutarties nutraukimo procedūrą – atleisti ieškovę paskutinę išbandymo termino dieną t.y. 2013-07-05 (penktadienį) DK 107 str. 2 d. pagrindu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant tokiai aplinkybei, kai ieškovė pareiškė norą išeiti iš darbo paskutinę išbandymo termino dieną (penktadienį), neturi esminės teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad ieškovė įspėjo atsakovus prieš 2 darbo dienas, o ne prieš 3 darbo dienas, kai nustato DK 107 str. 2d, nes byloje nustatyta, kad ieškovė dar 2013-07-01 pateikė prašymą dėl laisvų dienų santuokos sudarymo proga nuo 2013-07-08 (kurį būtų paskutinę darbo diena pagal 107 str. 2d., kai įspėjimo terminas 3 darbo dienas) iki 2013-07-19 ir gavo atsakovų vadovo leidimą. Esant susiklosčiusiai situacijai, atsakovų vadovo veiksmai, atšaukiant savo sutikimą dėl laisvų dienų, skiriant ieškovei drausminę nuobaudą už pravaikštas ir pratęsiant ieškovės atleidimą iki 2013-07-11 buvo neadekvatus faktinei situacijai ir nesąžiningi ieškovės atžvilgiu.
Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad darbdavys neįrodė, kad ieškovės prašymuose nutraukti darbo sutartį išreikšta valia atitinka darbuotojos valią nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 1 d. numatytu pagrindu. Dėl to darbo sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu.
Apeliantai teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atšaukti ieškovei suteiktas laisvas dienas darbdaviams nebuvo būtinybės, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovei informavus darbdavius apie ketinimą nutraukti darbo sutartis, iš esmės pasikeitė situacija, kadangi darbdaviai neturėjo realaus laiko susirasti kitą darbuotoją, supažindinti jį su darbo pareigomis, perduoti būtiną informaciją apie bylas ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, kad ieškovė 2013-07-05 telefonu kreipėsi į atsakovų direktorių L. J. (tą dieną jis sirgo) ir informavo, kad visus darbus yra atlikusi, visas bylas perdavė personalo vadovei, duomenų, kad ieškovė turėjo neužbaigtų bylų ar neperdavė materialinių vertybių byloje nėra. Taigi, naujo darbuotojo paieškai atsakovui ieškovė kliūčių nesudarė.
Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apeliantų teiginį, kad ieškovės atleidimo dieną jai sumokėjo didžiąją dalį atlyginimo, o atsiskaityti uždelsta, kadangi apeliantai ieškovės atleidimo dieną neturėjo lėšų banko sąskaitose, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą sumažinti ieškovei priteistą vidutinį darbo užmokestį. Kiti apeliacinio skundo teiginiai dėl ginčo esmės neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Taigi, atmesti ieškovės ieškinį teismas neturėjo pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Minėta, kad apeliantai atskiruoju skundu taip pat prašo priteisti 490 Lt atstovavimo išlaidų, nurodė, kad iš viso turėjo 2450 Lt išlaidų, kurių dydį patvirtina kasos išlaidų orderis Nr. 20131010 . Kadangi patenkintų ieškinio reikalavimų dalį sudaro 80 proc., tai atsakovams turėjo būti priteista proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t.y. 20 proc.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atmetus ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip vieną iš savarankiškų gynybos būdų, atsakovas turi pagrindą prašyti bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovės, kaip ir numato CPK 93 str. 2d. Tačiau tokiam prašymui patenkinti atsakovai turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius atstovavimo išlaidų buvimo faktą (CPK 98 str.). Pažymėtina, kad apeliantų nurodyto kasos išlaidų orderio Nr. 20131010 byloje nėra. Byloje yra atsakovo UAB „MAXI logistic“ direktoriaus L. J. pasirašyta 2013-10-10 sąskaita- faktūra Nr. 0164 dėl teisinių paslaugų 2 325 Lt sumai, iš kurios matyti, kad paslaugų pardavėjas Všį „Karių teisių gynimo centras“ (manytina, kad sąskaita- faktūra turėjo būti išrašyta būtent paslaugų pardavėjo) ir paslaugų specifikacija Nr. 0164 (1t., b. l.l. 96-97), tačiau šie dokumentai nepatvirtino fakto, kad atsakovai turėjo 2450 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes įmonės išlaidų būvimą patvirtina pinigų kasos išlaidų orderiai arba bankinių sąskaitų išrašai. Taigi, priteisti atsakovams 490 Lt atstovavimo išlaidų teismas neturėjo pagrindo, nes atsakovai nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, todėl teismas turėjo atsakovų prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti ir apie tai nurodyti sprendimo rezoliucinėje dalyje.
Apeliantai taip pat atskiruoju skundu prašo priteistą valstybei iš atsakovų 432 Lt žyminį mokestį sumažinti iki 345, 60 Lt, taip pat priteistą 32, 48 Lt pašto išlaidų sumą sumažinti iki 25, 98 Lt. Iš apeliantų teiginių galima suprasti, kad teismo priteistas išlaidas valstybei jie prašo sumažinti proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t.y. 20proc.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovės reikalavimas dėl vidutinį darbo užmokesčio priteisimo patenkintas pilnai, o žyminis mokestis valstybei priteistas nuo teismo priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos CPK 80 str. pagrindu, todėl ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimas šio konkrečiu atveju neturi reikšmės.
Taip pat nėra pagrindo sumažinti priteistą iš atsakovų 32, 48 Lt pašto išlaidų sumą, nes pašto išlaidų dydį neįtakoja vieno iš ieškovės reikalavimo atmetimas, be to, šios bylos esmė – darbo ginčas, kuris buvo išspręstas ieškovės naudai.
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), todėl paliekamas galioti, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kad atsakovų prašymas dėl 490 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-13 nutartimi apeliantams atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą, todėl atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovų turi būti priteista po 162 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 84, 93 str. str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad atsakovų prašymą dėl 490 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų UAB „Psyops Constructions“ ir UAB „Adlex statyba“ po 162 Lt žyminio mokesčio iš kiekvieno valstybės naudai.