Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Lina Rakštelytė Baudž. byla Nr. 1A-253-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00514-2009-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.5.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

n uTARTis

2013 m. gegužės 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. P. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Mackevičienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo F. D. (L. D.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 2 dalį, nesant jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu J. P. civilinis ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. D. buvo kaltinama tuo, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. ji 2006 m. spalio 25 d., (duomenys neskelbtini), melagingai įtikindama J. P., kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui, reikalingi pinigai – iš viso 6 089 816,66 rubliai (617 964,13 Lt) ir, nutylėdama realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu, įtikino J. P. paskolinti jai 480 000 Lt buto (duomenys neskelbtini) pirkimui, o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, kaltinamoji F. D. surašė ir perdavė paskolos raštelį, kuriuo įsipareigojo iki 2007 m. spalio 25 d. grąžinti J. P. pasiskolintus pinigus.

Be to, F. D., tęsdama nusikalstamą veiką, turėdama tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau J. P. turto ir negrąžinusi ankščiau pasiskolintos pinigų sumos, melagingai įtikindama J. P., kad yra papildomai reikalingi pinigai ankščiau paminėto buto (duomenys neskelbtini) įsigijimui, piktnaudžiaudama J. P. pasitikėjimu, realiai neįvertindama savo finansinių galimybių bei suvokdama, kad yra finansiškai nepajėgi skolinamas sumas grąžinti, įtikino pastarąją paskolinti dar 105 000 Lt, dėl to J. P. apgaule suklaidinta 2006 m. lapkričio mėn., tiksli data nenustatyta, bute, adresu (duomenys neskelbtini), perdavė F. D. nurodytą sumą. Tokiais savo veiksmais F. D. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės J. P. priklausančio turto – 585 000 Lt.

Taigi teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamo sprendimo argumentavimu.

Dėl BK182 straipsnio 2 dalies taikymo

Dėl F. D. pakviestų liudytojų liudijimo jos naudai

Nukentėjusiosios teigimu, bylos faktinės aplinkybėmis patvirtina, jog F. D., pavartodama apgaulę, užvaldė jos pinigus ir nesiruošė grąžinti pasiskolintų pinigų, savo veiksmais sąmoningai kriminalizuodama veiką. Paimdama apgaulės būdu jos – J. P. – duotus pinigus, F. D. įgijo realią galimybę elgtis su šiais pinigais savo nuožiūra, ir nuo to momento yra baigtas nusikaltimas (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-150/2010).

Nukentėjusioji J. P. nurodo, kad iš byloje esančio jos pareiškimo, dėl kurio ir buvo pradėtas šios bylos tyrimas, matyti, kad ji šiame pareiškime iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir teisiamajame posėdyje, t. y., kad būdama apgauta, paskolino pinigus F. D., nes ši tvirtino, jog paskolintus pinigus grąžins laiku, t. y. 2007 m. ir nurodė, kad atsidėkodama už paskolintus pinigus nedidelę dalį pinigų duos jai. Iš esmės tokius pat parodymus F. D. davė ir ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu.

Susitarimo dėl paskolos aplinkybes pripažino ir F. D., parodydama, jog pinigus iš J. P. paėmė, žadėdama juos grąžinti sutartu laiku, o kad būtų įtikinamiau, pasirašė vekselį.

Vekselių išrašymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Vekselių naudojimo taisyklės. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad vekselyje be jo pavadinimo taip pat turi būti nurodyta: besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą, mokėjimo terminas, mokėjimo vieta, pavadinimas ar vardas, pasirašymo vieta ir data, išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (vekselio davėjo) parašas. Apeliantės J. P. teigimu, iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos matosi, kad vekselio pasirašymas buvo viena iš F. D. apgaulės priemonių, siekiant sumažinti nukentėjusiosios abejones ir sudaryti įvaizdį, kad pastaroji paskolintus pinigus bet kada galės atgauti. Sukčiavimas yra baigtas nuo pinigų užvaldymo momento, kai kaltinamoji apgaulės būdu užvaldė nukentėjusiosios pinigus ir galėjo jais laisvai naudotis bei disponuoti (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-150/2010). Aplinkybė, kur F. D. vėliau dėjo sukčiavimo būdu užvaldytus pinigus, jokios juridinės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi.

Kaip jau minėta, nusikalstama veika buvo baigta nuo to momento, kai F. D. apgaulės būdu užvaldė jos – J. P. – pinigus ir galėjo jais savo nuožiūra naudotis ir disponuoti, todėl veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ką po to kaltinamoji darė su iš išviliotais pinigais.

Teismas nuosprendyje dėl kaltinimo F. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nurodė, kad įvertinęs byloje esančius duomenis nustatė, jog nukentėjusioji J. P. paskolino pinigus kaltinamajai, kurių pastaroji per nustatytą terminą negrąžino ir tai kvalifikavo, kaip civilinę–paskolos sutartį. Nurodė, kad nėra įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių ar paneigiančių kaltinamosios ir nukentėjusiosios parodymus apie civilinės sutarties pobūdį, apie pinigų davimo ir gavimo tikslus ir, vadovaudamasis rašytiniais įrodymais byloje – pakvitavimu ir neprotestuotinu vekseliu – konstatavo, kad tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę paskolos sutarties pagrindu. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo manyti, kad nukentėjusioji dėl kokių nors kaltinamosios veiksmų iš esmės klydo dėl jos apsisprendimui perduoti pinigus turinčių aplinkybių. Teismo nuomone, F. D. nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų J. P., siekdama ją suklaidinti, neslėpė jai nukentėjusiosios duotų pinigų panaudojimų tikslų. Teismo vertinimu, nenustatyta, kad kaltinamoji būtų suklaidinusi nukentėjusiąją ir dėl savo finansinių galimybių bei turtinės padėties. Be pačios nukentėjusios parodymų, nėra kitų duomenų, pagrindžiančių kaltinimo aplinkybę, kad F. D. pasiskolinusi iš nukentėjusiosios investicijoms į nekilnojamąjį turtą, iš esmės nulėmė nukentėjusiosios apsisprendimą dėl pinigų perdavimo jai bei pažymėjo, kad sutartinių įsipareigojimų įvykdymą objektyviai apsunkino ir nukentėjusiosios nepakankamas rūpestingumas savo turtu, neįvertinimas to, kad per metus laiko žadamas pelnas, kuris buvo ketinamas gauti pardavus nekilnojamąjį turtą, įsigytą (duomenys neskelbtini), gali būti realus, nepareikalavo užtikrinti paskolos grąžinimo turto įkeitimu ar kitomis garantijomis, už nemažo dydžio paskolos suteikimą sutartimi nenumatė kaltinamajai jokių palūkanų ar kitokių rimtesnių įsipareigojimų, išskyrus paskolos grąžinimą. Teismas konstatavo, kad tarp F. D. ir J. P. sudarytos paskolos pagrindu atsirado civiliniai turtiniai santykiai, ir J. P. visą šį laiką neturėjo jokių kliūčių civilinėmis teisinėmis priemonėmis spręsti klausimą dėl įsiskolinimo išieškojimo iš F. D., be to, ir šiuo metu neprarado galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo kaip kreditorės pažeistas teises, tai ir daro, todėl nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog šie santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Teismas konstravo, kad F. D. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąją F. D. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymo, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-31 nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Prokurorės teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad tarp F. D. ir J. P. buvo paskoliniai santykiai. Tiek nukentėjusioji patvirtino, kad pinigus F. D. skolino, tiek kaltinamoji F. D. pripažino juos skolinusi turto įgijimui (duomenys neskelbtini). Už minėtus pinigus buvo sutarta nupirkti butą, kurio vertė apie 6 milijonai rublių. Tai patvirtina ir surašytas paskolos raštelis, pateiktas nuketėjusiosios, kad F. D. 2006-10-25 pasiskolino 480 000 Lt, kuriuos grąžins po vienerių metų. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad F. D. gavo iš J. P. 480 000 Lt, t. y. tarp jų egzistuoja paskoliniai santykiai, tačiau padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nėra duomenų, kad F. D. apgaule įgijo pinigus iš nukentėjusiosios ir vartojo apgaulę išvengti skolos grąžinimui, kad tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios yra tik civiliniai teisiniai santykiai, ir nukentėjusioji savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka, tai ir daro, t. y., teismo nuomone, F. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas labai siaurai aiškino BK 182 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, šioje dalyje vertindamas įrodymus padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Svetimas – kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių, viena iš kurių yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, kai sutarties sudarymo momentu šalys išreiškia savo tikrą valią. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo atveju, turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai pavartojus apgaulę prieš turto savininkus, teisėtus jų valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Tai ir yra esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, o tai reiškia kad suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Be to, jei viena iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais užkerta kelią sutarties įvykdymui, civiliniai teisiniai santykiai taip pat gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius. Vienas iš sukčiavimo požymių taip pat yra turtinės prievolės išvengimas, kuris pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandoriu, nevykdymu. Kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiu atveju apgaulė vartojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra apsunkinamas, kaip šiuo atveju, kaltinamoji neturi jokio turto, antstoliai vykdo išieškojimus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusioji dėl kokių nors kaltinamosios veiksmų iš esmės klydo dėl jos apsisprendimui paskolinti pinigus turinčių aplinkybių. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad F. D. būtų klaidinusi nukentėjusiąją dėl savo asmenybės, finansinių galimybių, turtinės padėties.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji J. P. tvirtino, kad kaltinamoji F. D. sudarė patikimos verslininkės įspūdį, minėjo, kad turi nekilnojamo turto Barselonoje, Bulgarijoje, grožio saloną (duomenys neskelbtini) ir kad pati dažnai važinėja į (duomenys neskelbtini), o ten yra galimybė investuoti į nekilnojamąjį turtą, t. y. nupirkti butą, jį perparduoti ir greitai uždirbti. Įtikinusi J. P., kad tai tikrai yra patikima ir pinigus ji greitai atgaus, F. D. paprašė nukentėjusiosios paskolinti pinigų buto pirkimui (duomenys neskelbtini). Visi pokalbiai su F. D. apie turtą, apie ketinimus statyti kotedžus ir pan. J. P. sudarė nuomonę, kad F. D. turtinė padėtis yra gera. Nors jau tais metais, remiantis turimais duomenis, buvo vykdomi išieškojimai pagal vykdomuosius raštus, o pati F. D. jokio turto neturėjo. Pati nukentėjusioji pinigų skolinimo metu tokių aplinkybių nežinojo. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios J. P. parodymai apie esmines bylos aplinkybes yra nuoseklūs, kad jos parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys, prokurorės teigimu, nėra pagrindo jais netikėti ir įvykių visuma – geras bendravimas grožio salone, kalbos apie nekilnojamąjį turtą, apie sėkmingą F. D. verslą, statomus kotedžus ir pan. – nulėmė tai, kad F. D. įgijo nukentėjusiosios J. P. pasitikėjimą ir sudarė pastarajai nuomonę, kad kaltinamosios turtinė padėtis yra gera. Nors realiai savo vardu kaltinamoji beveik jokio turto neturėjo. (be to, iš byloje esančių duomenų matyti, turto F. D. neturi ir dabar, tai patvirtina antstolių pateikti vykdomieji dokumentai). Tačiau pati nukentėjusioji tokių aplinkybių pinigų paskolinimo momentu nežinojo. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė kaltinamosios F. D. piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu. F. D. teigdama, kad jeigu parduos pelningai butą, skirtumą pasidalins, jei nebus pelno, grąžins tiek, kiek skolinosi, vėliau pasirašiusi paskolos raštelį ir po paskolos – 480 000 Lt – suteikimo, praėjus maždaug mėnesiui laiko, dar paprašiusi paskolinti 105 000 Lt, pažadėdama šiuos pinigus grąžinti kartu su anksčiau skolintais, o praėjus paskolos grąžinimo terminui, prašydama nesikreipti į teismą, pratęsti paskolos grąžinimo terminą, žadėdama pinigus grąžinti, sąmoningai klaidino nukentėjusiąją bei piktnaudžiavo tuo, kad su jas sieja pažintis ir geri santykiai. Apgaulė pasireiškė ir tuo, kad skolindamasi pinigus F. D. nutylėjo apie realią savo finansinę padėtį, apie tai, kad turto neturi ir tai padarė dėl aiškios priežasties, kad vėliau galbūt nebūtų nukreiptas išieškojimas ir tokiu būdu apsunkinta nukentėjusiosios galimybė išieškoti iš F. D. paskolintus pinigus. Prokurorės nuomone, svarbu įvertinti ir tai, kad tarp išteisintosios ir nukentėjusiosios konfliktas tęsiasi iki šiol, pinigai J. P. negrąžinti.

Teismų praktikoje pažymėtina, kad sukčiavimas, įgyjant turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino, arba panaikinantis jo turtinę prievolę. F. D., gavusi pinigus iš J. P., turėjo realią galimybę jais naudotis ir disponuoti. Pinigus F. D. tik 2012 m. investavo į perkamą butą, kaip garantą, kad juos J. P. galės susigrąžinti, tačiau tik po to, kai sukčiavimas buvo baigtas ir nukentėjusioji kreipėsi į teisėsaugos institucijas bei ėmėsi priemonių susigrąžinti skolą.

Taigi, vertinant išdėstytas aplinkybes, prokurorės įsitikinimu, turo būti pripažintina, kad F. D. pavartojo apgaulę prieš J. P. ir ši apgaulė pripažintina esmine, nes nukentėjusiosios suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką jos apsisprendimui dėl pinigų perdavimo F. D., o apgaulės pavartojimas įgyjant svetimą turtą laikytinas sukčiavimu. Prokrurės nuomone, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, turi būti konstatuota, kad F. D. tyčia apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą ir vengia turinės prievolės, nes skolindamasi pinigus ir pasirašydama paskolos raštelį, žinojo, jog pasiskolintų pinigų nukentėjusiajai negrąžins. Tokia kaltinamosios apgaulės (sukčiavimo) chronologija ir padariniai visiškai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją. F. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoja jų sukčiavimo būdu užvaldyta pinigų suma, kuri viršija 250 MGL dydį ir pagal BK 190 straipsnį yra didelės vertės turtas.

Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintosios F. D. gynėjas advokatas R. Kivylius prašo nukentėjusiosios R. P. ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendį.

Nukentėjusiosios J. P. atstovas advokatas J. Radzevičius ir prokurorė prašo nukentėjusiosios J. P. ir prokurorės apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintosios F. D. atstovas advokatas R. Kivylius prašo nukentėjusiosios J. P. ir prokurorės apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

F. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes jos veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, pagrįstai.

Nors nukentėjusioji J. P. ir prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad F. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai F. D. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas pavartojant apgaulę. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe, taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą nusikalstamą, yra apgaulės vartojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju vartojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad F. D. iš nukentėjusioji J. P. per du kartus iš viso paėmė 585 000 Lt. Tačiau F. D., skirtingai nei nukentėjusioji, teigė, kad pinigų iš J. P. nesiskolino, o ji pati F. D. paprašė jos pinigus investuoti į nekilnojamąjį turtą Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini), pastarajai nurodydama, kad turi grynų pinigų ir nori juos investuoti į nekilnojamojo turto verslą. Tokias F. D. nurodytas aplinkybes patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas V. D., nurodydamas, jog J. P. kreipėsi į jo sutuoktinę F. D. su pasiūlymu investuoti jos turimus pinigus į nekilnojamojo turto verslą, taip pat liudytoja L. Z.. Tuo tarpu pati nukentėjusioji J. P. tvirtino, kad F. D. prašė jos paskolinti pinigų ir ji sutiko, nes F. D. pasitikėjo, žinojo, kad ji skolinasi pinigus investicijoms į nekilnojamąjį turtą, manė, kad pinigai bus grąžinti sutartu laiku, tačiau per sutartą terminą pinigai jai nebuvo grąžinti. J. P. teigimu, F. D., įgijusi jos pasitikėjimą ir piktnaudžiaudama įgytu jos pasitikėjimu, apgaule, sąmoningai ją suklaidinusi ir nuslėpusi esminius faktus apie realią savo finansinę padėtį, išviliojo iš jos pinigus ir vengia grąžinti jai skolą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos surinktų įrodymų visumą, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – pakvitavimu (jame nurodyta, kad L. D. 2006-10-25 pasiskolino iš J. P. pinigus – 480 000 Lt, paskolos grąžinimo terminas – 2007-10-25, t. 1, b. l. 89, 90) ir neprotestuotinu vekseliu (t. 1, b. l. 141 esančiame 2008-10-09 paprastajame vekselyje Nr. 1 nurodyta, kad L. D. pasirašytinai įsipareigoja pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį iki 2008-12-25 besąlygiškai sumokėti vekselio turėtojai J. P. 585 000 Lt) – konstatavo, kad tarp J. P. ir F. D. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, t. y. teismas nustatė, kad nukentėjusioji J. P. paskolino F. D. pinigus, o pastaroji per sutartyje nurodytą terminą pinigų negrąžino, taigi tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę paskolos sutarties pagrindu.

Nukentėjusiosios J. P. ir prokuratūros apeliaciniuose skunduose teigiama, kad F. D. veiksmuose buvo visi sukčiavimo požymiai: F. D. finansinė padėtis pinigų skolinimosi metu buvo sunki, ji realiai neturėjo galimybių atsiskaityti pagal prisiimtus įsipareigojimus, tačiau F. D., nuslėpė tikrąją savo turtinę padėtį, nutylėjo realias savo finansines galimybes grąžinti skolą sutartu terminu, pristatė save kaip sėkmingą verslininkę, sudarė nuomonę, kad jos turtinė padėtis yra gera, nors realiai turto neturėjo, nors teigė, kad jei sėkmingai parduos butą (duomenys neskelbtini), kurio pirkimui skolinosi pinigus, pelną pasidalins, jei ne – grąžins visą skolą, tačiau suėjus paskolos grąžinimo terminui pasiskolintų pinigų negrąžino, t. y. įgijusi nukentėjusiosios J. P. pasitikėjimą ir piktnaudžiaudama įgytu pasitikėjimu, skolindamasi pinigus iš J. P., sąmoningai apgaule pavartojo apgaulę, kuri buvo esminė J. P. apsisprendimui paskolinti pinigus F. D.. Apeliaciniuose skunduose akcentuojami duomenys, susiję su F. D. finansine padėtimi, įsipareigojimais ir galimybėmis juos įvykdyti.

Tačiau, priešingai nei tvirtinama nukentėjusiosios ir prokurorės apeliaciniuose skunduose, nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad F. D., skolindamasi pinigus iš J. P., iš anksto turėjo tikslą negrąžinti J. P. pasiskolintų pinigų ir juos pasisavinti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apgaulės ir tyčios neteisėtai įgyti svetimą turtą F. D. veiksmuose nebuvimo.

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų ar kitų mokėjimų nukentėjusiajam, pastarąjį įtikina, kad už darbus, suteiktas paslaugas ar reikalingus atlikti kitus mokėjimus bus apmokėta, nors kaltininkas nesirengia to daryti, o pasitikėjimu grįsti kaltininko ir nukentėjusiojo santykiai pastarajam yra garantas, kad kaltininkas prievolę įvykdys. Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kad F. D. būtų pateikusi J. P. tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo asmenybės, finansinių galimybių bei turtinės padėties, siekdama ją suklaidinti. Pati nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad pažinojo L. D., nuo 2006 m. dažnai lankydavosi jos grožio salone, be to, žinojo, kad jos vyras užsiima nekilnojamojo turto verslu bei patvirtino žinojusi, kad F. D. iš jos skolinasi pinigus tam, kad galėtų juos investuoti į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). F. D. rodė J. P. reklaminius lankstinukus apie statomų namų kompleksą (duomenys neskelbtini). Byloje esantys rašytiniai įrodymai – tarp (duomenys neskelbtini) veikiančios bendrovės ir F. D. sudarytos sutartys: 2006-10-31 agentų sutartis Nr. 87/H, laidavimo sutartis Nr. 87/H, išankstinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 87/H – patvirtina, kad pagal šias sutartis F. D. įgijo teisę įsigyti bendros 6 089 816,66 rublių vertės trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), o iš 2006-10-31 kasos pajamų orderių Nr. 101 ir Nr. 102 kvitų bei 2006-11-13 mokamojo pavedimo Nr. 521 matyti, kad F. D. padarė 3 341 186,93 rublių sumos tarptautinį pavedimą. Šie duomenys rodo, kad F. D. iš J. P. gautų pinigų dalį panaudojo buto pirkimui (duomenys neskelbtini). Be to, pati J. P. pateikė raštelį, kuriame nurodytos jos F. D. paskolintų pinigų sumos ir pinigų panaudojimo paskirtis. Šie duomenys, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, rodo, kad F. D. neapgaudinėjo J. P., priešingai – pastarajai nurodė iš jos gautų pinigų panaudojimo tikslus bei teikė investavimo ataskaitas. Be to, teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisingai nustatė, kad iš esmės pati nukentėjusioji J. P. buvo paskolos sutarties iniciatorė, t. y. turėdama grynųjų pinigų pati pasiūlė F. D. suteikti paskolą nekilnojamojo turto investavimui, vėliau pati rūpinosi minėto buto (duomenys neskelbtini) pardavimu bei klientų paieška (tai patvirtina byloje esantis 2011-10-27 antstolio G. Kairio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad J. P. 2009-03-03 parašė SMS žinutę F. D., pranešdama, kad turi klientus jų butui (duomenys neskelbtini), t. 4, 193–198), tikėdamasi ir pati gauti pelno, pardavus nekilnojamąjį turtą. Aptarti duomenys, priešingai apeliančių tvirtinimui, rodo, kad tarp F. D. ir J. P. buvo susitarimas investuoti J. P. pinigus į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Taigi J. P. neabejotinai žinojo apie perkamą butą (duomenys neskelbtini) ir kur bus panaudoti jos F. D. perduoti pinigai, tai ji aiškiai tai suprato bei turėjo numatyti galimą investavimo riziką.

Nukentėjusiosios ir prokurorės apeliacinių skundų argumentai apie tariamą esminį J. P. suklaidinimą, F. D. pavartojant apgaulę, išskyrus pačios nukentėjusiosios aiškinimą, yra deklaratyvūs teiginiai, kurių nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai – juos paneigia. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus pačios nukentėjusiosios paaiškinimus, jog jos apsisprendimui dėl esminio klydimo perduoti F. D. pinigus esminės įtakos turėjo kokie nors F. D. veiksmai ar aplinkybės.

Vien ta aplinkybė, kad F. D. nustatytu terminu negrąžino J. P. pasiskolintų pinigų, neduoda pagrindo išvadai, kad ji turėjo išankstinę tyčią apgaulės būdu pasisavinti pastarosios pinigus.

Kolegija pažymi, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena iš šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Taigi nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka sutarties sudarymo ir ja nustatytų įsipareigojimų neįvykdymo fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens vartota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-235/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2К-851/2001 ir kt.). Byloje nustatyta, kad F. D. neslėpė jokios informacijos apie save: skolindamasi pinigus iš J. P. F. D. pastarajai nurodė imamų pinigų panaudojimo tikslus bei pateikė investavimo ataskaitas, J. P. buvo žinomi išsamūs F. D. anketiniai duomenys, t. y. nukentėjusioji pažinojo F. D., žinojo, kur ji dirba ir kuo užsiima ji bei jos vyras, pati nurodė, kad nuo 2006 m. dažnai lankydavosi F. D. grožio salone, be to, pati nurodė iš pažįstamų asmenų girdėjusi gerus atsiliepimus apie F. D. ir kad jos finansinė padėtis yra gera. F. D. aiškiai ir nuosekliai J. P. nurodė, kur panaudojo iš jos gautus pinigus, duodavo ataskaitas J. P. tiek žodžiu, tiek raštu. Tai patvirtina pačios J. P. pateiktas raštelis (jį J. P. pateikė tik teisiamojo posėdžio metu), kuriame F. D. ranka yra surašytos pinigų sumos, kada jos gautos ir kur panaudotos. Šio raštelio turinys parodo kokie santykiai šalis siejo, t. y. atskleidžia tikruosius F. D. ir J. P. ketinimus ir tikslus – investuoti pinigines lėšas į nekilnojamąjį turtą Rusijos Federacijoje. F. D. bendravo su nukentėjusiąja ir nedarė jokių kliūčių dėl galimybės apsunkinti skolos išieškojimą. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad F. D. būtų atlikusi kokius tai prievolės išvengimo veiksmus.

Pagal CK prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kito šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimo atveju asmens kaltumas reiškiasi tuo, kad jis apgaule negrąžina paskolinto turto ar nesumoka už prekę, atliktą darbą ar paslaugą ir pan. Paprastai tokios veikos padaromos vartojant vieną apgaulės formų – piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad jokio fiktyvumo, neteisėtumo, turto paslėpimo, piktnaudžiavimo pasitikėjimu nebuvo, t. y. F. D. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų apsunkinta J. P., kaip kreditorės, teisė apginti savo pažeistą teisę. Šiuo atveju J. P. neprarado galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo, kaip kreditorės, pažeistas teises.

Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame teismo nuosprendyje, sutartinių įsipareigojimų įvykdymą objektyviai apsunkino ir pačios nukentėjusiosios J. P. nepakankamas rūpestingumas savo turtu, nes ji žinojo, kad F. D. neužsiminėjo nekilnojamo turto verslu, o buvo grožio salono savininkė, tačiau, turėdama numatyti galimą investavimo riziką, neįvertino, ar per metus laiko žadamas pelnas, kuris buvo ketinamas gauti pardavus (duomenys neskelbtini) įsigytą nekilnojamąjį turtą, gali būti realus, nepareikalavo užtikrinti paskolos grąžinimo įkeičiant turtą ar kitomis garantijomis, už pakankamai didelės sumos paskolos suteikimą sutartimi nenustatė F. D. jokių palūkanų ar kitokių rimtesnių įsipareigojimų, išskyrus paskolos grąžinimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad F. D., pasiskolinusi pinigus iš J. P. investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pavartojo esminę apgaulę ir turėjo išankstinę tyčią nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų sutartu terminu grąžinti pinigus nukentėjusiajai.

BK 2 straipsnio, kuriame reglamentuotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė. Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad F. D. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, neįvykdžiusiam prievolės skolininkui pirmiausia yra taikoma civilinė atsakomybė, o baudžiamasis procesas inicijuojamas tada, kai nėra realių galimybių priversti jį vykdyti teismo sprendimą, bei konstatavus, kad sudarydamas sutartį su kitu asmeniu kaltininkas jau turėjo tyčią nevykdyti iš tos sutarties kylančios prievolės. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Ankščiau aptartos aplinkybės rodo, kad tarp J. P. ir F. D. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Atsiradę civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, susijusioms su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, t. y. kai asmuo ne tik neketina vykdyti prievolės, bet ir sąmoningais veiksmais sumenkina nukentėjusiojo galimybes apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis. Kaip minėta, F. D. bendravo su nukentėjusiąja ir nedarė jokių kliūčių dėl galimybės apsunkinti skolos išieškojimą. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad F. D. būtų atlikusi kokius tai prievolės išvengimo veiksmus. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiame civilinio proceso nustatyta tvarka, peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad F. D. šioje byloje dėl kaltinimo sukčiavimu išteisinta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, yra pagrįstas ir teisėtas, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nukentėjusiosios ir prokurorės apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u taria:

nukentėjusiosios J. P. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Mackevičienės apeliacinius skundus atmesti.