Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Aleno Piesliako, spręsdama nuteistojo V. K. kasacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis V. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Teismai, pasak kasatoriaus, konstatuodami, kad jis, nužudydamas R. J., veikė tiesiogine tyčia, neteisingai taikė BK 129 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodo, kad konfliktas kilo tiesiog spontaniškai ir smūgiai buvo suduoti neturint tikslo žudyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis siekė atimti gyvybę ir kad smūgiai R. J. į galvą būtų nulėmę jo mirtį, ekspertų išvados taip pat nepatvirtina tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir R. J. mirties fakto. Liudytojų A. P., R. Ž., G. V., J. V. parodymai yra prieštaringi ir neatitinka nei laiko, nei vietos, nei veiksmo eigos, taip pat neįrodyta aplinkybė, kad nusikaltimo metu jis buvo neblaivus. Kadangi jis buvo sulaikytas po mėnesio, tai jo būsenos nustatyti nebuvo galima. Kasatorius daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami nekompetentingai, nesurinkta tiesioginių jo kaltės įrodymų, kaltė grindžiama tik prielaidomis ir subjektyviais tyrėjo vertinimais, o tokie duomenys negali būti laikomi tinkamais ir pakankamais baudžiamajai atsakomybei kilti. Taigi buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos bei nekaltumo prezumpcijos principas.