- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-08
- Bylos Nr.
- 2S-655-555/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Leonas Jachimavičius, Algirdas Remeika
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti atsakovą A. B. gyventi skyrium iki bylos išsprendimo iš esmės – išsikelti iš šeimos būsto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune; 2) uždrausti atsakovui A. B. lankytis prie šeimos būsto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, 100 metrų atstumu. Nurodė, kad gyveno vieno kambario bute socialiniame būste, iš kurio ji su nepilnamečiais vaikais dėl nuolat patiriamo atsakovo smurto buvo priversta išsikraustyti pas savo tėvus. Sutuoktinis A. B. smurtą prieš ją naudoja vaikų akivaizdoje, dėl ko vaikai patiria didelį stresą. Dėl 2010-10-21 patirto smurto, po kurio ji su vaikais išsikraustė iš savo būsto, kreipėsi į policiją, tačiau ikiteisminis tyrimas nepradėtas, nes tokio pobūdžio bylos keliamos privataus kaltinimo tvarka. Į teismą nesikreipė, nes nenorėjo viešinti šeimos konfliktinių santykių. Nori sugrįžti gyventi atgal į savo ankstesnį butą, tačiau dėl sutuoktinio smurtavimo to padaryti negali, bijo. Vaikams taip pat būtų geriau gyventi savo nuolatiniame būste prie kurio jie yra pripratę, grįžti į ankstesnę mokyklą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą A. B. išskiltelti iš gyvenamųjų patalpų - buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, ir gyventi skyrium nuo ieškovės I. B. ir jų nepilnamečių vaikų L. B., gim. 1995-05-15, ir K. B., gim. 2000-04-05, iki teismo sprendimo priėmimo, kitoje dalyje prašymą atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, darė išvadą, jog atsakovas naudojo smurtą prieš ieškovę ir tai darė vaikų akivaizdoje, kad namuose kyla konfliktinės situacijos, į kurias tiesiogiai ar netiesiogiai yra įtraukiami ir vaikai. Tokia susiklosčiusi situacija daro vaikų emocinei ir psichologinei būklei žalą, todėl siekiant apginti ieškovės ir nepilnamečių vaikų interesus bei vadovaujantis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu, teismas taikė ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Nurodė, kad atsakovo argumentas, jog jis neturi kur išsikelti, nesudaro pagrindo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo – įpareigojimo atsakovui gyventi skyrium, atmesti, nes atsakovo teisėms bei teisėtiems interesams negali būti teikiamas didesnis dėmesys nei nepilnamečių vaikų. Teismo nuomone, tenkinti reikalavimą uždrausti atsakovui lankytis šalia šeimos būsto yra netikslinga, nes lankymasis šalia namų nepažeidžia nei ieškovės, nei nepilnamečių vaikų teisėtų interesų, taip pat vieta, kurioje prašoma atsakovui uždrausti lankytis, yra vieša, todėl uždraudimas joje lankytis pažeistų atsakovo interesus.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. B. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti. Mano, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, taip pat nutartis prieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Nurodo, kad vertindamas pavojaus atsakovo nepilnamečiams vaikams ar jo sutuoktinio interesams realumą teismas iš esmės vadovavosi vien tik ieškovės paaiškinimais apie jos tariamai patiriamą smurtą šeimoje, ir visiškai nevertino atsakovo paaiškinimų, kad ieškovė pati yra nesugyvenamo būdo, ir kad ieškovė nuolatos siekia išprovokuoti atsakovą, kadangi taip ieškovė siekia atriboti atsakovą nuo bendravimo su vaikais, bei skyrybų procese kiek įmanoma labiau apsunkinti atsakovo padėtį., be to vien tai, kad šeimoje kyla buitiniai konfliktai tarp sutuoktinių, nesudaro pagrindo daryti prielaidos, kad kyla grėsmė vieno iš sutuoktinių ar vaikų interesams. Atsakovo nuomone, byloje pateiktas Kauno m. Dainavos PK Girstupio PN nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik patvirtina faktą, kad atsakovas jokio smurto nei prieš sutuoktinę nei prieš vaikus nenaudojo, ir kad skambutis policijai yra ne kas kita kaip ieškovės provokacija atsakovo atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė teikdama išvadą byloje, vadovavosi vien tik byloje esančiais klaidingais ir objektyviai nepatikrintais ieškovės paaiškinimais apie šeimoje patiriamą smurtą, todėl tokia jokiais įrodymais nepagrįsta pareigūnės išvada negalėjo būti laikoma objektyvia įrodinėjimo priemone. Taip pat nurodo, kad neadekvačiai griežtą laikinąją apsaugos priemonę teismas taikė pažeisdamas šalių proporcingumo principą, neįvertinęs, kad atsakovas yra bedarbis neturintis jokio kito būsto, bei neatsižvelgdamas į atsakovo galimybes susirasti kitą gyvenamąją vietą. Apelianto nuomone, teismas įpareigodamas atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir jo nepilnamečių vaikų, skundžiama nutartimi iš esmės patenkino vieną iš ieškinio reikalavimų, t.y. nustatė atsakovo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Santuokos nutraukimo bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje. Laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje, teismas taiko atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus (CK 3.65 straipsnio 1 dalis)., Kokias laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti, nustatyta CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos kai būtina apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. T.y. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Sutuoktinio įpareigojimas gyventi atskirai nuo šeimos galimas, kai sutuoktinis vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog atsakovui kartu gyvenant su ieškove kyla reali grėsmė sutuoktinio ir kitų šeimos narių interesams, todėl vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principu, taikė prevencinę priemonę. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, nes, apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, dėl to padarė neteisingas išvadas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog jie patvirtina, kad nesiėmus prevencinės priemonės, gali būti pažeisti nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių interesai. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija neturi pagrindo nesutikti, nes įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, jog šalys akivaizdžiai konfliktuoja (to nepaneigė ir pats atsakovas teismo posėdžio metu bei atskirajame skunde), kad atsakovo veiksmai nesuderinami su atsakingo sutuoktinio veiksmais, grėsmingi ieškovei ir kartu gyvenantiems nepilnamečiams vaikams.
Kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog įpareigojus atsakovą gyventi skyrium nuo vaikų iki teismo įsiteisėjimo sprendimo įsiteisėjimo byloje, vaikų interesams bus padaryta žala, nes tai padidins jo išlaidas, be to apribota jo teisė ir pareiga auklėti vaikus. Kaip minėta aukščiau, akivaizdu, kad namuose kyla konfliktinės situacijos, į kurias tiesiogiai ar netiesiogiai yra įtraukiami ir vaikai, o tokia susiklosčiusi situacija daro vaikų emocinei ir psichologinei būklei žalą. Kolegija pažymi, kad šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnis), kuriuo ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, todėl esant byloje nurodytoms aplinkybėms apie atsakovo elgesį, konfliktinę situaciją namuose, keliamą grėsmę nepilnamečių vaikų psichinei sveikatai, atsakovo teisėms bei teisėtiems interesams negali būti teikiamas didesnis dėmesys nei nepilnamečių vaikų.
Apeliantas nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė, jog jis – atsakovas yra bedarbis bei neturintis kito būsto. Kolegija pažymi, jog galiojanti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma nenumato, jog įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium gali būti taikomas tik esant galimybei, t. y. sutuoktiniui turint kitą gyvenamąją vietą.
Kolegija nepripažįsta pagrįstu ir atskirojo skundo argumentą, jog skundžiama nutartimi teismas iš esmės patenkino vieną iš ieškinio reikalavimų – nustatė atsakovo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proceso stadijoje ieškinio reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstumas pagal CK 3.169 straipsnio nuostatas nenagrinėjamas.
Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus bei vadovaudamasi santuokos savanoriškumo ir lygiateisiškumo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.