Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-03-16 · Administracinė byla Nr. I-756-8-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-16
Bylos Nr.
I-756-8-12
Teisminio proceso Nr.
3-66-3-00149-2011-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Irmantas Jarukaitis, Dainius Raižys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Pareiškėjas
Kauno apygardos administracinio teismo
Kategorijos
  • 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I756-8/2012Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00149-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei E. I.,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Ž. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) 12.11 punktas, nustatantis, kad „statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriama paprastajam remontui“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas)“.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau – ir Reglamentas) 12.11 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas)“.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Kauno apygardos administracinis teismas nurodė, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Tačiau pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Reglamento 12.11 punkto pakeitimą, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriami statinio paprastajam remontui. Dėl to, teismo nuomone, kyla pagrįsta abejonė, kad reglamentuojant atsijungimą nuo statinio centrinio šildymo sistemos yra prieštaravimas tarp įstatyme bei poįstatyminiame teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo.

II.

Rengiant norminę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gauti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiliepimai.

Atsakovas Aplinkos ministerija prašo ginčijamą Reglamento nuostatą pripažinti teisėta. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjas analizavo Reglamento atitiktį tik Šilumos ūkio įstatymui, tačiau neanalizavo kompleksiškai visų teisės aktų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, be to, Reglamento galimą neteisėtumą grindė tik lingvistiniu (gramatiniu) teisės aiškinimu. 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6 ,12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymui, iš esmės pasikeitė statybos proceso teisinis reglamentavimas. Statinio statybos rūšių (naujos statybos, statinio rekonstravimo, statinio kapitalinio remonto, statinio paprastojo remonto) sąvokos apibrėžtos Statybos įstatymo 2 straipsnyje. Todėl vertinant Reglamento atitiktį Statybos įstatymui, akivaizdu, jog Reglamente nėra įtvirtinta naujų sąvokų ir jos neapibrėžtos kitaip, nei tai numatyta Statybos įstatyme, o statybos darbų priskyrimas atitinkamai statybos rūšiai, nurodytai Reglamente, tiesiogiai išplaukia iš Statybos įstatyme įtvirtintų statybos darbų sąvokų. Statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumai išdėstyti Reglamente, priimtame vadovaujantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ 2.18 punktu. Būtent Statybos įstatymas reglamentuoja statinio, kaip visumos, statybos rūšis, todėl statinio inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas negali būti prilygintas statinio rekonstravimui. Be to, statybos techninio normavimo teisinį pagrindą sudaro Statybos įstatymas ir statybos procesą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės aktai – normatyviniai statybos techniniai reglamentai. Pagal Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamu statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę. Aplinkos ministro įsakymais tvirtinami privalomieji normatyviniai statybos techniniai dokumentai yra statybos techniniai reglamentai, kurie privalomi visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reguliuoja Statybos įstatymas. O Šilumos ūkio įstatymo taikymo sritis ir tikslas nustatyti šio įstatymo 1 straipsnyje – šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, tačiau nereglamentuoja statybos kaip veiklos principų. Taigi Reglamentas yra statinio statybos rūšių ypatybes reglamentuojantis teisės aktas, kuris įgyvendina Statybos įstatymo, o ne Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Pastebėjo, jog Energetikos ministerija Šilumos ūkio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles bei Šilumos gamybos statinių ir šilumos perdavimo tinklų, statinių (šildymo ir karšto vandens sistemų) statybos rūšių ir šilumos gamybos statinių ir šilumos perdavimo įrenginių įrengimo darbų rūšių aprašą – patikslino pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusias Statybos įstatymo pataisas.Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Statybos įstatymo pakeitimus, pateiktus Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. rugsėjo 14 d. dekretu Nr. 1K-111 (Statybos įstatymo projekto Nr. XIP-1076) ir patikslintus atitinkamuose komitetuose (Statybos įstatymo projekto Nr. XIP-1076(2). Taigi manytina, jog būtent tokie buvo įstatymų leidėjo ketinimai – palengvinti statybos teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, kad visi teisiniai santykiai pasižymi dinamiškumu ir ne visada įmanoma idealiai sureglamentuoti ir suderinti visus Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, negalima siaurai, vien tik gramatiškai aiškinti Šilumos ūkio įstatymo vienos nuostatos, neatsižvelgiant į Statybos įstatymą. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, statinio rekonstrukcija – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalį, statinio remontas – statinio kapitalinis ar paprastasis remontas. Statinio kapitalinis remontas apibrėžiamas kaip statybos rūšis, kurios tikslas yra pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio ir pan.), statinio paprastasis remontas (atitinka Civilinio kodekso sąvoką „einamasis remontas“) – statybos rūšis, kurios tikslas yra atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant. Taigi atsižvelgiant į šias Statybos įstatyme įtvirtintas sąvokas, akivaizdu, kad statinio inžinerinių sistemų pertvarkymas, pakeitimas nekeičiant viso statinio (namo) ilgio, ploto, aukščio, priskiriamas prie statinio paprastojo remonto darbų, kaip kad ir yra įtvirtinta Reglamento 12.11 punkte. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Taigi šis įstatymas tiesiogiai nukreipia į teisės aktą, kuriuo vadovaujantis turi būti keičiamas patalpų šildymo būdas. Žodžio „rekonstruojant“ nereikėtų vertinti atsietai nuo pasikeitusio Statybos įstatyme įtvirtinto reglamentavimo, todėl pripažintina, kad minėtas žodis yra perteklinis ir šiuo metu statybos rūšies nenurodo, o turėtų būti vadovaujamasi pakeistomis Statybos įstatymo nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra pripažinęs, kad aiškinant teisės akto nuostatas svarbūs yra įstatymų leidėjo ketinimai ir tikslai, pavyzdžiui, 2007 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I6-5/2007 yra nurodęs, kad norminiuose teisės aktuose esančių sąvokų negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; jas aiškinant turėtų būti taikomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt. Tai, kad lingvistinis metodas neturėtų būti suabsoliutinamas, yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutarime yra nurodęs, jog kolizijų šalinimas yra įstatymų leidėjo prerogatyva ir teisės taikymo klausimus turi spręsti institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; aiškinti teisės normos esmę yra valstybės institucijos, taikančios įstatymus, pareiga. Todėl, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti keliamas ne Reglamento atitikties Šilumos ūkio įstatymui, o minėto įstatymo suderinamumo su Statybos įstatymu klausimas. Tiek įstatymų leidėjo ketinimai (tikslai), kurie atsispindi siekyje supaprastinti, palengvinti statybos teisinius santykius, supaprastinti procedūrinius reikalavimus (tam tikrus statybos darbus priskyrus jau nebe rekonstrukcijai, bet remontui, buvo supaprastintos procedūros – sumažinta administracinė našta asmenims, kas laikytina pozityviais valstybės veiksmais statybos veiklos srityje), tiek ir įgaliotų institucijų susirašinėjimai derinant įvairius teisės aktus atspindi, kad būtent nurodytu būdu yra suprantamas tiek Statybos įstatymas, tiek ir Šilumos ūkio įstatymas (ir Energetikos ministerija, ir Aplinkos ministerija atsijungimą supranta bei pagal statybos darbų rūšį priskiria prie paprastojo remonto darbų).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija atsiliepimu nurodo, jog ginčijama Reglamento nuostata neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 7 punktas nustato vieną iš Aplinkos ministerijos funkcijų – formuoti valstybės politiką statybos ir jos priežiūros srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą (7.2 p.). Siekiant šio tikslo bei kitų su statybos politikos formavimu ir priežiūra susijusių tikslų, Aplinkos ministerijai 8 punktu pavesta, be kita ko, rengti ir tvirtinti normatyvinius statybos techninius, statinio saugos ir paskirties dokumentus. Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Šio įstatymo 29 straipsnis reglamentuoja šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos klausimus – t. y. šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimą vartotojo iniciatyva. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį; buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas), 2 dalis nustato šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su vartotojais nutraukimo momentą tais atvejais, kai pakeičiamas viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, o 3 dalis – kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Taigi Šilumos įstatymo 29 straipsnio tikslas – ginti šilumos vartotojų teises ir interesus, nustatant jų teisę nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Šilumos ūkio įstatymas nereglamentuoja statybos teisinių santykių, o yra specialusis energetikos srities teisės aktas, reguliuojantis išimtinai tik šilumos ūkio, šilumos sektoriaus klausimus. Teisiniai santykiai, kurie nepatenka į Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo sritį, inter alia statybos klausimai, sprendžiami kitų įstatymų ar juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Pastatų ir / ar inžinerinių sistemų bei kitų statybos objektų įrengimo, keitimo, šalinimo ar kiti statybos darbai ir jų kvalifikavimas, priskiriant atitinkamus darbus tam tikrai statybos rūšiai, nėra Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo sritis, todėl minėti veiksmai yra atliekami ar atitinkamai vertinami kitų specialių teisės aktų nustatyta tvarka.Su statyba susijusius ir tam tikrus atskirus teisinius santykius be Statybos įstatymo reglamentuoja kiti teisės aktai, tarp jų ir statybos techniniai reglamentai, kurie detalizuoja Statybos įstatyme nustatytus bendruosius reikalavimus. Įvertinus Šilumos ūkio įstatymo ir Statybos įstatymo reguliuojamas sritis, akivaizdu, kad su statyba susiję veiksmai turi būti atliekami griežtai laikantis statybos teisinius santykius reglamentuojančių specialiųjų teisės normų reikalavimų. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis aiškiai nurodo, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Taigi ši nuostata vartotoją, norintį pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, nurodydama, kad inžinerinių sistemų keitimas, šalinimas ar kiti veiksmai turi būti vykdomi vadovaujantis statybos teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ginčijamos nuostatos turinio teisėtumas neturėtų būti vertinamas santykyje su Šilumos ūkio įstatymu, nes šis įstatymas nereguliuoja statybos teisinių santykių. Atitinkamai iškilus abejonėms dėl Reglamento 12.11 punkto teisėtumo, pirmiausia turėtų būti vertinamas normos atitikimas Statybos įstatymui, kaip pagrindiniam statybos teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui, kurį turi atitikti jį įgyvendinantys lydintieji teisės aktai, tarp jų – ir ginčijamas Reglamentas. Teisės normų turinys ir jose įtvirtinti reikalavimai neturėtų būti vertinami pažodžiui – turi būti atsižvelgiama į tikslus, kurių siekiama nustatytu reglamentavimu. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis reglamentuoja vartotojo teisę nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį tais atvejais, kai yra keičiamas šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, papildomai pažymint, kad minėtas keitimas vykdomas laikantis statybos klausimus reglamentuojančių teisės normų. Atskiroms statybos rūšims ir darbams teisės aktų keliami reikalavimai nėra savitiksliai – jais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisės ir teisėtų interesų, kad šie darbai ir jų rezultatai nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, visai visuomenei. Statybos įstatyme išskirtos keturios statybos rūšys – naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis arba paprastasis remontas bei statinio griovimas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.), o pagal 2 straipsnio 2 dalį, paprastasis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant. Statybos darbai, priskiriami atitinkamai statybos rūšiai, išvardinti Reglamente – jo 12.1-12.12 punktuose pateikiamas darbų, kurie patenka į statinio paprastojo remonto sąvoką, sąrašas. Taigi pagal Reglamento 12.11 punktą statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas prilyginamas paprastajam statinio remontui, todėl minėti darbai turi būti atliekami vadovaujantis šios statybos rūšies vykdymui taikomomis specialiosiomis teisės normomis – Statybos įstatymu, statybos techniniais reglamentais ar kitais statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Pareiškėjas Kauno apygardos administracinis teismas kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punkto (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) teisėtumo.

Reglamento 12 punktas nustato, jog „statinio paprastojo remonto tikslas – atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant; į šią statybos rūšį patenka visi statybos darbai, nenurodyti VI ir VII skyriuose, tarp jų: <...> 12.11. statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas“. Pareiškėjui abejonės kilo dėl nurodytos Reglamento nuostatos ta apimtimi, kuria statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskirti prie paprastojo remonto darbų, atitikties Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai.

Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) nustato:

Aprašomoji dalis

„Šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-padavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas).“

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašoma ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas)“.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, pažymi, jog nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pirmiausia būtina įvertinti tiek ginčijamo norminio administracinio akto, tiek ir Šilumos ūkio įstatymo, reguliuojamų teisinių santykių sritį.

IV.

Pagal ginčijamo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) 1 punktą, jis nustato statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims.

Statybos teisinius santykius Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas. Statybos įstatymo 1 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), apibrėžiančio šio įstatymo paskirtį ir taikymą, 1 dalyje įtvirtinta, jog šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę.

Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktu Aplinkos ministerija buvo įgaliota nustatyti inter alia statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumus. Taigi ginčijamas tam tikra apimtimi Reglamentas buvo priimtas atsakovui Aplinkos ministerijai įgyvendinant Statybos įstatyme bei minėtame Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ 1.2.18 punkte įtvirtintus įgaliojimus nustatyti statybos darbų priskyrimą atitinkamoms statybos rūšims (jų ypatumus).

Statybos techniniai reglamentai – Vyriausybės įgaliotos institucijos teisės aktai (branduolinės energetikos objektams – šios institucijos ir valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos teisės aktai), kurie nustato statinių, jų statybos, naudojimo ir priežiūros techninius reikalavimus tiesiogiai arba nuorodomis į standartus arba statybos ar statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisykles (Statybos įstatymo 8 str. 1 d. 1 p. (2007 m. gegužės 3 d. įstatymo Nr. X-1111 redakcija)). Pagal Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, statybos techniniai reglamentai yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja šis įstatymas.

Kaip minėta, ginčijamas Reglamentas įtvirtina statinio statybos rūšis bei principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims (Reglamento 1 p.) – naujo statinio statybai, statinio rekonstravimui, statinio remontui (statinio kapitaliniam remontui ir statinio paprastajam remontui), statinio nugriovimui (Reglamento 7 p.). Pažymėtina, jog nurodytas statybos rūšių išskyrimas, ir, atitinkamai, statybos darbų priskyrimas šioms statinio statybos rūšims, yra grindžiamas Statybos įstatymo nuostatomis – naujo statinio statybos apibrėžimas pateikiamas Statybos įstatymo 2 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 17 dalyje; statinio rekonstravimas apibrėžiamas minėto straipsnio 18 dalyje; statinio remontas pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalį išskiriamas į statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą, o pastarosios sąvokos apibrėžtos atitinkamai Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 21 dalyse.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje aktualios statinio rekonstravimo bei statinio remonto (kapitalinio ir paprastojo) sąvokos. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 18 dalį, statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.), pagal šio straipsnio 20 dalį, statinio kapitalinis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio ir pan.), o pagal šio straipsnio 21 dalį, statinio paprastasis remontas (atitinka Civilinio kodekso sąvoką „einamasis remontas“) – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant. Taigi įvertinus teisinį reguliavimą, įtvirtintą nurodytose Statybos įstatymo nuostatose, bei ginčijamo Reglamento reguliuojamus teisinius santykius, akivaizdu, jog Reglamentas nustato tam tikrų Statybos įstatymo normų taikymo ypatumus, o ginčijamoje šioje norminėje administracinėje byloje nuostatoje – Reglamento 12.11 punkte – įtvirtintas teisinis reguliavimas tiesiogiai išplaukia iš minėtų Statybos įstatyme įtvirtintų statinio rekonstrukcijos, statinio kapitalinio bei paprastojo remonto sąvokų.

V.

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnis (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) nustato, jog šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę (1 dalis); įstatymo tikslai – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančius energijos išteklius; mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai (2 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, konstatuotina, jog Šilumos ūkio įstatymas yra specialusis energetikos srities (šilumos energijos) teisės aktas, reguliuojantis teisinius santykius, kylančius šilumos ūkio sektoriuje.

Kaip minėta, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, inter alia, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Taigi ši nuostata tiesiogiai nukreipia į specialųjį statybos teisinius santykius reguliuojantį įstatymą – Statybos įstatymą, ir, atitinkamai, į šį įstatymą įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus, tarp jų – ir statybos techninius reglamentus. Tačiau Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įtvirtina, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant nurodytą nuostatą Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), įtvirtinančios, jog statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas yra perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.), kontekste, konstatuotina teisės aktų – Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 2 straipsnio 18 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 29 straipsnio 1 dalies – kolizija tam tikra apimtimi. Vertinant aktualų šioje norminėje byloje teisinį reguliavimą, akivaizdu, jog, nors tam tikra apimtimi jis yra susijęs su Šilumos ūkio įstatymo reguliavimo sritimi – tiek, kiek Reglamento 12.11 punktas, nustatantis, jog statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriama statinio paprastajam remontui, taikytinas keičiant šildymo būdą (atjungiant šilumos vartotojų įrenginius nuo šilumos tiekimo sistemos ir pan.), – vis dėlto pripažintina, jog Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nereguliuoja statybos, keičiant šildymo būdą, teisinių santykių, o tiesiogiai nukreipia į šiuos teisinius santykius reguliuojantį specialųjį Statybos įstatymą. Juolab atkreiptinas dėmesys, jog Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti, kokiais atvejais netaikomas šis įstatymas, nenumato jokių išimčių, jog statybos teisiniai santykiai, kokiu nors aspektu susiję su energetikos objektų (statinių) statybos darbais ir pan., nepakliūtų į šio įstatymo taikymo sritį.

Taigi nagrinėjamu atveju pripažintina, jog specialusis ginčijamos Reglamento nuostatos teisinius santykius reguliuojantis įstatymas yra Statybos įstatymas, o ne Šilumos ūkio įstatymas. Todėl darytina išvada, jog Reglamento 12.11 punktas neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, kadangi ginčijama nuostata nepatenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir lex posterior derogat legi priori principo taikymas, aktualus sprendžiant klausimą dėl vienodos teisinės galios teisės aktų kolizijos, kurio esmė – taikomas vėliau priimtas įstatymas. Aktuali šioje norminėje administracinėje byloje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostata buvo išdėstyta 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymu Nr. X-1329 (įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d.), o Statybos įstatymo 2 straipsnio 18-21 dalyse įtvirtintos statinio rekonstrukcijos bei statinio remonto – kapitalinio bei paprastojo, sąvokos, buvo išdėstytos 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 (įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijama aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) 12.11 punkte įtvirtina nuostata neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas)“.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) 12.11 punktas, nustatantis, kad statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriama paprastajam remontui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas)“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasIrmantas JarukaitisRičardas PiličiauskasDainius RaižysVaida Urmonaitė-Maculevičienė