Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistojo E. B. gynėjui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiesiems R. S., D. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir skirta subendrinta bausmė terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. LR BK 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejų) metų laikotarpiui, nuteistasis įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per 3 mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis LR BK 67 straipsniu, 68 straipsniu, E. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždrausta 3 metus naudotis specialiąja teise nešioti ir laikyti šaunamąjį ginklą.

Nukentėjusiojo R. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš E. B. nukentėjusiajam R. S. priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 107,90 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš E. B. priteista 500 Lt išlaidų nukentėjusiajam R. S..

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. rugpjūčio 7 d. apie 16.00 valandą (duomenys neskelbtini) , šalia jo sodybos esančiame bendro naudojimo kelyje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai iš chuliganiškų paskatų sudavė R. S. metaliniu strypu ne mažiau kaip du kartus į ranką bei kartą į nugarą, dėl ko nukentėjusiam R. S. padarė odos nubrozdinimą nugaroje, poodinę kraujosruvą kairėje rankoje, kairiojo stipinkaulio galvutės įskilimą, kairės plaštakos 5-ojo piršto galinio pirštikaulio lūžimą, dėl ko jam nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Be to, E. B. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 7 d. apie 16.09 val. (duomenys neskelbtini) , būdamas viešoje vietoje - šalia jo sodybos esančiame bendro naudojimo kelyje, po R. S. sužalojimo, kitų asmenų akivaizdoje be teisėto pagrindo panaudojo savigynai išduotą pistoletą „Makarov“ Nr. CN 872, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusieji R. S. ir D. J. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai E. B. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų padarymą ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.

Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remiantis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė teisme apklaustų liudytojų parodymus, atliko jų vertinimą, argumentavo, kuriais parodymais ir kodėl tiki bei grindžia apelianto kaltę, o kuriuos liudytojų parodymus ir kodėl laiko nepagrįstais. Teismas atliko įrodymų patikrinimą teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje pateikė įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus ir visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagrįsta teismo išvada, kad E. B. padarė LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog E. B. kaltė nesunkai sutrikdžius R. S. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų bei padarius viešosios tvarkos pažeidimą įrodyta iš dalies paties nuteistojo parodymais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialisto išvada, specialistės paaiškinimais, kitais byloje surinktais įrodymais ir juose užfiksuotais duomenimis. Nustatydamas įvykio aplinkybes, nukentėjusiajam R. S. padaryto sužalojimo mechanizmą, panaudotus įrankius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymais, nes jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa ir, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, jie nėra nenuoseklūs ar prieštaringi. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymai, nėra vieninteliai įrodymai byloje, kuriais teismas grindė apelianto kaltę. Nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymus ir jų nurodytas aplinkybes dėl nusikaltimo byloje patvirtina ir kiti įrodymai, kuriuos teismas nurodė nuosprendyje. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo tikėti minėtų asmenų parodymais ir negalėjo jais remtis.

Kolegija konstatuoja, kad atmestinas apelianto argumentas, jog konfliktas kilo dėl R. S. neteisėtų veiksmų. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai nustatė, kad konflikto iniciatorius buvo E. B. ir konfliktas kilo dėl jo neteisėtų veiksmų.

Nukentėjusysis R. S. patvirtino, jog konfliktas tarp jo ir apelianto kilo dėl to, kad E. B. užstatė traktorių ant kelio, trukdė jam pravažiuoti, nesitraukė. Kuomet jis paprašė patraukti traktorių, nuteistasis pradėjo priekaištauti dėl važiavimo jo keliu ir jį įžeidinėjo kartu su sutuoktine L. B.. Tuomet kai nukentėjusysis R. S. bandė paskambinti mobilaus ryšio telefonu, L. B. bandė atimti telefoną, o E. B. be priežasties sudavė jam metaliniu strypu, sužalojo pirštą, išmušė telefoną. Be to, bėgant nuo E. B., pastarasis strypu sudavė smūgius į nugarą. Iš nukentėjusiojo R. S. parodymų nustatyta, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nuteistasis atliko dėl menkavertės priežasties, susiginčijęs dėl pravažiavimo keliu. Smurtą panaudojo viešoje vietoje - ant kelio. Šių apelianto veiksmų pasekmėje nukentėjusysis buvo sužalotas. Byloje nustatyta, kad R. S. įvykio metu buvo blaivus, jokių piktumų ir konfliktų tarp jo ir nuteistojo prieš įvykį nėra buvę. Įvykio dieną ir įvykio metu asmeninis konfliktas, kilęs tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, peraugo į nuteistojo chuliganiškus veiksmus.

Dėl ginklo panaudojimo ir šaudymo juo R. S. paaiškino, kad iškarto po to, kai nuteistasis smurtavo prieš jį, į įvykio vietą atėjo D. J., K. P., tuomet L. B. paėmė strypą ir bandė suduoti D. J., bet šis smūgio išvengė, nes sugriebė lazdą. Tuomet E. B. iš traktoriaus pasiėmė ginklą, grasino visus iššaudyti, taikydamasis į D. J. ir jų (R. S., K. P.) kryptimi šovė 2-3 kartus. Atbėgęs H. G. ramino E. B.. Po to nuteistasis sėdo į traktorių ir nuvažiavo. Taigi iš R. S. parodymų nustatyta, kad E. B. įvykio vietoje esant pašaliniams asmenims ir be priežasties panaudojo ginklą, iš jo kelis kartus šovė. Analogiškas aplinkybes R. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 14-20).

Taigi nukentėjusiojo R. S. parodymais paneigtas nuteistojo argumentas, kad konfliktas kilo dėl nukentėjusiojo veiksmų, įvykio metu nukentėjusieji smurtavo prieš E. B. ir jo sutuoktinę L. B.. Iš nukentėjusiojo R. S. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną jis buvo atvykęs pas D. J., ten svečiavosi, o išvykęs iš jo, viešoje vietoje, nuo E. B. nusikalstamų veiksmų nukentėjo ir buvo sužalotas.

Nukentėjusiojo R. S. parodymus iš esmės patvirtina nukentėjusiojo D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymai. Nukentėjusysis D. J. patvirtino, kad įvykio dieną R. S. buvo atvykęs pas jį į svečius, o kai automobiliu išvažiavo, negalėjo pravažiuoti, nes E. B. išvažiavo ant bendro naudojimo keliuko ir trukdė pravažiuoti R. S., kilo konfliktas. Jis (D. J.) bėgo į įvykio vietą ginti nukentėjusįjį, matė, kad E. B. smurtavo prieš R. S., sudavė jam metaliniu strypu. R. S. skundėsi, kad E. B. neleidžia jam pravažiuoti, matė sužalotą R. S. pirštą. Į įvykio vietą taip pat atėjo K. P., H. G.. Tuomet E. B. iš traktoriaus pasiėmė ginklą ir jų kryptimi kelis kartus šovė, grasino visus iššaudyti, atstumas tarp jų buvo nedidelis. Po to nuteistasis sėdo į traktorių, jį užvedė ir pasitraukė.

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis D. J. savo parodymus patvirtino, nurodė įvykio vietą, įvykio aplinkybes ir E. B. nusikalstamus veiksmus (t. 1, b. l. 122-125).

Liudytoja K. P. patvirtino aplinkybę, kad važiuojant keliu R. S., nuteistasis E. B. traktoriumi užtvėrė jam kelią ir neleido pravažiuoti, prieš nukentėjusįjį smurtavo, strypu sudavė jam smūgius, šovė. Todėl ji kvietė policiją ir pati vyko į įvykio vietą, ten būnant E. B. panaudojo ginklą, šaudė. E. B. nusikalstamų veiksmų pasekmėje buvo sužalotas R. S..

Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas H. G.. Jis patvirtino aplinkybę, kad E. B. traktoriumi užstatė pravažiavimą keliu, R. S. trukdė ir neleido pravažiuoti, smurtavo prieš R. S.. Įvykio vietoje panaudojo ginklą ir iš jo šovė kelis kartus žmonių kryptimi, kuomet tarp jų buvo nedidelis atstumas. Liudytojas H. G. patvirtino aplinkybę, kad jokio pavojaus ir grėsmės L. B. ir E. B. nebuvo.

Šių anksčiau paminėtų asmenų (nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymus dėl suduotų smūgių skaičiaus, būdo, naudotų įrankių, sužalojimo pobūdžio patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, bei teisiamajame posėdyje apklaustos specialistės L. Karčiauskaitės paaiškinimas.

Taigi, nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymais patvirtinta aplinkybė, kad E. B. viešoje vietoje atliko chuliganiškus veiksmus, smurtavo, sužalojo nukentėjusįjį, šaudė iš ginklo, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, elgėsi įžūliai.

Nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojos K. P. parodymais paneigtas apelianto tvirtinimas, kad traktoriaus variklis užgeso ir E. B. negalėjo jo užkurti. Taip pat nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymais paneigtas apelianto tvirtinimas, kad nukentėjusieji smurtavo prieš nuteistąjį ir jam reikėjo gintis.

Nuteistojo E. B. aiškinimą, kad jis galėjo suduoti smūgius R. S. akmeniu ir nesudavė smūgių strypu, paneigia nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų H. G., K. P. parodymai, nes jie patvirtino, jog E. B. smurtavo ir smūgius sudavė strypu. Šie parodymai atitinka ir neprieštarauja specialistės išvadai ir specialistės paaiškinimams.

Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, specialistė teisiamajame posėdyje kategoriškai patvirtino, jog R. S. padaryti sužalojimai nugaroje padaryti būtent kietu, buku, pailgu daiktu ir tai galėjo būti strypas, bei patvirtino, jog toks sužalojimas griuvimui, atsitrenkimui į kelkraščio apvadą ar pailgą tvorelę nebūdingas, taip pat patvirtino, kad nebūdingas ir vertimuisi per tvorelę, kuri pavaizduota gynėjo pateiktoje nuotraukoje. Be to, specialistė L. Karčiauskaitė patvirtino, jog sužalojimai nukentėjusiojo rankoje galėjo būti padaryti ginantis arba nugriuvus spardant, nuo kumščio kaulai paprastai nelūžta. Nors kategoriškai L. Karčiauskaitė negalėjo patvirtinti, jog sužalojimai rankose atsirado nuo lazdos, pailgo daikto, tačiau nukentėjusiajam paaiškinus, jog jis turėjo rankoje telefoną, pirmas smūgis buvo į ranką (pirštą), antras smūgis - į alkūnę, jis apsisuko, ir smūgiuota kelis kartus į nugarą, specialistė atsakė, jog pagal nukentėjusiojo aiškinimą ir tai, kad yra skeveldrinis lūžis galinio pirštikaulio, atšokęs nagas, galima nurodyti, kad šis nukentėjusiojo aiškinimas teisingas.

Iš liudytojos I. P. parodymų nustatyta, kad į įvykio vietą ji atvyko pagal policijoje gautą pranešimą apie konfliktą. Ten matė sužalotą R. S., jo nugaroje matėsi sužalojimų pėdsakai, būdingi suduodant strypu. R. S. skundėsi, kad jį sužalojo E. B., jam smogė metaliniu strypu.

Įvertinama ta aplinkybė, kad tuoj pat po įvykio R. S. kreipėsi į medikus ir informavo, kad metaliniu strypu jį sužalojo E. B.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas L. R.. Analogiškas aplinkybes R. S. nurodė ir sutuoktinei D. S.. Taigi nukentėjusiojo R. S. parodymai apie sužalojimo aplinkybes, nuteistojo naudotą įrankį (metalinį strypą) buvo vienodi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir neprieštaravo įvykį mačiusių D. J., K. P., H. G. parodymams, specialisto išvadai, specialistės paaiškinimams teisme.

Anksčiau aptartų asmenų parodymais laikoma nustatyta aplinkybė, jog sužalojimai R. S. tiek rankoje, tiek ir nugaroje padaryti būtent metaliniu strypu ir tuo paneigiamas E. B. aiškinimas, jog jis sudavė akmeniu. Kadangi anksčiau aptartais ne tik liudytojų parodymais, tačiau ir objektyviais duomenimis - specialisto išvada, specialistės paaiškinimu, nustatyta, jog E. B. sudavė ne akmeniu, tačiau strypu, duoda rimtą pagrindą abejoti tiek paties nuteistojo E. B. parodymais, tiek ir liudytojos L. B. bei liudytojų B. A. ir A. B. parodymais apie įvykio aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendyje yra pateiktas liudytojų L. B., B. A., A. B. parodymų vertinimas, jis teisingas ir nėra pagrindo nesutikti su vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis. Tokiu būdu, teismas nepažeidė ir vykdė LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Apelianto versija, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, paneigta Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros 2009-11-10 nutarimu, kuriuo LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 212 straipsnio pagrindu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 1, b. l. 166-169).

Nepgrįsti ir atmestini apelianto teiginiai, kad įvykio metu jis gynė save ir sutuoktinę, nes jiems buvo grėsmė. Šiuo klausimu teismas nuosprendyje pasisakė, pateikė argumentus, ir jie pagrįsti. Taip pat teismas nurodė motyvus, kodėl nuteistojo veiksmus laikė padarytus dėl chuliganiškų paskatų ir kuo pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimas. Kolegija sutinka su pateiktais argumentais ir jų nekartoja.

Įvertinus liudytojų L. B., B. A. ir A. B. parodymų nesutapimus, esminius prieštaravimus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo nustatydamas esmines įvykio aplinkybes, nes jų nurodytos aplinkybės ne tik nesutampa su nuteistojo pateikta versija, prieštarauja tarpusavyje, tačiau prieštarauja ir nukentėjusiųjų R. S., D. J. bei liudytojų K. P., H. G. parodymams, kurių nurodytos aplinkybės dėl esminių aplinkybių sutampa tarpusavyje, neprieštarauja objektyviems bylos duomenims. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nesutampančio šūvių kiekio, smūgių skaičiaus, negali būti laikomos esminėmis, nes nukentėjusiųjų, liudytojų ir teismo medicinos specialisto išvados bei paaiškinimų visuma nustatyta, jog E. B. sudavė R. S. ne mažiau kaip tris smūgius, t. y. du kartus į ranką ir vieną kartą į nugarą, kas neprieštarauja nei R. S., nei D. J., nei K. P. parodymams, nei H. G. parodymams. Nors nukentėjusieji ir liudytojai K. P., H. G. yra susiję draugystės, giminystės ryšiais, tačiau vien ši aplinkybė neduoda pagrindo netikėti jų parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių iš esmės sutampa, neprieštarauja tarpusavyje ir yra patvirtinami kitais bylos duomenimis: specialisto išvada bei specialistės paaiškinimais teisme, kai tuo tarpu nuteistojo E. B., liudytojos L. B. ir liudytojų A. B., B. A. parodymai dėl esminių aplinkybių ne tik nepatvirtinami jokiais objektyviais bylos duomenimis, tačiau yra prieštaringi tarpusavyje. Be to pažymėtina, jog nei L. B., nei B. A., nei A. B. nepatvirtino, jog R. S. būtų užsimojęs ir kėsinęsis akmeniu suduoti L. B.. Liudytojai L. B., A. B. nenurodė, jog šauta tuomet kai D. J. būtų užsimojęs kastuvu prieš L. B., liudytojas B. A. nematė ar konkrečiai E. B. sudavė smūgius akmeniu, liudytojas A. B. parodė, jog nematė, kad B. ar jų turtui grėstų pavojus, A. B. nurodė nėjęs į pagalbą, nes nebuvę reikalo.

Nuteistasis skunde teigia, jog nukentėjusysis D. J., liudytojai K. P. bei H. G. dėl didelių atstumų negalėjo matyti įvykio aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra pagrindas netikėti jų parodymais, nes jie savo parodymus apie matytas įvykio aplinkybes patvirtino vienodai ir nuosekliai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, o nukentėjusieji – parodymų patikrinimo vietoje metu. Jų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa. Tuo tarpu nuteistojo E. B. parodymai neatitinka ne tik objektyvių duomenų-teismo medicinos specialisto išvados, specialistės paaiškinimų, bet ir kitų bylos įrodymų bei duomenų, tai duoda pagrindą netikėti nuteistojo parodymų teisingumu.

Atsižvelgdama į aukščiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ne tik tą aplinkybę, kad E. B. tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius R. S. metaliniu strypu, tačiau ir tą aplinkybę, jog tai padaryta iš chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios rimtos priežasties, rodant akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir tuo sutrikdant visuomenės rimtį. Vieta, kur vyko konfliktas, nėra nuošali, kaip skunde teigia nuteistasis, įvykį matė, girdėjo aplinkiniai žmonės, kaimynai, o taip pat ir E. B. sodyboje buvę svečiai. Liudytojai K. P., H. G. patvirtino, jog būdami lauke girdėjo triukšmą, matė įvykį, bėgo padėti R. S., kvietė policiją, iš artimo atstumo nuteistasis šaudė be priežasties, todėl tokie E. B. veiksmai neabejotinai yra trikdantys viešąją tvarką.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikaltimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Šiuo atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis E. B. prieš nukentėjusįjį R. S. smurtavo dėl menkavertės priežasties, tarp jų kilęs konfliktas peraugo į nuteistojo chuliganiškus veiksmus. Smurtinių veiksmų metu apeliantas panaudojo metalinį strypą, smurtavo ir sužalojo asmenį viešoje vietoje matant kitiems asmenims, jo veiksmai buvo įžūlūs, jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Nuteistasis atliktais nusikalstamais veiksmais pademonstravo aiškų žmogaus, visuomenės negerbimą, paniekino elementarias moralės bei elgesio normas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog E. B. sužalojo R. S. iš chuliganiškų paskatų, negerbdamas viešo gyvenimo taisyklių, dėl menkavertės priežasties - žodinio konflikto, kuriam kilti sudarė prielaidas pats apeliantas, neleisdamas pravažiuoti bendro naudojimo keliu pro jo sodybą. Nors nuteistasis su šia išvada nesutinka, tačiau aplinkybę, kad žodinis konfliktas kilo dėl to, jog nuteistasis neleido pravažiuoti bendro naudojimo keliuku, patvirtino K. P., D. J., R. S.. Liudytojai D. J., K. P. teigė, jog matė, kad traktorius stovėjo šalia keliuko, o R. S. pajudėjus iš D. J., E. B. užvažiavo ant bendrojo naudojimo kelio ir sustojo. Nors E. B. teigė, jog traktorius užgeso ir ne specialiai buvo trukdoma pravažiuoti nukentėjusiajam, tačiau šis aiškinimas paneigiamas nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymais, kurie patvirtino, kad traktoriumi buvo užstatytas kelias specialiai ir trukdant pravažiuoti.

Be to nukentėjusysis R. S. paaiškino, jog negalėdamas pravažiuoti dėl apelianto užstatyto traktoriaus, E. B. pasiūlė traktorių patempti, tačiau jis vietoj to, kad sutiktų su siūloma pagalba, iš karto pradėjo priekaištauti, kad nukentėjusysis netinkamai vairuoja, galbūt yra neblaivus ir panašiai. Tai taip pat duoda pagrindą manyti, jog traktorius nebuvo sugedęs ir jo nereikėjo stumti ar tempti. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija apylinkės teismo išvadą, jog žodiniam konfliktui kilti prielaidas sudarė pats nuteistasis, laiko pagrįsta. Be to, nuteistasis E. B. teigia, kad po konflikto traktorių įstūmė į kiemą, bet tai paneigiama nukentėjusiųjų R. S., D. J., liudytojų K. P., H. G. parodymais ir neatitinka liudytojo A. B. parodymų, kuris teigė, kad jog po šūvio nuteistasis „važiavo į kiemą“. Taip pat pažymėtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog panašių atvejų, kad E. B. būtų trukdęs pravažiuoti, yra buvę ir anksčiau.

Nuteistojo E. B. veikimo būdas, smurto pobūdis, panaudotos priemonės, pasekmės (sudavė smūgius metaliniu strypu, suduoti trys smūgiai, taikyta į galvą, padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas) rodo, jog E. B. suvokė neteisėtą ir pavojingą savo veiksmų pobūdį, norėjo taip elgtis, suvokė, kad smurtaudamas gali sukelti sveikatos sutrikdymą, to siekė, jo veiksmai buvo tyčiniai. Nusikalstami veiksmai atlikti viešoje vietoje, kelyje, kuris yra bendro naudojimo su kitais asmenimis, kur gali patekti bet kuris asmuo, smurtauta matant kitiems asmenims, tiek atvykusiems ( B. A., A. B.) pas E. B., tiek matant L. B., D. J., K. P., H. G.. Apelianto veiksmų pasekmė-sužalotas žmogus, nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nustatyta, kad sužalojimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, nes kaip minėta anksčiau, kilęs asmeninis konfliktas ir apelianto veiksmai peraugo į chuliganiškus veiksmus.

Konstatuojama, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, renginys, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje.

Šiuo atveju buvo panaudotas fizinis smurtas, šaudyta ginklu, todėl teisingai teismas padarė išvadą, kad apeliantas pažeidė viešąją tvarką, sužalojo nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų. Kolegija daro išvadą, kad byloje pakankamai aiškiai nustatyti LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, numatytų nusikaltimų požymiai, todėl apeliantas nuteistas pagrįstai.

Nuteistasis teigia, jog jis veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

LR BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, o būtent kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Byloje anksčiau aptartų aplinkybių visuma nenustatyta, jog buvo realaus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis L. B. ar E. B. atžvilgiu. Teismas nuosprendyje šiuo klausimu pasisakė ir argumentavo šią išvadą.

Ta aplinkybė, kad nuteistajam konstatuoti sužalojimai, nepatvirtina aplinkybės, jog įvykio metu jam reikėjo gintis, nes R. S., D. J. K. P., H. G. parodymais nustatyta, jog smurtauti pradėjo ir nukentėjusįjį pirmas puolė būtent E. B., jis sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajam be jokios realios dingsties. Nors E. B. teigė, jog jis sudavė akmeniu R. S., kai šis bėgo link E. B., ją vijosi, buvo užsimojęs, tačiau L. B. nepatvirtino, jog prieš ją buvo užsimota, to nepatvirtino nei liudytojas B. A., nei liudytojas A. B..

Liudytojai E. B., L. B., B. A. teigė, jog pirmas sudavė R. S., tačiau šių asmenų parodymai tarpusavyje dėl kitų aplinkybių prieštaringi, be to, ši aplinkybė nepatvirtinama kitais bylos duomenimis bei prieštarauja nukentėjusiųjų R. S., D. J. ir liudytojų H. G., K. P. parodymams, kurių nurodytos aplinkybės, kartu su kitais objektyvais bylos duomenimis sudaro logišką ir nuoseklią įvykių eigą. Todėl E. B., L. B., B. A. parodymus teismas vertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Nukentėjusysis R. S. patvirtino, jog E. B. sudavė jam smūgius kai E. B. bandė atimti telefoną, po to bėgant nukentėjusiajam į nugarą strypu sudavė nuteistasis. Liudytojas H. G. paaiškino, jog jokio pavojaus, grėsmės E. B. ir jo žmonai L. B. nebuvo. Dėl ginklo panaudojimo E. B. nurodė, jog manė, kad blogai baigsis, nes artėjo keturi žmonės, vienas su kastuvu, R. S. su strypu, tačiau šios aplinkybės dėl strypo nepatvirtino L. B., to nenurodė nei vienas nukentėjusysis nei liudytojai K. P., H. G.. Be to, pažymėtina, jog tada jau buvo suduoti smūgiai R. S., jam buvo sužalota ranka, o tai duoda pagrindą abejoti tuo, kad tokios būklės nukentėjusysis būtų galėjęs pulti. Be to, tiek D. J., tiek ir R. S., tiek ir H. G. paaiškino, jog L. B. buvo užsimojusi lazda, ją už kito galo sugriebė D. J.. Liudytojas D. J. neneigia turėjęs rankoje kastuvą, tačiau juo negrasino, perspėjo L. B., kad gali panaudoti kastuvą jei ši kirs. Tokia situacija negali būti vertinama kaip L. B. ar E. B. akivaizdžiai gresiantis, realus, pavojingas kėsinimasis. Ta aplinkybė, kad B. kaimynai (D. J., K. P., H. G.) į įvykio vietą atėjo greitu tempu, žodiškai agresyvūs, negali būti vertinama kaip realią grėsmę kelianti ir pavojinga situacija, nes nei vienas asmuo nenaudojo ir nesikėsino panaudoti jokio smurto nuteistojo ar jo žmonos atžvilgiu. Nukentėjusysis D. J. teigia turėjęs kastuvą, tačiau jis negrasino, jo nepanaudojo, priešingai byloje nustatyta, jog L. B. bandė suduoti mediniu pagaliu, o D. J. sugriebė už kito pagalio galo. Byloje nei vienas iš apelinto pusės apklustų liudytojų nepatvirtino, jog kas nors L. B. būtų užsimojęs kastuvu, B. A. parodė, jog „Liudą puolė tik žodžiais“, liudytojas A. B. paaiškino, jog nematė, kad kas kėsintųsi į B. ar jų turtą.

Esant šioms aplinkybėms pagrįstai nustatyta, jog E. B. elgėsi neteisėtai, o būtinosios ginties situacijos įvykio metu nebuvo.

Todėl atmestinas apelianto prašymas jį išteisinti.

Nuteistasis skunde teigia, jog teismas, aprašydamas veiką dėl ginklo, nurodė bendro pobūdžio sąvoką, kad E. B. panaudojo savigynai išduotą pistoletą.

Kolegija daro išvadą, kad teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad įvykio metu apeliantas panaudojo ginklą, pagrįsta. Byloje tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais nustatyta, jog E. B. įvykio metu turimu ginklu šaudė. Byloje esanti specialisto išvada Nr. 11-3154(8) patvirtino, jog iš apelianto turėto ginklo 9mm kalibro „Makarov“ konstrukcijos pistoleto Nr. CN 872 po paskutinio jo valymo buvo iššauta.

Todėl teismas pagrįstai nurodė nuosprendyje nustatytą aplinkybę, kad įvykio metu apeliantas panaudojo ginklą. Kolegija konstatuoja, kad sąvoka „panaudojo ginklą“ apima ir veiksmą - šaudymą ginklu.

Apelianto teiginys, kad teismas buvo šališkas, yra tik deklaratyvus ir neparemtas pagrįstais argumentais, todėl atmetamas.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utarė:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.