- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- 2S-1969-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17089-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Pareiškėjas
- T. T.
- Suinteresuotas asmuo
- BUAB „Degida“, S. S., Nordea Bank AB Lietuvos skyrius
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. T. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, suinteresuoti asmenys BUAB „Degida“, S. S., Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, antstolis I. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
pareiškėja T. T. pateikė skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, kuriame prašė 2015 m. balandžio 16 d. įvykusias varžytines Nr. 92360, kurių metu buvo parduotas BUAB „Degida“ priklausantis turtas – pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančias. Nurodė, kad Vilniaus miesto apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Degita“ iškėlimo ir areštavo įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Antstolis apie tai informuotas 2015 m. kovo 3 d. Antstolis 2015 m. kovo 17 d. paskelbdamas antrąsias bankrutuojančios UAB „Degida“ turto varžytines ir žinodamas (turėdamas žinoti) apie bankroto bylą, kad ji bus nagrinėjama 2015 m. kovo 24 d., elgėsi neteisėtai, kadangi antrųjų varžytinių paskelbimas laikytinas turto realizavimo veiksmais, nors po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos, antstoliui tokius veiksmus atlikti draudžia įstatymas. Antstolio veiksmai taip pat laikytini priešingais bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams, kadangi turtas buvo parduotas vos daugiau nei už 60 procentų realios turto vertės.
Antstolis I. G., išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė 2015 m. gegužės 14 d. patvarkymą, kuriuo atsisakė patenkinti skundą. Nurodė, kad vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. išduotą vykdomąjį dokumentą dėl skolos bei metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės T. T. išieškotojo Nordea Bank AB naudai. Teismas nusprendė priverstinai iš varžytinių parduoti žemės sklypą, priklausantį pareiškėjai, bei gyvenamąjį namą, priklausantį BUAB „Degida“, esančius (duomenys neskelbtini). Antrosios įkeisto turto varžytinės vyko nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. Laimėjęs dalyvis S. S.. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatyta, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto, turto realizavimas sustabdomas, tačiau įstatyme numatyta išimtis vykdymo veiksmams išskirtinai hipotekos kreditoriaus naudai. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka. Apie įmonės turto realizavimą paskelbta 2015 m. vasario 4 d., antrosios varžytinės paskelbtos 2015 m. kovo 17 d. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta 2015 m. kovo 24 d., įsiteisėjo 2015 m. balandžio 4 d., todėl antstolis pagrįstai baigė turto realizavimo procedūrą. Įkeisto turto vertę nustatė ekspertas, kaina nenuginčyta. Pirmose varžytinėse neatsirado pirkėjų, todėl antrosiose varžytinėse pagrįstai pradinė turto kaina nustatyta 60 procentų įvertinimo sumos, o varžytynėse pakelta daugiau negu 10 procentų. Varžytinėse parduotas šiuo metu bankrutuojančios įmonės turtas. Bankroto administratorius turto realizavimo neginčija.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepime nurodė jog su skundu nesutinka, prašė jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai. Nurodė, kad palaiko antstolio patvarkyme dėl skundo išdėstytus argumentus. Bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir / ar išieškojimo sustabdymas nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams, todėl varžytinės įvyko teisėtai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi jai įstatymo suteikta teise ir turto įkainojimo vertę nuginčijusi.
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB Lietuvos skyrius atsiliepime į skundą nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė pareiškėjos skundą atmesti, o antstolio patvarkymus palikti galioti nepakeistus, panaikinti pritaikytas laikinąsias priemones ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sistemiškai aiškinant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir 33 straipsnio 4 dalį akivaizdu, kad antstoliui 2015 m. vasario 4 d. paskelbus apie BUAB „Degida“ įkeisto turto pardavimą iš pirmųjų varžytinių, antstolis neturėjo kitos išeities, kaip tik baigti turto pardavimą. Skola bankui 2015 m. balandžio 4 d. sudarė 789 094,06 Eur, todėl turtą pardavus už eksperto įvertintą kainą, netgi banko, turinčio pirmenybės teisę į gautinas lėšas reikalavimas negalėtų būti patenkintas.
Suinteresuoto asmens BUAB „Degida“ bankroto administratoriaus UAB „Debitus“ įgaliotas asmuo V. K. atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu sutinka ir prašė 2015 m. balandžio 16 d. įvykusias varžytines Nr. 92360 pripažinti negaliojančiomis. Nurodė, kad turtas parduotas per maža kaina. 2015 m. gegužės 13 d. buvo gautas pasiūlymas pirkti turtą didesne kaina, nei jis buvo parduotas varžytinėse. Antstolis skelbdamas antrąsias varžytynes žinojo apie inicijuotą bankroto bylą UAB „Degida“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė ir panaikino pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – vykdomo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/02057 sustabdymą. Nurodė, kad nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo priimta 2015 m. kovo 24 d., įsiteisėjo 2015 m. balandžio 4 d., todėl būtent nuo šios dienos bendrovė įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, t. y. nuo šio momento turi būti pradedamos taikyti konkrečios teisinės pasekmės (ĮBĮ 9 str. 3 d.). Jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra stabdomas. Antstolis pagrįstai tęsė turto realizavimo veiksmus paskelbdamas 2015 m. kovo 17 d. antrąsias turto varžytines, kuriose įkeistas turtas yra realizuotas. Privalomas įstatymo pagrindu vykdymo veiksmų sustabdymas yra siejamas su bankroto bylos įmonei iškėlimu, o ne su pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimu teismui. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad turtas yra parduotas už mažesnę kainą nei galėjo būti parduotas. Turtas buvo parduodamas pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja nepasinaudojo teise pasiūlyti iki varžytinių pabaigos įkeisto turto pirkėją. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos nepriteistos remiantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėja T. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo 2015 m. balandžio 16 d. įvykusias varžytines Nr. 92360 pripažinti negaliojančiomis ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/02057, kol bus priimtas įsiteisėjęs sprendimas. Nurodo, kad lingvistiškai aiškinant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir ją sistemiškai taikant su ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalimi, galima daryti išvadą jog ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis yra ir gali būti taikoma tik tada, jeigu apie turto pardavimą yra paskelbiama iki privalomo (ĮBĮ nustatyto) vykdymo veiksmų sustabdymo, kas nagrinėjamu atveju sutampa su pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo diena. Ginčitinos varžytinės galėtų būti laikomos teisėtomis tik tokiu atveju, jeigu apie jas būtų paskelbta likus bent vienai dienai iki pareiškimo dėl bankroto bylos teismui pateikimo dienos, kadangi nuo tos dienos kai teismui yra pateikiamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, antstolis nebeturi teisės priimti jokių patvarkymų. Antrųjų varžytinių paskelbimas yra vykdymo veiksmų atlikimas, kuris vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis yra draudžiamas nuo pareiškimo dėl bankroto bylos teismui pateikimo dienos ir nėra sietinas su ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi, kadangi ši išimtis leidžia parduoti turtą tik tokiu atveju, jeigu apie turto pardavimą buvo paskelbta teisėtai iki bankroto bylos iškėlimo, o nagrinėjamu atveju apie turto pardavimą buvo paskelbta tada, kai tai daryti buvo draudžiama, nes vykdomoji byla sustojo įstatymo pagrindu, esant teisiškai reikšmingai aplinkybei – teisme priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Nurodo, kad su nustatyta turto rinkos kaina pareiškėja sutinka, tačiau turtas per skubėjimą buvo parduotas vos už 70 procentų rinkos kainos, nors galėjo būti parduotas už didesnę kainą, kadangi yra likvidus, o jo buvimo vieta yra Vilniaus centre.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacines instancijos teisme. Nurodo, kad antstoliui paskelbus apie BUAB „Degida“ įkeisto turto pardavimą iš pirmųjų varžytinių, antstolis turėjo baigti turto pardavimą įskaitant ir skelbti antrąsias varžytynes. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis antstolio teisę sieja su dviem sąlygomis, kurios yra nustatytos byloje: 1) turi būti pranešta apie įkeisto turto pardavimą (bet ne konkrečias atskiras varžytines), 2) pranešta turi būti iki daikto savininko bankroto bylos iškėlimo (bet ne iki pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimo ar jo priėmimo dienos). Nurodo, kad pardavus įkeistą turtą nebus patenkinti netgi hipotekos kreditoriaus reikalavimai. Įkeisto turto kainą nustatė ekspertas, ji nenuginčyta. Turtas parduotas už tinkamą kainą. Vykdymo procesas trunka nuo 2013 m., todėl antstolis neskubėjo parduoti turto. Nurodo, kad yra akivaizdus pareiškėjos, kuri siekia panaikinti įvykusių varžytinių rezultatą ir banko, kuris siekia, kad įvykusių varžytinių rezultatas liktų galioti, priešingas interesas, todėl prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirojo skundo netenkinti. Nurodo, kad įstatyme numatyta išimtis vykdymo veiksmų sustabdymą hipotekos kreditoriaus naudai sieja ne su pareiškimo dėl bankroto pateikimu, o su bankroto bylos iškėlimu. Vykdymo byla užvesta 2013 m. rugpjūčio 5 d., vykdymo veiksmai buvo sustabdyti, todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, kad vykdymo veiksmai atliekami skubotai. Realizavus turtą sudarytos sąlygos hipotekos kreditoriui greičiau atgauti turtą. Apeliantė nepateikia jokių įrodymų, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Įkeisto turto vertę vykdomojoje byloje nustatė ekspertas, nustatyta kaina nenuginčyta, turtas realizuotas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų.
Suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netenkinti pareiškėjos atskirojo skundo, palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą ir priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra sustabdomas. Nagrinėjamoje byloje apie turto pardavimą iš varžytinių buvo paskelbta gerokai ankščiau, nei BAUB „Degida“ iškelta bankroto byla, todėl antstolis teisėtai ir pagrįstai baigė vykdyti turto pardavimą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad turtas yra parduotas už mažesnę kainą, negu galėjo būti parduotas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi jai įstatymo suteiktomis teisėmis ir turto įkainojimo vertę nuginčijusi arba pasiūliusi įkeisto turto pirkėją. Nors nagrinėjama byla yra ypatingosios teisenos, suinteresuotas asmuo turėjo aiškiai skirtingą nei pareiškėja suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir patyrė advokato pagalbos išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas kreditorės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar antstolis realizuodamas turtą varžytinėse nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad antstolis I. G. vykdo Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-15254-558/2012 dėl skolos bei metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės T. T. išieškotojo hipotekos kreditoriaus Nordea Bank AB naudai. Vykdomoji byla užvesta 2013 m. rugpjūčio 5 d. Apie UAB „Degida“ turto realizavimą paskelbta 2015 m. vasario 4 d. Nerealizavus turto pirmose varžytinėse 2015 m. kovo 17 d. paskelbtos antrosios varžytinės. Pareiškėja 2015 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Degida“. Vilniaus miesto apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2015 kovo 24 d. nutartimi UAB „Degida“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2015 m. balandžio 4 d.
Pareiškėja nurodo, kad ginčitinos varžytinės galėtų būti laikomos teisėtomis tik tokiu atveju, jeigu apie jas būtų paskelbta likus bent vienai dienai iki pareiškimo dėl bankroto bylos teismui pateikimo dienos.
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 30 d. įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalgoje Nr. AC-41-1 nurodė, kad tik tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra sustabdomas. Kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis antstolio teisę realizuoti turtą sieja su dviem sąlygomis, t. y. 1) turi būti pranešta apie įkeisto turto pardavimo, 2) pranešta turi būti iki daikto savininko bankroto bylos iškėlimo. Aiškinant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį daroma išvada, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto realizavimas ir išieškojimas nėra sustabdomas, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos.
Apeliacinio teismo nuomone, tokia nuostata siekiama įmonės bankroto proceso efektyvumo ir ekonomiškumo, t. y. antstoliui, kaip valstybės funkcijas vykdančiam asmeniui, patikima toliau tęsti turto pardavimo iš varžytynių procedūrą, preziumuojant, jog vykdant proceso įstatymuose detaliai reglamentuotą procedūrą kreditorių teisės nebus pažeistos. Antstoliui, pardavus turtą ir iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, pervedus į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, iš šių pinigų kreditorių reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, taigi kreditorių teisės toliau bus įgyvendinamos pagal ĮBĮ procedūras.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Tik esant abiem procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta. Pažymėtina tai, kad privalomas įstatymo pagrindu vykdymo veiksmų sustabdymas šiuo atveju yra siejamas su bankroto bylos įmonei iškėlimu, o ne su pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimu teismui.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad antstolis remiantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, pagrįstai tęsė turto realizavimo veiksmus ir imperatyvių teisės normų nepažeidė, kadangi tiek pirmąsias, tiek antrąsias turto varžytines paskelbė iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Apeliantė nurodo kad su turto įvertinta kaina sutinka, tačiau turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą, bet skubant buvo parduotas už 70 procentų rinkos kainos.
CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų, o antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos. CPK 681 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Nagrinėjamu atveju, turto vertei nustatyti antstolis skyrė dvi ekspertizės ir turtą realizuoti pradėjo vadovaujantis ekspertize, kuri nustatė didesnę turto kainą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš varžytynių parduodant nekilnojamąjį turtą varžytynės baigiamos po trisdešimties dienų (CPK 713 str. 4 d.).
Per pirmosiose varžytynėse turtas buvo pardavinėjamas už 80 procentų nustatytos turto kainos, tačiau neatsiradus pirkėjui buvo skelbiamos antrosios varžytynės, kurios truko nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. balandžio 16 d., t. y. truko trisdešimties dienų Varžytynių laimėtojas pasiūlė didžiausią kainą, pakeliant antrųjų varžytinių kainą daugiau negu 10 procentų. Apeliacines instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors vykdymo procesas yra prasidėjęs nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir apeliantė pati turėjo teisę iki varžytinių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją (CPK 704, 644 str.), tačiau to nepadarė, taip pat nepateikė įrodymų, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Atsižvelgiant į išdėstytą spręstina, kad antstolis turtą pardavė už tinkamą kainą asmeniui pasiūliusiam didžiausią kainą.
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atskirojo skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad antstolis realizuodamas įkeistą turtą elgesį teisėtai, nepažeidė imperatyvių įstatymo normų ir vykdymo proceso dalyvių interesų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 337 str. 1 d. 1 p.). Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013). Tačiau CPK 443 str. 6 d. nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundė antstolio veiksmus ir siekė nekilnojamojo turto varžytines pripažinti negaliojančias, tuo tarpu suinteresuoti asmenis S. S. ir Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, kurie prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, siekė, kad įvykusių varžytinių rezultatas liktų galioti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas, dėl ko suinteresuoti asmenys ginė savo priešingą poziciją teismine tvarka ir patyrė dėl to bylinėjimosi išlaidas. Tokiu būdu suinteresuoti asmenys CPK 443 straipsnio 6 dalyje nurodytu pagrindu turi teisę reikalauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjos. Suinteresuoti asmenys neskundė pirmosios instancijos nutarties dalyje, kurioje teismas atmetė jų prašymus ir nusprendė nepriteisti išlaidų, todėl šioje dalyje klausimas yra išspręstas ir peržengti atskirojo skundo ribas nėra pagrindo.
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB Lietuvos skyrius advokato pagalbai patyrė 227,78 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Suinteresuotas asmuo S. S. nurodo, kad advokato pagalbai patyrė 424,71 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Abu suinteresuoti asmenys pateikė išlaidas advokato pagalbai pagrindžiančius įrodymus.
Išlaidos advokato pagalbai apmokėti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. (toliau - Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius.
Vadovaudamasis CPK 98 str. 2 d., atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytą maksimalųjį dydį, į advokato suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, kad tie patys suinteresuotų asmenų advokatai rengė procesinius dokumentus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), sprendžia, jog suinteresuotų asmenų prašomos priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos iki 200 Eur kiekvienam suinteresuotam asmeniui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. T. suinteresuotų asmenų S. S. ir Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus naudai po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.