Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-11 · Administracinė byla Nr. I-6830-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-11
Bylos Nr.
I-6830-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01666-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
Vytauto V
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6830-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01666-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 11 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vytauto V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vytautas V. V. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018-03-14 iki 2018-08-08 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 20 būrio 11 kameroje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jis buvo laikomas ankštoje 23,19 kv. m ploto kameroje, kurioje gyveno 6 nuteistieji, dėl ko jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Kameros plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kameroje ant langų iš vidaus ir iš išorės įrengtos grotos, orlaidės atsidaro tik 5-7 cm, oro vėdinimo sistema neįrengta, todėl patalpoje nuolat trūko oro. Kameros lubos ir sienos ištrupėjusios, grindyse tarpai, per kuriuos į kamerą patenka vabzdžiai, graužikai. Patalpoje trūko apšvietimo, dėl ko pablogėjo regėjimas. Sanitarinio mazgo lentynėlę pasigamino patys, praustuvės paviršius susidėvėjęs, unitazas nepritaikytas hemorojumi sergančiam asmeniui. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinį stresą, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 43) nurodė, kad atsiliepime duomenys apie miegamųjų vietų skaičių neatitinka tikrovės, kadangi gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos. Pažymėjo, kad kamera yra avarinės būklės, nuo lubų byra tinkas, iškvietimo mygtukai neįrengti.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-11, 66-57) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas į 20 būrio 11 kamerų tipo patalpą buvo paskirtas laikotarpiu nuo 2018-03-14 iki 2018-08-08. Pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Kameros Nr. 11 sanitariniame mazge yra įrengta lentynėlė daiktams susidėti, veidrodis bei unitazas. Patalpų atitikties higienos normoms periodiniai patikrinimai atliekami kas dvejus metus. Patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktu, iš lauko ir iš vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo į bylą pateiktos nuotraukos buvo padarytos neleistinu būdu, todėl jos negali būti pripažintos įrodymais. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 20 būrio 11 kameroje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje kameroje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-03-14 iki 2018-08-08 buvo paskirtas į 20 būrio 11 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 23,19 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 4,63 kv. m (23,19/5) ploto (b. l. 12).

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 11 buvo įrengtos 6 miegamosios, kurios nuolat buvo užimtos. Pareiškėjas rėmėsi kameros schema ir nuotraukomis (b. l. 4, 47-53). Tačiau teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo, pažymi, kad net ir tuo atveju, jei ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomi 6 nuteistieji, minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebūtų pažeista, kadangi vienam asmeniui patalpoje tektų 3,86 kv. m (23,19/6) ploto. Nurodytų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 11 buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte numatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktą, kamerų tipo patalpose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Taigi, apsauginių grotų įrengimas iš vidinės kameros lango pusės neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo tinkamo vėdinimo, nes langas tinkamai neatsidarė, tačiau iš 2018-03-12 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto (b. l. 16-17) matyti, kad orlaidės įrengimas kameroje Nr. 11 atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto (patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų) reikalavimus. Minėtais duomenimis nustatyta, kad patalpoje apgyvendintiems asmenims yra sudaryta galimybė vėdinti patalpą per orlaides, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo kameros vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš 2018-03-12 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto (b. l. 16-17) matyti, kad kameros Nr. 11 apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų apie kameros sanitarinio mazgo nešvarą teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenimis nustatyta, kad valymo priemones nuteistiesiems išduoda būrio viršininkas (b. l. 13-15). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 10.4 punktu, sanitarinio mazgo tualetas gali būti tupimas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjo netenkino kameros sanitarinio mazgo įrengimas, jis galėjo prašymu kreiptis į atsakovo atstovą dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, tačiau tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kameros nuotraukų matyti, kad sanitariniame mazge įrengta sieninė lentyna tualeto reikmėms laikyti, kas atitinka Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 10.6 punktą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų plitimo gyvenamojoje patalpoje. Tuo tarpu atsakovo atstovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai atliekamas kenkėjų naikinimas ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 18-21), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, dėl netinkamos kameros būklės: lubos sutrūkinėjusios, sienos aptrupėjusios, praustuvė aprūdijusi, paviršiai nusidėvėję ir pan. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, būklę, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namus reguliariai tikrina Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ir šių patikrinimų metų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl kameros būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė stresu pažeminimu, sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 22, 23). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Vytauto V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis