Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovams valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, trečiajam asmeniui notarei G. K. dėl nuosavybės teisės nuginčijimo, praleisto įstatymo termino įregistruoti daiktines teises atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 1998-10-06 sudaryta buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu J. M. pardavė, o V. V. nusipirko butą. Ši sutartis buvo patvirtinta Kauno 3-ojo notaro biuro notarės V. V.. J. M. mirė 2000-01-07, jo turtas perėjo valstybei. 2016-12-07 surašytas palikimo perėjimo valstybei liudijimas.

Ieškovė prašo atnaujinti terminą 1998-10-06 sutarčiai registruoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teismas nurodo, kad 1964 m. LR CK 149 str. buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal sandorio metu galiojusį LR CK 255 str., visi nekilnojamojo turto sandoriai per tris mėnesius turėjo būti registruojami atitinkamoje turto registravimo įstaigoje; nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią. Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. nustatyta situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotas sandoris negalioja, tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo.

Pažymėtina, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatose privalomos teisinės registracijos nenustatyta. Pagal LR CK 4.49 str. 1 d. daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ „Maturė“ v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialui, bylos Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Darytina išvada, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2009). Dėl to nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą.

Šiuo atveju teismas nurodo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jai registracijos terminas buvo neaiškus, nes ši pareiga nebuvo tinkamai išaiškinta, ji buvo įsitikinusi, kad sumokėjus visus pinigus ir sudariusi sutartį, jai pereina nuosavybės teisę į įsigytą turtą, sudaro pagrindą manyti, kad pareiga registruoti sutartį galėjo nebūti tinkamai išaiškinta.

Teismo nuomone šioje byloje svarbiomis aplinkybėmis pripažintina, kad ginčo sutartis buvo visiškai įvykdyta. Pirkėja visiškai atsiskaitė už butą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. sumokėjo 10000 Lt, prieš sutarties pasirašymą, po sutarties pasirašymo šiuo turtu naudojosi ir prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys dėl komunalinių mokesčių mokėjimo kvitai. Kitų asmenų pretenduojančių į ginčo butą nėra. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų nesąžiningai naudojusi, ar piktnaudžiavusi suteiktomis teisėmis, todėl numatytos teisinės pasekmės – sutarties negaliojimas, pripažintinos neproporcingomis ir neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (LR CK 1.5 str.).

Teismas spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d.), taip pat turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas ir Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos. Teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams. Nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka.

Šioje byloje teismas daro išvadą, kad nors sandoris nebuvo įregistruotas (1964 m. LR CK 255 str.), tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią ir prievolės sutarties šalių buvo visiškai įvykdytos: V. K. nusipirko, o J. M. pardavė butą, kuris gavo buto kainą; turtą perdavė įgijėjai, kurį ji priėmė, valdė, naudojosi, mokėjo nustatyto dydžio mokesčius (1964 m. CK 253 str.). Sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, todėl pareiškimas tenkintinas ir tikslu priimti palikimą atnaujintinas terminas įregistruoti sutartį V. K. vardu.

Pripažinus, kad terminas sutarčiai registruoti praleistas dėl pateisinamų priežasčių, o butas priklauso ieškovei atitinkamai pripažintinas negaliojančiu perėjimo valstybei liudijimas (CK 5.8 str.). Teismas nurodo, kad galima paveldėti tik tą turtą, kuris priklausė mirusiajam J. M.. Pripažinus, kad J. M. mirties metu jam nuosavybės teise nebepriklausė ginčo turtas, atitinkamai turi būti pripažįstamas negaliojančiu ir išduotas liudijimas. Šiuo atveju pagal 2016-12-07 perėjimo valstybei liudijimo duomenis matyti, kad vienintelis J. M. turtas buvo nurodomas ginčo butas, todėl pripažintinas negaliojančiu visas šis palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Teismas nurodo, kad teismo posėdžio metu atsakovė sutiko su reiškiamais reikalavimais, nurodė, kad turtas perėjo valstybei pagal registro duomenis, kuriuose nurodyta, kad J. M. priklausė butas. Nurodė, kad ieškovė turėtų atlyginti susijusias išlaidas dėl dokumentų tvarkymo. Teismas nurodo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovės patirtų išlaidų, bet posėdžio metu ieškovė gera valia sutiko atlyginti atsakovės turėtas išlaidas dėl dokumentų tvarkymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). To pateis straipsnio 4 d. nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo minėtų taisyklių atsižvelgus į šalių elgesį. Šiuo atveju atsakovės kaltės dėl to, kad laiku nebuvo registruota sutartis nėra, teismo posėdžio metu atsakovė sutiko su reiškiamais reikalavimais. Teismas nurodo, kad kita – neteismine tvarka, tokio pobūdžio bylose negalima išspręsti kilusio ginčo, todėl iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 str., 576– 578 str., teismas

nutaria:

ieškinį tenkinti.

Ieškovei V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atnaujinti įstatymo nustatytą terminą 1998-10-06 sutarčiai, sudarytai tarp pardavėjo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir pirkėjos V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl buto Nr. 322, 322/18,47 kv. m, su bendro naudojimo patalpomis: 337/0,16 kv. m, 338/0,13 kv. m, 336/1,03 kv. m, 340/0,98 kv. m, 341/1,00 kv. m, 342/0,26 kv. m, 339/0,53 kv. m, bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1N5p, esantį (duomenys neskelbtini), Registro Nr. 4037, registruoti.

Pripažinti negaliojančiu 2016-12-07 perėjimo valstybei liudijimą, notarinio registro Nr. G-12769.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.