- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-11
- Bylos Nr.
- AS-858-614-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01405-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- UAB „Sangeda“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
- Kategorijos
- 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Sangeda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Sangeda“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. balandžio 29 d. gautas pareiškėjo UAB „Sangeda“ (toliau – ir pareiškėjas) ir kitų asmenų skundas (b. l. 1-14), kuriame atskirų pareiškėjų reiškiami reikalavimai išskirti ir kuriame pareiškėjas UAB „Sangeda“ prašo:
1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 2013 m. kovo 27 d. išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1203 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;
2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 27 d. išduotame Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1203 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;
3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjo priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi (b. l. 25-26) nustatė terminą iki 2013 m. gegužės 18 d. pašalinti skundo trūkumus – pateikti ABTĮ turinio reikalavimus atitinkantį skundą ir jo priedus.
Pareiškėjas UAB „Sangeda“ pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (b. l. 29-36), prašydamas:
1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 27 d. išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1203 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;
2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 27 d. išduotame Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1203 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;
3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjo priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo leidimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi (b. l. 48-49) atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Sangeda“ skundą, pareiškėjui nesilaikius privalomos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros.
Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad iš skundo turinio ir iš su skundu pateiktų dokumentų matyti, kad administracinėje byloje ginčas kilo dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos supirkimui taikomo tarifo. Pareiškėjas skundžiamo leidimo dalį iš esmės laiko neteisėta tiek, kiek tai susiję su tarifų taikymu. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 78 straipsnio 4 dalį ginčus dėl tarifų taikymo privaloma išankstine ne teisme tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos komisija, todėl pareiškėjas turi kreiptis į komisiją, o nesutikdamas su jos sprendimu – į teismą.
Pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013 nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat yra siejamas su tarifų taikymu, pareikšti reikalavimai tarpusavyje yra susiję ir reikalavimas dėl žalos negalėtų būti išspręstas neišsprendus kitų reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi nustatė terminą pareiškėjui iki 2013 m. gegužės 18 d. pašalinti skundo trūkumus – pateikti ABTĮ turinio reikalavimus atitinkantį skundą ir jo priedus. Pareiškėjas pateikdamas patikslintą skundą dalyje dėl žalos atlyginimo nurodė, kad nėra sudaręs sutarties dėl pagamintos elektros energijos pardavimo, tačiau patiria nuostolius kiekvieną dieną ir patirs iki pat teisės pažeidimo pašalinimo, nurodyti patirtos žalos dydžio negali, nes nuostolių apskaičiuoti objektyviai neįmanoma. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje nustatytų trūkumų dalyje, kurioje prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, žalą nuo 2013 m. kovo 27 d. leidimo gaminti elektros energiją priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nepašalino.
III.
Pareiškėjas UAB „Sangeda“ atskiruoju skundu (b. l. 52-56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių įstatymas), kuris yra specialus įstatymas tiek Elektros energetikos įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) atžvilgiu nenumato privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Minėto įstatymo 64 straipsnyje reglamentuojama neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka, taip pat nurodant, kad tokia tvarka nagrinėjami ginčai tarp suinteresuotų asmenų ir elektros tinklų operatorių, bet ne ginčai tarp Energetikos ministerijos kaip viešojo administravimo subjekto ir elektros gamintojų.
Pareiškėjo teigimu, Valstybinė kainų ir energetikos komisija privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių. Šį argumentą pareiškėjas grindžia Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 1 dalies, 4 dalies ir Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalies sisteminiu aiškinimu bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 patvirtinto Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Pažymi, kad nurodyti teisės aktai nustato aiškų subjektų, kurių ginčus privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos komisija, ratą ir pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra ne elektros vartotojas, bet elektros gamintojas, o Energetikos ministerija nėra energetikos įmonė ir Valstybinė kainų ir energetikos komisija nekompetentinga nagrinėti elektros energijos gamintojų ir viešojo administravimo subjekto – Energetikos ministerijos – ginčų.
Pabrėžia, jog Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra taikoma ginčams dėl fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo. Teigia, kad Elektros energetikos 78 straipsnio 4 dalyje nurodomos sąvokos „kainos“ ir „tarifai“, sistemiškai aiškinant Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio ir kitų straipsnių nuostatas, apima parduodamos elektros energijos, rezervinės galios, perdavimo, skirstymo, visuomeninio teikimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas bei tarifus, kuomet fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas yra atskiras institutas, kurio Elektros energetikos įstatymas nereglamentuoja, o jį įtvirtina Atsinaujinančių išteklių įstatymas.
Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pakeitė bylos teismingumą, nes pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas skundžiamas ne administraciniam, o bendrosios kompetencijos teismui – Vilniaus apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė administraciniai teisiniai santykiai – pareiškėjas ginčija individualų administracinį aktą (jo dalį) ir prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.
Nurodo, jog Valstybinė kainų ir energetikos komisija taip pat laikosi pozicijos, kad ji nėra kompetentinga nagrinėti kilusį ginčą. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjas pateikia Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2013 m. balandžio 10 d. raštą Nr. R2-1121. Teigia, kad Valstybinė kainų ir energetikos komisija atsisakytų priimti pareiškėjo skundą Energetikos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Šį sprendimą pareiškėjas turėtų skųsti Vilniaus apygardos teismui, kuris nesprendžia administracinių ginčų. Tokiu būdu būtų ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pareiškėjas UAB „Sangeda“ atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos.
Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, pabrėžia, jog tokia išvada buvo nedaryta netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus. Taigi administracinėje byloje svarbu nustatyti, ar nagrinėjamam ginčui yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, tačiau ji turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.
Teisėjų kolegija pastebi, jog viena iš nurodytų sąlygų įtvirtinta ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus) ir tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007). Pastebėtina, jog tokios tvarkos įtvirtinimas taip pat negali būti vertinamas kaip papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, nepagrįstas ribojimas, kadangi tokio instituto įtvirtinimu iš esmės yra siekiama, kad pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas priimti skundą atsisako (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.
Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos pardavimui taikomo tarifo, atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, bei įvertinusi šioje administracinėje byloje keliamus reikalavimus, teisėjų kolegija, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo šioje byloje inicijuojamam ginčui taikytina privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje. Šią išvadą patvirtina sisteminė teisės aktų nuostatų analizė.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) (2013 m. kovo 1 d. redakcija) 78 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir/ar elektros energijos pirkimu–pardavimu.
Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja inter alia vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo dėl Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamų teisinių santykių kategorijų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamu atveju ginčas kilęs dėl saulės energijos gamybos tarifų nustatymo, kurį reglamentuoja taip pat ir specialus – Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas). Pagal šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo 1 d. redakcija) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl elektros tinklų operatorių, šilumos tiekėjų ir dujų sistemų operatorių veiksmų ar neveikimo, kreipiantis dėl šių asmenų įrenginių prijungimo prie atitinkamų tinklų ar sistemų, prijungiant įrenginius, priimant pagamintą energiją į energetikos tinklus ar sistemas ir/ar vykdant kitas šio įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pateikti skundai nagrinėjami Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis (64 str. 2 d.). Kaip matyti iš nurodytos normos ir kitų šio įstatymo nuostatų, šis įstatymas taip pat nenumato šioje administracinėje byloje inicijuojamo ginčo privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.
Atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčai, kylantys tarp Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjekto, ir pareiškėjo dėl elektros energijos pardavimui taikomo tarifo nustatymo į ginčų kategoriją, kuriai taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, nepatenka. Be to, pažymėtina, jog įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-148/2013), be kita ko, taip išplečiant įstatymais numatytą tokių ginčų ratą.
Papildomai pastebėtina, jog tokį aiškinimą pagrindžia ir tai, kad Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje skundai ir ginčai nagrinėjami laikantis Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (2012 m. rugsėjo 15 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), reikalavimų. Aprašo 1 punktas numato, jog jis inter alia reglamentuoja vartotojų ir energetikos įmonių skundų ir ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjimą Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.
Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje nagrinėjami pateikti skundai ir kilę ginčai. Skundai ? asmenų rašytiniai kreipimąsi į komisiją, kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, yra nagrinėjami Aprašo IV skyriaus numatyta tvarka (Aprašo 8.7 p). Tuo tarpu Aprašo 8.8 punktas įtvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nagrinėjamų ginčų sampratą ir numato, jog tai yra pareiškėjo ir skundžiamos įmonės konfliktas, kuris grindžiamas pažeistais teisiniais interesais. Skundžiama įmonė šiame kontekste suprantama būtent kaip energetikos įmonė, vandens tiekimo ir/ar nuotekų tvarkymo įmonė, dėl kurių veiksmų ar neveikimo yra pateiktas skundas arba kilęs ginčas (Aprašo 8.5 p.). Aprašo V skyrius detalizuoja tokių ginčų sprendimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarką ir įtvirtina, kad asmuo, manantis, kad skundžiama įmonė pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į komisiją, prieš kreipdamasis į ją privalo raštu kreiptis į skundžiamą įmonę, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą (Aprašo 64 p.). Asmuo, gavęs neigiamą ar kitokį jo netenkinantį skundžiamos įmonės atsakymą, per 6 mėnesius nuo skundžiamos įmonės atsakymo gavimo dienos turi teisę kreiptis į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją, pateikdamas prašymą išspręsti ginčą (Aprašo 67 p.).
Aprašo 127 punktas expressis verbis numato, jog kreipimasis į teismą po Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo dėl ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Ginčo šalys per 30 dienų nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.
Taigi iš nurodytų nuostatų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo paprastai kylančius iš vartojimo, civilinių teisinių santykių. Tokių ginčų pobūdis lemia ir atitinkamą įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, kreipimąsi į atitinkamos kompetencijos teismą.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjui Energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 2 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1264 pagrindu 2013 m. kovo 27 d. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1203, kaip vieną iš leidimu reguliuojamos veiklos sąlygų nurodant, kad saulės elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas nesutinka su šia sąlyga, nes, kaip nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, pagal leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu galiojančių teisės aktų – Atsinaujinančių išteklių įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos – nuostatas pareiškėjas tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos jo gaminamai elektrai bus taikomas 2012 metais galiojęs fiksuotas elektros supirkimo tarifas 1,44 Lt/kWh. Tačiau dėl 2013 m. kovo 27 d. Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1203 nurodytos sąlygos dėl teisinio reglamentavimo, kuris per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. kovo 27 d. pasikeitė, faktiškai pareiškėjui bus taikomas ne anksčiau nustatytas 1,44 Lt/kWh, o 1,25 Lt/Wh fiksuotas tarifas.
Taigi šiuo atveju pareiškėjas inicijuoja ginčą, inter alia prašydamas panaikinti administracinį aktą – Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 27 d. išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1203 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjo priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo leidimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, nagrinėjamu atveju ginčas kyla administracinių teisinių santykių srityje ir inicijuojamas ginčas neatitinka ginčų, kuriuos nagrinėja privaloma ikiteismine tvarka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, sąvokos (Aprašo 8.5, 8. 8 p.), t. y. šiuo atveju ginčas kyla tarp pareiškėjo, juridinio asmens, elektros energijos gamintojo, ir Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjekto. Tokio pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdis neatitinka Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, Apraše numatyto teisinio reguliavimo dėl išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 17 dalis apibrėžia administracinių ginčų sąvoką, numatant, kad inter alia tai yra asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo inicijuojamas ginčas atitinka iš esmės šią sąvoką ir remiantis nurodytais argumentais tokiam ginčui nėra taikytina privaloma išankstinė ne teisme tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.
Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atspindi šiuo klausimu vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-672/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-656/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-637/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-634/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-616/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-612/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-560/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-558/2013, 2013 m. liepos 24 d. administracinėje byloje Nr. AS858-615/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-618/2013).
Pabrėžtina, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga, todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra taip pat saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Nukrypdamas nuo ankstesnio precedento teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, nemato pagrindo nukrypti nuo vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir atitinkamai ja vadovaujasi.
Kiek susiję su administracinėje byloje pateiktu pareiškėjo reikalavimu priteisti žalą, teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šiuo aspektu pasisakydamas pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013 nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat yra siejamas su tarifų taikymu, pareikšti reikalavimai tarpusavyje yra susiję ir reikalavimas dėl žalos negalėtų būti išspręstas neišsprendus kitų reikalavimų ir teismas atsižvelgęs į tai skundą šioje dalyje atsisakė priimti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą šioje dalyje, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepašalino jam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje nustatytų trūkumų, susijusių su reikalavimu patikslinti prašomą priteisti žalą.
Atsižvelgusi į nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija pažymi, jog skundo trūkumų nustatymo ir skundo atsisakymo priimti nagrinėti institutai yra skirtingi: skirtingi yra jų taikymo pagrindai ir sukeliamos teisinės pasekmės. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, terminas trūkumams pašalinti nustatomas, jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų. Per teismo nustatytą terminą teismo nurodytų trūkumų nepašalinus skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 str.). Tokia teismo nutartis neužkerta kelio pašalinus skundo trūkumus dar kartelį kreiptis į teismą siekiant realizuoti teisę į teisminę gynybą. Kita vertus, pašalinus teismo nustatytus trūkumus, skundas yra priimamas nagrinėti. Tuo tarpu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina pagrindus, kliūtis, kurios trukdo priimti nagrinėti skundą, kuriems esant teismas turi atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.
Taigi iš nurodytų ABTĮ nuostatų matyti, kad ABTĮ 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra numatytos dvi atskiros teismo priimamų procesinių sprendimų rūšys: nutartis skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui bei atsisakymas priimti skundą, kurios negali būti tapatinamos ir kurių taikymą iš esmės lemia skirtingi teisiniai pagrindai.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą visa apimtimi jam nesilaikius privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl šiuo atveju teismas taip pat nepagrįstai vertino ir pasisakė, kad pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, nustatytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi. Atitinkamai, darytina išvada, jog šios papildomos teismo išvados, atsižvelgus į teismo priimtą sprendimą dėl šio pareiškėjo pateikto reikalavimo, laikytinos nereikalingomis, perteklinėmis. Kita vertus, šie nurodyti argumentai neužkerta kelio pirmosios instancijos teismui nagrinėjant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą įvertinti pareiškėjo skundo trūkumus ir dėl jų motyvuotai pasisakyti.
Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui UAB „Sangeda“ yra taikytina privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje ir pareiškėjui nepateikus duomenų dėl kreipimosi į ją atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB „Sangeda“ skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.