Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, kalinant jį Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. d. iki 2017 m. gruodžio mėn., neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančias teisės normas.

Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu 2012 m. spalio mėn. d. iki 2017 m. gruodžio mėn. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios.

Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 26 d. (b. l. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 25 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2015 m. balandžio 25 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 21–23), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2015 m. balandžio 29 d buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos, šios patalpos gyvenamasis plotas 16,2 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 16,32 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 4,1 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 30 d, pareiškėjas gyveno 2 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 69,10 kv. m, joje įrengta 22 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,1 kv. m.

Nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas gyveno 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 69,10 kv. m, joje įrengta 22 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,1 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu įvairiuose būriuose (patalpose) buvo nuo 8 iki 18 miegamųjų vietų, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kiek asmenų gyveno, nepateikė jokių šią aplinkybę galinčių objektyviai pagrįsti įrodymų. Gavęs atsiliepimą į skundą, atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose gyveno vertinamuoju laikotarpiu, ginčo patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais pareiškėjas gyveno minėtose patalpose, pareiškėjas neginčijo. Atsižvelgiant į tai, byloje vadovaujamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių vertinamuoju laikotarpiu.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui visą ginčui aktualų laikotarpį buvo užtikrinta reglamentuota 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl sąlygų atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti nenustatyta.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su techniškai netvarkingomis gyvenamųjų patalpų sienomis ir lubomis, pelėsiu gyvenamosiose patalpose, netinkama ventiliacija, oro temperatūra, didele drėgme, ir nepakankamu apšvietimu.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau ir – Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau ir – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės tokia pati teisės norma įtvirtinta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad patalpos buvo vėdinamos per langus, jis tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo dirbtinės vėdinimo sistemos.

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą reikalavimo visose patalpose įrengti mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą nėra nustatyta, pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad ginčo patalpose buvo vėdinamos per langus, todėl jo pretenzijos dėl dirbtinės ventiliacijos sistemos patalpose nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 14,16, 17 ir 39 punktuose.

Į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas pateikė teismui pareiškėjo 2016 m. vasario 12 d. skundą dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriaus 5 kameroje, pagal pareiškėjo ir kitų nuteistųjų skundus atliktą patikrinimą šioje kameroje bei kitose Pravieniškių PN-AK patalpose (b. l. 103–123). Teismo nuomone, šie įrodymai nėra reikšmingi bylai, nes nagrinėjamoje byloje vertintinos pareiškėjo kalinimo sąlygos ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo patalpose, be to, minėtame patikrinimo akte pagal kitų nuteistųjų skundus tikrintos ne ginčui aktualios bendrabučio tipo patalpos.

Byloje esančioje pažymose (b. l. 22–23, 129–130) nurodyta, jog Pataisos namuose avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaigoje užtikrinama reglamentuota bendra dirbtinė apšvieta, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Įstaiga neturi licencijos verstis oro drėgmės, oro judėjimo greičio, apšvietimo bei temperatūros nustatymo veikla, neturi sertifikuotų priemonių tokiai veiklai vykdyti. Jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes, į bylą nėra pateikta.

Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo techniškai netvarkingos sienos ir lubos, netinkama apšvieta, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų bendrabučio tipo patalpose pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (kartu kalėjusių asmenų rašytiniais parodymais, neprašė jų apklausti byloje liudytojais ir pan.), todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl gyvenamosiose patalpose buvusių baldų ir išduodamo minkštojo inventoriaus būklės, tvirtino, kad lovos, spintos, spintelės, kėdės ir stalai buvo pasenę, netvarkingi, per kratas sulaužomi, o juos remontuoti turėjo patys nuteistieji, minkštasis inventorius buvo senas, permirkęs kitų nuteistųjų prakaitu, užterštas buitiniais parazitais (blakėmis, tarakonais), prausykloje praustuvai buvo pasenę, antisanitarinės būklės.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinė patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Higienos normos HN 76:2010 65-67 punktuose nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokios pat nuostatos išdėstytos Higienos normos HN 134:2015 41–43 punktuose.

Nuteistųjų aprūpinimą baldais bei minkštuoju inventoriumi, baldų ir minkštojo inventoriaus dėvėjimo terminus nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 , taip pat nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, kuriuose numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai – pagal poreikį, 1 stalas. Vienam asmeniui išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė. Metalinės lovos naudojimo laikas – 10 metų, spintelės prie lovos – 8 metai, taburetės – 5 metai, stalo – 6 metai, antklodės – 3 metai, čiužinio – 4 metai, pagalvės –2 metai.

Atsakovės atstovo pateiktose pažymose nurodyta, kad įstaiga užtikrina tinkamą gulimo inventoriaus būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Inventorius atnaujinamas pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė, čiužinys), esant būtinumui, gali būti dezinfekuojama (b. l. 22–23, 129–130).

Atsakovės atstovas pareiškėjo teiginių dėl lovų, spintelių, taburečių, stalo, minkštojo inventoriaus eksploatacijos termino, būklės neargumentavo, nepateikė teismui jokių duomenų apie jų būklę, t. y. jų naudojimo terminus, tinkamumą naudoti ir kt., todėl nesant tokių duomenų, galimas Higienos normos HN 76:2010 6 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 12 punkte įtvirtintų reikalavimų užtikrinti saugią gyvenamąją aplinką pažeidimas.

Tačiau, svarbu pažymėti, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi tenka tik tuo atveju jei pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs jei pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų trūkumo, jų būklės yra nenuoseklūs, abstraktūs ar paneigti byloje esančiais įrodymais, laikoma, kad toks pažeidimas nėra nustatytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2481-624/2016, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018).

Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl baldų, praustuvių, jam išduoto minkštojo inventoriaus būklės, jo tinkamumo naudoti, jo gadinimo tyčiniais pareigūnų veiksmais kratų metu yra abstraktaus pobūdžio, nes nekonkretizuota, kokioje konkrečioje gyvenamojoje patalpoje ir kokie baldai nebuvo netinkami naudoti, koks konkretus pareigūnas, kada ir kokius baldus sulaužė, kokio būrio prausykloje, kada buvo antisanitarinės būklės praustuvės, kuo minėta antisanitarinė būklė pasireiškė, kada jam buvo išduotas netinkamas naudotis, užterštas buitiniais parazitais minkštasis inventorius. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo reikštas pretenzijas Pravieniškių PN-AK pareigūnams, administracijai, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl baldų, sanitarinių įrenginių, pareigūnų elgesio bei jam išduoto minkštojo inventoriaus būklės, šių aplinkybių pareiškėjas negrindė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl bendro pobūdžio, deklaratyvių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė šiuo aspektu negalima.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl netinkamos tiekiamo vandens kokybės, tvirtino, kad dėl to susirgo odos liga. Šį pareiškėjo tvirtinimą paneigia į bylą pateikti UAB „Kauno vandenys“ Vandens tyrimo laboratorijos Geriamojo vandens tyrimo protokolai (b. l. 131–133).

Pareiškėjas teigė, kad prausykloje nebuvo bendro naudojimo dušo patalpų, tačiau pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, reikalavimo prausykloje įrengti dušo patalpas nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl bendro naudojimo dušo patalpų prausykloje nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl uždraustos medžiagos – asbesto buvimo pastatų, kuriuose buvo ginčo būriai, stoguose.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą pripažino, kad 3-io sektoriaus gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.).

Teismo turimais duomenimis, 3 sektoriaus gyvenamųjų pastatų stogų dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau darbai, kurių metu būtų laužomas, ardomas ar apdorojamas šiferis, nebuvo vykdomi (b. l. 130). Pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo, ją paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis bei pripažinti, kad ginčo pastato stogas kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Be to, pažymėtina, kad skunde pareiškėjas nesiejo asbesto buvimo su jo sveikatai keliamomis neigiamomis pasekmėmis, t. y. nenurodė, kaip jo sveikatai pasireiškė šios nuodingos medžiagos buvimas ginčo statinių stoguose. Įvertinus aukščiau išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl asbesto buvimu jo gyvenamojoje aplinkoje galimai sukeltos neturtinės žalos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad ginčo būriuose nebuvo įrengtas sandėlis nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti, rūbus laikė po lova krepšyje, o batus atviroje matomoje vietoje, todėl buvo jų dingimo atvejų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimo įrengti kambarį nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl tokio kambario neįrengimo atmestinos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su per mažais pasivaikščiojimo kiemais.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemų yra nepagrįstos.

Byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, spręstina, kad nėra pagrindo kilti prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015), todėl pareiškėjo skundas dėl išdėstytų aplinkybių atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.