- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-171-334/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11203-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Jolantos Raščiuvienės, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas keturiems mėnesiams.
Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus vykdyti bausmę, panaikintinas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. M. buvo nuteistas už tai, kad jis, būdamas 2020 sausio 15 d. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) nuteistas 60 parų arešto bausme ir žinodamas apie paskirtą arešto bausmę, laikotarpyje nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. kovo 14 d. slapstėsi, negyveno nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo privalėjo gyventi pagal jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, vengė atlikti jam paskirtą arešto bausmę, pasislėpdamas nuo bausmės atlikimo, dėl ko 2020 m. kovo 6 d. buvo paskelbta jo paieška, iki jis 2020 m. kovo 14 d. buvo surastas ir sulaikytas policijos pareigūnų.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę. Skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis laukė dar vieno nuosprendžio paskelbimo, o lankymosi Probacijos tarnyboje metu, probacijos darbuotoja sakė nurodysianti ką jam toliau daryti. Nuteistojo manymu, laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo ją sušvelninti.
3. Teismo posėdyje gynėja advokatė L. Blinkevičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau prašo sušvelninti paskirtą bausmę.
5. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas visumą bausmės skyrimo tikslų, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.
6. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
7. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į BK 242 straipsnio sankcijoje nustatytas bausmių rūšis (bauda arba laisvės atėmimas iki dvejų metų) vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas R. M. bausmės (jos rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo) skyrimui reikšmingas aplinkybes – tai, kad jis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką – nesunkų nusikaltimą; kad nusikalto anksčiau būdamas teistas vienuolika kartų; aštuonis kartus baustas administracine tvarka; nedirba; kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti, jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.), ir visiškai pagrįstai R. M. pagal BK 242 straipsnį paskyrė griežčiausią iš jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės atėmimą, kurio dydį nustatė žymiai mažesnį (laisvės atėmimą 6 mėnesiams) nei R. M. padaryto nusikaltimo straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (laisvės atėmimas 1 metai 1 mėnesiui ir 15 dienų). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė nuteistajam sumažintą laisvės atėmimo 4 (keturiems) mėnesiams bausmę.
8. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, padarymą, skirdamas galutinę laisvės atėmimo 4 (keturiems) mėnesiams bausmę, nuteistajam R. M. aukščiau minėtų baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo apimtį, pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimu, daro išvadą, kad teisės taikymo aspektu, bausmė R. M. paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ji tinkamai individualizuota, o jos parinkimas ir dydis pakankamai argumentuotas. Papildomai pažymėtina, kad įvertinus tai, jog R. M. nedirba, baustas administracine tvarka piniginėmis baudomis, tačiau informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, skirti baudą būtų netikslinga.
9. Be viso to, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes – tai, kad R. M. būdamas vienuolika kartų teistas, teistumui neišnykus įvykdė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą tyčinę nusikalstamą veiką teisingumui; baustas administracine tvarka; tai, kad nuteistasis BK 27 straipsnio 1 dalies prasme – recidyvistas; kad yra nustatyta ne tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti bet ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės; tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam R. M. jau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, akivaizdu, kad tai jam teigiamos įtakos nepadarė, nes nuteistasis ir toliau daro nusikalstamas veikas; daro vienareikšmišką išvada, jog nuteistajam R. M. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, kadangi nuteistojo nusikalstamas elgesys jau rodo susiformavusias antivisuomenines nuostatas, kurių jis nėra linkęs keisti, dėl to ir negalima manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas bus įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
10. Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia savo kaltės dėl vengimo atlikti paskirtą arešto bausmę, tačiau tvirtina, kad teismas padarė klaidų, vertindamas bylos duomenis, turėjusius įtakos jo teisinės padėties švelninimui. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto skundo teiginiai, kad jam nebuvo žinoma paskirtos arešto bausmės vykdymo tvarka, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
11. Kaip matyti, nuteistasis R. M. pripažino baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sutikęs su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu ir siūloma bausmės rūšimi bei dydžiu (b. l. 37-39), todėl neabejotina, kad apie paskirtos bausmės rūšį (areštą) ir dydį (60 parų) R. M. buvo žinoma. Maža to, 2020 m. sausio 30 d. R. M. pasirašytinai įteiktame (b. l. 35) Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2020 m. sausio 15 d. teismo baudžiamojo įsakymo nuorašo rezoliucinėje dalyje buvo išaiškinta ir paskirtos arešto bausmės vykdymo tvarka, t. y. kad jis, ne vėliau kaip per septynias dienas po teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo, (baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2020 m. vasario 14 d.), privalo atvykti darbo dienomis, įstaigos darbo metu, į pataisos įstaigą – Šiaulių tardymo izoliatorių (adresu trakų g. 10, 76286 Šiauliai) atlikti arešto bausmės. Taigi, šie duomenys rodo, kad nuteistasis R. M., po teismo baudžiamojo įsakymo įteikimo, buvo informuotas apie arešto bausmės atlikimo tvarką ir ją žinojo. Tai, kad R. M. buvo žinoma arešto vykdymo tvarka, patvirtina ir jo paties parodymai (b. l. 128-129) apie tai, kad jam pasiteiravus dėl arešto bausmės, Probacijos tarnybos darbuotoja paskambino į Šiaulių tardymo izoliatorių ir jį informavo, jog yra paskelbta jo paieška, todėl jis privalo susiruošti daiktus ir laukti namuose, kol policijos pareigūnai atvažiuos jo pasiimti. Tačiau net ir po to, kai R. M. buvo informuotas apie paskelbtą jo paiešką, į Šiaulių tardymo izoliatorių nenuvyko, savo namuose nepasiliko, priešingai, R. M. išvyko pas savo sugyventinę, kad policijos pareigūnai jo nesurastų. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis R. M. žinojo jam paskirtos arešto bausmės vykdymo tvarką, tačiau tyčia ir sąmoningai vengė ją atlikti.
12. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 176). Pažymoje nurodyta, kad R. M. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 73,28 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.
13. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Teisėjų kolegija įvertinus tai, kad R. M. niekur nedirba, o duomenų apie nuteistojo turimą turtą nėra, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš R. M. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.